2018 10 02

Arkivysk. Lionginas Virbalas, SJ

Kauno arkivyskupija

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Saugi kelionė Jėzaus valtyje

Evgenios Levin nuotrauka

Homilija Misisogos (Kanada) Lietuvos kankinių bažnyčioje minint jos konsekracijos 40-metį ir statytojo kun. Petro Ažubalio gimimo 100-metį bei pirmosios Šv. Jono Krikštytojo parapijos Toronte įsteigimo 90-metį.

Brangūs tikintieji, gerbiami kunigai, mieli svečiai,

švęsdami atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, Misisogoje susirinkome paminėti ir kitų gražių sukakčių – šiemet sukanka 100 metų nuo buvusio parapijos klebono ir šios bažnyčios statytojo kun. Petro Ažubalio gimimo, 90 metų – nuo pirmosios Šv. Jono Krikštytojo parapijos Toronte įsteigimo. O prieš 40 metų buvo konsekruota Lietuvos kankinių šventovė.

Tai istoriniai įvykiai, bet mes, tikintieji, žinome, kad per juos pasireiškia Dievo Apvaizdos globa, o praeities įvykių atminimas tampa proga šlovinti Viešpatį už visa, ką Jis yra davęs, ir dėkoti tiems, per kuriuos Jis veikė.

Skaitydami Šventąjį Raštą matome, kaip Dievas lydėjo keliaujančią savo tautą į Pažado žemę. Maža to – ją lyg už rankos paėmęs vedė ir neleido pražūti pavojuose. „Viešpats yra arti kiekvienam, kas jo šaukiasi“ (Ps 145, 18), – sako psalmininkas. Jis arti taip pat tų, kurie patys ar jų tėvai atsidūrė toli nuo Tėvynės. Jiems teko patirti įvairių išbandymų, bet jie būrėsi draugėn, palaikė vienas kitą ir kartu meldėsi. Bažnyčios pastatas – tai lyg palapinė, kurioje sutinkame Dievą ir kalbamės su Juo, klausomės Jo nurodymų, panašiai, kaip Mozė darė išrinktosios tautos kelionėje. Per parapijas lietuviai daugelyje šalių patyrė Dievo globą ir pagalbą.

Bažnyčią galime palyginti ir su valtimi, kurioje su mumis yra Jėzus, net jei kartais atrodo, kad Jis miega ant pagalvės, o mums reikia atgręžti veidą audrai bei vėjams ir stengtis įveikti valtį semiančias bangas. Kristus yra su mumis ir klausia, ko bijome ir abejojame, būdami mažatikiai. Juk visi, esantys vienoje valtyje, patiria tą patį likimą, o Jėzus dalijasi su mumis mūsų dalia. Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje, drąsino: „Nebijokite apsispręsti už Kristų… Nes Jis niekada neišlips iš jūsų gyvenimo valties, visada lauks mūsų gyvenimo kryžkelėse.“

Toronte ir jo apylinkėse įsikūrusių lietuvių laivas nuplaukė nemažą kelią gabendamas Kristaus mokinių įgulą. Prisimename kun. Petrą Ažubalį, kuriam labai rūpėjo saugi visų kelionė į amžinybės uostą. Jis rūpinosi gyvąja Bažnyčia ir malda lydėjo jau persikėlusius į kitą – amžinybės krantą. Pastatai, į kuriuos galime susirinkti maldai ir bendrauti, atlikti prasmingų darbų, yra reikalingi ir svarbūs. Nuo seno krikščionys minėjo bažnyčių konsekravimo metines kaip didžiulį ir reikšmingą įvykį. 

Nuoširdžiai dėkoju prel. Jonui Staškevičiui ir kun. Vytui Staškevičiui, kurie ilgą šios parapijos kelionės dalį stovėjo prie vairo, kad parapijos bendruomenės ir lietuvių organizacijos saugiai keliautų per neramius istorinių įvykių vandenis, kad nenukryptų nuo užsibrėžto ir Kristaus mums palikto tikslo. Dabar ši atsakomybė tenka kun. Nerijui Šmerauskui, kuriam linkiu tęsti pradėtus darbus naujomis sąlygomis, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

Pats geriausias kapitonas be įgulos nieko negalėtų padaryti. Būtent daugelio jūsų, mieli parapijiečiai, pastangomis, darbu ir lėšomis išaugo, buvo išlaikoma ir dabar graži išlieka ši Lietuvos kankinių bažnyčia, gali vykti prasminga lietuviška veikla „Anapilio“ sodyboje. Padėka ir pagarba už tai. Iš Dievo gautas savo dovanas panaudojote bendram labui. Apaštalas Paulius priminė šių Mišių skaitinyje: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame“ (1 Kor 12, 4–6). Tikiu, kad Dievas nori, jog mes padėtume vieni kitiems, išliktume vieningi, siektume bendro tikslo.

Reikės ir toliau keliauti. Jėzus ryžtingai ragina atsisakyti visko, kas nukreipia iš kelio. Čia, žemėje, neturime nuolatinės buveinės. Kuriame Dangaus karalystę – visų pirma savo širdyse ir bendruomenėje. Ji nebus lyg patekimas į rūmus, kurių niekada anksčiau nebūsime matę, o atbaigimas, ištobulinimas to, ką jau būsime pradėję. Kaip svarbu tai, ką darome, ką statome čia, nes nuo to priklauso ne tik Dangaus karalystės rūmas, bet ir tai, ar galėsime į ją įžengti.

Kelionėje kartu yra Jėzus, kuris gali ne vien pagerinti gyvenimo sąlygas ar padaryti mus šiek tiek drąsesnius ar džiugesnius, – Jis duoda patį gyvenimą, nugalintį mirtį. Jis užtikrino: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją“ (Jn 14, 15–16). 

Šis Globėjas – Šventoji Dvasia mus lydi ir įkvepia. O kaip Jos reikia! Pavargstame – Ji Gaivintoja. Susiskaldome – Ji kuria vienybę, esame sutrikę – teikia išminties ir pažinimo, išsigąstame – teikia drąsos, nes pagarbiai bijoti verta tik Dievo. Tai vis Šventosios Dvasios dovanos, kurių gauna sutvirtinamieji ir kiekvienas savo širdį Dievui atveriantis žmogus. Jų reikia mums visiems. Atnaujinkime šią dovaną. Remkimės Šventąja Dvasia, kad tikrai gyventume, kad Misisogos Lietuvos kankinių parapija ir visos lietuvių bendruomenės būtų tikėjimo židiniai, gyventų Dievo meile ir skleistų Kristaus Jėzaus dovanojamą viltį.

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu