Ar Ukrainos Bažnyčia tikrai vaduojasi iš Kremliaus?

Malda prie šv. Sofijos soboro Kijeve, dėkojant už Ukrainos Bažnyčiai suteiktą autokefaliją. EPA nuotrauka

Paplitus straipsniams tokiais pavadinimais, kaip „Ukrainos Bažnyčia vaduojasi iš Kremliaus įtakos“, svarstant, ar nereikėtų autokefalijos ir Lietuvos ortodoksams, priklausantiems Maskvos patriarchatui, mintimis dalinasi Vilniuje tarnaujantis ortodoksų diakonas, pusiau ukrainietis Gintaras Sungaila.

Kas vyksta Ukrainoje?

Ukrainos valdžia kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą, kad šis Ukrainos Bažnyčiai suteiktų visišką nepriklausomybę (autokefaliją). Laiko juostą, svarbiausius faktus jau aprašiau čia. Šiuo metu Konstantinopolio patriarchas atliko šiuos žingsnius:

* paskyrė savo atstovus (egzarchus) Ukrainai;

* panaikino 1686 m. Ukrainos metropolijos perdavimo Maskvai sutartį (tomosą);

* paskelbė panaikinamas anatemas (atskyrimą nuo Bažnyčios) dviejų didžiausių schizmatikų grupių vadovams – Filaretui („Kijevo patriarchatas“) ir Makarijui („Ukrainos Autokefalinė Bažnyčią“), taip pat jų tikintiesiems;

* įsteigė savo tiesioginio valdymo institutą Kijeve – stavropigiją.

Ukrainos prezidentas Petro Porošenko su patriarchu Filaretu. president.gov.ua nuotrauka

Ar Ukrainos Bažnyčia jau autokefalinė?

Ne. Šią akimirką Ukrainoje egzistuoja dvi kanoninės struktūros, kurios viena kitą kaltina nekanoniškumu – Konstantinopolio patriarchato stavropigija ir Maskvos patriarchatui priklausanti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (vad. metr. Anupro). Konstantinopolio patriachatas neįteisino schizminių struktūrų ir nepripažino Filareto „patriarchu“, apie tai diakonas Andrejus Kurajevas tiesiogiai uždavė klausimą feisbuke Konstantinopolio patriarcho egzarchui Ukrainoje vyskupui Jobui.

Diakonas A. Kurajevas: Ganytojau, koks dabar Fanaro (Konstantinopolio patriarcho – G. S.) požiūriu yra Filareto statusas? Vyskupas? Metropolitas? Patriarchas? Kaip vadinasi jo vyskupija, ir ar iš viso jis ją turi?

Egzarchas vyskupas Jobas: Kiek žinau, „buvęs Kijevo metropolitas“.

Kitaip tariant, gavęs žmogaus, buvusio 1968–1992 m. Kijevo metropolitu apeliaciją (Maskvos teismo sprendimo apskundimą), Konstantinopolio patriarchas panaikino sankcijas ir grąžino ankstesnį statusą Bažnyčioje, bet pozityviai jokių Filareto sukurtų institucijų nepripažino. Įvyko priėmimas į Bažnyčios bendrystę, bet ne institucijų ar valdžios pripažinimas.

Žinoma, Konstantinopolis tvirtai pareiškė norįs suteikti Ukrainos Bažnyčiai autokefaliją, bet greičiausiai jis teiks autokefaliją tiems, kas dabar prisijungs prie Konstantinopolio, o ne įteisins neteisėtas struktūras. Be to, abejotina, ar jis suteiks naujosios Bažnyčios vadovui „patriarcho“ titulą.

Malda prie šv. Sofijos soboro Kijeve, dėkojant už Ukrainos Bažnyčiai suteiktą autokefaliją. EPA nuotrauka

Kaip reagavo Maskvos patriarchatas?

2018 m. spalio 15 d., Sinodo posėdžio Minske metu, Maskvos patriarchatas nutraukė eucharistinį bendravimą su Konstantinopoliu. Tai reiškia, kad tikintieji nebegali priimti sakramentų Konstantinopolio patriarchate.

Nutrauktas bendravimas buvo dėl šių priežasčių:

* Kaip galima atšaukti prieš tris šimtus metų pasirašytus susitarimus, kurie buvo neterminuoti ir nenumatė atšaukimo galimybės?

* Kaip galima vienašališkai panaikinti kitos Autokefalinės Bažnyčios teismo sprendimą?

* Ukrainos Bažnyčia tokiu būdu bus suskaldyta, ir gali prasidėti religinis smurtas.

Maskvos patriarchato nuomone, šį klausimą galėjo spręsti tik arba pats Maskvos patriarchatas, arba visos Ortodoksų Bažnyčios kartu.

Malda prie šv. Sofijos soboro Kijeve, dėkojant už Ukrainos Bažnyčiai suteiktą autokefaliją. EPA nuotrauka

Kaip reagavo Ukrainos tikintieji?

Klysta tie, kas šį konfliktą vaizduoja kaip Rusijos ir Ukrainos konfliktą. Maskvos patriarchatui priklausančios Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios tikintieji – tai Ukrainos piliečiai, dauguma jų – ukrainiečiai. Schizmos – Kijevo patriarchatas, Ukrainos Autokefalinė Bažnyčia ir t. t. – neatstovauja visiems ukrainiečiams, o tik atskiriems Ukrainos visuomenės segmentams ir politinei linijai, priimtinai dabartinei Ukrainos valdžiai.

Palyginkime Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios (Maskvos patriarchato) dydį su Lietuvos Katalikų Bažnyčios dydžiu.

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi:

862 kunigus,

708 parapijas,

5 vyskupijas (2 arkivyskupijas),

55 vienuolynus (vyrų ir mot.)

Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (MP) turi:

11312 kunigų,

12069 parapijas,

53 vyskupijas,

251 vienuolyną.

Tikinčiųjų Ukrainos Ortodoksų Bažnyčioje – apie 15–20 milijonų. Dabar visi šie milijonai žmonių paskelbiami Kremliaus agentais, nes administraciškai jų Bažnyčia priklauso dariniui, kuris vadinasi Rusios Ortodoksų Bažnyčia, arba Maskvos patriarchatas.

Tuo tarpu atskalūniška „Kijevo patriarchato“ struktūra turi:

2182 kunigus,

2781 parapijas,

34 vyskupijas,

22 vienuolynus.

Įvairiais vertinimais – 7–15 milijonų tikinčiųjų. Kaip paaiškinti, kad Kijevo patriarchato ir Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios (MP) tikinčiųjų skaičius gali būti vos ne vienodas, o kunigų, parapijų, vienuolynų skaičius skiriasi 5–6 kartus? Juk vienuolynų Kijevo patriarchatas turi mažiau nei Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

Atsakymas – dabar Ukrainoje madinga priskirti save Kijevo patriarchatui, net jei su Kristumi neturi nieko bendro, tiesiog todėl, kad Maskva yra blogis. Yra ten ir gerų krikščionių, bet skaičius yra toks didelis, nors kunigų palyginti tiek mažai būtent todėl, kad daugumai nei kunigo, nei parapijos nereikia.

Malda prie šv. Sofijos soboro Kijeve, dėkojant už Ukrainos Bažnyčiai suteiktą autokefaliją. EPA nuotrauka

Ir pačiame Kijeve, ir kitose Ukrainos regionuose esu susidūręs su daugybe paprastų Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios (MP) tikinčiųjų, kuriems politika yra visiškai nesvarbi.

Viena močiutė man dievagojosi: „Koks skirtumas, į kokią Bažnyčią aš vaikštau? Ar Kijevo, ar Rusios? Aš juk netrukdau Kijevo patriarchato tikintiesiems. Jie vaikšto ir tegul sau vaikšto. Taip, aš juos laikau schizmatikais, bet tai mano teisė, o mes bendraujame, sveikinamės, va, mano kaimynė ten eina – tai irgi jos teisė.“

Vienas kunigas irgi stebėjosi: „Jie sako: „Mes – Maskvos Bažnyčia.“ Štai į procesiją buvo susirinkę 250 tūkstančių mūsų tikinčiųjų. Ar buvo bent vienas, kuris ten buvo dėl Maskvos? Dėl Rusijos? Mes esame krikščionys dėl Kristaus, o ne dėl Maskvos. Ar pabrėžiame kaip nors santykį su Rusija? Priešingai, Kijevo patriarchato kiekvienoje parapijoje Ukrainos vėliava plevėsuoja, ir jie skelbiasi, kad yra Kijevo, ukrainiečių Bažnyčia.

250 tūkstančių žmonių procesija. Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (Maskvos patriarchatas)

Čia derėtų paaiškinti vieną dalyką – vadinamoji „Maskvos patriarchato“ Ortodoksų Bažnyčia taip savęs nevadina. Oficialus metropolito Anupro (Onufrij) Bažnyčios pavadinimas – Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia. Ši Bažnyčia oficialiai yra savarankiška Bažnyčia su plačiomis autonomijos teisėmis (turi savo sinodą, teismą, statutą, vyriausiąjį vyskupą) bet administraciškai priklauso Maskvos patriarchatui, tai reiškia, kad jos vyriausiojo vyskupo rinkimų rezultatą patvirtina Maskvos patriarchas ir vyriausiasis vyskupas – Kijevo metropolitas – yra nuolatinis Rusios Ortodoksų Bažnyčios sinodo narys.

Kodėl Maskvos patriarchatas dar vadinasi Rusios Ortodoksų Bažnyčia, o ne Rusijos? Toks pavadinimas buvo įvestas po Spalio revoliucijos. Iki tol Rusijos imperijoje gyvavo viena Rusijos Ortodoksų Bažnyčia (Rosijskaja Pravoslavnaja Cerkov’). Po revoliucijos, subyrėjus imperijai, buvo suformuota Rusios (Ruskaja) Ortodoksų Bažnyčia, kurios patriarchas turi titulą „Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“. Rusia – tai regionas, apimantis ne tik Vakarų Rusijos, bet ir Ukrainos, Baltarusijos žemes. Тaigi, Bažnyčios administracinė teritorija suskirstyta ne pagal valstybės, o pagal regiono ribas.

Žlugus SSRS naujų, nepriklausomų respublikų Bažnyčios įgijo savo atskiros Bažnyčios statusą, pavadinimą (Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčia, Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia, Latvijos Ortodoksų Bažnyčia…) ir skirtingo lygio savarankiškumą.

Klausite, kodėl negalima buvo iškart duoti autokefalijos? Atsakymas – o kodėl ją būtina buvo duoti? Ar todėl, kad pasikeitė valstybių sienos, tautinė politika, turi keistis ir Bažnyčios administracinė struktūra?

Paimkime tokį pavyzdį: Kodėl tada Lietuvoje nesukūrus atskiros bažnytinės provincijos lenkams, juk jų tiek daug, o kai Vilniaus krašte dažnai jie sudaro netgi tikinčiųjų daugumą? Tikras krikščionis supranta, kad tautybė yra antraeilis dalykas, todėl jam nesvarbu, ar bažnytinė provincija bus lietuviška, ar lenkiška, ar kunigas bus lenkas, lietuvis, rusas ar portugalas. Taip ir Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios tikintiesiems nesvarbu, kokiam administraciniam vienetui jie priklauso, bet dabar juos priešai pavadino „Maskvos patriarchatu“ ir reikalauja atsisakyti klusnumo savo bažnytinei vadovybei.

Kuo visa tai gresia, ukrainiečiai atsimena iš devyniasdešimtųjų, todėl jau budi prie savo maldos namų pastatų, kad šie nebūtų atimti (o taip buvo jau daugybę kartų).

Ukrainos Kijevo patriarchato ortodoksų bažnyčios patriarchas Filaretas. EPA nuotrauka

Ar Filaretas – Kremliaus priešas?

Derėtų dar pridurti šį tą apie „Kijevo patriarchą“ Filaretą, kuris dabar tapo pagrindiniu kovotoju su Kremliumi (kurį mato kanoninėje Ukrainos Ortodoksų Bažnyčioje):

* 1968–1990 Filaretas buvo Maskvos patriarcho egzarchas (atstovas) Ukrainoje;

* 1990 m. Filaretas laikinai ėjo Maskvos patriarcho pareigas (locus tenens);

* 1990 m. dalyvavo Maskvos patriarcho rinkimuose. Rinkimus pralaimėjo, liko trečias;

* 1995 metais disidentas, žmogaus teisių gynėjas Glebas Jakuninas, dirbęs su KGB archyvais, nustatė, kad sovietmečiu Filaretas buvo KGB agentas-informatorius, turėjęs slapyvardį „Antonov“. Už nuopelnus SSRS agentas Antonovas 1988 m. buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu.

Mano asmenine nuomone, asmuo su tokiu dosjė neturi moralinės teisės klijuoti etiketės milijonams nieko dėtų tikinčiųjų, kad jie – „Maskvos“.

Pabaigai geras žodis apie autokefalistus

Daugelis ukrainiečių, nepriklausančių Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai (Maskvos patriarchato), viso labo pavargo nuo karo, pavargo nuo Rusijos įtakos Ukrainoje. Visa tai yra suprantama. Ir iš esmės, kanonų bei tradicijos požiūriu, suteikti autokefaliją Ukrainos Bažnyčiai būtų visiškai įmanoma. Apie tai kalbėjo dar patriarchas Aleksijus II. Visgi ciesoriaus reikalus derėtų palikti ciesoriui, o Bažnyčios – Bažnyčiai.