Skliautuose – Lietuvos mokslo ir Vilniaus universiteto istorija

Kadangi knygynas įsikūręs pastate, kuris iš vienos pusės – M. K. Sarbievijaus kieme, yra pirmame aukšte, o iš rytų, nuo K. Sirvydo kiemo – rūsyje, freskos kenčia nuo drėgmės, druskų. Paties autoriaus manymu, sutvarkyti kiek aptrupėjusias, drėgmės pakenktas freskos vietas geriau galės restauratoriai.

Autorius abejojo, ar dabar betiktų jo naudoti dažai ir priemonės. Pripažino, kad neturėjo patirties tapyti freskas. Dailės institute jis baigė aliejinės tapybos specialybę, bet išgarsėjo kaip grafikas.

„Freska – brangi, todėl turi ilgai laikyti. Tinką reikia daryti iš labai gerų, kokybiškų kalkių, degtų malkomis. Ne anglimi. Nebuvo lengva išsireikalauti tokio tinko, teko pačiam viską daryti“, – prisiminė darbą dailininkas. Šią freską jis tapė ant šlapio tinko. Kai tinkas sustingsta, tai sutvirtina dažus.

Knygynėlio freskose A. Kmieliauskas pavaizdavo ir savo kolegas menininkus, draugus – Valentiną Antanavičių, Vincą Kisarauską, Algirdą Steponavičių, Rimantą Dichavičių, Rimtautą Gibavičių.

„Nupiešiau ir save, dirbantį, spausdinantį grafiką, šalia prilaiko lapą Albinas Kentra, universiteto metraštininkas, įkalbėjęs rektorių papuošti mano freska ne tik knygyną, bet ir rektorato salę. A. Kentra ir sugalvojo čia tapyti freską. O šalia nupieštas Justinas Mikutis. Jo biografija labai įdomi: dešimt metų sėdėjęs Rusijos kalėjimuose, mokėjo vokiečių, prancūzų kalbas, buvęs vienuolis dirbo pozuotoju Dailės institute, daug iš jo sužinodavome“, – sakė menininkas.

Paklaustas, kaip gavo šį užsakymą, A. Kmieliauskas prisipažino esąs labai dėkingas kolegai grafikui Petrui Repšiui. Tai jis pakvietė jį čia dirbti, išsklaidė abejones ir paragino. Baigęs Dailės akademiją, kurį laiką A. Kmieliauskas neturėjo darbo. Jo diplominis darbas buvo aktoriaus Stepo Juknos portretas, įvertintas labai gerai. Kelis kurso draugus paliko dėstyti institute. O A. Kmieliausko nepaliko, nes jis nestojo į komjaunimą. Neseniai, prieš kelerius metus, susitiko buvusį dėstytoją Vladą Karatajų ir jis prisiminė, kad su juo turėjo daug bėdos. Kodėl? Nes lankė bažnyčią. Sovietmečiu tai buvo blogai. Gerai išmanė anatomiją, buvo puikus piešėjas, bet institutas jo dėstyti ilgai nepriėmė.

Dailininko Antano Kmieliausko freska. VU bibliotekos nuotrauka

Dailininko Antano Kmieliausko freska. VU bibliotekos nuotrauka

Jei nori būti geras dailininkas

Kai P. Repšys pakvietė į universitetą, iš pradžių bijojo, kad neleis dirbti, bet P. Repšys pažadėjo įtikinti.

„Esu jam už tai labai dėkingas. Man čia dirbti labai patiko, universitetas priėmė labai draugiškai. Pamatė, kad labai stengiuosi, ir A. Kentra įkalbėjo rektorių, kad man leistų išpuošti dabartinę Rektoriaus aulą. Profesūra man patardavo, ką čia piešti, davė medžiagos. Kadangi nesimokiau freskos, teko pačiam paskaityti, išsiaiškinti, išmokti. Tada nutapiau ir rektoriaus portretą, po kiek laiko – ir jo žmonos“, – sakė A. Kmieliauskas.

Kaip sugalvojo, ką knygynėlyje tapyti? Tarėsi su universiteto profesoriais, rektoriumi Jonu Kubiliumi, rinko medžiagą. Kai pamatė šią patalpą, iš pradžių buvo išsigandęs, kad grindys taip aukštai, bet A. Kentrai pavyko susitarti jas kiek nuleisti žemyn.

Paklaustas apie kitus universitete dirbusius dailininkus sakė, kad visi dirbo skirtingomis technologijomis. Pradžią puošiant universitetą dailės kūriniais, jo nuomone, matyt, padarė R. Gibavičius. Jo sgrafito mūzos visiems labai patiko. Tada pradėti kviesti ir kiti dailininkai.

Tą pačią šlapios freskos techniką A. Kmieliauskas naudojo ir Rektoriaus auloje. Pripažino, kad nesimokė jos, bet daug apie tai skaitė. Taip freskas tapė ir Mikelandželas, taip ištapyta Siksto koplyčia: „Man buvo labai įdomi ši technika, nes dažai tada neblizga. Mokiausi iš knygų, nes dar neturėjau galimybės išvykti į užsienį pasižiūrėti, kaip dirbo, kokias technikas naudojo žymūs, pasaulyje pripažinti meistrai. Tuo metu dar nebuvau matęs Mikelandželo darbų, pamačiau jau vėliau. Studentais būdami mokėmės iš jo piešinių. Mane nustebino, įspūdį paliko jo teiginys, kad, jei nori būti geras dalininkas, turi piešti kiekvieną dieną, neišskirdamas sekmadienio. O juk tais laikais reikėjo sekmadienį švęsti. Dailininkams buvo keliami labai dideli reikalavimai.“

Paklaustas apie savo pasirinkimą tapti dailininku, menininkas papasakojo, kad, kai mokėsi Butrimonyse, jam piešimą dėstė vyresnė moteris, studijavusi Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Brolis A. Kmieliauskui pasiūlė mokytis Kauno dailės mokykloje, ten jam labai sekėsi, baigė mokyklą aukso medaliu, įstojo Vilniuje į Dailės akademiją. Akademijos rektorius norėjo jį siųsti mokytis grafikos į Leningradą, bet dailininkas atsisakė.

„Po kiek laiko susikūriau savo grafikos technologiją, ir mane pradėjo kvieti į parodas. Laimėjau kelis tarptautinius konkursus. Kadangi grafikos mokiausi pats, jos technologija kitokia. Kaip tapytojas norėjau padaryti spalvotą grafiką. Tokią retai kas kūrė, todėl ir susidomėjo mano darbais. Už savo darbus gavau aukso medalį Italijoje“, – kalbėjo menininkas.

Baigdamas pokalbį A. Kmieliauskas šypsodamasis sakė, kad už Rainių koplyčios freskas gavo nacionalinę premiją. Sovietmečiu už Šv. Kristoforo skulptūrą buvo išmestas iš Dailininkų sąjungos, o Lietuvos valdžia už ją prieš keletą metų skyrė premiją.

Dailininko Antano Kmieliausko freska. VU bibliotekos nuotrauka

Dailininko Antano Kmieliausko freska. VU bibliotekos nuotrauka

A. Kmieliausko darbai VU bibliotekoje

A. Kmieliauskas ištapė universiteto knygyną „Littera“ ir Rektoriaus aulą. Bet gal ne visi žino, kad gausų jo grafikos darbų, eskizų ir ekslibrisų rinkinį turi ir VU bibliotekos Grafikos kabinetas. Jame dirbantis Linas Jablonskis pripažino, kad nemaža dalis bibliotekoje esančių darbų – daugumai nematyti.

Kabinete saugoma ankstyvoji grafika labai skiriasi nuo spalvotų renesansinio stiliaus freskų. A. Kmieliausko kurti ekslibrisai originalūs, spalvoti, tarsi miniatiūriniai grafikos darbai. Paklaustas, ar dailininkas nekūrė ekslibrisų mūsų bibliotekai, Linas sakė, kad A. Kmieliausko technika labai specifinė, reikia daug kruopštaus darbo, ja negalima padaryti daug atspaudų. Kabineto kolekcijoje yra ir keli bibliotekai skirti ekslibrisai, sukurti Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai. Matyt, būtų labai įdomu surengti tuo metu universiteto rūmuose dirbusių dailininkų darbų, saugomų Grafikos kabinete, parodą.

Likimas

Menininkas prisiminė ir dar vieną nedaug kam žinomą istoriją: „Mano tėvas draugavo su kaimynu siuvėju Labanausku, kuris turėjo partizanų bunkerį. Kai sužinojo, kad aš mokausi dailės, atnešdavo tėvui tekstus, kad pieščiau iliustracijas partizanų laikraščiui. Po kiek laiko tėvas išsigando, kad tai gali būti pavojinga, gali liūdnai baigtis. O kunigas užsakė man bažnyčioje, Butrimonyse, nutapyti šv. Jurgį. Tada tėvas pasikvietė Adolfą Ramanauską-Vanagą apžiūrėti paveikslo ir paprašė, kad daugiau neprašytų manęs partizanų laikraščio iliustruoti. Jis tada mane pasveikino, pagyrė paveikslą ir pažadėjo daugiau neprašyti iliustruoti laikraščio, nes jau matė, kad nelaimės kovos ir tai man bus rizikinga.

Tas bunkeris buvo už pusės kilometrų nuo mūsų namų. O po kelerių metų man užsakė padaryti paminklą tokiai Norkutei iš Šilalės. Nustebau, kad jos tokie pat gimimo metai kaip mano. Pasirodo, jos panaši biografija. Aš partizanų laikraščiui piešiau, o ji rašė eilėraščius. Saugumas sužinojo, ją suėmė, ir ji žuvo. Ir man, matyt, buvo iškilęs toks pat pavojus, jei ne A. Ramanauskas-Vanagas. Sovietmečiu tai slėpiau, o dabar, matyt, tai jau niekam neįdomu, praeitis.“