Gyvenimai, supinti su muzika. Pokalbis su jaunosiomis muzikėmis

Dainininkė Emilė Elena Dačinskaitė, pianistas Natanas Bairakas, fleitininkė Miglė Astrauskaitė. Dainiaus Astrausko nuotrauka

Fleitininkė MIGLĖ ASTRAUSKAITĖ ir dainininkė EMILĖ ELENA DAČINSKAITĖ šią vasarą dovanojo du koncertus Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, ir Kaune, Choralinėje sinagogoje. Jaunoms muzikėms talkino pianistas Natanas Bairakas. Trys jauni talentai patyrė ir klausytojams leido pajusti muzikos galią. Koncertuose padovanotas ypatingo jausmo skambesys, garsai, kurie varijuodami balsinėmis tonacijomis įvibravo erdvę, išties įjautrino klausytojų širdis ir sielas.

Pokalbyje Miglė ir Emilė Elena dalijosi asmeninėmis istorijomis, patirtimis ir ateities horizontų perspektyvomis muzikos pasaulyje. 

Pirmieji koncertai

Kaip gimė idėja koncertuoti drauge?

Emilė Elena: Idėja kilo Miglei, kuri šiuo metu gyvena ir mokosi Paryžiuje. Mes labai geros draugės nuo Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos laikų. Buvome bendraklasės, kartu pasirodydavome koncertuose ir įvairiuose renginiuose, taip pat artimai bendravome ir už mokyklos ribų. Miglė yra sukūrusi keletą dainų, kurias esame atlikusios. Taigi Miglė man paskambino ir pasiūlė vasarą kartu surengti koncertą.

Miglė: Mes apie tai jau seniau galvojome, tačiau idėja vis nepribręsdavo. Šį pavasarį pagaliau susikaupėme ir nutarėme, kad jau tikrai reikia išpildyti mūsų norą – apibendrinti ir įamžinti mūsų draugystę.

Ieškojome pianisto. O paieškos iš tikrųjų nebuvo lengvos. Norėjosi patikimo, rimto žmogaus, kad tuo metu jis būtų laisvas ir galėtų groti, nes mūsų koncertai vyko vasarą, kai daug žmonių atostogauja, būna išvažiavę. Galiausiai vieno mano labai gero draugo, mūsų bendro pažįstamo dėka radome Nataną. Ir pradėjome repetuoti.

Kaip sudarėte koncertų programas?

Miglė: Iš tikrųjų koncerto programą sudaryti buvo sudėtinga dėl sudėties – fleitai, balsui ir fortepijonui parašyta nedaug kūrinių. Rinkdamiesi iš įdomių visų pirma mums kaip trio ir dėliojome programą. Nusprendėme apsiriboti XIX–XX amžių muzika, nes tuo metu mūsų sudėčiai parašyta daugiausia kūrinių. Koncertų leitmotyvu pasirinkome Europos kompozitorių kūrybą. Taip iš skirtingų šalių kompozitorių parašytos muzikos sudarėme programą.

Emilė Elena: Koncertuose atlikome tris trio ir kiekvienas savo solo kūrinius.

Miglė: Su Natanu susitikome ir pradėjome repetuoti, kai jau buvo nebe daug laiko iki koncerto, nes iš Paryžiaus į Vilnių grįžau likus tik dviem savaitėms iki mūsų pasirodymo. Todėl programą koncerte Vilniuje parengėme mes dviese, o Kaune sudėliojome drauge su Natanu.

Kaip vertinate koncertų atlikimą?

Emilė Elena: Manau, kad išpildėme labai daug išsikeltų uždavinių, ir, bent jau mano nuomone, koncertai buvo gana sėkmingi. Tiek Vilniuje, tiek Kaune susirinko tikrai daug žmonių, jautėsi, kad publika liko patenkinta. Mums tai labai naudinga patirtis. Supratome, kad, norint surengti sėkmingą koncertą, viską organizuoti reikia iš anksto. Yra daugybė smulkių detalių, o kiekviena jų – be galo svarbi, tad iš tikrųjų tai nelengvas darbas. Manau, puikiai viską atlikome ir įgijome daug vertingos patirties.

Miglė: Pirmąjį koncertą organizavome visiškai vienos pačios, neturėjome jokių vadybininkų, jokios pagalbos. Mano įsivaizdavimu, surengti koncertą, tai – groti, parengti programą. Bet iš tikrųjų – ne! Reikia tartis su žmonėmis, atsakingais už salę. Mūsų pirmas koncertas vyko Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, su jo direktore tarėmės dėl datos, laiko, turėjome aiškiai numatyti koncerto trukmę ir kt.; po to dar reklama.

Mes nesame žinomos atlikėjos, todėl mums reikėjo išsikovoti žmonių dėmesį. Ieškojome, kas galėtų sukurti afišas, pačios klijavome ant sienų, nešiojome, dalijome skrajutes – stengėmės, kad apie koncertą būtų išgirsta. Vasara nėra tas metas, kai lengva surinkti žiūrovus, tad iš tikrųjų buvo labai daug darbo, tačiau kartu ir įdomu. Tuo užsiėmėme labai intensyviai, tad išmokome daug. Priimu tai kaip labai naudingą patirtį, kuri pravers ateityje.

Mano nuomone, koncertai praėjo gerai. Vilniuje gal buvo ypatinga tuo, kad – pirmasis, pirmoji mūsų tokia patirtis. Išties buvo kiek neramu, kaip viskas pavyks; neramu, kiek žmonių ateis. Muzikine prasme, manau, visada galima geriau. Tačiau antro tokio pat koncerto niekada nebus, tai tarsi pokalbis, kuris niekada nebūna toks pat. Išties buvo labai įdomu, išgyvenimai labai stiprūs, o ateityje tobulėsime.

Kaip įgyta koncertinė patirtis leidžia vertinti kultūrinę aplinką Lietuvoje, ji palanki talentams skleistis?

Emilė Elena: Aplinka yra tikrai palanki, visi labai pozityviai žvelgia, geranoriškai priima. Aišku, jaunų nežinomų menininkų koncertai galbūt Lietuvoje nesulaukia tokio didelio dėmesio, kokio sulaukia estradiniai, populiariosios muzikos koncertai, tačiau tikrai esama auditorijos, kuriai įdomu, kokie jauni atlikėjai kelia sparnus. Esame tikrai labai dėkingos Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus direktorei Džiuljetai Žiugždienei už labai šiltą priėmimą ir suteiktas galimybes koncertuoti. Galiu sakyti, kad Vilnius, apskritai Lietuva tikrai palanki jauniesiems menininkams.

Miglė: Taip, iš tikrųjų prieš rengiant koncertą, žmonės klausė: „Ar tu nebijai? Čia – klasikinė muzika, gal nėra populiaru?“ Manau, radome sferą, kuri galbūt dar mažiau išbandyta. Kartais jauni atlikėjai sako, kad sunku surasti savo klausytoją. Bet kai tu pabandai, pamatai, kad tikrai galima – ir žmonių susirinko, ir gerų atsiliepimų sulaukėme. Tikrai labai maloniai mus priėmė, aš net nesitikėjau, nes Taikomosios dailės ir dizaino muziejus vis dėlto yra prestižinė vieta. O ir kitur, kur ateityje ketiname rengti koncertus, mus taip pat sutiko šiltai, palaikė.

Galėdama palyginti su Prancūzija, Paryžiumi, kur vyksta be galo daug renginių, manau, kad svarbu imtis iniciatyvos norint puoselėti klasikinę muziką Lietuvoje. Reikia keisti požiūrį. Klasikinė muzika nėra skirta privilegijuotiesiems – ypač aukšto socialinio, visuomeninio lygio žmonėms, – ne! Mano įsitikinimu, klasikinė muzika turi būti prieinama visiems. Vienas iš mūsų tikslų ir buvo parodyti, kad nusipirkęs bilietą už tris eurus gali ateiti ir pasiklausyti rimtosios muzikos.

Emilė Elena Dačinskaitė ir Natanas Bairakas. Dainiaus Astrausko nuotrauka

Asmeninės istorijos muzikos pasaulyje

Papasakokite apie savo vaikystę, pradžią muzikos pasaulyje.

Emilė Elena: Gimiau muzikantų šeimoje. Tėtis Gediminas Dačinskas groja altu M. K. Čiurlionio kvartete. Mama Vilija Dačinskienė daug metų dirbo koncertų vadybos srityje, o šiuo metu ji užsiima muzikine neįgaliųjų edukacija. Taigi muzika mane lydėjo nuo pat mažumės. Septynerių įstojau į smuiko specialybę Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kadangi tėtis – stygininkas, visi tikėjosi, kad tapsiu smuikininke. Tačiau pasimokiusi porą metų nusprendžiau, kad smuikas – ne man, ir įstojau į fleitą. Ten susipažinau su Migle, kartu su ja ketvirtoje klasėje net važiavome į konkursą ir užėmėme tą pačią trečią vietą.

Taigi buvome kolegės fleitininkės, bet aš visą laiką labai norėjau dainuoti. Tapau Artūro Noviko vadovaujamos džiazo grupės „Jazz Island“ nare. Ten supratau, kad tikrai noriu gyvenimą sieti su muzika ir būtent – dainavimu, kad fleita, kaip ir smuikas, vis dėlto ne man. Tada pakalbėjau su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos administracija, ir mane nusiuntė pas profesorių Virgilijų Noreiką pasitikrinti vokalo duomenų.

Labai jaudinausi eidama pas profesorių, bijojau, bet nuėjau, pasirodžiau, ir amžiną atilsį profesorius pasakė: „Viskas gerai. Einam dainuot. Mokysimės.“ Nuo septintos klasės vidurio iki mokyklos baigimo mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje pas profesorių V. Noreiką ir tuo pat metu lankiau dešimtmetę Balio Dvariono muzikos mokyklą, kurioje mokiausi pas Laimą Domikaitę, buvusią Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos solistę – mecosopraną. Abu tikrai puikūs mokytojai, be galo daug man davė. Su šiuo kraičiu įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Astos Krikščiūnaitės dainavimo klasę. Labai džiaugiuosi pas ją mokydamasi, ji yra nuostabi profesorė, daug žinių iš jos gaunu. Puikiai sutariame. Štai toks mano kelias iki dabar.

Miglė: Mano kelias truputį kitoks (nusijuokdama), bet pradžia – panaši. Mano šeimoje nėra nė vieno profesionalaus muzikanto, tačiau visa giminė labai daininga. Kilę iš Suvalkijos, tad gal, kad iš to krašto… Mano senelis daug metų dainavo katedros chore, grojo mandolina, akordeonu. Taigi muzikinis polinkis šeimoje buvo, tačiau – ne profesionalus muzikavimas.

Nuo pat mažens šokau, dainavau su tėvais, seneliais, tad mama, pastebėjusi mano polinkį, nusprendė leisti mane į parengiamąją „Mini mūzą“. Būdama septynerių įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Ten pradėjau groti pučiamaisiais, iš pradžių – vadinamąja dūdele. Pradmenis man suteikė amžiną atilsį mokytojas Jefimijus Taškinas. Labai gaila, kad galimybę mokytis pas jį turėjau tiktai pusę metų, nes po to jis labai susirgo ir mirė.

Turėjau tikrai nemažai mokytojų. Reikšminga mokytoja – Ona Jonaitytė, kuri šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone. Buvo daug trumpalaikių mokytojų, kol į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą dirbti atėjo Ula Čaplikaitė, ji mane mokė iki devintos klasės. Dalyvavau įvairiuose konkursuose, koncertuose ir t. t. Kol U. Čaplikaitė patarė tęsti mokslus užsienyje. Taip, baigusi devynias klases, prieš šešioliktą gimtadienį išvažiavau mokytis į Paryžių.

Esu vienturtė, tad tėvams buvo tikrai nelengva. Tačiau Paryžius – tokia didelė mano svajonė, troškimas… Taigi dėl muzikos, fleitos meilės jie ir išleido mane, labai palaikydami. Pradžia buvo išties sunki, daugiausia emociškai, bet ne tik, reikėjo susirasti būstą, susitvarkyti dokumentus, kad ir, atrodo, paprasčiausias dalykas – įsivesti internetą, bet nėra taip paprasta.

Prancūzų kalbos mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, bet įgijau tiktai pačius pagrindus, galiu sakyti, nelabai ką mokėjau išvažiuodama. Labai gerai atsimenu savo pirmą dieną Paryžiuje. Norėjau nusipirkti duonos, užsirašiau ant lapelio frazę, kaip tai pasakyti. Atėjo mano eilė, o aš, pasirodo, pamečiau tą lapelį, tad pirštais parodžiau, suprato mane ir pardavė tos duonos. Pradžia buvo tokia, manau, kaip ir visiems, kai nemoki kalbos.

Mokiausi vienur, kitur… Šį rudenį pradėsiu antrus bakalauro metus pas Paryžiaus nacionalinės operos fleitos solistą Frédéricą Chatoux, kuris yra iš tiesų nuostabus žmogus ir puikus dėstytojas. Šiais metais prasidės penkti metai, kai esu Paryžiuje.

Štai toks mano kelias. Sunku pasakyti, kaip bus toliau. Kai esi muzikantas, viskas labai priklauso nuo to, kur rasi darbą. Atrankos į orkestrus, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra labai didelės. Idėjiškai norėčiau grįžti į Lietuvą. Manau, šie mūsų koncertai yra mano indėlio į Lietuvos kultūrą pradžia. Jaučiuosi tarsi pasodinusi medelį, kuris išaugs į kažką gražaus, ypatingo. Prancūzijoje kultūrą puoselėjančių meno žmonių tikrai netrūksta, tad manau, kad mano indėlis į Lietuvos kultūros gyvenimą būtų reikšmingesnis. Visada prie to, kas jau yra dabar, mes galime pridėti dar ką nors.

Miglė Astrauskaitė ir Natanas Bairakas. Dainiaus Astrausko nuotrauka

Fleita – beribės išraiškos instrumentas

Migle, nusakykite fleitą – kokia ji?

Miglė: Man fleita yra vienas gražiausių instrumentų, visų pirma savo istorija. Ji – vienas seniausių pasaulyje instrumentų, medinių vamzdelių randama nuo antikinių laikų. Kiekvienas instrumentas, kuriuo grojant naudojamas oras, man atrodo itin asmeniškas, ypatingai leidžiantis perteikti jausmus. Garsas, pats jo gimimas yra labai intymūs. Būtent tuo šis instrumentas man yra ypatingas. Žinoma, ir garso galimybėmis, beribe spalvų palete.

Balsas ir fleita man atrodo labai artima. Netgi mūsų kvėpavimo technikos yra tapačios, mes klausome dainininkams skirtų meistriškumo pamokų, skaitome dainininkams parašytas knygas.

Labai gerai atsimenu, kai, lankant parengiamąją mokyklą, atėjo metas pasirinkti instrumentą. Mane nuvedė pas fortepijono mokytoją, ir ji pasakė, kad mano pirštai nėra labai tinkami, nes jie – labai ploni, tad nepakaks jėgos groti, – nežinau, ar tai tiesa, ar ne, bet man taip pasakė. Tuomet nuėjome pas smuiko mokytoją, bet man nepatiko smuiko garsas, pasakiau: „Ne, smuiku tikrai negrosiu!“ Galiausiai apsilankėme pas fleitos mokytoją. Pagalvojau, kad gal ir visai gerai bus… Kaip minėjau, jau parengiamoje mokykloje ėmiau mokytis groti dūdele, o kai įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, po kelerių metų, atrodo, būdama dešimties, pradėjau groti skersine fleita, taip grojau ir groju.

Kokios instrumento ypatybės?

Fleitos ilgą laiką buvo medinės. Kol Theobaldas Boehmas – vokiečių fleitų meistras ir kompozitorius, kurio išties didžiulis palikimas mums, fleitininkams, technikos prasme: daugybė etiudų, pratimų, skirtų lavinti techniką, – pakeitė modelį, pridėjo tam tikrus vožtuvus ir sukūrė metalinę fleitą. Tokiu būdu instrumento muzikinės galimybės labai išsiplėtė. Nuo tada kompozitoriai ėmė rašyti visiškai kitokią muziką. Anksčiau, kai fleita buvo medinė ir turėjo skylutes, o ne vožtuvus, negalėjome groti itin greitų ir techniškai sudėtingų kūrinių. Medinės fleitos garsas buvo švelnus ir labai tylus. O kai Th. Boehmas pristatė pasauliui metalinę fleitą, nuo to laiko jomis ir grojame.

Fleitos būna sidabrinės arba auksinės. Kodėl sidabras arba auksas? Pradedančiųjų fleitos, aišku, gaminamos iš paprastesnio metalo, bet iš esmės viskas dėl garso. Į lydinį gali būti įliejama ir platinos, viską lemia tai, kokio garso meistras ieško.

Barokinė muzika grojama traversu – medine fleita, siekiant atkurti tos epochos garsą. Dabar daugiausia grojama metalinėmis fleitomis, medinės naudojamos baroko arba klasicizmo kūriniams atlikti.

Kokia jūsų fleita?

Savo sidabrine fleita jau groju ketverius metus. Ją įsigijau prieš išvažiuodama į Paryžių. Fleita susideda iš trijų dalių, manosios, kaip mes vadiname – kūnas, yra vienos, o galva – kitos firmos. Šiuo metu groju Miguelio Aristos pagaminta galva. Mano mokytoja O. Jonaitytė, kuri, kaip sakiau, gyvena Bostone, pažįsta jį asmeniškai. Ji prieš ketverius metus buvo atvežusi tų galvučių čia, į Lietuvą. Išbandžiau, ir viena man labai patiko, tad ją įsigijau. Šis junginys kol kas mane labai tenkina. Jokių didelių problemų dėl jos neturiu. Žinoma, kaip ir kiekvienam instrumentui, fleitai reikalinga nuolatinė priežiūra.

Fleita turi vadinamąsias pagalvėles, kurioms reikia priežiūros. Kaip ir daugumai instrumentų, taip ir fleitai, kenkia temperatūros kaita. Pagalvėlės gali suplyšti, nuo drėgmės jos ima lipti. Maždaug kas ketverius metus jas reikia keisti. Dažnumą lemia instrumento naudojimas – priežiūra, laikymo sąlygos. Sudėtingiausia žiemą. Išeini į lauką – šalta, viduje – karšta, tad…

Fleitą reikia derinti, valyti, sutepti aliejumi. Tokia elementari priežiūra, jeigu nėra kokių rimtesnių problemų. Pavyzdžiui, man kartą sulūžo fleitos vožtuvas. Teko instrumentą siųsti į Japoniją, kur ji buvo pagaminta, kad sulūžusį vožtuvą pakeistų nauju. Remontas užtruko tris mėnesius, todėl privalėjau rasti kitą instrumentą. Taigi būna ir rimtų dalykų, o mažiems pakanka įprastos priežiūros. 

Kaip regite, girdite fleitą Lietuvoje? Ji pakankamai atskleista?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Kaip sakiau, mokiausi pas Ulą Čaplikaitę, ji buvo gerbiamo profesoriaus Algirdo Vizgirdos mokinė, tad pažinau tikriausiai daugiau jo mokymo metodą, kuris man iš esmės labai priimtinas. A. Vizgirda pats mokėsi Paryžiuje, o dabar mane kelias nuvedė į Paryžių, štai kaip viskas susipynę… Plėtojimasis yra beribis, todėl manau, kad mes, jaunieji atlikėjai, turime galvoti ne tik apie asmeninius pasiekimus, bet ir apie mūsų pačių indėlį į Lietuvos kultūros gyvenimą. 

Balsas ir tu – viena

Emile Elena, ką jums reiškia dainavimas?

Emilė Elena: Dainavimas iš tiesų yra labai ypatinga išraiška, ne tik fizinė, bet ir psichologinė. Dainuoti yra didžiulis džiaugsmas ir malonumas, tačiau privalu labai gerai mokėti kontroliuoti tiek kūną, tiek mintis. Kūno laisvumas, kaip ir psichologinis atsipalaidavimas, yra labai svarbu. Be to, dainuojant reikia labai daug fizinės ištvermės. Prasta savijauta, liga, nuovargis ar paprasčiausias neišsimiegojimas dainuojant iš karto girdisi.

Miglė: Išties tai ypač būdinga dainavimui ir grojimui pučiamaisiais. Nuovargis, užgulta nosis ar skaudanti gerklė trukdo skambesiui, rezonansui. Taigi pučiamieji ir balsas – jie panašūs, ir problemos jų panašios.

Emilė Elena: Sutinku. Dainavimas man teikia didžiulį džiaugsmą, aš tai labai mėgstu. Iš tiesų mano mamos svajonė buvo dainuoti, ji visada norėjo tapti dainininke, tačiau neišdrįso stoti mokytis. Visai netyčia jos svajonę perėmiau aš. Tačiau nebuvo jokio sąmoningo kreipimo, ji norėjo, kad būčiau smuikininkė, fleitininkė. Dainavimas kilo iš mano pačios sielos.

Dainuojant man labai gražu ir ypatinga – garso intymumas, asmeniškumas, nes tavo balsas ir tu yra visiškai viena. Visos spalvos, kurios gimsta dainuojant, labai aiškiai nusako, ką tau reiškia kūrinys, kokią emociją juo nori perteikti. Kartais net baugu, nes dainuodamas neturi jokios uždangos, esi nuogas. Tačiau, manau, kai išmoksti visa tai suvaldyti, patiri nuostabų susiliejimą su muzika.

Aišku, mokymasis trunka ilgai. Esu jauna, balsas bręsta, kinta, tad ateityje atliksiu tai, kas bus geriausia jam. Mane žavi tiek opera, tiek kamerinė muzika. Išties opera yra dažno jauno dainininko svajonė, ne išimtis ir aš. Be galo mėgstu lankytis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, „Vilnius City Opera“ pastatymuose, taip pat stebėti tiesiogines transliacijas iš „Metropolitan Opera“ teatro. Tikrai opera man yra kažkas magiška.

Daugybė operų, kurių klausydamasi taip įsijauti, kad, atrodo, pati išgyveni tas istorijas. Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ Tatjana – mano svajonių vaidmuo. 

Konkursinės patirtys: svarbiausia – pasiruošimas

Migle, esate dalyvavusi daugybėje konkursų, nuolat tampate laureate. Ką muzikui reiškia konkursas? Jūsų asmenine patirtimi ir nuomone, ar muzikos mene tikslinga konkuruoti? Ar įmanoma muzikos meną išmatuoti, įvertinti balais, taškais, vietomis?

Miglė: Iš tikrųjų konkursuose turiu jau palyginti nemažai patirties – dalyvavau septyniolikoje konkursų. Jie kol kas visi buvo sėkmingi. Konkursų nauda gali pasireikšti labai įvairialypiai. Šimtu procentų visų pirma yra pasiruošimas. Juk dirbi visai kitaip, kai turi tikslą ir jo link eini mėnesių mėnesiais – groji, stengiesi, atiduodi visą save. Iš tikrųjų pasiruošimas yra labai didelis darbas. Visų pirma darbas su savimi, su instrumentu – techniškai, siekis išpildyti viską, ko galbūt norėjo kompozitorius, taip pat reikia sukurti interpretacinį planą, visą kūrinio dramaturgiją. Mes neturime žodžių išreikšti jausmams, turime viską perteikti tiktai garsu.

Konkurse, jau finale, paskutiniame ture, visi groja techniškai labai gerai, ir laimi tai, ką tu pasakai, tavo sukurta istorija, tavo sukurta atmosfera – tai, kuo tu pasidalini. Konkurse sėkmę lemia ir tai, ar nugali tavo istorija, ar tavo stresas. Iš tiesų reikia labai mokėti suvaldyti save. Konkursai leidžia atsidurti tokiose situacijose, kurios neatitinka būsimos muzikanto duonos – koncertų. Kai mes, muzikantai, koncertuojame, norime dalintis muzikos meile su žmonėmis, o dalyvaudami konkursuose siekiame ir turime būti geresni už kitus. Taigi konkursai ir koncertai nėra tas pat.

Mano mokytojas sako, kad neaišku, ar galima konkuruoti muzika. Aš manau, kad – ne! Manau, kiekvienas žmogus turi savitą stilių, savą muzikos matymą, savą garso įsivaizdavimą, savas emocijas, kurias jis nori atskleisti. Deja, turime per tai pereiti, jeigu norime atrasti savo publiką.

Dabartiniame pasaulyje be konkursų muzikanto karjera yra sunkiai įmanoma. Tačiau jeigu pažiūrėtume į istoriją, taip buvo visą laiką. Ir Liudviko XIV laikais muzikantai, kurie norėjo groti jo dvare, taip pat turėjo dalyvauti konkursuose. Norintiesiems būti vargonininkais karališkojoje koplyčioje irgi teko pereiti konkursus, kad vėliau galėtų laisvai reikštis – kurti, groti taip, kaip jiems atrodo teisinga.

Konkursas, manau, yra ypač gera patirtis, reikia mokėti priimti rezultatą, kad ir koks jis būtų, nes, man atrodo, svarbiausia – pasiruošimo procesas ir, be abejo, komisijos komentarai. Prancūzijoje priimta visą laiką eiti klausti komisijos narių komentarų, tai yra esmė – pačiam įvertinti savo atlikimą ir priimti tai, ką pasakė komisijos nariai, ir tobulėti. Sakyčiau, jeigu gyvenimas – upė, tai konkursai yra tarsi salelės, į kurias mes atplaukiame, stabtelėjame ir toliau plaukiame savame kūrybiniame kelyje, visą laiką judėdami į priekį tikslo link.

Jūsų įsimintiniausia salelė?

(Nusijuokia.) Mano įsimintiniausia salelė… Kaip sakiau, konkursų iš tikrųjų buvo daug, bet galbūt pirmasis konkursas – įsimintiniausias. Kai pajaustas jaudulys, toks begalinis… Atsimenu labai gerai tą pirmąjį Juozo Pakalnio konkursą Kaune, baigus ketvirtą klasę. Jaudulys buvo toks, kad tu išvis nežinai, kas čia bus. Ar išvis išeisiu į sceną?! Ką aš ten pagrosiu?!

Nors atrodo, kad esi pasiruošęs, kiekvieną kartą konkurse ar koncerte pats įspūdingiausias dalykas ir yra tas nežinios jausmas. Tai ir baimė, ir žavesys. Taigi man pirmasis konkursas ir yra įsimintiniausias, kai pirmą kartą išgyvenau tą jausmą ir supratimą, kad tik šis momentas yra svarbus, nebesvarbu, kaip vakar grojau savo mokytojai, nesvarbu, kaip grojau prieš mėnesį… Scena tuo ir yra žavi, kad niekada nežinai, kas gali nutikti, net jeigu ir moki valdyti savo emocijas ir esi puikiai pasiruošęs.

Emile Elena, ką jūs manote apie konkursus? Pasidalinkite savo patirtimi, mintimis.

Emilė Elena: Iš tikrųjų neturiu tokios didelės konkursų patirties, kokią turi Miglė, nes kaip muzikė dar esu labai jauna. Dalyvavau kamerinių ansamblių ir džiazo muzikos konkurse „Sąskambiai“. Pasirodžiau su savo bičiule pianiste Ūla Paliokaite, tapome laureatėmis, užėmėme antrą vietą. Išties labai teigiama patirtis. Išgirdome daug ansamblių, atradome gražių kūrinių, kuriuos įtraukėme į savo repertuarą.

Taip pat dalyvavau konkurse „Tautiniai akcentai muzikoje“, irgi tapau laureate. Įsiminė stiprus jaudulys. Tuo metu atrodė, kad tai labai svarbu, kad tas laimėjimas arba pralaimėjimas turės labai didelę įtaką mano gyvenimui. Kai nurimo visos aistros, supratau, kad dalyvavimas yra kur kas svarbiau negu diplomas. Galbūt rimtuose, dideliuose konkursuose yra kitaip, tačiau bent kol kas mano patirtis sako, kad daugiausia naudos teikia pats procesas, tavo supratimai ir patyrimai tuo metu.

Manau, konkursai atlikėjui yra labai vertingi. Tai galimybė pasitikrinti save, išgirsti kitus ir išmokti tiek laimėti, tiek pralaimėti. Manau, geras pasiruošimas labai svarbu, bet egzistuoja ir sėkmės veiksnys. Užlipus į sceną, tąkart gali ir nepasisekti, nes esama daugybės mažyčių niuansų, kurie lemia sėkmę arba nesėkmę. Todėl reikia pasižiūrėti į laimėjimą arba pralaimėjimą filosofiškai: jeigu vienąsyk pasisekė – gerai, bet nereikia to priimti ypač rimtai. Kiekvienu atveju tai puiki proga tobulėti, todėl konkursai yra vienas būtiniausių dalykų atlikėjui.

Autoritetai, idealai, mokytojai

Kas jūsų muzikos pasaulio autoritetai, sektini, įkvepiantys pavyzdžiai?

Emilė Elena: Turiu daug dainavimo autoritetų. Lietuva tikrai yra dainingas kraštas, ir turime puikią dainavimo mokyklą. Mūsų šalyje gausu išties ypatingų solistų. Visų pirma man autoritetas – dainavimo dėstytoja profesorė Asta Krikščiūnaitė. Ji – pavyzdys tiek kaip muzikantė, tiek kaip itin aukštos kultūros žmogus. Taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstanti profesorė Irena Milkevičiūtė. Ji – puiki solistė. Man garbė net prasilenkti koridoriuose, žinant, kad tas žmogus dainavo tiek „Metropolitane“, tiek „La Scaloje“ – pačiuose žymiausiuose pasaulio teatruose. Žinoma, jos dukra – garsioji Asmik Grigorian, kuri šią vasarą Zalcburgo festivalyje dainavo Johanno Strausso Salomėją. Amžiną atilsį mano mokytojas maestro Virgilijus Noreika. Taip pat žaviuosi pasaulinį pripažinimą pelniusia Violeta Urmana.

Iš užsienio atlikėjų išskirčiau rusų sopraną Anną Netrebko. Ji užburia savo charizma, muzikalumu, išraiška, puikia dainavimo technika. Taip pat Renata Scotto, Anna Moffo, Luciano Pavarotti.

Miglė: Mėgstamų fleitininkų, kurių grojimas įkvepia, daug, bet kaip autoritetą dabartiniame gyvenimo etape įvardiju, be jokių abejonių, savo mokytoją – Frédéricą Chatoux. Dėkoju likimui, dėkoju gyvenimui, kad jį sutikau, kad man taip pasisekė.

Mano ankstesni mokytojai taip pat buvo įdomūs menininkai ir žmonės, bet dabartinis mokytojas mane įkvepia viskam – tikrai ne tik groti, bet ir gyventi. Tiesiog nežinau, kaip jį apibūdinti. Kiekvienai natai (!) jis turi istoriją, kiekvienai natai randa palyginimą! Jis visą laiką žino, ką pasakyti, ir tai yra taip taiklu, kad iškart suprantu, kaip jis įsivaizduoja mūsų grojamą muziką. Jau net neverta sakyti, kad jis puikiai dėsto fleitos techniką, bet muzikine prasme jo vaizduotės galimybės, jo muzikos pajautimas, suvokimas ir išraiška yra tiesiog neįtikimi!

O antra dalis kalbant apie šį žmogų yra tai, kad jis be galo palaiko savo mokinius. Jis mums padeda ne tik muzikos, technikos prasme, bet ir psichologiškai. Besiruošiant konkursams, kai dirbi keturis mėnesius be galo daug, kai visą save atiduodi, kartais pradedi jaustis pavargęs, pasiklydęs tobulumo paieškose ir galvoti: gal nieko man neišeis? Kodėl taip stengiuosi? Juk vis tiek tobulumo niekada nepasieksi. Tiesiog nori nuleisti rankas ir viską baigti, tačiau jis visuomet randa, kaip įkvėpti, kaip nuraminti.

Asmeniniame gyvenime, jeigu yra kokių sunkumų, jis viską iškart mato, netgi, sakyčiau, jis moka skaityti mintis. Kai ateini į pamoką, jis tarsi permato kiaurai. Tai iš tikro nuostabus žmogus. Tokį įkvepiantį, įdomų, talentingą žmogų ir muzikantą, manau, vargu ar kada sutiksiu, todėl esu iš tiesų labai laiminga galėdama mokytis pas jį. 

Kokie svarbiausi mokytojo ir mokinio bruožai?

Miglė: Mano nuomone, kiekvieno mokytojo tikslas – galiausiai patraukti mokinį nuo savęs. Tai reiškia, kad jis turi taip išmokyti mus pačius dirbti, pačius girdėti ir analizuoti savo grojimą, kad galiausiai mums mokytojo kaip ir nebereikia. Dėl to labai myliu savo mokytoją, nes jis visą laiką klausia: „Ar tu girdi save?“ Tai yra esmė. Ne groti tam, kad grotum ir sakytum: „Aš grojau penkias valandas“, o groti ir analizuoti: „Ar mano frazė buvo išsakyta taip, kaip norėjau? Ar man tai gražu? Ar tai yra teisinga?“ Ką ir kalbėti apie pirštų techniką, tikslų intonavimą ir t. t. Tai yra nuolatinė savianalizė, kol surandi priimtiną ir patinkantį variantą. Tad pagrindinis mokytojo darbas – išmokyti mokytis.

Mokinio esminiai bruožai. Kaip mano mokytojas yra pasakęs, svarbiausia, kad mokinys nebūtų pacientas, ne taip, kad atėjau pas daktarą, ir rask problemą, išoperuok ją! Man labai patiko šis pasakymas. Iš tikrųjų, kai ateini į pamoką, turi suprasti, kad mokytojas nori tau padėti, be abejo, bet pats turi būti labai motyvuotas ir dalyvauti pamokoje, o ne – pagrojau ir klausau, pasakyk man viską, kas buvo negerai, ir dar pataisyk. Mokinys turi stengtis padaryti geriausia, ką gali. Pamokos su mano mokytoju man patinka tuo, kad pagrojus kūrinį jis manęs klausia: „Ką tu pati manai?“ Jeigu pasakyčiau „nieko nemanau“, jis būtų labai nepatenkintas. Klausymas ir analizė yra svarbiausi.

Jeigu klausysi amžinai tiktai to, ką pasako mokytojas, visų pirma neišmoksi kurti ir išreikšti savęs, tai bus tavo mokytojo kūrinys; antra – būsi ribotas, juk ne visą gyvenimą turėsi mokytoją. Taip, galbūt nuvažiuosi į meistriškumo kursus pasikonsultuoti, bet ateis laikas, kai studijos baigsis. Jeigu nori muzikuoti, privalai išmokti girdėti, ką darai, ir žinoti, ką nori išreikšti savo muzika.

Emilė Elena: Miglė pasakė labai daug teisingų dalykų. Iš tikrųjų mokinys turi nuolat klausti: „Kodėl? Kaip? Kas iš to?“ Geras pedagogas sugeba argumentuotai paaiškinti, nes jo matymo ir žinojimo horizontas daug platesnis. O mokinys turi domėtis – kas ir kaip.

Mokantis dainuoti ypač svarbu artimas, glaudus mokinio ryšys su mokytoju. Grodamas fleita, smuiku ar kitu instrumentu, matai savo pirštus, rankų poziciją; dainuodamas, deja, tokios galimybės neturi, tad aiškinimas vyksta nusakant pojūčius, pasitelkus vaizdinius. Ypatingas pasitikėjimas ir susikalbėjimas būtinas, kad suprastum, kas aiškinama, taip pat galėtum nusakyti, ką ir kaip jauti, patiri dainuodamas. Tikėjimas ir pasitikėjimas yra vieni svarbiausių mokymosi elementų.

Miglė: Sutinku, kad mokytoju reikia labai pasitikėti, dėl to svarbu turėti gerą mokytoją, tačiau reikia turėti savo idėją, savąjį muzikos pajautimą. Kartais gauname tiek daug informacijos, įvairių patarimų, visokių pastebėjimų ir t. t., kad pasimetame ir nebežinome, ko ir kaip norime. Iš tiesų labai svarbu išlaikyti tą vidinį, intuityvų žinojimą, pasitikėjimą savo idėjomis ir jų pajautimą, nes dažnai muzikos analizė net nėra reikalinga – jaučiame širdimi, kokia kryptimi turime eiti su atliekama muzika.

Repeticijos, išsipildymo akimirkos – muzikos pajauta

Kas jums yra repeticija?

Miglė: Repeticija labai priklauso nuo to, kokiu tikslu repetuoji, taip pat ar repetuoji vienas, ar – su kitu žmogumi. Repeticijos taip pat skiriasi pagal kūrinio mokymosi stadijas. Pačioje pradžioje aiškiniesi muzikos tekstą, bandai suprasti kūrinio formą, struktūrą, susidėlioti istoriją, aišku, ištobulinti technines vietas. Grupinėse repeticijose kiekvienas ateina pasiruošęs, jau mokėdamas savo partiją. Tada vyksta muzikos kūryba, gimsta bendrumo jausmas. Turime rasti bendrą kalbą. Tai nėra lengva, nes visi turi savo idėjų, įsivaizdavimų ir norų. Tačiau klausytojai turi jausti mūsų muzikinės bendrystės energiją, dėl to labai svarbu ją atrasti per repeticijas.

Emilė Elena: Pritariu Miglei, kad, repetuojant individualiai, galima nagrinėti muzikos tekstą, tobulinti techniką, o repetuojant, pavyzdžiui, trise, privalu būti labai gerai pasiruošus savo atliekamą muzikinį tekstą, kad jau būtų galvojama apie muzikos atlikimą, idėjas. Itin svarbus atlikėjų tarpusavio ryšys, kad juos vienytų bendras tikslas, vizija. Kiekvienas atsikvėpimas kūrinyje, muzikuojant drauge, susilygina, pradedama eiti tuo pačiu žingsniu, tarsi kvėpuoti vienu kvėpavimu. Nuostabu, kai jauti, kad kitas žmogus be žodžių tave supranta, tarytum savaime prie tavęs prisiderina, arba prisiderini tu, ir net nereikia žodžių; kai iš mikrodinamikos, mikrojudesių pajauti kito žmogaus muzikinius impulsus, tarsi pradedi (su) juo kvėpuoti.

Miglė: Iš tikrųjų, kai tai nutinka, ypač koncerto metu, o tai, sakyčiau, labai reta – būna taip gera. Tada apima viską nešanti jėga, atrodo, kad natų nebematai (jų ir nebereikia), nieko nebegalvoji, tiesiog leidi eiti kažkam iš vidaus. Tai yra geriausi momentai, kokie, mano nuomone, gali nutikti muzikoje. Tikrai nėra taip, kad juos išgyvenu per kiekvieną koncertą, tad, kai jie vėl mane aplanko, atrodo, kad esu kitame pasaulyje.

Emile Elena, kokie jūsų repetavimo patyrimai?

Emilė Elena: Išties daug dirbu individualiai, žiūriu, kas patogu balsui, nes kol kas dar nėra aišku, ar esu sopranas, ar mecosopranas. Todėl labai svarbu eksperimentuoti su balsu – atrasti, kas jam geriausia. Bent jau pirmuose kursuose būtina nuolatinė dėstytojo priežiūra. Svarbu išmokti dainuoti teisingai – taip gimsta tikrasis dainavimo grožis. Mokantis būtina paisyti ir išpildyti visus dėstytojo reikalavimus, kiekviena mažiausia detalė yra labai svarbi. Todėl reikia nuolat praktikuotis.

Dėstytojas yra tavo vedlys, tačiau už tave kelio jis nenueis, turi eiti pats. Dėstytojas nepadarys stebuklo, jis tave konsultuoja, tau padeda, kreipia viena ar kita linkme, bet eiti turi pats. Technikai įvaldyti reikalingas juodas darbas, turi įgusti automatiškai atlikti teisingam dainavimui reikalingus veiksmus. Techniką susiformuoja jaunystėje, kuo ji geresnė, tuo ilgiau tarnaus tavo instrumentas. Būtent technika lemia, kaip ilgai galėsi dainuoti.

Migle, jūsų kiekviena diena su fleita?

Miglė: Kai esu Paryžiuje ir ruošiuosi kokiam pasirodymui, mano grojimo dienotvarkė tokia: rytą porą valandų, vakare kokias tris groju, tad per dieną kokias penkias, manau, tikrai. Visą laiką darau pertraukas, pagroju keturiasdešimt penkias minutes, ir tada visada bent penkios minutės – pertrauka, nes sakoma, kad smegenys tiesiog negali būti maksimaliai susikoncentravusios ilgiau nei dvidešimt minučių. Reikia tam tikro laiko, kad jos pradėtų koncentruotis, tada dvidešimt minučių – didžiausia koncentracija, o vėliau ji senka. Manau, nėra prasmės nei groti, nei apskritai kokį kitą darbą daryti, kai esi pavargęs, kai nesi čia ir dabar.

Kai praktikuojuosi, visą laiką ieškau tos būsenos, kai esu čia, kai jaučiuosi gerai, mano kūnas – atsipalaidavęs, o mintys tik apie muziką. Šiais metais labai daug išmokau, konservatorijoje klausiau įvairių paskaitų apie atsipalaidavimą, apie tai, kaip teisingai mokytis, dirbti vienam, repetuoti su kitais, būti čia ir dabar, išlaisvinti savo kūrybinę energiją.

Grojant pačiam esmė – sukurti automatizmus. Kodėl? Jeigu grosi itin sudėtingą kūrinį ir galvosi apie techniką, klausytojas tai pajus, o jam tai neįdomu. Kai groji koncerte, turi viską užmiršti, tavo pirštai – viskas turi būti – automatika, kad tuo momentu kurtum jausmą. Turi taip gerai jaustis su instrumentu, kad galėtum atskleisti jau turimas muzikines idėjas ir kurtum, atskleistum šio momento žavesį. 

Pasidalinkite stipriausia, giliausia muzikine pajauta – esant scenoje ar klausantis.

Emilė Elena: Reikia pagalvoti…

Miglė: Mano stipriausias muzikinis patyrimas buvo dalyvaujant meistriškumo kursuose Italijoje pas profesorių Williamą Benettą ir jo asistentą Denisą Bouriakovą – vieną žymiausių dabartinių fleitininkų, grojantį „Los Angeles Philharmonic“. Iš tikrųjų labai gerai atsimenu, vyko koncertas įspūdingoje bažnyčioje, ir D. Bouriakovas grojo Alberto Franzo Dopplerio „Vengrišką fantaziją“, – ją šiemet atlikau koncertuose Vilniuje ir Kaune.

Tai buvo mano pirmieji meistriškumo kursai, man tada buvo, atrodo, vienuolika metų, dalyvavo tiek daug žmonių, kurie grojo taip gerai, o aš buvau pati jauniausia… Labai gerai atsimenu, kaip man buvo nejauku, nedrąsu groti… Ir būtent tada pirmą kartą išgirdau „Vengriškąją fantaziją“ ir pravirkau. Buvau kartu su savo mama, ir mes abi verkėme, ir galvojau: „Kodėl mane taip palietė ši muzika?“

Apsidairiau aplink ir pamačiau, kad bažnyčioje daug verkiančių žmonių. Taip neįtikimai grota, taip stipru. Pagalvojau ir sau pasakiau: „Jeigu kada nors grosiu tą kūrinį ir kokį žmogų taip suvirpinsiu – bent kažkiek paliesiu jo širdį, tai man bus didžiausias pasiekimas.“ Tokį emocinį šoką, tokį stiprų, kokį išgyvenau, manau, retas muzikantas gali sukurti.

Pačiai grojant taip pat buvo stiprių patyrimų. Pastarasis išgyventas šią vasarą, mūsų koncerto Kaune metu. Grojome J. Pakalnio „Raudą“ su Natanu, ir abu patyrėme labai stiprų jausmą. Ekstazę, nežinau, gal taip galima pavadinti. Tai buvo vienas iš tų momentų, kaip sakiau, kai užmiršti natas, užmiršti, ką repetavai: kad grosi tyliau garsiau, tiesiog jauti kitą žmogų taip stipriai, kad viską atiduodi, ką turi, ką gali, ir šis jausmas tave veda. Žinai, kur nori eiti, ir žinai, kad kitas žino, kur eisime kartu. Tai buvo nuostabu.

Emilė Elena: Įsiminiau patyrimą vaikystėje, kai per televizorių stebėjau smuikininko Raimundo Katiliaus koncertą. Jis grojo labai jausmingai, be galo gražiai. Man tai sukėlė daug nuostabos ir išgyvenimų. Nors rimtoji muzika, atrodo, vaikui gali būti neįdomi, sunkiai suprantama, bet prie televizoriaus tiesiog prilipusi buvau. Labiausiai sukrėtė tai, kad grojant R. Katiliui skruostu tekėjo ašara, kad muzika taip stipriai jį lietė. Supratau, kad muzika yra kažkas stebuklinga, nes tu negali jos matyti, paliesti, bet ji gali paliesti tave. Tai man paliko gilų įspūdį.

Taip pat įvairių minčių kilo po mūsų trio koncertų šią vasarą. Lietuvoje yra daug jaunų, talentingų dainininkų, tad iškilti nelengva, aišku, kyla abejonių: „Ar aš verta? Juk yra daug talentingesnių ir balsingesnių žmonių“ – bet mūsų koncertuose patyriau tiek daug gerų emocijų, kad aiškiai pajutau ir įsitikinau, jog scena – man labai reikalinga, kad be jos negaliu.

Miglė: Kai klausėte, kaip vertinate šiuos koncertus – dabar pagalvojau, kad geras koncertas tikriausiai yra tada, kai, jam įvykus, pirmiausia pajunti stiprų emocinį pakilimą, o po geros valandos užplūsta didelis nuovargis ir apima vidinė tuštuma. Mano gera pažįstama, dailininkė, grafikė Aušra Čapskytė, buvusi koncerte Vilniuje, pasidalijo patirtimi mums susitikus šią vasarą: „Koncertas – tas pats kaip paroda. Tiek daug stengiesi, dirbi, kuri, o po jos ateina ramybė, bet kartu ir tuštuma. Juk atiduodi tiek daug savęs, savo vidinių jausmų. Reikia laiko, kad vėl sugrįžtum į normalų emocinį lygį.“

Kai po koncerto Vilniuje tą patį vakarą susitikome su Emile, atsimenu, sėdėjome pavargusios ir nieko nekalbėjome, tikriausiai apimtos emocijų sunkiai galėjome grįžti į realybę. Norėjosi džiaugtis, bet džiaugtis tyliai.

Emilė Elena: Tyla buvo maloninga.

Muzika šiandien ir ateityje

Muzika jums?

Emilė Elena: Muzika yra viena didžiausių mano gyvenimo dalių. Visi patyrimai persikelia į muziką – išgyvenu netektį ar džiaugsmą ir iš karto galvoju, kaip tai skambėtų, net nenorėdama repertuarą taikau prie savo būsenos, atrandu tuo metu sau artimą kūrybą. Tai yra labai didelė dovana.

Nemanau, kad muzika skirta vien emocijoms perteikti. Muzika yra apie pačią muziką, apie ją net ir šnekėti neverta, nes ji – aukščiausia išraiškos forma. Atlikėjas yra kompozitoriaus ir žmonių tarpininkas. Taigi, mano suvokimu, atlieku kūrinį, kai žinau, kad pridėdama save perteikiau tai, ką kompozitorius norėjo pasakyti žmonėms.

Miglė: Muzika jau seniai yra mano gyvenime, kaip Emilė ir sakė, tiesiog viskas, kas vyksta muzikoje, vyksta ir gyvenime. Jeigu įsijauti į kokį vaidmenį, ypač operoje, tu gyveni juo, į tą vaidmenį visas įeini. Taip yra bet kuriuo būdu atliekant kūrinius, turi žinoti, apie ką jie yra, kokia istorija, labai svarbu analizuoti laikotarpį, kuriuo buvo parašyta, kompozitoriaus gyvenimą ir visas kitas aplinkybes. Ir, be abejo, suvokti, ką tas kūrinys sako tau.

Man atrodo ypatinga, kad grodamas ar dainuodamas – atlikdamas kūrinį, gali būti kuo tik nori, – jeigu groji barokinę muziką ir žinai, kad ji buvo parašyta karaliaus dvarui, gali būti karalius! Grodami mes pasitelkiame vaizduotę. Dėl muzikos mes įkūnijame tai, kuo negalime būti gyvenime. Gali it paukštis sklęsti virš medžių, gali šviesti saule ir banguoti jūra… Gali būti absoliučiai bet kas, viskas priklauso nuo to, kiek toli eini vedamas vaizduotės.

Tai man – didžiausias džiaugsmas, kad galiu be ribų išreikšti savo vaizduotę muzikoje, ir atvirkščiai – kad muzika kviečia pasitelkti vaizduotę.

Jūsų muzika šiandien. Ką grojate, ko mokotės, klausotės?

Emilė Elena: Iš bibliotekos pasiėmiau daug liaudies dainų, žaviuosi jomis, noriu kuo daugiau jų išmokti. Vis dėlto folkloras yra tai, iš kur mes visi atėję, juk tas pačias dainas ir mūsų protėviai dainuodavo, todėl liaudies dainos yra persmelktos išgyvenimų, gilių senovės tradicijų.

Ruošiuosi mokslo metams, tad dirbu su vokalizėmis – kūriniais, skirtais formuoti, lavinti dainavimo techniką. Dainuoju nesudėtingas arijas, pavyzdžiui, Suzanos ariją iš Wolfgango Amadeus’ėjaus Mozarto operos „Figaro vedybos“.

Su Migle turime daug idėjų, tad ieškome kūrinių naujiems projektams. Džiaugiuosi, kad Vilniuje yra daug vietų, kuriose gausu muzikinės medžiagos, ypač bibliotekų fonduose. Taigi dienos leidžiamos muzikinėse paieškose.

Koks garsas, melodija, kūrinys šiandien jus įprasmina, išskamba?

Emilė Elena: Šviesi, lyriška, svajinga pjesė tikrai galėtų atspindėti mano dabartinę būseną.

Miglė: Tikriausiai dramatiška ir audringa simfonija atspindėtų ne tik mano dabartinę nuotaiką, bet ir mano charakterį (juokiasi).

Miglė Astrauskaitė ir Emilė Elena Dačinskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pokalbio pabaigoje pažvelkite į veidrodį, ką regite šiandien, ką norėtumėte, linkėtumėte sau išvysti po dešimtmečio muzikine prasme?

Miglė: Visų pirma galiu pasakyti, kad mus matau kartu.

Emilė Elena: Taip! Taip! Šimtas procentų – taip. Esame geras duetas ir turime daug idėjų, kurių, tikiuosi, po dešimties metų bus dar daugiau ir kurias būsime jau įgyvendinusios. Mes puikiai viena kitą papildome ir viena iš kitos labai daug išmokstame. Iš tiesų iš Miglės pasisėmiau įkvėpimo ateinantiems metams ir esu labai dėkinga jai.

Save po dešimties metų norėčiau matyti tvirtesnę kaip žmogų, kaip asmenybę, žinoma, tvirtesnę ir dainavimo technikos prasme. Norėčiau sukaupti patirties, kuria naudočiausi kurdama naujas istorijas muzikoje, norėčiau ateityje turėti truputėlį daugiau drąsos išbandyti save, mažiau bijoti suklysti, nes be klaidų labai sunku žengti į priekį. Todėl sau ateinantiems dešimt metų linkiu stiprybės, drąsos ir naudingų patyrimų, ir kaip žmogui, ir kaip muzikantei.

Miglė: Linkiu labai tikėdamasi, kad mano gyvenimo ir muzikos susipynimas bus amžinas. Linkiu sau įdomaus gyvenimo, tada ir muzika bus įdomi. Kai yra emocija, tada net ir technika tarsi pati tau padeda, pats instrumentas tave gelbsti. Labai tikiuosi, kad mano kelias su muzika visą laiką eis paraleliai, kad galėsiu žmonėms suteikti džiaugsmo, stiprių emocijų ir kad mano muzika bus reikalinga Lietuvoje!