Simonas Daukantas – „įspėjęs ateities dvasią“

Straipsnis perpublikuojamas iš žurnalo „Liaudies kultūra“ (2018 m. Nr. 4). Jame aptariama Simono Daukanto istoriniuose darbuose ryškėjanti Lietuvos valstybės projekcija.

S. Daukantas tarsi sujungia dvi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plėtotas politines programas: Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo gimtosios kalbos ir kultūros puoselėjimo programą su Motiejaus Strijkovskio, Alberto Kojalavičiaus ir kitų intelektualų priesakais rūpintis laisva Lietuvos Respublika.

Laisvė ir kalba jo darbuose iškyla kaip svarbiausi lietuvių tapatybės dėmenys. Būtent ši daukantiška kalbos ir laisvės jungtis ir suteikia esminį postūmį moderniai Lietuvos Respublikai. 

Matyt, neatsitiktinai stropus S. Daukanto raštų skaitytojas J. Šliūpas pirmasis tarp ano laiko lietuvių iškelia savarankiškos „Lietuv-latviškos respublikos“, o kiek vėliau – ir nepriklausomos Lietuvos valstybės siekinį. 1887-aisiais broliams lenkams paskelbia: „Lietuva nori būti politiškai nepriklausoma!“ (Šliūpas 2016: 79).

Simboliškai sutampa šiemet mūsų minimas Simono Daukanto gimimo jubiliejus ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Būtent S. Daukantas padeda mums geriau suprasti, kaip valstybės idėja buvo išsaugota, kaip pati valstybė atkurta.

Ir vis dėlto šiandien nestokojame paradoksų. Mėginame visuomenei ir mokykliniam jaunimui  aiškinti, kokia didelė, išskirtinė yra S. Daukanto asmenybė, kokie reikšmingi jo darbai, ir sykiu susiduriame su rimtu keblumu – turime patys sau tai įrodyti. Juk S. Daukantas daugeliu atvejų iki šiol lieka uždaras, sunkiai paskaitomas, dar sunkiau perprantamas, dažniausiai tik bendrais žodžiais atpasakojamas. Net kai kuriuose naujausiuose vadovėliuose ir politologų mokslo darbuose klaidingai aiškinamos pamatinių S. Daukanto žodžių reikšmės, sykiu – ir jo teigta valstybės samprata. Nepagrįstai tvirtinama, kad S. Daukanto raštuose nuolat minima „Lietuvos ūkė“ tėra ūkis, o „ūkininkas, ūkėjas“ – valstietis, kad pačiam istorikui labiausiai rūpėjusi ekonominė lietuvių būklė. (Dementavičius 2015: 44, 71).

Švenčiame šimtmetį, bet viešumoje nesutariame, kieno tas šimtmetis. Net mūsų politikai kalba apie Lietuvos šimtmetį, Lietuvos valstybės šimtmetį. Kai kurie politologai ir filosofai tvirtina, kad lietuviai valstybę susikūrę vos prieš šimtą metų. S. Daukantas su tokiu požiūriu nesutiktų, rimtai su juo ginčytųsi. Savo darbais jis liudijo ir liudija senas lietuvių politinio gyvenimo tradicijas. Pats S. Daukantas yra tarsi tiltas tarp senosios Lietuvos valstybės ir modernios Lietuvos Respublikos. Jis mums primena, kad be vienos vargu ar būtų buvusi ir kita.

Ar S. Daukanto asmeninė laikysena, jo nuostatos, idėjos, dėstytos Rusijos imperijos kolonizuotiems lietuviams, nepasirodytų aktualios ir pokolonijinei, posovietinei mūsų visuomenei? Ar į mūsų viešus svarstymus įsiterpęs S. Daukantas nepriverstų dėl daugelio tarsi savaime aiškių dalykų suklusti? Ar jo įžvalgos neišjudintų inertiško mūsų galvojimo?

Miršta Daukantas apleistas ir vienišas ant savo bičiulio Papilės klebono Ignoto Vaišvilos rankų. Lietingą 1864-ųjų gruodžio dieną į kapines jį lydi tik kunigas, kelios senutės ir berniukas su žibintu. Tačiau netrukus jo darbus atranda jaunoji – aušrininkų – karta. Jau 1876-aisiais Marijampolės gimnazistai „su didele ukvata“ skaito Daukanto „Būdą“, kurį jiems iš Maskvos atsiuntė studentas Jonas Basanavičius (Basanavičius 1922: 621).

Petrapilio universiteto studentas Jonas Šliūpas, 1882-aisiais grįžęs į tėvynę vasaros atostogų, Kaune, Antano Baranausko bute, persirašinėja Žemaičių kunigų seminarijos bibliotekoje atrastą S. Daukanto rankraštį – „Pasakojimą apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Tą pačią vasarą Žagarėje J. Šliūpas aplanko S. Daukanto globėją kunigą I. Vaišvilą: žilas kunigas pasirodo studentui esąs tarsi senųjų laikų krivis. Sulaukęs pirmo Daukanto gyvenimu ir raštais susidomėjusio lietuvio, I. Vaišvila susigraudina ir padovanoja J. Šliūpui išsaugotus istoriko laiškus (Šliūpas 1977: 231, 234-235).

Jau pirmame „Aušros“ numeryje, siekdamas „inkvėpti atlušusiems ir abejojantiems lietuviams meilę tėvynės“, J. Šliūpas pradeda spausdinti S. Daukanto biografiją. Joje teigia: „Nieks nemylėjo daugiaus tėvynę Lietuvą už Daukantą; visi jo raštai kvėpuoja tąją meilę.Ateities dvasią Daukantas atspėjo…“ Ir pažada jau kitais metais išleisti „Pasakojimą“, o vėliau ir „visus veikalus Daukanto“ (Šliūpas 1883: 253-254) . Netrukus šį pažadą aušrininkams primena Maironis.

Po dešimtmečio S. Daukantą kaip savo ir visų „litvomanų“ pirmtaką iškelia varpininkai. Pranas Mašiotas 1893-iaisiais „Varpe“ rašo: „Sugrąžinti lietuviams tautos vardą – tai buvo Daukanto idealas, kuriam jis tarnavo per visą vargo ir sunkaus darbo gyvenimą. Šių dienų „litvomanai“ eina taku, Daukanto pramintu.Ilsėkis ramiai, narsus kareivi, amžinu atilsiu. Tavo pramintas takas atrastas; juo eina nedidelis, bet tvirtos dvasios tautiečių būrelis; tavo galinga dvasia stiprina juos jų kelionėje.“ (Mašiotas 1893: 161)

Tais pačiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Plimute, išleistą S. Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ pirmąjį tomą varpininkai sveikina kaip lietuviams naują epochą atveriantį tekstą. 1894-ųjų sausį „Varpas“ skelbia: „Vyriausi vieta tarp išleistų šįmet knygų be abejojimo priklauso seniai lauktai S. Daukanto istorijai, kurios berods išėjo pernai tik vienas tomas, o bus dar du tokie tomai. Išleidimas Daukanto istorijos tai, galima sakyti, yra epocha naujosios Lietuvos istorijos, nėsa toji istorija be abejojimo milžiniškai pakels Lietuvių dvasią, atskleisdama Lietuvių akims uždangalą nuo tamsios iki šiol Lietuvos praeigos…“ (Nauji Metai 1894: 1).

Taigi XIX amžiaus pabaigoje S. Daukantas atrandamas kaip kūrėjas, savo istoriniais darbais dedantis pamatus moderniai Lietuvai, praeities vaizdais rodantis lietuviams kelią į savarankišką ateitį, žadinantis lietuvių tautinį atgimimą.

Būtent šį Daukanto vaidmenį vėliau išeivijoje išryškina istorikas Vincas Trumpa. Pasak jo, „Simoną Daukantą galima laikyti naujosios Lietuvos Jonu Krikštytoju, kuris dar gerokai prieš naujosios Lietuvos gimimą skelbė ir aiškino apie jos atėjimą“. 1964-aisiais, kai okupuotoje Lietuvoje ir išeivijoje iškilmingai minėtas Kristijono Donelaičio 250-asis gimtadienis, bet nutylėtos S. Daukanto mirties 100-tosios metinės, V. Trumpa klausė: kodėl net sovietų Lietuva švenčia K. Donelaitį, bet nemini S. Daukanto? Ir pats atsakė: Daukantas per daug lietuviškas, jis per daug mylėjo laisvę ir tiesą. Dėl to net lietuviams išeiviams yra per sunkus: jis per daug šiandien iš mūsų reikalauja su savo tiesos ir laisvės imperatyvais (Trumpa 1965: 41, 47).

S. Daukantą sovietų kolonizuotiems lietuviams pogrindžio spaudoje primena Algirdas Patackas. Paties redaguotoje „Pastogėje“ 1979-aisiais Liudo Stankaus vardu jis paskelbia programinį tekstą „Mickevičius, Daukantas ir mes“. Pasak A. Patacko, mes vėl esame S. Daukanto situacijoje, „gyvename ne mažiau sudėtingus ir daug kuo panašius laikus“. Ir vėl tautinės bendruomenės išlikimas priklausąs nuo asmeninių mūsų apsisprendimų ir įsipareigojimų. „Mes – Daukanto šaknies, kaip ir visa mūsų lietuviškoji kultūra. Be jo nebūtų mūsų.Ar dar gyvas mumyse Daukantas? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso, ar liksime gyvi. Bet be tautos ir kartos dar esi tu – kaip žmogus ir asmuo. Ir tik pats ir visų pirma sau turi atsakyti į šį klausimą – be kitų pagalbos ar už kitų nugaros“, – sako A. Patackas (Patackas 1979: 3-7) . Tą klausimą sovietinės imperijos saulėlydyje uždaruose rateliuose jis kėlė ir mums, jauniems Vilniaus universiteto lituanistams: ar dar turime jėgų eiti Daukanto pramintu keliu prieš srovę, ar liekame ištikimi lietuvybei, kai su ja tapatintis naivu ir neišmintinga, ar jau pasiduodame? Regis, šiandien šį klausimą galėtume peradresuoti savo jaunimui.

Sovietmečio pabaigoje į S. Daukantą gręžėsi jaunoji Lietuvos istorikų karta. Vilniaus Antakalnyje tuomet buvusio Istorijos instituto palėpėje Egidijus Aleksandravičius ir Antanas Kulakauskas subūrė istorikų jaunimą į „Daukanto skaitymus“. Iš jų netrukus išaugo Lietuvių atgimimo istorijos studijų seminaras ir ambicinga S. Daukanto 200 metų gimimo jubiliejui skirta mokslinių tyrimų ir leidybos programa. Taigi į mokslą ėjusi nauja istorikų karta dar Sąjūdžio išvakarėse buvo pažymėta S. Daukanto žyme. Daukantiškas imperatyvas, raginęs mokslininką būti ir aktyviu piliečiu, angažuotis savo visuomenės kūrimui, šiai kartai buvo savas.

Papilės piliakalnis. Simono Daukanto palaidojimo vieta. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

O dabar stabtelkime prie paties S. Daukanto programos, prie kadaise kolonizuotiems lietuviams keltų jo imperatyvų. Ir pasvarstykime, kodėl jie buvo tokie svarbūs ne tik aušrininkams, varpininkams, bet ir sovietų imperijos provincijoje atsidūrusiems lietuviams. Pradėti turėtume nuo S. Daukanto skrupulingai kurto ir vartoto politinio žodyno: juo visuomenei buvo nužymėta siektina politinė tikrovė.

1993-iaisiais išėjusioje „Lietuvių atgimimo istorijos studijų“ penktojoje knygoje tuomet jaunas mokslininkas Saulius Pivoras pastebėjo, kad itin dažną žodį „ūkė“ Daukantas vartoja daugiareikšmiškai ir priešina jį „valstybei“ (Pivoras 1993: 83). Šiandien būtų svarbu kiek išsamiau šių Daukanto žodžių reikšmes aptarti. Atrodo, kad S. Daukantas, atidžiai skaitęs XVII amžiuje išleistą Konstantino Sirvydo žodyną, bus išsaugojęs šio pirmojo lietuvių kalbininko brėžtą skirtį tarp valstybės ir respublikos. Lenkišką žodį państwo, lotyniškus žodžius regnum, imperium K. Sirvydas vertė lietuvišku žodžiu „viešpatystė“, o lenkišką rzecz pospolita, lotynišką res publica – lietuviškais „visatinė“, „bendrystė“ (visuomenė, bendrija) (Sirvydas   1979: 381-382, 492; Sirvydas 1997: 261, 345-346).

Taigi valstybę, viešpatystę K. Sirvydas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektualai suprato kaip viešpaties tėvoniją, valdovo valdą, o respubliką – kaip laisvų piliečių bendruomenę, visuomenę. S. Daukanto kurto Didžiojo lenkų-lietuvių kalbų žodyno rankraštyje žodis państwo verčiamas latvišku skoliniu „valstybė“, o žodis rzecz pospolita paliktas be lietuviško atitikmens (Daukanto žodynas 1995: 225; Daukanto žodynas 1996: 80). Taigi S. Daukantas šių žodžių netapatina, jų reikšmes skiria, bet dar nėra galutinai nutaręs, kokiu lietuvišku žodžiu nusakyti respubliką savo žodyne. Tuo metu anksčiau rašytuose istoriniuose darbuose respubliką dažniausiai vadino „ūke“ arba, gerokai rečiau, „lieta“. Būtent tokią „ūkės“ reikšmę atrasime palyginę S. Daukanto pamėgto XVII šimtmečio LDK istoriko Alberto Kojalavičiaus-Vijūko ir paties S. Daukanto istorinius raštus: A. Kojalavičiaus Respublica Lituana, Res Lituana lietuviškame S. Daukanto tekste virsta „Lietuvos ūke“. Taigi „ūkė“ yra „ūkininkų“, „ūkėjų“ (piliečių, laisvų gyventojų) bendruomenė, bendras „ūkininkų“ reikalas. Dar Martynas Mažvydas germaniškos kilmės žodžiu „ūkinykas“ nusakė ne žemdirbį, artoją, valstietį, bet šeimininką – ūkio savininką (Urbas 1996: 399). Daukanto „ūkininkas“ – krašto šeimininkas.

„Ūkės“, „lietos“, „ūkininko“ semantiniam laukui priklauso kiti pamatiniai S. Daukanto istorinio pasakojimo žodžiai: „liuosybė“ (laisvė), „dorybė“, „sueimas“ (seimas), „rėda“ (tvarka), „tauta“. Visi šie žodžiai sudaro respublikoniško S. Daukanto žodyno pagrindą. Lietuviai istoriniuose jo raštuose vadinami „lietos vyrais“, „lietos tauta“. „Istorijoje žemaitiškoje“ su „lieta“ siūloma sieti ir patį lietuvių etnonimą (Daukantas 1995 I: 131).

Nuo S. Daukanto žodyno neatskiriama jo sukurtų Lietuvos praeities vaizdų sąranga. Istorinio pasakojimo vaizdais politinis žodynas tarsi paaiškinamas, išplėtojamas. Vaizdais taip pat įtaigiai išdėstomos S. Daukanto politinės programos svarbiausios idėjos ir nuostatos. Tad atkreipkime dėmesį į ryškesnius, pagrindiniuose veikaluose („Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822), „Istorija žemaitiška“ (apie 1836), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850–1854) vis pasikartojančius S. Daukanto vaizdus.

Štai kelios „Būdo“ citatos:

Povyzos [lietuviai buvo] drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė [meilė] artimo kiekvieno širdy klestėjo; stovyla, kalba ir kožnas žingsnis reiškė visus liuosus esančius. Ūkės dūmoj ir jos reikaluose tarp visų kliautis [pasitikėjimas] ir vienybė buvo, kožnas šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį; varguose kantrybę ir stangybę [stiprybę], o dūmoje išmintį rodė; dėl to karėj narsybė, ūkėj dorybė ir teisybė per amžius tarp jų klestėjo, nors jų namų durys ant medžio kaškų [vyrių] girgždėjo, nesgi šiandien dar sako: „Iš baimės mirusiam bezdalai skambina.“ Ką širdy turėjo, tą ir žodžiu reiškė; ne kiltis [kilmė], ne turtai, bet išmintis ir dorybė, nuo visų patirta, kiekvieną į vyresnybę kėlė, nesgi visi lygūs buvo; ir taip, kas narsesnis karėj, tas ir vyresnis, kas doresnis, išmintingesnis ir teisesnis, tas tiesos [teismo] suole sėdėjo…

Niekų darbu neužsiėmė, ūkės ar lietos reikalais tesirūpino, kaip šiandien dar sako: „Tas niekam lietai nedera.“ Vienybė, teisybė ir meilė artimo tarp visų klestėjo, broliais viens kitą vadino. Raštininkai tų gadynių negali atsigirti jų būdo ir taip rašo: „Lietuviai yra didžiai geros širdies ir gailingi žmonės…“

Liuosybę savo pervis mylėjo ir godojo, už kurią viso pasaulio aukso nebūt ėmę; todėl dar šiandien tariama yra: „Liuosas lab ir po kere [kelmu] begyvena“; atkaliai [priešingai], vergybos neapvežėjo [nekentė] ir už velnių darbą turėjo, tardami: „Velnias tau, – sako, – tevergauja, ne žmogus.“

Paprastai sriuobalu [viralu] buvo laiški ar skoba putra [kruopienė su rūgpieniu]; čia ne vienas rasi lepnis [išlepėlis], skaitydamas apie tokį jų valgį, švypterės, bet jei primins sau, jog senieji lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, tokiu valgiu misdami, per 500 metų su kardu guldami ir keldami, ne vien mokėjo ir stengė nuo kruvinų neprietelių savo liuosybę ginti, bet dar gandinti visą pasaulį savo narsybe ir kantrybe, tas aiškiai susigės, save regėdamas šiandien ištižusiu vergu, noris sukrus [cukrus] sulpančiu [čiulpiančiu] ir skaninius [skanumynus] laižančiu, nesgi visados godos [garbės] vyras velija noris šaknelėmis misti, jeib tiktai liuosu gyventi, nekaip šešku būti, svetimus kiaušius gerti, vištas ėsti ir tamsiame urve smirdėti.

Kaip vyriškieji, taip ir motriškosios niekados savo namų nenutauto [neužmiršo]…

Tas yra žinomu, jog svietas [žmonės] buvo liuosas iki paskuojų gadynių, ir be svieto pritarimo ir žinios ne vien didysis kunigaikštis, bet ir pats kūrėjų kūrėjas [aukščiausias žynys] nieko nedrįso veikti lietos reikaluose. Kas yra teisingu, nesgi kas neša naštą, tas turi žinoti, dėl ko ją neša.“ (Daukantas 1976: 444, 446-448, 451-452, 457, 578).

Taigi praeities vaizdais S. Daukantas brėžia antitezę tarp nūnai Rusijos imperijos pavergtų, suvargusių žmonių ir buvusių laisvų, kilnių, dorų, savo „ūkę“ ar „lietą“ savarankiškai „rėdžiusių“, tvarkiusių lietuvių. Šie, pasak S. Daukanto, gynę „liuosybę“ ir mylėję dorybę taip pat, kaip graikai ir romėnai. Senųjų lietuvių laisvę ir dorybę rodžiusi jų išvaizda, kalba, laikysena. Laisvė ir dorybė – neatskiriamos jų tapatybės dalys. Tokia vaizdų sąranga siekiama gaivinti laisvės atmintį, žadinti savarankiško, nepriklausomo gyvenimo geismą – neleisti ne tik savo namų, bet ir laisvos „Lietuvos ūkės“ pamiršti, „nutausti“. S. Daukantas sąmoningai kreipia skaitytojo žvilgsnį į buvusią politinę lietuvių laisvę liudijančius ženklus. „Darbų“ pratarmėje rašoma, kad ir dabar lietuvis, matydamas jo žemėje išlikusius pilių griuvėsius, sakąs: „Šitai yra ženklai liuosybės mano bočių prabočių!“ Dabartinė lietuvių kalba taip pat esanti kadaise buvusio savarankiško tautos gyvenimo liudininkė: ji rodo, kad „Lietuvos giminė turėjo senovėj savo rėdą, savo valdžią, ūkiškus [respublikos, valstybės] įstatymus, savo tikėjimą ir savo raštą…“ (Daukantas 1976: 37, 45).

Istorinis S. Daukanto pasakojimas pabrėžia tautos atminties ir jos laisvės jungtį: norint įveikti vergiją, visų pirma reikia pažadinti laisvės atmintį. Atmintis – esminė tapatybės ir laisvės sąlyga. Tad atminties saugotojams, gaivintojams tautinėje bendruomenėje tenkantis išskirtinis vaidmuo. „Darbuose“ iškeliamos „vaideliotų“ priedermės: juos siunčiąs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis į Prūsiją, „idant primintų prūsams senų dienų liuosybę ir dorybę jų bočių prabočių,lygia dalia išguldytų jiems šios dienos jų vargus, nelaimes ir vergystę“. Būtent „vaideliotai“ turį „žmogeiviais“ virtusius prūsus paraginti sukilti ir „liuosybės savo bočių prabočių ieškoti“ (Daukantas 1976: 221-222, 239). Tokiais vaizdais S. Daukantas mums atskleidžia ir paties prisiimtą vaidmenį – būti savo amžiaus „vaideliotu“, kviečiančiu pavergtus lietuvius atgauti laisvę ir „lietą“, išlikti savimi.

XX a. 4 deš. stereoskopinėje nuotraukoje – Papilės klebonija, kurioje Simonas Daukantas praleido paskutinius gyvenimo metus. 1986 m. šiame pastate įrengtas S. Daukanto memorialinis muziejus. Muziejaus archyvo nuotrauka

S. Daukantas moderniai lietuvių bendruomenei – kertinė figūra. Kodėl? Būtent jis perima senąjį politinės tautos pasakojimą, kurį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lenkiškai kūrė Motiejus Strijkovskis, lotyniškai – Albertas Kojalavičius, jį pirmąsyk išverčia į lietuvių kalbą, transformuoja, papildo ir perduoda savo meto bei būsimai lietuvių visuomenei. Pasak kunigo I. Vaišvilos, jo globojamas S. Daukantas prieš mirtį kartojęs: „Aš ant lietuvystės pamatus dedu.“ (Davainis-Silvestraitis 1993: 264). Taigi savo istoriko darbą suvokė kaip ateities visuomenės kūrimą. Tikėjo, kad būsimam savarankiškam gyvenimui atramas lietuvių visuomenė galinti atrasti tik atidžiai žvelgdama pati į save, į savo nugyventus amžius.

Kadaise Viktorija Daujotytė yra pasakiusi apie Mariją Gimbutienę: ji taip giliai pažvelgė į  praeitį, kad išvydo ateitį. S. Daukantas yra padaręs tą patį kultūrinį veiksmą: jis taip giliai pažvelgia į tautos praeitį, kad joje pamato ir kitiems parodo tautos ateitį. Gyvendamas Rusijos imperijoje jis atgaivina, atnaujina ir į ateitį nukreipia Lietuvos Respublikos idėją, kuri buvo išnešiota, subrandinta dar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Jau XVI amžiuje lietuviai brėžia aiškią skirtį tarp savo valstybės, laisvos respublikos, ir Maskvos despotijos, Vakarų Europos absoliutizmų. Jie turį savo respubliką, kurioje, kaip ir antikinėse Periklio, Cicerono respublikose, laisvė yra branginama kaip aukščiausia vertybė, o žmonių iškilimą visuomenėje turėtų lemti ne jų turtas, kilmė, bet dorybės, nuopelnai bendram labui (Kuolys 2013: 39-57). Tai Cicerono apibrėžta respublika kaip moralinė piliečių sąjunga. Šioje respublikoje be laisvės labai svarbi yra draugystė, brolybė, meilė. Be piliečių meilės („charitas civium“), tarpusavio solidarumo, kaip ir be piliečių dorybės, respublika ir laisvė negalinčios išlikti, – teigė Ciceronas ir LDK intelektualai. Respublika remiasi ne baime, ne pagarba monarchui, bet piliečių dorybėmis, – tvirtino Ciceronas, o XVIII amžiuje ir Šarlis Monteskjė (Charles de Montesquieu). Ciceroną S. Daukantas nagrinėjo jau Vilniaus gimnazijoje, Monteskjė – geriausiame visoje Rusijos imperijoje Vilniaus universitete. Čia laikydamas magistro egzaminą S. Daukantas klaustas: „Kaip suprantate šį Monteskjė posakį: respublikoniška valdžia yra dorybė, o monarchistinė – garbė?“ (Merkys 1991: 48).

Taigi S. Daukantas perima iš senosios Lietuvos respublikonišką pasakojimą apie laisvę mylinčią ir per amžius ginančią lietuvių tautą. Šis M. Strijkovskio ir A. Kojalavičiaus kurtas istorinis pasakojimas iš esmės yra laisvės pasakojimas: visa Lietuvos praeitis vaizduojama kaip garbinga kova už laisvę. Būtent laisvė, kova už laisvę ir įprasminančios tautos gyvenimą (Kuolys 2004: 384-404). Ištikimybę M. Strijkovskiui ir A. Kojalavičiui S. Daukantas išsako jau „Darbų“ pratarmėje. Pasak jo, ypatingos pagarbos vertas A. Kojalavičius, nes pasakojantis apie lietuvių praeitį, atskirdamas ją nuo lenkų ir gudų praeities, nes jo raštai leidžiantys skaitytojui tarsi atsistoti „šalip“ darbų, žygių, buvusių prieš šimtus metų (Daukantas 1976: 37-38). Atkreipkime dėmesį: S. Daukantas vertina savo pirmtako istorinį tekstą už tai, kad jis išryškina savarankišką, atskirą lietuvių tautos istorinį likimą, ir todėl, kad jis padeda šiandienos žmonėms atsistoti greta protėvių ir jų žygių, juos išgyventi, pajusti, kad šie žygiai nėra praėję, kad jie tęstini. Šitaip patiriama savarankiškos tautos istorija saugo, kuria savarankišką ateitį.

„Protu ir jausmais esu Respublikos (ex mente, sensuque Reipublicae)“, – rašo A. Kojalavičius 1650-aisiais išėjusios „Lietuvos istorijos“ pirmosios dalies pratarmėje (Kojalavičius 1650: pratarmė). Taip jis nusako savo, kaip pasakotojo, poziciją. Lietuvos Respubliką jis iškelia į istorinio pasakojimo centrą. Būtent rūpestis Respublika, jos likimu tampa pagrindiniu viešumoje veikiančio asmens vertinimo matu: asmuo istorijoje vertas tiek, kiek jis rūpinasi politinės tautos reikalais, kiek tarnauja bendrai gerovei. Rūpestis Lietuvos Respublika susieja pasakotoją ir jo istorinius herojus. Pats A. Kojalavičiaus istorinis pasakojimas įgyja aiškią švietėjišką paskirtį – jis turi paskatinti žmogų suvokti savo priedermes Respublikai ir gyventi taip, kad būtų jai naudingas.

Būtent šias A. Kojalavičiaus nuostatas ir jo pasakojimą apie Lietuvos Respubliką perima S. Daukantas. Kaip ir LDK istorikas, jis kalba iš „Lietuvos ūkės“, laisvos „Lietuvos tautos“ pozicijų; istorines asmenybes, šalies valdovus vertina pagal jų darbus „naudai ūkės Lietuvos“ ir „ūkininkų liuosybei“. Vytautas, pasak S. Daukanto, vertas pagarbos todėl, kad siekiąs karūnos ne sau, bet „dėl Lietuvos ūkės“, o jo bajorai skelbiantys: „mes buvom liuosi tauti ir esam“. Tačiau S. Daukantas stoja greta žemaičių, kai jie, valdovo išduoti, atsisako tapti Ordino vergais, „tardami, jog Vytautas negali jų niekaip užrašyti kryžeiviams, kaipogi ansai pats yra Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu nuo žemaičių pakeltas, kurie pagal savo norą šiandien vieną, rytoj ką kitą gali didžiu kunigaikščiu iškelti“ (Daukantas 1976: 365).

Su A. Kojalavičiaus pasakojimu S. Daukantas taip pat perima dar M. Strijkovskio iškeltą visų baltų – lietuvių, prūsų, jotvingių – vienybės idėją, taip pat laisvės meilę išaukštinančias Margirio, paskutinių jotvingių, pasirinkusių mirtį, bet ne vergiją, mitologemas. Perima ir lietuvių tautos kilmės mitus. Tiesa, juos ne tik perima, bet ir iš esmės atnaujina. Gana išsamiai aptardamas senųjų lietuvių ryšius su Antikos pasauliu, S. Daukantas veik nutyli M. Strijkovskio ir A. Kojalavičiaus garbintą Palemoną. Regis, aristokratiškas, luominis lietuvių kilmės iš Romos diduomenės mitas jo politinei programai netinka. S. Daukantui pakanka tik atskirų šio kilmės mito dalių: pasakojimo apie Kernavės įkūrėją Kernių, apie mirusiųjų deginimo paprotį įsteigusį kunigaikštį Šventaragį ir kai kurių kitų. Tačiau Daukantas ypač sureikšmina kitą – Vaidevučio mitą, kurį kadaise iš senųjų prūsų perėmė vokiečių istoriografija, iš jos – M. Strijkovskis, kurį išplėtojo A. Kojalavičius. Mat šis kilmės mitas neturi luominio pobūdžio. Pasak jo, lietuvis Vaidevutis paskatinęs senuosius prūsus ir lietuvius bičių pavyzdžiu susikurti savo respubliką, išmokęs gerbti įstatymus ir bičiuliautis, kad šie galėtų laisvi išlikti.

A. Kojalavičiaus gintą laisvos Respublikos sampratą S. Daukantas jau „Darbuose“ esmingai papildo tautos, kaip luomų barjerus įveikusios laisvų žmonių sąjungos, supratimu. Pasak jo, Lietuvos, Žemaičių ir Prūsų viešpats Vaidevutis, „įsteigęs rėdą ūkei, idant tauta, arba giminė, be rėdos neišgaištų“, sutiko užtikrinti ir vienodą „vargalių žmonių bei diduomenės liuosybę“. „Vaidevučio ūkėje“ buvę nustatyta, jog „tie tebus diduomiais, kurie gerais darbais ir dorybe už visus didžiau atsiženklins, vienok nė kokios viršutinės perskyros tarp jų, žmonių vargdienių ir diduomių, daugiau nebebus. Taip vargaliai žmonės, savo liuosybę užstiprinę, gyveno paskui ilgus amžius laimingai.“ (Daukantas 1976: 58). Taip seną lietuvių Respublikos steigimo mitą S. Daukantas palenkia romantizmo laikų tautinės vienybės, laisvos tautos kaip lygiateisių žmonių bendrijos idėjai, padėjusiai rastis šiuolaikinei lietuvių tautai. Senas bajorų Respublikos mitas paverčiamas į ateitį nukreiptu modernios laisvų ir lygiateisių piliečių Respublikos mitu.

Laisvė S. Daukantui yra kertinė idėja, bet ji suvokiama respublikoniškai. Laisvas žmogus yra tada, kai jis dalyvauja savo „ūkę rėdant“, valstybę tvarkant. Todėl laisvė neatskiriama nuo seimo – nuo bendrų reikalų viešo svarstymo. Lietuviai buvę laisvi per amžius, nes joks valdovas nieko negalėjęs nutarti vienas, be sutarimo seime. S. Daukanto raštuose taip pat pabrėžiama, kad lietuviai suvokę laisvę kaip „Dievo dovaną“, kurią visomis jėgomis privalą saugoti. Vergijon papuolusi, svetimųjų „rėdoma“ ir svetimiems įstatymams paklusti turinti tauta „atsimaino“ – praranda savo tapatybę, sykiu ir žmoniškumą: „Rodės žemaičiams vergauti svetimiems lygia dalia, kaip jei ne žmonėmis būti…“ (Daukantas 1976: 371).

Respublikoniška S. Daukanto laisvės idėja imperatyviai reikalauja ginti politines „ūkininko“ teises „Lietuvos ūkės“ viduje. Šio laisvės imperatyvo, net minėdami savo valstybės atkūrimo šimtmetį, regis, nesame linkę prisiminti. S. Daukantas daug anksčiau už filosofą Stasį Šalkauskį atkreipia dėmesį, kad išorinė valstybės laisvė priklauso nuo piliečių laisvių krašto viduje: vergai negali turėti laisvos valstybės. „Būde“ senosios Lietuvos Respublikos žlugimo vaizdas palydimas esmine pastaba: „susiedai [kaimynai] antpuolę išsidalijo Lietuvos ūkę; svietas [žmonės] tuo tarpu nuvargęs vampsojo tam dedantis, vildamos naujus ponus malonesnius dėl savęs rasiąs“ (Daukantas 1976: 646).  Taigi S. Daukantas sako: jei norime stiprios ir laisvos „ūkės“, turime užtikrinti lygias visų „ūkininkų“ laisves, negalime leisti „svietui nuvargti“. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šią respublikonišką nuostatą kartojo ir S. Šalkauskis: tik laiko klausimas, kada servilizmo neįveikę, politiškai laisvi taip ir netapę lietuviai praras valstybę (Šalkauskis 1995:  540-543).

Simono Daukanto paminklo Papilėje (Akmenės r.) atidengimo iškilmės. Kalba (paminklo dešinėje) prof. Mykolas Biržiška. 1930 m. rugsėjo 21 d. Jono Sinkevičiaus nuotrauka. Iš kn.: „Papilė“ (1 d., vyr. redaktorė V. Girininkienė, Vilnius: „Versmė“, 2004 m., 1025 p.).

S. Daukantas taip pat esmingai kelia asmens, bendruomenės kultūrinio savarankiškumo klausimą, pabrėžia tautos tapatybės ir laisvės jungtį. Ar gali būti laisvas be savo kalbos, kultūros, papročių? Laisvas esi savoje kultūroje; prarasdama kultūrinę ir politinę tapatybę tauta netenkanti ir laisvės, – sako S. Daukantas. „Darbuose“ rašoma: „išsižadėti savo kalbos, savo įstatymų, savo apsiėjimų, o priimti į jų vietą svetimus lygiai yra, kaip jei svetimam pasiimti jo vergu būti“  (Daukantas 1976: 393). Taigi, pasak S. Daukanto, išsižadėję kalbos ir įstatymų, tampame vergais tų, kurių kalba kalbame, kieno įstatymams paklūstame.

Tokia S. Daukanto laisvės samprata. Neužtenka vien teisių – dar reikia išsaugoti savo tapatumą, savo kultūrą, savo kalbą, kad būtum laisvas, kad būtum lygus. S. Daukantas iš esmės teigia kultūrų lygybę, civilizacijų lygybę. Jis iškelia savitos lietuvių (baltų) civilizacijos idėją. Svarbiausia šios civilizacijos liudininkė esanti išlikusi lietuvių kalba. Remdamasis M. Strijkovskiu ir A. Kojalavičium, S. Daukantas pripažįsta senosios, ikikrikščioniškos lietuvių civilizacijos vertę, lygina šią civilizaciją su kitų Europos tautų antikinėmis civilizacijomis: jeigu senieji graikai, romėnai, nors pagonys, dėl savo dorybių verti pagarbos, kodėl lietuviai, dorai gyvendami ir savo laisvę gindami, turėtų būti mūsų niekinami? Seniesiems baltams, sekdamas Viduramžių autoriais, S. Daukantas priskiria ir ypatingą žmoniškumą.

Iš LDK autorių perimtą vieningos baltų civilizacijos vaizdinį S. Daukantas taip pat nukreipia į ateitį, paverčia jį savo programos dalimi. Buvusios baltų kultūrinės ir politinės vienybės istorinė patirtis reikalaujanti plėtoti dabartinę lietuvių kalbą, įtraukiant į ją kaip savus ir latvių, ir prūsų kalbų žodžius, nes savarankiškos baltų civilizacijos kelias tęstinas.

Įsidėmėtina, kad plačiausiame, pagrindiniame savo darbe „Istorija žemaitiška“ S. Daukantas brėžia jau A. Kojalavičiaus ryškintą laisvos „Lietuvos ūkės“ ir despotiškos „maskolių“ valstybės antitezę. Maskvai būdinga barbarybė – „varvaryba“, jos valdovams – „varvaro nežmonystė“, žiaurumas, klasta, tautų pripažintų įstatymų laužymas. (Daukantas 1995 II: 396, 402) Taip Rusijos imperijos pavergtiems lietuviams teigiamas jų moralinis ir civilizacinis pranašumas prieš esamą Lietuvos šeimininką.

Daukantas išsaugo LDK intelektualams būdingą pagarbą antikiniam graikų ir romėnų palikimui. Į Antikos autorius jis žvelgia kaip į patikimus jaunosios lietuvių kartos mokytojus ir verčia jų tekstus į lietuvių kalbą. 1846-aisiais Petrapilyje lietuviškai išleistą romėnų autoriaus Kornelijaus Nepoto veikalą apie Antikos karvedžius S. Daukantas skiria Lietuvos „jaunuomenei“ ir palydi tokiais pratarmės žodžiais: tas, kas šiuos senovės garbingų vyrų gyvenimus „rymodamas“ skaitys,

ras tenai sau daug didžiai naudingų pamokslų, beje: kaip doru ir teisiu ūkėju [piliečiu] būti, kaip narsiu ir kantriu [stipriu] kareiviu tapti, kaip ūkėj ir karėj elgtis, kaip nuo neprietelių tėvainę ir liuosybę gynioti, sau amžiną garbę gerais darbais nupelnyti, trumpai sakant, žinos, kas yra godingu [garbingu], o kas nepadoriu kievienam ūkininkui [piliečiui]. Džiaugsiuos, jei ta mano knygelė bent viename skaitytojuje padidins norą dorybės ir garbės, uždegs malonę [meilę] teisybės ir tėvainės bei akylumą praplatins  (Daukantas 1976: 662).

Tai tekstas, adresuotas valstiečių – tiek laisvų, tiek baudžiavą einančių – vaikams. Ir jiems, kaip Kristijonas Donelaitis būrams, S. Daukantas kelia Antikos kilmingiesiems skirtą dorybės imperatyvą. Kviečia Rusijos imperijos pakraštyje gyvenančius lietuvių vaikus iš senųjų graikų ir romėnų karvedžių mokytis tėvynę ir laisvę ginti, respubliką tvarkyti, tiesą ir tėvynę mylėti.

Taigi savo raštais kreipdamasis į lietuvias motinas, į jaunimą S. Daukantas perduoda ir pokolonijonei visuomenei svarbius imperatyvus: neprarasti savigarbos ir savivertės, laisvės geismo ir pagarbos tiesai, nuolat mokytis savarankiškai savo krašto ir bendruomenės reikalus tvarkyti, laisvę ginti, nuolat savo akiračius platinti.

S. Daukantas tarsi sujungia dvi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plėtotas politines programas: Mikalojaus. Daukšos, Konstantino. Sirvydo gimtosios kalbos ir kultūros puoselėjimo programą su M. Strijkovskio, A. Kojalavičiaus ir kitų intelektualų priesakais rūpintis laisva Lietuvos Respublika. Laisvė ir kalba jo darbuose iškyla kaip svarbiausi lietuvių tapatybės dėmenys. Būtent ši daukantiška kalbos ir laisvės jungtis ir suteikia esminį postūmį moderniai Lietuvos Respublikai. Vis dėlto S. Daukanto kurtas lietuvio paveikslas liktų neužbaigtas be Lietuvos Statutų. „Istorijoje žemaitiškoje“ teigiama, kad gebėjimas ir po Liublino unijos „ypatingais įstatymais senu būdu namie rėdytis“ padėjęs lietuviams saugoti dorybę, laisvę ir tapatybę (Daukantas 1995 II: 408).

Šiandien mes dažnai užmirštame, kad vis dar esame pokolonijinė visuomenė. Vengiame šiuo požiūriu kritiškiau reflektuoti savo elgesį, laikysenas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ragino mus tai daryti iš toliau į Lietuvą žvelgusios humanitarės Ugnė Karvelytė, Violeta Kelertienė. Kiek vėliau lituanistų bendruomenei tokio požiūrio reikalingumą buvo priminęs Mindaugas Kvietkauskas. Kodėl prisiminti pokolonijinę savo būklę būtų svarbu? Mat, iš kolonijinės priklausomybės išsivadavusios visuomenės paveldi daug stereotipų, įgytų kolonijoje. Ryškiausi jų – savarankiškumo stygius ir prasmės deficitas. Tokiose visuomenėse dažnas įsitikinimas, kad prasmė yra generuojama ne čia ir ne mūsų, kad mes patys savo krašte prasmingo gyvenimo kurtis nesame pajėgūs. Mums lieka tik perimti kituose centruose sukurtas prasmes ar vykti svetur jų ieškoti. Iš vieno centro ištrūkus ieškoma kito centro, kur neva generuojama tikroji gyvenimo prasmė. Vengiama pasikliauti savo jėgomis ir savo galvomis, savo gebėjimais kurtis savarankišką bendruomenės likimą. Savigarbos stoka, savivertės ir dvasinės pusiausvyros, pasak Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, „ramaus savęs žinojimo“ praradimas – būdingi nemažai daliai pokolonijinių visuomenių .

Daukantas kvietė kolonizuotus savo amžininkus pažinti ne tik savo negalias, bet ir būdus, kaip galias atgauti, kaip „ramų savęs žinojimą“ įgyti, kaip laisvais žmonėmis ir savivaldžia politine tauta tapti. Todėl ir šiandien Lietuvos lietos reikalus svarstant jis galėtų būti svarbiu tarėju.

Tekstas parengtas remiantis pranešimu, skaitytu Lituanistų sambūrio seminare Vilniuje 2018 m. balandžio 13 d.

LITERATŪRA:

Basanavičius 1922 = Iš Dr. J. Basanavičiaus archyvo: 1875-1879 m. laiškai, Mūsų senovė, Tilžė, 1922, t. I, kn. 4, 5.

Daukantas 1976 = Simonas Daukantas. Raštai. Parengė Birutė Vanagienė. Vilnius: Vaga, 1976, t. I.

Daukantas 1995 = Simonas Daukantas. Istorija žemaitiška. Parengė Birutė Vanagienė. Vilnius: Vaga, 1995, t. 1,2.

Daukanto žodynas 1995 = Simonas Daukantas. Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas. Parengė Giedrius Subačius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, t. II.

Davainis-Silvestraitis 1993 = [Mečislovas Davainis-Silvestraitis]. Medega S. Daukanto biografijai, Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Kn. 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993.

Dementavičius 2015 = Justinas Dementavičius. Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija, Vilnius: LII leidykla, 2015.

Kojalavičius 1650 = Albertus Wiiuk Koialowicz. Historiae Litvanae Pars prior, Dantisci, 1650.

Kuolys 2004 = Darius Kuolys. Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istorinis pasakojimas: Respublikos kūrimas. Iš: Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Lietuvos istorijos įvairenybės. Parengė Ona Daukšienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, d. 2.

Kuolys 2013 = Darius Kuolys. Trys Lietuvos respublikos, Baltos lankos, 2013, nr. 37.

Mašiotas 1893 = P. A. [Pranas Mašiotas]. Simanas Daukantas, Varpas, 1893, nr. 11.

Merkys 1991 = Vytautas Merkys. Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991,

Nauji Metai 1894 = Nauji Metai [anoniminė pratarmė], Varpas, 1894, nr. 1.

Patackas 1979 = Algirdas Patackas. Mickevičius, Daukantas ir mes, Pastogė, 1979, nr. 2.

Pivoras 1993 = Saulius Pivoras. „Vargo pelė“: Lietuvos nacionalinės istoriografijos pradininkas Simonas Daukantas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Kn. 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993.

Sirvydas 1979 = Pirmasis lietuvių kalbos žodynas. Konstantinas Širvydas, Dictionarium trium linguarum. Parengė Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979.

Sirvydas 1997 = Senasis Konstantino Sirvydo žodynas. Parengė Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.

Šalkauskis 1995 = Stasys Šalkauskis. Lietuvių tauta ir jos ateitis. Iš: Stasys Šalkauskis. Raštai. Parengė Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 1995, t. IV.Šliūpas 1883 = J. S. Kůksztis [Jonas Šliūpas]. Simanas Daukantas, Źamaicziu rasztininkas, Auszra, 1883, nr. 8, 9, 10.

Šliūpas 1977 = Jonas Šliūpas. Minės apie mano prietykius prie „Aušros“. Iš: Jonas Šliūpas. Raštai, Parengė Kostas Doveika. Vilnius: Vaga, 1977.

Šliūpas 2016 = Jonas Šliūpas. Lietuviai ir lenkai (1887). Iš: Arūnas Vyšniauskas, Ryšard Gaidis, Luboš Švec. „Lietuviai ir lenkai“. Jono Šliūpo pozicija ir valstybingumo vizijos XIX a. pabaigoje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016.

Trumpa 1965 = Vincas Trumpa. Simonas Daukantas – naujosios Lietuvos pradininkas, Metmenys, 1965, nr. 9.

Urbas 1996 = Dominykas Urbas, Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.