#renkuosiskaityti. Gilyn į gelmę su Jūrate ir Kastyčiu

Vaiva Rykštaitė. ,,Jūratė, Kastytis ir Mikas“ (Nieko rimto, 2018)

Knygą kartais norisi paimti dėl patrauklaus viršelio, kartais dėl kažkieno rekomendacijos, o kartais bandant pasinerti į fantazijos ir vaizduotės pasaulį. Ši knyga patraukia kūrybingu viršeliu ir pavadinimu: lyg ir apie gerai žinomą lietuvių legendą turėtų būti rašoma, bet tiek pavadinimas su netikėtai išnyrančiu „priedu“ Mikas, tiek Viktorijos Ežiukas iliustracija su paslėptomis undinės akimis, neleidžia nusiraminti iki pat knygos pabaigos. Tad apie ką čia rašoma? Lietuvos realijos supinamos su legendiniu pasakojimu jį atnaujinant šiandienos vaikui įdomiais aspektais. Autorės nevengiama nutylėti taip skausmingos Lietuvai emigracijos ir jos pasekmių. Tačiau apie viską kalbama ne graudulingai, o pozityviai, problemas sprendžiant kompromiso būdu, ieškant visiems priimtinų išeičių.

Pagrindinis knygos veikėjas – Mikas – emigrantų vaikas, kuris užaugo klausydamas tėvų istoriją apie svajonių Lietuvą. Mikas po mokyklos dega noru pakeliauti po pasaulį be tėvų ir patirti įvairių nuotykių. Žinoma, tėvai nėra tuo patenkinti. Su lengva ironija patraukiant per dantį geltonkasių mėlynakių ir močiučių Palangos šabloniškus motyvus, knygos istorija vis dėlto skaitytoją gramzdina giliau: prie Jūratės ir Kastyčio legendos ištakų, gintaro kilmės, didingojo gintaro muziejaus istorijos, žmonių tarpusavio santykių ir jų kūrimo idėjų. Jaukumas paprastuose dalykuose, mažose, ne pačiose naujausiuose erdvėse, bendravimo paprastumas kasdieniškose situacijose, elementarus maistas ir žmogaus autentiškos būties bei pojūčių akcentavimas knygoje yra aukščiausios vertybės. Ar tai būtų emigrantų vaikas Mikas, paaugliškai siekęs išsilaisvinimo iš tėvų ir pagautas noro pakeliauti po pasaulį, ar palangiškė bibliotekininkė Domicelė, ar „Gintaro muziejaus“ sargas Anupras – visi jie savito vidinio pasaulio, dabartinės, neglamūrinės Lietuvos personažai, gyvenantys autentišką dvasinį gyvenimą ir nebijantys būti kitokie. Svarbu ir tai, kad jie savotiškai sukuria skirtingų kartų sėkmingo bendravimo pavyzdžius ir skatina vertinti tai, kas kartais tampa pajuokos objektu (valgyti paprastus barščius, gardžiuotis „Raudonosios aguonos“ saldainiais, skaityti knygas, eiti į pasimatymus su gėlėmis, būti šiek tiek atitrūkusiam nuo itin modernaus pasaulio, suvokti legendos prasmę. Visi šie personažų pasirinkimai ir elgesio modeliai autorės įpinami į legendos gijas. Knygoje vis gilyn ir gilyn neriama į gelmę kartu su Jūrate ir Kastyčiu. 

Knyga vertinga tiek tradicinio pasakojimo atnaujinimu, tiek įdomiais šiuolaikinės kultūros vaizdiniais, tiek ramiu, sklandžiu ir šiek tiek nostalgišku pasakojimo tonu, ko šiandien taip neretai gėdijamasi. Puikus vakaro skaitinys tėvams ir vaikams, pretekstas pasikalbėti apie sudėtingas situacijas praeityje ir dabar (pvz., dingęs žvejas senovėje, emigravusi šeima dabartyje), apie legendas ir tikrovę, Lietuvą emigracijoje, ir ne tik.