Senosios muzikos dirigentas: ieškojau muzikos, kuri paliestų žmogaus širdį

Jų koncertas „Dux vitae mortuus regnat vivus. Gyvenimas ir mirtis liturginių metų giesmėse“ vyks rugsėjo 8 d., 19 val., Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius).

Šia proga kartojame prieš dvejus metus publikuotą pokalbį su ansamblio vadovu, senosios muzikos tyrėju ir puoselėtoju BARTOSZU IZBICKIU, kurio šeimos šaknys nuo Suvalkų ir dėl to jis kartais vadinamu lietuviu – kodėl profesionalų ansamblis mokosi giedojimo iš žodinės kaimo tradicijos.

Kaip atradote senąją muziką? Kodėl atliekate būtent ją?

Kai buvau jaunas, ilgesingai ieškojau tikrosios muzikos – muzikos, kuri paliestų žmogaus širdį ir jį padarytų geresnį. Norėjau pakeisti pasaulį ir maniau, kad mano kelias – tai daryti per muziką. Grojau elektrine gitara, bet kartu mane ypač traukė katalikų bažnyčių atmosfera ir vargonų muzika, tad galiausiai pradėjau studijuoti muzikologiją. Pamenu savo pirmąją grigališkojo choralo paskaitą: analizavome „Kyrie IX“, skirtą Švenčiausiajai Mergelei Marijai, ir atėjo supratimas – radau! Tai yra tikroji muzika, kurios ieškojau!

Pradėjau giedoti grigališkąjį choralą, tyrinėjau rankraščius, ieškojau, kaip šią muziką reikėtų atlikti. Įsigyjau „Gradueale Triplex“ ir pradėjau studijuoti neumas (grigališkojo choralo notacija – aut. pastaba). Apie 1996 m. susipažinau su Dominique’u Veillard’u, Marceliu Peres ir pradėjau tyrinėti Monpeljė 1059 m. rankraščius – tai pirmoji notacija, kai garso aukštį žymi raidės. Nuostabus šaltinis, vis dar jį turiu savo bibliotekoje.

Po studjų duoną užsidirbau vargonuodamas bažnyčioje ir norėdamas tobulėti ėmiausi tyrinėti vargonų muziką. Analizavau XIX a. muzikinius šaltinius ir atradau, kad ši muzika labai skiriasi nuo šiuolaikinės sakralinės muzikos. Pirmiausia studijavau viduramžių liturgiją, tada suvokiau, kad kažkas su šiuolaikine liturgija yra ne taip. Galiausiai suradau priežastį – sužinojau, kad po Vatikano II susirinkimo buvo įvykdyta liturginė reforma – didžiulis pasikeitimas. Noriu pabrėžti, kad Vatikano II susirinkimas ir jo dokumentai buvo viena, o po jo įvykusios reformos – visiškai kas kita.

„Jerycho“ ansamblio archyvo nuotrauka

Koncerto pabaigoje atlikote giesmę „Stabat Mater“, kuri mums pažįstama iš lietuviško kantičkų giedojimo – graudžių verksmų, iš Lenkijos perimtos tradicijos. Kaip suprantu, „Jerycho“ repertuaras neapsiroboja vien senąja muzika.

Mūsų ansamblio muzikos šaltiniai – viduramžių studijos ir gyvoji Lenkijos giedojimo tradicija. Graudžių verksmų kontekste noriu pabrėžti, kad mainai muzikoje buvo abipusiai. Pavyzdžiui, prie Lietuvos sienos netoli Suvalkų yra Šipliškė, kur giedama likusiai Lenkijai nebūdinga dvibalsė muzika. Pernai su „Jerycho“ mokėmės tokio giedojimo ir papildę balsais atlikome Šipliškės repertuarą.

Sakote, kad remiatės gyvąja giedojimo tradicija. Kaip prie jos priėjote?

Studijuodamas muziką ir liturgiją pamačiau, kad tradicija yra nutrūkusi. Neretai girdime, kad norėdami ką nors pažinti turime eiti tiesiai prie šaltinio, nes jis tyras, o viskas vėliau – laiko užteršta. Tradicija laikoma prieaugiu, kuris atitolina nuo originalo. Tai didelė mąstymo klaida. Tradicija yra kažkas, ko mes vis dar nesuprantame. Tradicija gali išsaugoti ir perduoti aspektus, kurie nėra matomi paviršiuje.

Pavyzdžiui, atvykę į kaimą girdime kaimiečių giedojmą – nepataiko į toną, netreniruoti balsai ir pan. Norint tyrinėti šį giedojimą, būtini du dalykai – reikia tai mėgti ir nuolankiai prie šio giedojimo artintis. Ir tai daryti su nuostata, kad tau gali atsiverti daugiau, negu esi numatęs, ypač jei esi mokslų daktaras. Tik jeigu esi nuolankus, gali ko nors išmokti. Muzikoje labai daug dalykų iš knygų neišmoksi. Kalba negali visko įžodinti. Pavyzdžiui, kaip užrašyti vokalinę techniką, kaip nusakyti gerklų pastatymą. Be to, liaudies giedojimo apskritai neįmanoma užrašyti natomis – melodija apsipynusi ornamentais, kuriuos tiesiog turi išgirsti. Dainavimas yra kompleksiškas, jo gali išmokti tik iš tradicijos.

„Jerycho“ ansamblio archyvo nuotrauka

Sakote, kad liturgijoje ir sakralinėje muzikoje įvyko trūkis. Gal galite papasakoti, koks?

Yra įvykęs trūkis, dėlto neturime jungties, kuri perduotų, kaip buvo atliekama viduramžių muzika. Vis dėlto XIX a. yra svarbiausias ieškant sąlyčio taškų su senąja giedojimo tradicija. Tyrinėdamas atradau, kad tuo metu muzikos buvo mokoma panašiai kaip viduramžiais. Bet Lenkijoje ir Lietuvoje įvyko katastrofa – praradome nepriklausomybę, buvo nusiaubtos mūsų katedros, kuriose ši tradicija gyvavo.

XIX a. pr. Krokuvos katedros liturgijoje kasdien tarnaudavo 124 žmonės (dvasininkai, muzikantai), o XX a. pr. – tik 16. Greičiausiai panaši situacija buvo ir Vilniaus katedroje. Kunigai kasdien rečituodavo psalmes ir atlikdavo polifoninę muziką. Dvasininkai, kurie norėdavo giedoti liturgijoje, turėjo išlaikyti tris savaites trunkantį egzaminą, buvo didelė atranka. Noriu pabrėžti, kad tuo metu giedotinės Mišios labai skyrėsi nuo šiuolaikinių, polifonija buvo sudėtinga ir nuolat keitėsi. Ne taip kaip šiandien, neužteko porą kartų parepetuoti ir eiti giedoti.

Katedroje malda nenutrūkdavo. Kasdien buvo aukojamos kelios šv. Mišios, buvo giedama valandų liturgija (brevijorius), o tarpuose rečituojama iš psalteriumo – psalmių knygos. Iš tų laikų yra išlikusių juokingų istorijų. Vienas kunigas, patingėjęs užsiimti atranka, giedoti iš psalteriumo pasamdė prie katedros elgetavusį žmogų. Tai buvo didžiulis skandalas.

„Jerycho“ ansamblio archyvo nuotrauka

Jei sakralinėje muzikoje pararadome tradiciją, kuri perduoda paviršiuje nematomus aspektus, ko mums griebtis šiandien? Kaip žinoti, kaip atrinkti ir atlikti liturginę muziką?

Tai labai subtilus reikalas. Negalime elgtis taip, kaip buvo elgiamasi po liturginės reformos – šiurkščiai naikinant tradiciją. Negalime būti revoliucionieriai. Bet turiu vilties, kad mažais žingsniais galime grįžti prie sakralaus giedojimo. Reikia tyrinėti istorinius šaltinius ir gręžtis prie dar gyvos giedojimo tradicijos. Vis dėlto svarbiausia yra liturgija besirūpinančių žmonių atsidavimas. Jei myli Bažnyčią, jei tau brangi bažnytinė muzika, jei esi nuolankus, Dievas tau parodys kelią.

Studijų pradžioje susižavėjote grigališkuoju choralu, vis dėlto su ansambliu daugiausia atliekate daugiabalsę muziką. Kas lėmė šį pasirinkimą?

Pirmiausia noriu pasakyti, kad pats pavadinimas „grigališkasis choralas“ yra pavogtas iš Solesmes vienuolyno mokyklos – atrodo, lyg jis vienintelis užsiima grigališkuoju choralu. Ansamblio įkūrimo pradžioje mes giedojome ne klasikinį grigališkąjį choralą, bet viduramžių monodiją iš lenkiškų šaltinių. Grigališkasis choralas turi daug srovių. Čia kaip pasakyti, kad man patinka rokas arba popmuzika, bet neįvardyti konkrečios grupės, o jų juk tokia įvairovė.

Repertuarą keitėme, nes supratome, kad klausytojams polifonija yra patrauklesnė. Norėdamas jų dėmesį patraukti viena melodija, turi būti aukščiausio lygio meistras. Mes to mokomės, todėl koncertuose polifonija mums – kaip visa ko karūnavimas. Pradedame giedodami vienu balsu, vėliau išsiskirstome į kelis. Taip klausytojai gali girdėti kūrinio architektūrą. Kartais koncertus organizuojame su paskaitomis: prieš ar po pasirodymo pristatome muzikos istorinį kontekstą, parodome rankraščius, paaiškiname, kaip melodiją apipina balsai.

Skaitytojus kviesime paklausyti ansamblio „Jerycho“ atliekamos giesmės „Stabat Mater“. Ar prieš klausantis galėtumėte kūrinį pristatyti?

„Stabat Mater“ – tai momentas, kai Dievo Motina yra po kryžiumi. Kryžius yra pagrindinis žmonijos istorijos faktas. Galime šiuo momentu būti kartu su ja – tekstas yra apie tai.

Muzikos atžvilgiu tai tradicinė graudžių verksmų melodija, giedama per gavėnią. Pastebėkite, kaip giedant vienu balsu girdisi daug ornamentų. Jie tokie pat svarbūs, kaip ir melodijos linija – tai kaip kaulus apaugę raumenys. Apie tai, kaip apipinti ornamentais, mes sužinojome iš žodinės tradicijos.

Nuo antrojo posmelio prasideda daugiabalsiškumas – tai mano kūrinio interpretacija, kaip pats išgirdau šį momentą.