Artūro Areimos teatro „Hamletmachine“. Europos mirtis

Tad verta susimąstyti, ar mums reikalingi tokie tapatumai? Turint galvoje, kad Europos tapatumas pastaruoju metu tapo aktualia politine tema ir kad iš esmės pasikeitė mūsų požiūris į Europos praeitį ir dabartį. Vis dažniau konfliktuojame dėl istorinių faktų buvimo ar nebuvimo, vis mažiau tikime Europos, kaip Europos Sąjungos, gebėjimu būti suvereniai. Visi jaučiame, kad po Šaltojo karo išsisklaidė puoselėtos iliuzijos ir tai paliko mums netikrumo jausmą šiandienoje. Visi jaučiame, kad ksenofobiškas nacionalizmas, neurorasizmas ir Europos tvirtovės vaiduoklis siūlo atsigręžti į praeitį, kuri nė kiek ne geresnė. Būtina kvestionuoti Europos tapatumo idėją, nes ji susijusi su totalitarizmo projektu.

Spektaklį „Hamletmachine“ skiriu ir tiems, kurie puoselėja naivų požiūrį į totalitarizmą, kurie jį laiko visų pirma politiniu, iš dalies galbūt ekonominiu reiškiniu arba istoriniu atsitiktinumu. Kurie naiviai įsitikinę, kad totalitarizmas įveiktas, kad įveikėme jį nugalėdami konkrečius politinius režimus: pirmiausia nacizmą, vėliau – bolševikizmą.

Aš pritariu Arvydui Šliogeriui, kad totalitarizmą taip vertinti yra labai paviršutiniška, nes tai mitinis-ideologinis lygmuo. Totalitarizmas nėra koks atsitiktinis modernių laikų istorinis reiškinys. Jis yra labai labai giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje. Jo pamato reikia ieškoti būtent žmogaus prigimtyje, pačioje pasaulio sanklodoje, bet galima surasti ir čia – ne tokioje tolimoje praeityje, siekiančioje vos du tūkstančius metų. Krikščionybėje. Religijoje, kuri vienija mūsų Europą. Juk krikščionybėje aiškiai pasakyta: be Dievo valios nė plaukas nenukris nuo galvos, tai reiškia, kad Dievas totaliai kontroliuoja visą esatį, visą nežmogiškumą.

Kalbos prigimtis yra mašininė. Žmogus gali išrasti mašiną tik todėl, kad jo paties metafiziniame centre glūdi mašina, t. y. kalba, arba, kaip dabar vadiname – sąmonė. Kalba ir sąmonė yra tas pats. Totalitarizmas, turint omenyje jo metafizinę prigimtį, yra ne kas kita, kaip žmoguje glūdinti pastanga absoliučiai viską, kas glūdi už kalbos, kiaurai persmelkti kalba. Kitaip tariant, visus bekalbius daiktus, įskaitant ir mus, kaip gyvūnus, paversti mašinomis, o pasaulį, kaip visumą – totaline mašina.

Todėl grįžkime prie frazės, aiškiai išreikštos krikščionybėje: „Be Dievo valios nė plaukas nenukris nuo galvos“ – netgi absoliuti Dievo kontrolė yra mūsų kalbinės kontrolės prigimtyje. Kai atsisėdu į automobilį – aš jį valdau. Mašiną absoliučiai kontroliuoju, ji man pasiduoda, ir tokiu būdu vis labiau pildosi jos esmė. Mašina yra ne kas kita kaip kalbos kristalas – iš kalbos atsiranda mašininiai agregatai, įrankiai ir prietaisai, o galutinis tikslas – mašina paversti visą visuomenę. Tai siekis sukurti tokias galingas kalbines mašinas, struktūras, kurios pereitų kiaurai bekalbius daiktus ir per visus visuomenės narius. Kitaip tariant, siekiama totaliai kontroliuoti kiekvieną individą – ir žmogiškąjį, ir nežmogiškąjį.

Artūro Areimos „Hamletmachine“ pagal Heinerį Müllerį. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Artūro Areimos „Hamletmachine“ pagal Heinerį Müllerį. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Trys retoriniai klausimai mirusios Europos žmogui, į kuriuos nerandu atsakymų jau ilgą laiką:

1. Žmogaus klausimas transgresijos atžvilgiu

Šiandien mes esame Europos nihilizmo figūros, kaip Beckettoo personažai – gyvi lavonai; Antonioni dvasinės kančios ir vidinė tuštuma. Vardijant visus tuštėjimo arba dykumos atvejus, sąrašas būtų be galo ilgas. Ar kada nors su tokiu užsidegimu siekta niekio, paversti ką nors tabula rasa, visiškai sunaikinti viską?

Šiais laikais, kai naikinimas apima visą planetą, dykuma – civilizacijos tikslas ir priemonė, žymi tragišką figūrą. Dykuma plečiasi, vyksta masinis tuštėjimas: mokslas, valdžia, darbo pasaulis, šeima, religija, miškai ir t. t. Šiandien naikiname ne tik žmogų, verčiame jį smėlio byrėjimu iš delnų, bet ir kertame savo deguonį, kurio taip trūksta, kad galėtume įkvėpti vėl iš naujo tikrą žmogų.

Kas bus, jei pavargęs negalėsi atsiremti į gyvą vertikalų medį? Kas bus, jeigu nebeliks kuo kvėpuoti, jei mus sups plynės ir dykuma?

2. „Where’s The Beat Generation gone“?

Kur dingo Peteriai Orlovskiai, Gregory’iai Corso’ai, Larry’iai Riversai, Alice’os Neel, Davidai Amramai, Richard’ai Bellamy’iai, Delphine’os Seyrig, Jackai Kerouacai, Williamai S. Burroughsai, Antoninai Artaud’ai, George’ai Bataille, Bobai Kaufmanai, Allenai Ginsbergai, Nealai Cassady’iai, Gary’iai Snyderiai, Philipai Rothai, Charlesai Bukowskiai, Quentinai Crispai, Richard’ai Brautiganai, Eduardai Limonovai, Chuckai Palahniukai, Tomai Rudokai, Viliai Normanai, Jeanai Genet, Manueliai Puigai, Iainai Banksai, Kurtai Vonnegutai, Jimai Carollai, Aldous’ai Huxley’iai ir…?

Kas tai per šiandiena? Kertam medžius, jautrios sielos žmonių, tikrų žmonių, dar norinčių kažką kalbėti, daryti, kurti – nebeužauginame. Kas mes? Paulo Coelho karta? Muilo operos? Pigių serialų, kuriuos nesidomėdami šloviname?

Žmogaus vardas viešpatauja dabartinei žmonijai, savo gniuždančia ir visur esančia valdžia, bet turbūt niekada nuo Homero laikų nebuvo taip menkai ištirto klausimo kaip klausimas: kas yra šiandienis žmogus?

3. Normalumas ir anomalijos

Probleminis kontekstas – normalumo sąvoka. Prieš pradedant kalbėti apie normalumo reikšmę fenomenologijoje, reikėtų išssiaiškinti sąvokos lauką, bet kai tas laukas yra kertamas (Lietuvos miškai, ypač Labanoro giria), kai kertamas kultūros laukas, kai kertamas žmogiškumo laukas (apie kurį niekas jau nebekalba, nes nemadinga) – viskas nebetenka prasmės.

Kuriame dykumas ir jomis didžiuojamės. Mėgstame glaistytus rožinius ledus, organiškus, be pieno, sintetinius, netikrus, bet tokius, kurie primintų tikrus. Viskas normalu. Jokios anomalijos. Susiduriame su problema – riba tarp normalumo ir anomalijos išnyko. Atsirado tik nesibaigianti normalumo dykuma, be nuorodos sugrįžti atgal. Neliko net pavėsio atsikvėpti. Taip norėjau sūnaus ir dukros. Taip norėjau duoti jiems gražius vardus, turinčius prasmę: Užuovėja ir Pavėsis, bet dabar tai neturi prasmės. Einame per mišką be medžių, pasikvėpinę medžių kvapo kvepalais, nes tai normalu ir tikra. Greitai plaukiosim jūroje be vandens ir be žuvų. Juokinga – nesijuokiu.

Įkvėpti H. Müllerio, M. M. Ponty, P. Manent, G. Lipovetskio, G. Delanty, G. Orwello, A. Šliogerio ir jautrios sielos bytnikų, kalbėsime apie Europos mirtį žmoguje, t. y. jo sielos transgresijoje. Tuščia. Čia pernelyg tuščia, bet aido nesigirdi. Spaudos pranešimas – nespausdintas.“

Artūro Areimos „Hamletmachine“ pagal Heinerį Müllerį. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Artūro Areimos „Hamletmachine“ pagal Heinerį Müllerį. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Spalio 26, 27 dienomis Artūro Areimos teatras pristato jau antrąją sezono premjerą – spektaklį pagal vieno įtakingiausių XX amžiaus pabaigos teatro mąstytojų, vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio pjesę „Hamletmachine“, po premjeros Vilniuje keliausiantį tiesiai į Pietų Korėją, kur bus pristatytas tarptautiniuose teatro festivaliuose Tedžone ir Seule. Spektaklio premjera Lietuvoje įvyks TSEKH šiuolaikinio meno galerijoje, sėkmingai įkurtoje Ukrainoje, Kijeve, o nuo 2016 m. pristatančioje išskirtinius projektus ir parodas Vilniuje.

AAT informacija