Senatvės ambasadoriai. Jonas neįsivaizduoja, kad nebūtų, ką veikti

Jonui Pupeliui 78-eri metai, ir jis neįsivaizduoja, kad nebūtų ką veikti. „Lietuvoj tiek senam, tiek jaunam yra ką veikti. Tik netingėk, dirbk ir turėsi ką veikt. Kaip gali nebūti veikti ko? Neįsivaizduoju, kad nebūtų ką veikt. Man taip nebūna!“ – sako videopasakojimo herojus.

Gindviliuose (Rokiškio rajone) gimusio ir augusio J. Pupelio tėvai visą gyvenimą dirbo žemę. Tiek jie, tiek seneliai niekur iš Gindvilių nebuvo išsikėlę ir nekeitė savo verslo iki tol, kol žemė buvo nacionalizuota. Augo su dviem seserimis ir buvo didžiausia tėvo viltis, kadangi, pagal papročius, sūnus turėjo perimti ūkį ir prižiūrėti žemę.

Jonas – pokario vaikas. Nuo mažų dienų buvo judrus ir išdykęs. Mėgo, kaip pats sako, karstytis po medžius ir gaudyti varnas. Mokytis tingėdavo – būdavo geriau dirbti, nei prie knygų sėdėti. O darbų ir išbandytų veiklų išbandyta tiek, kad net pačiam sunku suskaičiuoti. Mechanika, technika, automatika, ūkininkavimas, sodininkystė, statybos, apdaila, medžio drožyba, sportas, kultūriniai renginiai, koncertai, gamta, miškas, literatūra, anglų kalba, informacinės technologijos – sritys, kuriomis Jonas domėjosi ne tik praeityje, bet ir dabar.

„Aš jaučiuos tas pats kaip jaunas, tik pavargstu greičiau. Atmintis biškį blogesnė, užmirštu daugiau visko, o šiaip savijauta kaip jauno. Dar žvaliau gal net jaučiuos kaip jaunas. Jaunas, būdavo, eini, pavargsti, dirbi, dirbi, kitą kartą ir į darbą sunku. O dabar mankštą padarai ir eini sau ramus. Ir viskas normaliai, gerai jaučiuos“.

Projektą „Senatvės ambasadoriai“ inicijuoja jauni žmonės Ugnė ir Augustinas, siekdami formuoti teigiamą ir pagarbų požiūrį į mūsų šalies senjorus, skatinti skirtingo amžiaus kartų solidarumą bei atskleisti pozityviąją senatvės pusę.