31-asis „Vilnius Jazz“: nepaliaujami ieškojimai ir malonūs atradimai

„Vilnius Jazz 2018“. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Šmirinėjant Rusų dramos teatro, kurį vis žadama renovuoti (apie atnaujinimo būtinybę nuolat primena įkyriai girgždančios grindys, kurios forte keičiant piano tiesiog smeigia it durklu į širdį), erdvėse sutikau vieną pažįstamą muzikantą ir pasiteiravau apie įspūdžius. Šis atsakė, kad būtų nieko prieš, jei kas uždraustų „Vilnius Jazz“ metu uždavinėti tokio pobūdžio klausimus. Juk viskas individualu, reliatyvu, ir tie „patiko“ / „nepatiko“ tėra bereikšmybės. Susiskribau, bemaž sutikčiau su šiuo siūlymu, nors kartais tikrai knieti padiskutuoti apie tam tikrus pasirodymų niuansus ir suprasti, kaip skirtingai kiekvienas mūsų priimame tuos pačius dalykus. Bet… tokiu atveju, būtent čia turėtų nutrūkti šis postfestivalinis rašinys, o to daryti nesinorėtų.

Festivalį šįmet atidarė talentingojo Izraelio pianisto Shai Maestro suburtas trio ir legendiniam Lenkijos džiazmenui Krzysztofui Komedai, apie kurį esu rašęs, atminti skirtas ypatingas projektas „Komeda’s Incarnation“. Jame savo jėgas sujungė muzikantai iš Lenkijos, Lietuvos ir Didžiosios Britanijos. Deja, šių eilučių autoriui tądien festivalio atidaryme dalyvauti nepavyko, tačiau gandai sklido, kad abu pasirodymai buvo itin stiprūs ir susilaukė gausių ovacijų, o svečio iš Izraelio įrašai buvo iššluoti nuo prekystalio akimirksniu. Matyt, tikrai būta įtaigaus koncerto!

Alexanderis Hawkinsas ir Sofia Jernberg. Tomo Tereko nuotrauka

„Reinless“. Gretos Skaraitienės nuotrauka

Penktadienis: kontempliatyvus duetas ir nežabota vienuolikė

Antrąją festivalio dieną pradėjo ekskliuzyvinis duetas – pianistas Alexanderis Hawkinsas ir vokalistė Sofia Jernberg. Abi asmenybės jau pažįstamos Lietuvos publikai. A. Hawkinsas grojo „Vilnius Jazz“ festivalyje 2015 metais, o S. Jernberg – pernai, kartu su monumentaliuoju „Fire!Orchestra” kolektyvu.

Netikėtai prieš kelerius metus užgimęs duetas, inspiruotas meilės Etiopijai, koncertuoja itin retai, tad Lietuvos publika turėjo ypatinga šansą išvysti šiuos neapsakomai talentingus atlikėjus. Kartais griežtoki, trumpi staccato, o kartais melodingos A. Hawkinso akordų progresijos puikiai atliepdavo S. Jernberg anglų ar amharų kalbomis atliekamus siurrealistinius (sprendžiant iš angliškų momentų) tekstus ar sunkiai apibūdinamus vokalinius žaidimus, kuriuose pynėsi aukštos tonacijos riksmai, šiurkštoki gromuliavimai, tonų ir pustonių ekvilibristika. Klasikinės ir džiazo muzikos mokyklų samplaika pasižymintis A. Hawkinsas bei neįtikimais vokaliniais sugebėjimais klausytojus stulbinanti S. Jernberg pademonstravo puikų tarpusavio ryšį bei improvizacinius įgūdžius.

Duetą scenoje pakeitė Jievaro Jasinsko vedama, kaip jis pats sakė, vienuolikė „Reinless“. Brito ir švedės-etiopės duetas rinkosi labiau avangardinę kryptį, o gausus būrys daugeliui gerai pažįstamų mūsų šalies muzikantų su J. Jasinsku priešakyje perėmę vairą suktelėjo jį į labiau mainstream džiazo vėžes. Energingas, kupinas fusion ar funk eros įtakų pasirodymas tikrai neleido nė akimirkos atitraukti dėmesio nuo scenos. Asmeniškai man tai buvo bene stipriausias matytas šio kolektyvo pasirodymas. Jei ne sėdimos vietos, Rusų dramos teatras galėjo virsti siautulinga šokių aikštele.

Briano Marsellos trio. Tomo Tereko nuotrauka

Šeštadienis: apdovanojimai, Johno Zorno atgarsiai ir tuštėjančios kėdės

Šeštadienis tradiciškai prasidėjo nuo apdovanojimų. Pirmą kartą apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos džiazui buvo skirtas ne muzikantui ar muzikologui, bet fotomenininkui. Prizą iš festivalio krikštatėvio Antano Gusčio rankų gavo fotografas Vytautas Suslavičius, kurio fotokameros užraktas spragsėjo jau šimtus, tūkstančius kartų ir tebespragsi įamžindamas daugelį Lietuvos džiazo koncertų bei festivalių akimirkų.

Po apdovanojimų pasirodymą pradėjo Briano Marsellos trio. Linksniuotas kaip vienas pagrindinių festivalio akcentų, šis trio masino šalies melomanus. Juolab kad buvo žadėta pristatyti kultinio ir nežmoniškai produktyvaus avangardisto Johno Zorno monumentalaus ciklo „Masada“ antrosios dalies „The Book Of Angels“, kurią sudaro net 32 kompaktiniai diskai, kūriniais paremtą programą. Scenoje B. Marsellai talkino Mike’o Pattono bičiulis, kontrabosininkas Trevoras Dunnas ir Lietuvos publikai jau pažįstamas, geras Daliaus Naujokaičio bičiulis, perkusininkas Kenny Wollesenas.

Nors pasirinktos „The Book Of Angels“ kompozicijos gerai struktūruotos ir nėra tokios agresyvios, palyginti su K. Zorno „Naked City“ ar „Painkiller“ projektais, tačiau energijos trio nepašykštėjo. Tryško net kraujas! Taip, tikrai perskaitėte teisingai. Tryško kraujas! Žinoma, šiek tiek hiperbolizuoju, bet grodamas fortepijonu B. Marsella susižeidė pirštą. Kaklaraiščiu pasipuošęs kolega K. Wollesenas ištiesė jam pagalbos nosinaitę. Nusivalius kraują ir linksmai pasišnekučiavus su publika, pasirodymas tęsėsi toliau. Alkūnėmis per klavišus, koja ant solinio būgno, pasiutėliškai plėšomos kontraboso stygos. Trijulė iš JAV rodėsi esą pasiryžusi sunaikinti savuosius instrumentus. Bravo!

Paskelbti pertraukos išėjęs Domantas Razauskas užsiminė, kad šis trio tėra preliudija, kad palankiai susidėliojus žvaigždėms kitąmet Vilniuje išvysime ir patį maestro, t. y. šįmet 65-ąjį jubiliejų švenčiantį Johną Zorną. Taigi, broliai muzikos mėgėjai, laikykime špygas, kad žodis taptų kūnu.

Penktadienį matėme „Reinless“ vienuoliktuką, o šeštadienį „Vilnius Jazz“ lankytojai išvydo dar gausesnį kolektyvą. Svečius iš JAV scenoje pakeitė penkiolikos žmonių grupė-orkestras iš Prancūzijos „Ping Machine“. Frédérico Maurino vadovaujamas kolektyvas pasižymi gausia pučiamųjų sekcija ir išraiškingomis marimbos bei vibrofono partijomis. Deja, bet po kiekvieno kūrinio salėje ėmė gausėti tuščių kėdžių, vyndaryste ir gardžiais sūriais garsėjančios šalies kolektyvas mūsų krašte pranašais netapo. Turbūt esminis tokį žiūrovų abejingumą nulėmęs aspektas – nuobodoka kūrinių dramaturgija. Kalbant teatro terminais, stigo stiprių mizanscenų, trūko širdį dažniau mušti priverčiančios kulminacijos ir giliai į sąmonę įsirėžiančios atomazgos.

„D. Jurevičius Group“. Tomo Tereko nuotrauka

Vincent’as Courtois. Tomo Tereko nuotrauka

Sekmadienis: vienišas čelininkas ir bekompromisis Nate‘o Wooley kvartetas

Paskutinė „Vilnius Jazz“ diena, kaip jau įprasta, taip pat paženklinta apdovanojimais. Atiduodama duoklė jaunajai Lietuvos džiazo kartai. Prieš prasidedant vakaro koncertui apdovanojami „Vilnius Jazz Young Power“ laureatai. Šįmet daugiausia diplomų (geriausio standarto, geriausio instrumentininko ir t. t.) ir pagrindinį geriausios grupės prizą pelnė „D. Jurevičius Group“. Kas žino, gal būtent ateityje jie taps vienu esminiu mūsų šalies džiazo eksporto produktu.

Jaunimą scenoje pakeitė vienišas čelistas Vincent’as Courtois. 2014-ųjų albumo „West“ kūriniais paremtą programą pristatęs prancūzas pamalonino susirinkusius retu violončelės solo. Nors studijiniuose V. Curtois įrašuose dažnai girdime jam akomponuojant kitus instrumentus ir elektroninius pasažus, tačiau šįkart skambėjo visiškai plika violončelė.

Solo visuomet yra intymu ir pavojinga. Esi tarsi nuogas prieš publiką. Velniškai sunku vos vienu instrumentu užpildyti visą erdvę, atskleisti kūrinį, nuotaikas, juk nepasislėpsi už talentingų kolegų pečių. Tačiau V. Courtois savo misiją įvykdė. Platus techninis bagažas: prancūzas naudojo ir violončelei būdinga arco (grojimą smičiumi), ir rečiau pasitaikančias pizzicato (grojimas pirštais) ar picking (grojimo tarsi gitaros akordais) technikas. Būtent pastarąja atlikti kūriniai skambėjo itin šiltai ir maloniai. Turbūt daugeliui po koncerto dar ilgai mintyse skambėjo kompozicijos „So Much Water So Close To Home“ motyvai.

Švelnų violončelės toną pakeitė standartus laužantis „Nate Wooley’s Knknighgh Quartet“. Tai buvo tikrų tikriausia bomba! Turint omeny, kad „Vilnius Jazz“ neretai vadinamas avangardinio ir laisvojo džiazo forpostu, tai šio kvarteto pasirodymas tapo bemaž tobulu festivalio baigiamuoju akordu.

Nenuspėjamas ir unikalus amerikiečių pasirodymas užbūrė savuoju garsynu. Būtent garsynu. Čia galėjai išgristi ne tik gana gerai visiems pažįstamą papsinti (slap tonguing technika) saksofoną ar trimitan pučiamo oro sukeltus triukšmus, bet ir tai, kaip skamba trimitas, pridengtas skardos gabalu, arba kaip paskutinę pasirodymo natą atlieka būgnininkas, iš užkulisių sviedžiantis vieną savo komplekto lėkščių. Kartais atrodė, kad esi radikalaus free džiazo koncerte, kartais – kad girdi kažką artimo noise ar drone žanrų estetikai (ypač kai trimitas ir saksofonas atlikdavo savo partijas unisonu), o kartais viskas skambėjo itin subtiliai ir melodingai.

Vis dėlto radosi tokių, kurie paliko salę, tačiau, skirtingai nei „Ping Machine“, ne taip gausiai ir, tikėtina, dėl skirtingų priežasčių. Sudėtingi metrai, atonalumai ir kiti, pasak neuromokslininkų, mūsų smegenims sunkiau suvokiami garsiniai eksperimentai, matyt, ne visiems kelią susižavėjimą. Bet likusiems, neabejoju, tai tapo tikrai įsimintinu potyriu. Gaila, kad kvartetas su savimi atsivežė vos penkias kompaktines plokšteles. Jų būtų nupirkta tikrai daugiau.

Epilogas

Paklaustas apie „Vilnius Jazz“ draugams ir pažįstamiems mėgstu nuolat kartoti, kad, jei žvelgdamas į festivalio programą supranti, jog ten grosiančių muzikantų iki šiol nesi girdėjęs – sielotis neverta. Nedvejodamas griebk bilietą ir marš koncertan! Garantuoju, tikrai atrasi ką nors miela, nauja savo ausims bei širdžiai!

31-asis „Vilnius Jazz“ nebuvo išimtis. Galbūt tokio kalibro žvaigždžių (nors kalibrai šiame kontekste taip pat yra gana subjektyvus matavimo vienetas) kaip praėjusiame jubiliejiniame festivalyje nebuvo, tačiau keturios festivalio dienos pažėrė įdomių ir praturtinančių patirčių. Viliuosi, kad ir 32-asis festivalis išliks būtent toks – atveriantis vartus į dar nepramintas muzikines lankas.