2018 10 24

bernardinai.lt

Kauno arkivyskupija

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šventumas. Kas gali būti aktualiau?!

Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas / www.kaunoarkivyskupija.lt

Arkivykupo Liongino Virbalo homilija Atsinaujinimo dienoje „Dėmesio – šventumas – kitoks“ spalio 21 d.

Ši Atsinaujinimo diena skirta šventumui. Kas gali būti aktualiau?! Visada svarbus kaip neatskiriama krikščioniško gyvenimo dalis – šventumas. Popiežius Pranciškus apie pašaukimą į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje prabilo į mus apaštališkuoju paraginimu Gaudete et exsultate – „Būkite linksmi ir džiūgaukite“. O kai Šventąjį Tėvą patys pamatėme ir išgirdome tiesiogiai, čia, pas mus, dar labiau pajutome jo paskatinimą nebijoti šventumo. Priešingai, norime siekti, veržtis link jo, o gal – priimti kaip Viešpaties dovaną.

Dabar, kai švenčiame Eucharistiją, noriu pasidalyti trimis mintimis, trimis šventumo savybėmis, kurias mums Lietuvoje vienaip ar kitaip priminė popiežius Pranciškus.

Visų pirma šventumas yra keliaujančiųjų savybė. Kai žvelgiame į tuos, kurių šventumą Bažnyčia yra oficialiai pripažinusi, matome galutinį vaizdą, užfiksuotą per jų gimimą dangui. Bet kol jie gyveno – nė vieną akimirką nebūtų pasakę: jau viską pasiekiau, viskas tobula, nieko daugiau nebereikia. Jei taip būtų manę, taip niekada ir nebūtų pasiekę to, kuo dabar jie mus džiugina. Tad nebijokime, kad dar nesame pasiekę – kelias atviras.

Bet reikia tuo keliu eiti. Savaime negaliu pasiteisinti – dar nepasiekiau, tad nieko tokio. Bet ar eini? Ar darai, stengiesi žengti žingsnį, nepaisydamas visų praeities nesėkmių, nepaisydamas to, kad kyla baimė, jog gali vėl atsitraukti kokį žingsnį atgal?

„Gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas, gyvenimas vyksta kelyje, nėra sustingęs: gyvenimas yra ėjimas ieškant teisingos krypties, nebijant suklydus grįžti atgal“, – jaunimui Vilniuje sakė popiežius. O Sicilijoje, vos savaitę prieš atvykdamas į Lietuvą, priminė: „Dievas nemėgsta tingumo; Dievui patinka veikla, judėjimas. Niekada nesijauskite pasiekę tikslą. Niekada.“

Atsinaujinimo dienos Kaune. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Antra – šventumas yra pakraščio savybė. To mokė Jėzus. Fariziejai klausė Jo, kas yra artimas, t. y. kokio platumo ratu turėčiau apsibrėžti, kad į tą ratą dar patektų „artimi“. O Jėzus papasakojo apie samarietį, kuris priėjo prie kelkraštyje gulinčio nepažįstamojo ir jam padėjo. Taigi nurodė, kad turėtume eiti į pakraštį, o kitą statyti į centrą ir jam padėti.

Popiežius Pranciškus Kaune neužmiršo paklausti: „Ką čia šiandien, šį sekmadienio rytą, Jėzus pastatytų į centrą?“ Šventasis Tėvas išvardijo kai kuriuos: „Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų.“

Taip, mieste, šalyje – šie žmonės. O man asmeniškai – ką šiandien turėčiau statyti į centrą? Ką Jėzus kviestų pastatyti į centrą? Gal bendradarbį, su kuriuo seniai nesikalbėjau ar mažai bendrauju? Gal savo tėvus, kurių seniai nesu aplankęs ar paskambinęs, gal ligonį, kaimyną?..

Paradoksalu – einu į pakraštį, pas nereikšmingus, silpnus žmones, kad juos statyčiau į centrą, savo dėmesio, atjautos, meilės centrą. Nes tikiu, kad tada į savo gyvenimo centrą pastatau Jėzų. Iš Aušros Vartų girdėjome popiežių Pranciškų sakant, jog Marija „mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse. Ir nuo tos akimirkos, kai Jėzaus atvaizdas buvo įspaustas kaip antspaudas kiekvieno žmogaus širdyje, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris mums suteikia galimybę susitikti Dievą“. O šventumas – juk ir yra gyvenimas, susivienijimas su Viešpačiu.

Trečia – šventumas yra bendruomeniškas. Vilniuje popiežius ragino jaunimą: „Neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną. Tie, kurie eina vieni, niekada taip ir nenueina. Taip, gyvenime tu galėtum susilaukti sėkmės, bet be meilės, be bičiulių, be priklausymo tautai, be gražios patirties rizikuoti drauge.“

„Esame krikščionys ir norime siekti šventumo. Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų poreikiams“, – sakė popiežius Pranciškus jauniems žmonėms (plg. Gaudete et exsultate 146).

Daugelis šventųjų gyveno su šūkiu: „Gelbėti sielas.“ Gelbėti sielas – savo ir kitų. Jie vyko į misijas arba savo namuose gyveno uoliu pasišventimu stengdamiesi padėti kiekvienam.

Įvairiai kiti gali man padėti. Kartais duoda progų ugdyti kantrybę arba pamatyti savo silpnumą ir neįpulti į išdidumą. O kartais labai gražiai paskatina. Tie, kurie eina šalia, man padeda. Galėčiau paliudyti ir ne vienas kunigas tai pasakytų: ligonis ar kitas išpažintį atliekantis žmogus, atskleisdamas Dievo veikimą savyje, suteikia didžiulį impulsą pačiam kunigui siekti šventumo. Ir tai nesusiję su išpažintomis nuodėmėmis ar jų dydžiu –  paskatina nuoširdus, gilus atsigręžimas į Viešpatį. Manau, kad kiekvienas turite žmonių, kurie jums buvo tarsi šventumo katalizatoriai. Ačiū jiems visiems! Kaip kitaip mes patys galėtume siekti šventumo?! Tik atsiliepdami į Viešpaties kvietimą ir padėdami vieni kitiems.