2018 10 25

Reda Barkauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pianistas Petras Geniušas: „Mokausi iš savo studentų“

Pianistas Petras Geniušas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Muzikų šeimoje gimęs pianistas PETRAS GENIUŠAS – vienas talentingiausių ir brandžiausių savo kartos pianistų. Studijavo pas prof. Jurgį Karnavičių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau pas prof. Verą Gornostajevą Maskvos konservatorijoje.

Šiuo metu P. Geniušas užsiima ne tik muzikine veikla – taip pat yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, dėsto Karališkojoje Škotijos mokslų akademijoje. Spalio 28 dieną „Vaidilos klasikos“ scenoje maestro pasirodys kartu su studentais: „Scenoje nesu jų mokytojas. Esu kolega.“

Turite daug metų tarptautinės pedagoginės patirties. Koks buvo pirmasis žingsnis dėstytojo karjeroje? Kodėl pasirinkote mokyti kitus?

Mokytojai, ypač Maskvos konservatorijos profesoriai, man buvo idealios figūros muzikoje. V. Gornostajeva, L. Naumovas, D. Baškirovas – jie labai dideli autoritetai. Profesorių pamokos rūpėjo labiau nei koncertai. Galvojau, kad aš irgi noriu toks būti. Pamokos vykdavo viešai, jos buvo labai artistinės – daug literatūros asociacijų, publikos įtraukimas. Šie žmonės padarė didžiulę įtaką, lėmusią mano dabartinę mokytojo ir profesoriaus veiklą.

Šiuo metu esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Dėstote nuo 1990 metų. Ar jaučiate pokyčius švietimo sistemoje? Kokie esminiai skirtumai tarp to, kas buvo prieš beveik 30 metų, ir to, kas yra dabar?

Žinoma, jaučiu. Itin skiriasi komunikavimo priemonės. Bendravimas vyksta elektroniniu paštu, atviros visos informacijos prieigos. Dėstytojas ar studentas bet kuriuo metu internetu gali atsisiųsti visą klasikinį repertuarą, o biblioteka telpa į nešiojamąjį kompiuterį ar planšetę. Tvarkaraščiai, planavimas, įrašai, videomedžiaga – viskas labai patogu! Dabar mokymosi procesas absoliučiai kitoks, studentams prieinama kone viskas.

Tačiau kai kurie esminiai ir labai svarbūs dalykai išliko tokie patys. Jie buvo prieš 300 metų, ir jie niekada nepasikeis. Tad mes turime ir kaitą, labiausiai technologine prasme, bet turime ir išlikusias amžinas vertybes. 

Nuo 2015 metų dėstote Karališkojoje Škotijos mokslų akademijoje. Jei reikėtų išvardyti 3 skirtumus tarp Lietuvos ir Škotijos švietimo sistemų, kokie jie būtų?

Skiriasi tempas. Vakarų Europoje tempas dar didesnis nei pas mus, taip pat Škotijoje itin branginamas laikas.

Tačiau pagrindinis skirtumas – studentų ir profesorių tarptautiškumas. Škotijoje studentai ir profesoriai yra atvykę iš įvairių pasaulio vietų. Tai yra labai marga publika, palyginti su Lietuva. Pas mus yra vienas kitas iš užsienio atvykęs dėstytojas ar studentas, bet didžioji masė – lietuviai. Škotijoje daugiau nei 80 procentų studentų ir dėstytojų yra kitataučiai.

Tačiau Lietuvoje – kur kas griežtesnė sistema. Dideli repertuaro pasirinkimo reikalavimai, platesnės egzaminų programos, atskirtos disciplinos, studentai tampa labiau apkrauti. Tačiau tai duoda nemažai naudos motyvuoto studento ateičiai.

Šiandienos studentai yra reiklesni – ir Lietuvoje, ir Škotijoje. Mokytojas privalo pasitempti. Jis taip pat gali būti kritikuojamas, pakeičiamas, pedagogai yra lyginami, reitinguojami.

Studentas Škotijoje ir studentas Lietuvoje – kaip trumpai apibūdintumėte kiekvieną?

Tai glaudžiai susiję su prieš tai buvusiu klausimu. Kalbėdamas apie škotus įvardyčiau tarptautiškumą. Škotijoje dažnai sutinku studentų iš Pietryčių Azijos, Singapūro, Korėjos, Kinijos, Japonijos, Indijos, taip pat Kanados, Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos, taip pat Lietuvos. Rytų ir Vakarų atstovų kultūriniai pagrindai – labai skirtingi. Tad Škotijoje yra puiki galimybė bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais, mokytis suprasti vieni kitus. Ir dar – iš esmės škotų studentas nėra škotų studentas. Pavyzdžiui, mano klasėje nėra nė vieno škoto. Lietuvoje trūksta tarptautiškumo, nors sutinku, kad tampame vis daugiau keliaujanti tauta.

Visuomenėje tvyro nuomonė, kad dėstytojas turi būti griežtas ir reiklus. O koks šiandienos studentas? Ar studentas taip pat gali būti reiklus?

Manyčiau, kad taip. Šiandienos studentai yra reiklesni – ir Lietuvoje, ir Škotijoje. Mokytojas privalo pasitempti. Jis taip pat gali būti kritikuojamas, pakeičiamas, pedagogai yra lyginami, reitinguojami. Pedagogas nebėra toks autoritetingas, koks buvo tarybinėje sistemoje, o studentas tampa vis labiau vertinamas kaip būsimas specialistas, kaip žmogus. Anksčiau studentai tiesiogine prasme bijodavo prieiti prie mokytojo, paklausti. Na o jeigu labai labai supaprastinti, šiek tiek iki absurdo, studentas šiandien yra klientas, o pedagogas – aptarnaujantis personalas.

Ar studentas savo jauname amžiuje gali tapti ne tik mokiniu, bet ir jūsų kolega?

Priklauso ir nuo pedagogo, ir nuo studento. Jeigu abu faktoriai yra palankūs, tai tikrai gali įvykti. Mano atveju taip atsitiko. Aš iš esmės į studentus žiūriu kaip į jaunuosius kolegas. Jei studentas yra meniškai subrendęs, turi savo idėjų, jis taip pat gali paveikti pedagogą. Aš mokausi iš savo studentų. Kartais jie išties dėl to nustemba, tačiau ilgainiui jie ima labiau pasitikėti savimi, taip pat manimi. Visuomet pabrėžiu, kad studento kūrybingumas yra labai svarbus. Tai labai pagreitina ir pagerina darbų procesą.

Ar scenoje jaučiatės esąs mokytoju? Ar nėra dar didesnio jaudulio grojant su savo mokiniais, gal jaučiate didesnę atsakomybę?

Scenoje visi atlieka savo darbą geriausiai. Kaip tik gali! Scenoje jokiu būdu nesu mokytojas, esu, kaip jau minėjau, kolega. Na, o šiame koncerte didžiausias dėmesys turėtų būti nukreiptas į studentus, mano pasirodymai bus tik simboliniai.

Atsakomybė scenoje yra visada, visai nesvarbu, ar esi studentas, ar mokytojas. Tokia muzikanto dalia. Už studentus taip pat jaučiu atsakomybę – ir prieš publiką, ir už juos pačius.