2018 10 13

Raminta Keršytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Režisieriaus J. Miltinio fenomenas. Ką reiškia būti šalia legendos?

Vaclovas Blėdis, Juozas Miltinis ir Donatas Banionis J. Miltinio bute Panevėžyje 1956 m.

Banalu sakyti „žmogus legenda“. Bet kai apie žmogų pasakoja legendas – kitaip neišeina vadinti.

Į Lietuvos teatro sąjungą ėjau pasiklausyti Juozo Miltinio mokinių ir amžininkų atsiminimų apie režisierių ir jo teatro mokyklą. Juozas Miltinis mano minty buvo toks visad mistifikuotas. Jį atsimenu nuo pradinių klasių Panevėžyje, nes gyvenome vos kelių namų atstumu. Įstrigo, kai gan rūstus eidavo pasiramsčiuodamas lazdele, rudenį medžiams metant lapus. Paskui lankiau jo vardo mokyklą, savanoriavau Juozo Miltinio dramos teatre. Ir peržiūrėjau visą repertuarą, kai kuriuos spektaklius po triskart. Viską, ką rodė, nesvarbu, kad ne J. Miltinio statyti, bet J. Miltinio teatre. Skaitydavau apie režisieriaus itin sudėtingą būdą, ir nuolat kirbėjo klausimas, o kas vis dėlto jo aktorius laikė teatre?

Jau kone 25-eri metai, kai režisierius išėjo amžinybėn. Šio spalio vakarą jo mokiniai, susibūrę Lietuvos teatro sąjungoje, dalijosi mintimis apie režisieriaus J. Miltinio fenomeną. Pasakojo didžio režisieriaus legendą ir istorijas, susijusias su juo.

Pasak vakarą pradėjusio aktoriaus Algirdo Paulavičiaus, kai jam liūdna, visad klausosi J. Miltinio repeticijų įrašų. Šiam aktoriui režisierius buvo svarbiausias žmogus, neskaitant tėvų. Nors garsėjo ir griežtumu, kai net būsimą žmoną reikėjo pristatyti. Kaip ir vesti pavyko tik iš trečio karto dėl atsiradusių spektaklių.

Aktorius Albinas Keleris atmindamas pasakojo, kad pirmiausia J. Miltinis buvo pedagogas. Mokytojas nuo ryto iki vakaro. Juo mokiniai nedrįso abejoti, nors kartais ir kaustė baimė, dirbant drauge.

„Teatre, kai vykdavo repeticijos – mirtina tyla. Nereikėjo net koridoriuje šviečiančio tablo su užrašu „vyksta repeticija“, – prisiminė aktorius.

Rimantas Teresas, buvęs J. Miltinio dramos teatro vadovas, kalbėjo apie milžinišką tekusią atsakomybę vadovauti tokio vardo teatrui jau po Juozo Miltinio eros. Jis, kaip ir visi, prisibijojo to garsiojo režisieriaus „stop“ vidury repeticijos. Vadinasi, jau pagyrimo nelauk.

Vakaro metu prisiminta daug smagių akimirkų: kaip J. Miltinis vadovaudavo repeticijos procesui, net jeigu buvo ligos patale – pasiprašydavo atgabenamas į teatrą. Visi žinojo prievolę kepurę nusiimti artėjant scenos link ar vaikščioti ant pirštų galų užkulisiuose, kai vyksta repeticija. Faktai bylojo, kiek scena buvo šventa šiam režisieriui. Kaip ir nejučia apėmė jausmas, kad J. Miltinis gerokai pralenkė laiką – buvo režisierius, mokęsis Vakarų teatro mokykloje, kone 40 metų vadovavo teatrui Panevėžyje, sovietinėje Lietuvoje statė Vakarų dramaturgų spektaklius, sukūrė savo teatrinę tradiciją ir industrinį Panevėžio veidą keitė į teatro miesto.

Iš pasakojimų atrodė, kaip lengvu rankos mostu J. Miltinis skirstė mokinius: į galinčius Charles’į Baudelaire’ą deklamuoti – vadinasi, mąstančius, ir esančius prastesnėje situcijoje, jei gali prabilti tik Maironio eilėmis. Nors visi vakaro dalyviai sutarė – režisierius turėjo ypatingą aktoriaus misijos matymą, aktorių kaip mediumą tarp Dievo ir žiūrovo. Ir galiausiai J. Miltinio aktorius turėjo būti tarp žmonių, nuolat stebėti, būti tiek įvairiapusis, kad net stovėdamas tvarte pakėlęs akis gebėtų pastebėti tyrą rasos lašelį ant lubų, o repetuoti spektaklį taip, kad prieš premjerą tėvas ir motina savo vaiko nepažintų.

Na, ir atsakymas pabaigai susidėliojo nejučia – aktoriai buvo šalia žmogaus legendos, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. Ir jo spygliuotas būdas, ir mokykla buvo nepakeičiama jiems, turėjusiems progą pažinti ir dirbti su šia asmenybe.