Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Prof. S. Kregždė: Reformacija yra bendravimo kelias

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia. Kęstučio Puloko nuotrauka

Praėjusiais metais Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, buvo paminėta Reformacijos penkių šimtų metų sukaktis. Šiais metais Spalio 31-oji – Reformacijos diena pirmą kartą įtraukta į atmintinų dienų Lietuvoje sąrašą. Šią dieną švenčia daugelis evangelinių bažnyčių, ji taip pat plačiai minima įvairių valstybių mokslo ir švietimo institucijų, visuomeninių organizacijų. Apie tai, kiek reformacijos idėjos gyvos šiandien, savo įžvalgomis išskirtiniame interviu radijui XFM sutiko pasidalyti ilgametis Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas, o dabar garbės pirmininkas – profesorius Sigitas Kregždė.

Profesoriau, Jūs užsiminėte, kad Jūsų gimtajame kaime taikiai sugyveno reformatai ir katalikai. Kaip vertinate reformatų ir katalikų santykį šių laikų Lietuvoje?

Aš manau, kad mes gerai sugyvename. Biržų Krivulėje dažnai sutikdavome monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Pamenu, kad aš jo tada paklausiau, kokia perspektyva tuo metu kardinolo Bačkio tapti popiežiumi. Monsinjoras tada man atsakė, kad Lietuvoje mes apie jį įvairiai kalbame, o Vatikane prieš jį ir dvigubai aukštesni lenkiasi. Kazimieras Vasiliauskas tada pripažino, kad klaidą padarė Katalikų bažnyčia, įvedusi celibatą. Monsinjoras tada apgailestavo, kiek būtų buvę gražių šeimų. Reformatų draugija taip pat gražiai bendravo su katalikais. Be reformatų  ateidavo ir literatai, kuriems patiko lietuviška spauda, ateidavo ir katalikai. Prisimenu pasvarstymus, vieno ne per seniausiai mirusio katalikų bažnyčios veikėjo, kuris sakė, kad žinoma, kad reformatai gerokai pataisė katalikus. Neseniai Lietuvoje viešėjęs popiežius buvo taip pat ir reformatų labai gerai priimtas. Donatui Balčiauskui, kaip  Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkui, siūliau pasveikinti popiežių. Jis matyt neišdrįso, nesiryžo. Katalikų bažnyčios vadovas išreiškė teigiamas pozicijas reformatoriams, ta taikia dvasia, ne rasti vienintelę tiesą katalikų bažnyčioje, bet dispute ne neigiant, o pripažįstant tai, kad protestantizmas katalikybėj labai rimtai padėjo.

Profesoriau, Reformacija dabar dažniausiai minima kultūros fone. Kokia yra Reformacijos žinia šių dienų žmogui?

Bendraukim, šnekėkimės ir taip mes pasieksime geresnius rezultatus. Reikia pasakyti, kad jaunimas, ir žinantis, ir mažiau išmanantis protestantizmą, renkasi taikų bendravimą. Globalinė komunikacija leidžia pripažint vieniems kitus, pasisemt teigiamų nuostatų, teisingo vienas kito supratimo. Reformatiška dvasia jaunimui yra būdinga, tik jie galbūt neįvardija jos, kaip tokios. Pavyzdžiui, gerbk savo pašnekovą, stenkis suprasti kitaip mąstantį, bendrauk –  tai yra veiksniai darantys teigiamą įtaką. Jeigu mes pasižiūrėtume kultūros laidas, kitas programas, kur demokratiškai žengiama, siekiama pažvelgti į pasaulį, jos daro stiprų įnašą, kuris būdingas buvo Reformacijai taisant, tuos nukrypimus, kurie buvo padaryti išeinant iš gyvenimo sąlygų, iš tuometinio supratimo, mažaraštiškumo. Dabar kompiuteris, internetas. Reformacijos idėjos labai gyvos jaunimo tarpe. Bendraujant su įvairių šalių jaunimu, važinėjant, toliau siūlant savo idėjas, čia gal dar truputį prisidėtų ir tai, kad Reformacija, Katalikybė prasideda nuo žydų, judėjų tikėjimo. Biblija sukaupusi žydų istoriją ją atitinkamai komentuoja, ir istoriniais faktais praturtina, ir veda į tai, kad Reformacija yra bendravimo kelias gerbiant kitus. Reformacija pastoviai turi reformuotis, nes kitas bendravimas, aukštesnis mokslo lygis, galimybė susisiekti ir ne tik skaityti spaudą, bet ir aktyviai dalyvauti jos kūrime. Tai kelias, kuris įprasmintas pirmųjų Reformacijos veikėjų tokių kaip Martyno Liuterio, Žano Kalvino, Džono Viklifo. Reformacijos penkių šimtų sukaktis buvo paminėta įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Paskutinėje konferencijoje Valdovų rūmuose, kuri buvo skirta šiai progai, susirinkusių paklausiau, o kodėl mums taip sekėsi, kodėl protestantiškos bažnyčios, kultūros veikėjai taip aktyviai įsitraukė, kodėl toks didelis skaičius konferencijų vyko ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir visoje šalyje, kur buvo subtiliai pažiūrima į Reformacijos kelią, taip pat buvo siūlomi bendravimo keliai ir jaunimo, ir politikų. Pastarieji, deja, ne retai tam, kad būtų pamatyti, kelia aštresnes problemas, vieni kitus kritikuoja, net žemina, o Reformacija siūlo visiems geranoriškai apsvarstyti ir disputo keliu ieškoti bendrų sprendimų.

Pastarojo meto viena aktualiausių temų Lietuvos protestantiškame pasaulyje –  reformatų skvero atnaujinimo darbai. Čia yra išsiskiriančiu nuomonių. Kaip jums ši situacija atrodo iš šalies?

Aš stengiausi aktyviai nedalyvauti šiame procese, turėdamas galvoje, kad kompetencijos truputį trūksta. Meno kalba yra ta kalba, kuria turi prašnekti menininkai. Kalbant Dostojevskio žodžiais, pasaulį gali pataisyti menas. Išgyvenimas – labai gražus dalykas, yra pastatyti paminklą, kuris primintų Lietuvos veikėjus tokius, kaip Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, bet kartu būtų ir šiandieninis bendravimo kelias siekiant susitarti. Lengviau pastebėti pastebint skirtybes ir užpuolant, ieškant preteksto, ko nepadarė, kur suklydo, kur negeranoriški. Žinoma, lengviau tai išsakyt, bet reikia pamėgint suprasti: o kodėl suklydo? O gal nesuklydo? Man net kyla mintis, kad mes per mažai prisimename jau antikiniais laikais pastebėta logikoje neigimo dėsnį. Jis sako, kad nėra vienos tiesos. Kiekviena tiesa kiekvienam yra sava. Reikia pamėginti paieškoti, kodėl tiesą, bandoma įbrukti agresyvia kalba, korupcija. Pas mus, Lietuvoje, šie dalykai taip pat nėra svetimi. Svarbiausia yra diskutuoti, pamėginti suprasti tą kitaip manantį ir tada mes greičiau žygiuosime pirmyn. Ir globalizme, ir nacionalizme yra reikšmingi pradai. Kultūroje, literatūroje, mokyklose vyksta reformos ir jos turėtų labai gražiai įsižiūrėti į ateitį, kur reikėtų panaudoti ne tik istoriją. Kultūros istorikė Ingė Lukšaitė savo monografijoje nusiskundžia, kad iš istorijos nieks nenori mokytis, visi nori savo patirtimi išgyventi.

Reformatiškos minties bendruomenių ateitis Lietuvoje. Kokią ja matote Jūs?

Aš matau tą gerą kelią, nes joms atsiskleidžia kitos religijos. Pati besireformuojanti reformacija gali gerokai taisyti ir šiandienį pasaulį ir ne tik katalikiškose bažnyčiose, bet ir musulmonizme taip pat. Man daro įspūdį, kad protestantizmas, ta Reformacija,  kūrė ne tik pataisytą tikybą, kuri būtų labai teisinga, bet kūrė tą pataisančią ir pasitaisančią, diskutuojančią, reikalaujančią suprasti kitaip manančius. Aš čia įžvelgiu teigiamą poziciją. Paimkime tokį pavyzdį. Geras atsakingas pedagogas, gražų įnašą padaręs profesorius Aničas, kaip ateistas įsigilino į Martyno Yčo ir Jono Yčo biografijas, ir jis grįžta į religiją teigiamai vertindamas šiuos skaitinius. Aničas parašo didžiulę monografiją, kurią pasaulio protestantai priima kaip labai vertingą knygą. Joje pažiūrima į žmogaus raidą,  susiejama tautos istorija, vystymasis, įnašas kovoje už tą istoriją, panaudojant protestantizmą. Labai gražiai yra pasakęs Tomas Šernas, kad ne Lietuva pagimdė protestantizmą, o protestantizmas Reformacijai pagimdė Lietuvą per gimtąją kalbą, motinos kalbą. Pedagoginiame institute, nuo pat atgimimo pradžios, kai tik buvo galima, aš skaičiau kursą „Tautinis lietuvio charakteris“, ir šia idėja bandžiau įteikti, kad lietuviškumas, gero lietuviškumo sąlygos, kurias, matyt, suformavo Tacito pastebėjimu bene trečiame amžiuje mintys apie tai, kad aplinka, gamta kuria žmogų. Lietuvos gamtinės sąlygos tokios, kad čia nei per karšta nei per šalta. Artojiška profesija, matyt, mums leido pasiūlyt tokius dalykus, kada mūsų menininkai per meną atneša tas idėjas į pasaulio kultūrą. Čia išskirti galime Meką, taip pat mūsų dainininkus, šokėjus, baletą, literatūrą. Tai yra labai rimtas kelias susitarti ir tikinčiam ir netikinčiam. Sunkiais tarybiniais metais, ne retai susitinkant ir su dvasininkais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje buvo klausiama, o koks jūsų požiūris i religiją, o aš atsakydavau, kad nėra netikinčių žmonių. Vieni tiki, kad Dievas yra, kiti- ne. O juk galutinai aišku tai nėra. Šitas mano gynybinis planas, kurį šiandienine kalba pateikė Tomas Šernas, įneša ta gražų bendravimą.

Parengė  Ignė Lembutytė, Džiugas Kuliešius, Rokas Simanavičius

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.