Žemaitės „Marčios“ sukrėtimas

Spektakliai pagal lietuvių rašytojų klasikų kūrinius Lietuvoje statomi retai, todėl šis darbas intriguoja klasikos sušiuolaikinimu ir nauju požiūriu į vis dar stereotipiškai mokyklos programoje vertinamą Žemaitės kūrybą.

Žemaitė nebuvo bobutė su skarele – ji buvo moderni ir labai drąsi nuo vaikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Tuo įsitikinusi knygos „Žemaitės paslaptis“, kurioje pateikiami lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) biografijos fragmentai, paremti dokumentine medžiaga, autorė Aldona Ruseckaitė. „Žemaitė yra Lietuvos didmoterė, tuo metu gyvenusi kelis dešimtmečius į priekį. Ji suvokė daugybę dalykų, kurių nesuvokė net kai kurie vyrai“, – mano A. Ruseckaitė.

Aktoriai Eglė Gabrėnaitė (Vingienė), Gediminas Girdvainis (Vingis), Indrė Patkauskaitė (Katrė), Tomas Kliukas (Vingių Jonas). Bernardinai.lt nuotrauka

G. Tuminaitė: kaip miškus kertame savo autorius

Spektaklio „Marti“ pristatymo spaudos konferencijoje režisierė G. Tuminaitė sakė į Žemaitės „Marčią“ atsigręžusi dėl tos pačios priežasties, kaip ir 2014 metais režisuodama spektaklį pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ – dėl baimės liestis tarsi prie jau nurašytų, nešiuolaikiškų kūrinių. Beje, „Dėdės ir dėdienės“ šį sezoną grįžta į Mažojo teatro repertuarą.

G. Tuminaitė prisipažino, kad anksčiau susidūrus su lietuvių autorių klasikiniais kūriniais apie pastatymus pagal juos jai nešaudavo net mintis. „Bet praėjus kuriam laikui, besidomint pasauline literatūra, pradėjo jaustis vidinis stygius. Lyg kažkas būtų praleista, lyg ne iki galo susipažinta su savo literatūra, – kalbėjo režisierė. – Kai atsiverčiau dar kartą Vaižgantą, buvo didelis sukrėtimas. Grįžo gėdos jausmas, kad labai nuvertiname tokius rašytojus, bijome savų.“

Tas pats, jos manymu – ir su Žemaitės apsakymu „Marti“: tarsi tokia literatūra būtų žemas lygis, taip nešiuolaikiška.

„Nesuvokiame ir nepasisaviname savo pačių praeities. Nuolatos jos gėdijamės, nežinome, kaip su ja elgtis, neleidžiame mokyklose tokius kūrinius interpretuoti laisvai. Buvo pasklidusių idėjų iš mokyklos programų išbraukti ir Biliūną, ir Vaižgantą, ir Žemaitę – kaip atgyveną, kuri žaloja jaunus žmones. Prieš porą metų teatre pasiėmėme penketuką tokių garsiausių kūrinių. Ir dar kartą atsivertus „Marčią“ vėlgi įvyko sukrėtimas – perskaičiau tobulą, konceptualų, labai aiškų, lakoniškai parašytą apsakymą, kuris smarkiai pinasi su šiandiena ir atskleidžia mūsų nuostatas, bėdas, baimes, vienas kito santykius“, – svarstė lietuvių klasiką į sceną grąžinanti režisierė.

Vien skaitant šį kūrinį jai su kūrybine komanda lyg iš Pandoros skrynios ėmė lįsti temos, idėjos, kilo noras įveikti ir savo, ir apskritai bendrus nusistatymus prieš Žemaitę.

„Procesas nebuvo lengvas, bet įdomus, – prisipažino G. Tuminaitė. – Dar kartą įsitikinau, kad tai, ką turime savo, esame linkę atstumti, paniekinti, to gėdytis, o ne didžiuotis ar priversti švytėti, pasisavinti kaip savo paveldą. Kaip kertami miškai, mūsų turtas, taip kertami mūsų autoriai, be jokių priežasčių juos menkinant.“

Vingių Jonas – mūsų psichologinė liga

Aktorė Eglė Gabrėnaitė, spektaklyje atliekanti Vingienės vaidmenį, tvirtino prie šio kūrinio nuo pastarojo karto, kai vadino Kazimieros Kymantaitės „Marčios“ inscenizacijoje prieš 40 metų, grįžtanti su keistu jausmu.

„Labai keistas jausmas. Mes su Gediminu paskaičiavome, – kiek praėjo? 40 metų? – tai toks ir atsakymas: praėjo labai daug. Daug vaidmenų, daug gyvenimo, – svarstė E. Gabrėnaitė. – Mane labai sugundė Mažojo teatro kompanija: Indrė, Tomas, Daumantas. Aš jiems pažymius rašiau – atsimenate? Ir man labai norėjosi su jais visais pavaidinti. Tuo labiau dėl Gabrielės. Jos Vaižgantas buvo nuostabus. Tiesiog pasidaviau ir visiškai dėl to nesigailiu. O buvo labai sunku, ir dabar dar yra. Man tiesiog piestu stoja tekstas, nes visą laiką galvoje yra tai, ką vaidinau gūdžiais sovietmečio laikais muilo operoje.“

Aktorius Gediminas Girdvainis (spektaklyje – Vingis), į Mažojo teatro sceną grįžtantis po ilgesnės pertraukos ir kartu su E. Gabrėnaite pasirodysiantis ir dar vienoje šio sezono Mažojo teatro premjeroje, paklaustas, kaip jaučiasi prieš premjerą, atsakė: „Kaip jaučiuosi? Jaučiuosi jaunas. Visada smagu, kai susirenka margumynas, nes tada nebūna rutinos, prasideda katilo virimas. Vieni taip, kiti kitaip, treti vėl taip. Suprantat – ir kol susiderina visas ansambliukas, visa įdomybė ir būna. Aš nežinau, į ką tai išvirs, nes tai dar tikrai ne pabaiga. Galvoju, reikia bent man, – gal ir Eglę pasiimčiau, – važiuoti į kokius nors lūšnynus pagyventi kokią savaitę. Kad tikrai prisigertume to kvapo, tų manierų. Nes kol kas aš jaučiuosi trupučiuką plaukiojantis.“

Pasak Indrės Patkauskaitės – Katrės, jai buvo įdomiausia stebėti, kaip režisierė interpretuoja Katrės likimą. „Tai man tapo iššūkiu ir didžiausiu įdomumu. Režisierė pamatė Katrę kur kas daugiasluoksniškesnę, ir būtent tokia interpretacija paverčia jos kismą, griūtį dar skausmingesniais, dramatiškesniais, dar labiau netikėtais“, – mintimis dalijosi jaunosios kartos aktorė.

Vingių Jonas, jį vaidinančio Tomo Kliuko nuomone – dabar virtęs stereotipo pavadinimu, ir aktoriui įdomus ne rezultatas, kad Vingių Jonas toks yra, bet atsakymas, kodėl jis toks: „Jaunų žmonių, koks yra Vingių Jonas, dabar yra daug – neturinčių tikslo, prasmės. Neva kalbančių, kad kažką reikia daryti, bet sėdinčių ir nieko nedarančių. Geriau pamaigys telefoną. Nežinau, kas tai – ar gynybinė reakcija, ar baimė, ar kompleksai, ar vaikystės traumos. Man įdomus tas psichologinis kelias.“

Vingių Jono funkcija apsakyme skamba labai aiškiai, kalbėjo G. Tuminaitė – tai žmogus, pasirinkęs apatiją. Jonas, pasak jos, dabar atspindi daugelio mūsų poziciją: užuot ėjus į gatves, protestavus prieš absurdą, tiesiog einama gulti ant savo šieno.

„Jonas šiandien atpažįstamas savo psichologine liga. Ji tūno mūsų viduje“, – sakė Mažojo teatro režisierė.

Kostiumai – mentaliteto veidrodis 

Spektaklio „Marti“ dramaturgė Paulina Pukytė, pagal kurios knygą „Bedalis ir labdarys“ G. Tuminaitė yra pastačiusi to paties pavadinimo spektaklį, sakė Žemaitės „Marčią“ iki šio spektaklio skaičiusi tik mokykloje ir tik iš reikalo: „Tada tai atrodė archaiška, nors viskas teisingai, bet viskas jau praėję – dabar gyvename kitaip. Prie tokio supratimo, žinoma, prisidėjo „Marčios“ pastatymai, kuriuos esu mačiusi per televiziją – kostiuminė liaudies muilo opera, labai nuobodi ir neįdomi.“

P. Pukytės tikinimu, perskaitytas iš dabarties perspektyvos šis kūrinys atrodo visai kitaip – toks pats aktualus, kaip ir prieš 40–50 metų ar Žemaitės gyvenimo laikotarpiu.

Spektaklio kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė minėjo, kad kuriant kostiumus nebuvo siekio imituoti ar atvaizduoti, buvo remiamasi kostiumų semiotika, kostiumų kaip mentaliteto veidrodžio koncepcija.

Scenografas Vytautas Narbutas trumpai užsiminė, kad scenografija atspindi laiko tiltą ir yra simbolinė mūsų vidinio liūno išraiška.