2018 11 02

Kard. Joseph Ratzinger

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min

Ką reiškia krikščionių tikėjimas amžinuoju gyvenimu

Prisikėlimas. Fra Angelico (1395-1455)

Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo. Šiuos žodžius tariame per kiekvieno sekmadienio liturgiją kalbėdami Didįjį tikėjimo išpažinimą. Tačiau ar iš tikro šio prisikėlimo laukiame? Ir amžinojo gyvenimo? Statistiniai duomenys rodo, jog daugybė krikščionių, taip pat besilankančiųjų bažnyčioje, tikėjimo amžinuoju gyvenimu yra atsisakę ar bent laiko tai gana nepatikimu dalyku. Skaičiai atrodytų dar liūdniau, jei įsileistume į tokius klausimus kaip štai šis: ar tokiam laukimui mūsų gyvenime tenka koks nors praktinis vaidmuo? Ar galimybę gyventi amžinai laikome paguodžiančia ir gražia, ar tai mums lieka labai miglota bei netikra, maža to, gal net negeidautina? Hansas Ursas von Balthasaras taip apibūdino šį klausimą: „Atrodo, tartum šiuolaikiniam žmogui kažkas būtų perpjovęs sausgysles, kad jis nebegalėtų bėgti ankstesnio tikslo link, tartum jam būtų pakirpti sparnai, būtų sunykusi dvasinė transcendencijos juslė. Kodėl taip atsitiko?“. Žinoma, dėmesio, priešingai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, gyvenimui anapus mirties nestokojama ir šiandien. Ir šiandien tebėra gyvas noras vėl pamatyti mylimus žmones; nuojauta, kad teismas gali egzistuoti ir kad man kada nors gali tekti prieš jį stoti, neišvengiamai nusmelkia mus tada, kai rengiamės daryti tai, ką patys laikome neteisinga.

1. Tikėjimas į Dievą ir amžinojo gyvenimo laukimas

Vis dėlto tai nekeičia to, kad šiuolaikinio žmogaus, taip pat šiandienio krikščionio, amžinojo gyvenimo jausmas tapo stebėtinai silpnas; pamokslų apie dangų, pragarą ir skaistyklą šiandien sunkiai kur beišgirsi. Dar kartą paklauskime: kodėl taip atsitinka? Manau, jog tai esmingai susiję su mūsuoju Dievo bei jo santykio su pasauliu įsivaizdavimu, kuris iš bendrosios sąmonės įsisunkė į tuos, kurie trokšta būti krikščionimis bei tikinčiais žmonėmis. Vargiai begalime įsivaizduoti, kad Dievas išties ką nors daro pasaulyje ir žmogaus atžvilgiu, kad jis pats veikia istorijoje. Mums tai atrodo mitiška ir tamsybiška. Šiandien tapo visiškai normalu į Naujojo Testamento stebuklus nebežvelgti kaip į tokius, bet aiškinti juos laiko sąlygotais vaizdiniais; kaip nereikšmingų periferinių klausimų taip pat atsisakoma Jėzaus gimimo iš mergelės ir jo realaus prisikėlimo, kuriuo jo kūnas buvo išplėštas iš irimo nagų: tokia trikdanti atrodo mintis apie Dievo kišimąsi į biologinius bei fizikinius vyksmus. Laikomasi įsitikinimo, jog kartą sukurtas pasaulis tvarus pats savaime ir užsklęstas į savo priežastinius vyksmus, nors šiandieniam fizikos pasaulėvaizdžiui jau seniai stinga to galutinio tikrumo, į kurį būdavo apeliuojama praėjusiame šimtmetyje (XIX a., – vert. past.). Manoma, jog tai, kas vyksta pasaulyje, galima paaiškinti tik pasaulio veiksniais. Be mūsų pačių jame niekas neveikiąs, todėl nieko iš nieko nelaukiame, tik iš savęs pačių, savo ruožtu vėlgi suvokdami visiškai priklausą nuo gamtos ir istorijos dėsnių. Dievas – kaip minėjome anksčiau – nebėra istorijoje veikiantis subjektas, geriausiu atveju jis tėra nereikšminga hipotezė.

Tad amžinybės vilties paralyžius yra tiesiog tikėjimo į gyvąjį Dievą paralyžiaus atvirkščioji pusė. Tikėjimas amžinuoju gyvenimu tėra tikėjimo į Dievą taikymas mūsų pačių egzistencijai. Todėl jis ir gali atgyti tik tada, kai iš naujo atrasime santykį su Dievu – kai vėl išmoksime suvokti Dievą kaip veikiantį pasaulyje ir mumyse. „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo“ – šis sakinys nėra prie tikėjimo į Dievą prišlietas dar vienas tikėjimo reikalavimas; tai tiesiog išskleidimas to, ką reiškia tikėti į Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Amžinąjį gyvenimą atrandame ne analizuodami savo pačių egzistenciją, ne žvelgdami į save pačius, savo viltis ir poreikius. Nuo žmonių, sutelkusių žvilgsnį save, amžinasis gyvenimas vis labiau tolsta. Atsigręžus į Dievą, savaime tampa aišku, jog tas, į kurį Dievas pažvelgė ir kurį jis myli, dalyvauja amžinybėje. Origenas šią įžvalgą labai gražiai išreiškė sakydamas, „jog kiekviena būtybė, dalyvaujanti toje amžinoje prigimtyje, pati nuolatos egzistuoja…, idant reikštųsi dieviškojo gerumo amžinybė…“ Jis priduria: „Argi nebūtų bedieviška tarti, jog substancija dvasios, gebančios pažinti Dievą, galėtų pranykti?“.

Šis vidinis ryšys, jungiantis Dievo paveikslą ir gyvenimo anapus mirties vaizdinius, pasitvirtina vos trumpam metus žvilgsnį į religijų istoriją. Žmonijos istorijoje, kiek ją galime apžvelgti, vargu ar manyta, jog su mirtimi viskas baigiasi. Praktiškai visur aptinkama kokia nors teismo ir tolesnio gyvenimo idėja. Tačiau kur neįžiūrima pasaulį aprėpianti vienatinio Dievo galia, ten kito gyvenimo vaizdas dar neryškus ir miglotas. Tai būtis nebūtyje, šešėlinė egzistencija, kurią sudaro keistas santykis su gyvųjų pasauliu. Viena vertus, dvasioms šešėlių karalijoje, kad jos galėtų gyvuoti, reikia vis dar gyvųjų pagalbos; norint laiduoti joms bent laiko požiūriu ribotą nemirtingumą, reikia jas maitinti, jomis rūpintis. Tačiau, kita vertus, jos kaip dvasios yra tapusios galiomis, dabar priklausančiomis visa smelkiančiam dvasių pasauliui. Jos gali kelti grėsmę ar ir padėti. Dvasių grįžimo bijomasi, nuo jų stengiamasi apsisaugoti įvairiais ritualais. Tačiau, antra vertus, būtent protėvių dvasios saugo savo giminę, jos gerbiamos siekiant užsitikrinti jų pagalbą. Protėvių kultas yra pirmapradis reiškinys genčių bendrabūvyje; jis rodo žmonių bendrystės, kurios negali pertraukti nė mirtis, suvokimą.

Mokymas apie reinkarnaciją, išsiskleidęs pirmiausia Azijos erdvėje, veikiau laikytinas mėginimu neteistiniu būdu paaiškinti neteisingumo šiame pasaulyje mįslę: skausminga egzistencija yra atpildas už ankstesnes neteisybes, ir taip už pasaulio, kuriame piktadariams gerai klojasi, o nekaltieji kenčia, menamo neteisingumo pasimato negailestingas viską atperkantis ir viską sutvarkantis teisingumas. Tačiau kai visa šio pasaulio būtis suprantama kaip kančia, tokių sielos klajonių nebeužtenka: tada visų apvalymų bei perkeitimų tikslas yra išžengimas iš izoliacijos pančių, iš būties visos painios apytakos, nugrimzdimas ir grįžimas į pirmapradę tapatybę, kuri yra niekas ir kartu viskas. Tikrai neatsitiktinai šiandien, blėstant tikėjimui į gyvąjį Dievą, visi šie archainiai vaizdiniai grįžta praradę, žinoma, savo nekaltybę ir moralinę didybę. Reinkarnacija, kuria šiandien vėl daugelis tiki, yra nebe slėpiningos teisingumo galios realizacija, bet veikiau savotiškas tvermės dėsnio taikymas: sielos energija negalinti tiesiog išnykti, tad jai reikią kitų įsikūnijimų. Vis dėlto tokių ir kitokių vaizdinių pasirodymu iš naujo reiškiasi tylus žmogaus suvokimas, jog mirtis nėra paskutinis jo egzistencijos žodis; tas suvokimas ieško kitokių ir dažnai gana keistų kelių, kur iš akių išleidžiama mylinčio Dievo galia, neleidžianti mums pražūti. Taip pamažu ryškėja, kas turėtų įvykti, kad vėl su įsitikinimu galėtume pasakyti: laukiu amžinojo gyvenimo. Turime tiesiog iš naujo suvokti gyvąjį Dievą ir jo meilę. Tada žinosime, jog ši meilė, kuri yra amžina ir kuri yra galia, neleis mums pražūti. Bet prieš imdamiesi išsamiau išskleisti šią mintį ir prieš pamatydami, kaip ji įima pavienes žmogiškųjų lūkesčių skeveldras, turime dar kartą atsigręžti į šiuolaikinio žmogaus, t. y. į mūsų pačių, sunkumus.

Mūsų sunkumus prisikėlimo vilties atžvilgiu lemia ne tik pagrindinė priežastis – Dievo paveikslo nykimas, bet dar ir kitos priežastys. Gyvai laukti amžinojo gyvenimo mums trukdo ir tai, kad jo nebegebame įsivaizduoti. Anksčiau dar buvo palyginti paprasta susikurti dangaus, kaip vietos, kupinos grožio, džiaugsmo ir taikos, vaizdą. Tačiau šiuolaikinis pasaulėvaizdis negailestingai išmušė šias įsivaizdavimo paspirtis. O kur nėra net vaizdinio, sklaidosi ir lūkestis, nes žmogiškasis mąstymas negali apsieiti be kokios nors įsivaizdavimo formos. Galiausiai prisideda tai, jog amžinas mūsų egzistencijos tęsimasis mums neatrodo pageidautinas. Ji jau ir taip pakankamai varginanti; bet net jei viskas klotųsi gerai, begalinumo idėja mums rodosi kaip pasmerkimas nuobodybei, tiesiog kaip kažkas, ko žmogui per daug. Tačiau čia turime iškelti priešpriešinį klausimą: tad ar iš tikro nelaukiame ko nors daugiau? Jei taip būtų, vilties principas, kurį Ernstas Blochas pavaizdavo kaip marksizmo esmę, nebūtų patraukęs tiek sekėjų; tada tikėjimui politinėmis utopijomis nebūtų pasidavę tiek žmonių. Žmogus, kuris nieko nelaukia, nebegali ir gyventi. Žmogaus egzistencija iš prigimties tiesiasi į tai, kas didėliau.

Bet ko iš tikro laukiame? Žmoguje glūdintis pirmapradis lūkestis, kurio iš jo neįmanoma atimti, reiškiasi įvairiopai. Vienas jo esminių pavidalų yra tai, jog laukiame teisingumo. Tiesiog negalime susitaikyti, kad stiprieji visada turi viršų ir engia silpnuosius; negalime susitaikyti, kad nekaltieji turi dažnai pasibaisėtinai kentėti, o kaltiesiems, regis, šypsosi visa pasaulio laimė. Teisingumo troškimo, taip galingai besireiškusio visų laikų mąstančių bei kenčiančių žmonių sielvartavimuose, iš mūsų atimti neįmanoma. Trokštame teisingumo; todėl taip pat trokštame tiesos. Matome, kad melas sklinda, ima viršų ir kad net neįmanoma tam pasipriešinti. Laukiame, kad taip nebūtų; kad savo teises pareikštų tiesa. Trokštame, kad liautųsi beprasmiai tauškalai, žiaurumas, vargas; trokštame, kad liautųsi mus skiriančių nesusipratimų tamsa, negebėjimas mylėti ir kad galima taptų tikroji meilė, visą mūsų egzistenciją išlaisvinanti iš mūsų vienatvės kalėjimo ir, negriaudama mūsų pačių, atverianti ją kitų linkme, begalybės linkme.

Švč. Trejybė. Nicoletto Semitecolo (XIV a.)

2. Kas yra „amžinasis gyvenimas“?

Bet kaip tik tai turime galvoje sakydami „amžinasis gyvenimas“, kuris nėra ilga trukmė, bet išreiškia egzistencijos kokybę, kai trukmė, kaip begalinė akimirksnių seka, išnyksta. Tai, žinoma, taip pat reiškia, jog amžinybės troškimas virsta priešinimusi amžinybei, užsispyrėlišku baigtinumo laikymusi, kai kas nors taip susitapatina su neteisingumu, melu, neapykanta, jog jam teisingumo, tiesos ir meilės radimasis neigtų jo egzistenciją, keltų grėsmės jausmą jo sielos gilumoje. Tokia egzistencija vadintina pasmerkimu. Kai melas ir neteisybė yra tapę gyvenimo tapatybės ženklu, amžinasis gyvenimas, savaime suprantama, šią negatyvią tapatybę neigia. Išganymas virsta bausme, nes žmogus yra susidėjęs su pragaištimi ir visu savo gyvenimu nupuolęs į neigimą.

Metę čia tiesiog savaime besisiūliusį žvilgsnį į galutinę žmogaus grėsmę, grįžkime prie to, kas pozityvu: amžinasis gyvenimas nėra begalinė akimirksnių seka, kur tektų mėginti įveikti nuobodulį ir nepabaigiamumo baimę. Amžinasis gyvenimas yra nauja egzistencijos kokybė, kai visa suteka į meilės „dabar“, į naują būties kokybę, išlaisvintą iš egzistencijos fragmentiškumo akimirksnių tėkmėje. Šiame mūsų laikiškajame gyvenime kiekvienas akimirksnis, viena vertus, yra per trumpas, nes su juo atrodo nubėgąs pats gyvenimas anksčiau, negu galime jį pagauti; kartu kiekvienas akimirksnis yra per ilgas, nes daug vienas į kitą vis panašių akimirksnių mums darosi varginantys. Taip išryškėja, kad amžinasis gyvenimas yra ne tiesiog tai, kas ateina po to ir ko dabar net neįstengiame įsivaizduoti. Kadangi tas gyvenimas yra egzistencijos kokybė, jis kaip tai, kas nauja, kitoniška, didėliau, gali būti jau žemiškajame gyvenime ir jo tekančiame laikiškume, nors visada tik fragmentiškai ir neatbaigtai. Riba tarp amžinojo ir laikiškojo gyvenimo jokiu būdu nėra tiesiog chronologinės prigimties: paprastai manome, jog metai iki mirties buvo laikiškasis gyvenimas, begalinis laikas po to esąs amžinasis. Tačiau kadangi amžinybė yra ne tiesiog begalinis laikas, bet kita egzistencijos plotmė, tokia vien chronologinė perskyra negali būti teisinga. Amžinasis gyvenimas laike atsiranda tada, kai mums pavyksta susitikti su Dievu akis į akį; žvelgimo į gyvąjį Dievą dėka jis gali tapti savotiška tvirta mūsų sielos atrama. Kaip ir didelės meilės, jo iš mūsų nebegali atimti jokios permainos, jis yra nesugriaunama šerdis, iš kurios kyla džiugus ryžtas eiti toliau, net jei išoriniai dalykai yra skausmingi bei sunkūs. Tai vaizdžiai įsivaizduoti mums gali padėti 73 psalmė, kur tokia patirtis beveik it žaibas ir su pribloškiama jėga prasiveržia tikinčio žmogaus kančioje bei sielvarte. Ši psalmė yra malda žmogaus, „kurio kūną kamuoja skausmas ir liga“, – tikinčiojo, kuris visada stengėsi gyventi Dievo žodžiu, tačiau kuriam dabar visa jo egzistencija tapo kančia ir gryna prieštara. Ankstesnė Senosios Sandoros išmintis mokė, jog Dievas atlygina už gera ir baudžia už bloga. Tačiau pasaulis, kuriame maldininkas gyvena, iš tokio įsivaizdavimo tik tyčiojasi: čia išreiškiama Jobo patirtis, Koheleto patirtis, Senosios Sandoros daugybės kenčiančių teisiųjų patirtis. Gyvenimas, atrodo, atlyginąs cinikams, pasipūtėliams, kurie teigia: Dievas nekreipiąs dėmesio į tai, kas vyksta žemėje. Jis nereaguojąs. Tokie žmonės, kurie patys save padaro dievais, kalba tarsi iš dangaus, iš viršaus. Liaudis godžiai gaudo jų pagyrų kupinus ir išdidžius žodžius. Jų nekamuoja jokios kančios. Jie sveiki ir įmitę. Jie nepažįsta gyvenimo vargo. Kenčiančiam teisiajam gresia pavojus išeiti iš proto. Argi pasaulis nepritaria cinikams? Galbūt iš tiesų beprasmiška laikytis Dievo ir gyventi pagal jo teisę. Galbūt jis iš tikro į mus nereaguoja. Sprendimas maldininkui ateina šventovėje, tai yra maldingai atsigręžus į gyvąjį Dievą, kai sykiu išžengiama iš vien privačios klausimo bei sielvartavimo plotmės. Įžengdamas į šventovę, jis įsirikiuoja į tikėjimo bendruomenę, į išganymo ženklą, į Dievo vairuojamos istorijos kelio bendruomenę ir čia gauna galimybę pamatyti Dievą. O tada perspektyvos pakinta. Pavydo pasaulėžiūra pasidaro tokia pat bereikšmė kaip ir puikybės triumfavimas. Aikštėn iškyla tokios laimės regimybė, išsisklaidanti kaip sapnas nubudus. Vėl išryškėja tikrovės tikrosios perspektyvos. „Todėl būsiu su tavimi visada. Tu laikai mane už dešinės rankos, vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę. Ką kitą turiu danguje? Kadangi turiu tave, ko dar trokščiau žemėje? Nors mano kūnas trapus ir širdis silpsta, Dievas yra mano širdies Uola ir mano dalis per amžius… O man gera būti arti Dievo“ (Ps 73, 23–26. 28).

Teisingai matyti žmogus išmoksta Dievui palietus sielą. Jei jis ir turėtų visus įmanomus turtus danguje ir žemėje, argi jie būtų ko nors verti? Vien sėkmės, vien galios, vien turto laimė visada yra tariama laimė; kaip tai teisinga, liudija žvilgsnis į šiandienį pasaulį, į tragedijas sėkmę pasiekusiųjų ir galingųjų, kurių siela yra parduota turtui ir tapusi tuščia. Juk didieji nusivylimai, kuriems išvengti naudojami visi rafinuoti geismo bei jo patenkinimo būdai, ištinka ne vargšus ir silpnuosius, bet tuos, kurie regimai nepažįsta gyvenimo vargo. Visa danguje ir žemėje liktų tuščia, jei nebūtų Dievo, kuris amžiams save mums padovanojo. „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“, – sako Viešpats Jono evangelijoje (17, 3). Būtent tokia yra 73 psalmės patirtis. Maldininkas mato Dievą ir patiria, kad jam daugiau nieko nereikia, kad jam sąlyčiu su Dievu padovanojama viskas – tikrasis gyvenimas. „Niekas, išskyrus tave, manęs nedžiugina nei danguje, nei žemėje, nors mano kūnas trapus – gera man būti arti tavęs“. Kur taip susitinkama, ten yra amžinasis gyvenimas. Linija, skirianti laikiškąjį ir amžinąjį gyvenimą, eina per mūsų laikiškąjį gyvenimą. Jonas skiria bios kaip tekantį šio pasaulio gyvenimą ir zoė kaip sąlytį su tikruoju gyvenimu, kuris mumyse atsiveria tada, kai viduje iš tikrųjų sutinkame Dievą. Šia prasme Jono evangelijoje Jėzus sako: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą, nes iš mirties yra perėję į gyvenimą” (5, 24 ir t.). Panašia linkme kreipia ir žodžiai iš pasakojimo apie Lozorių: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25). Ši patirtis įvairiopai reiškiasi Pauliaus laiškuose, pavyzdžiui, tada, kai supančiotas Paulius rašo filipiečiams: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“. Jis verčiau mirtų ir būtų su Kristumi, bet žino, jog yra reikalingesnis savo bendruomenėms (1, 21–24). „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties“ (Rom 14, 8 ir t.).

Švč. Trejybės ikona

3. „Visa, kas mano, yra ir tavo“. Amžinasis gyvenimas kaip bendrystė ir jo dabartiškumas

Taigi matome: amžinasis gyvenimas yra gyvenimo mūsų žemiškosios egzistencijos dabartyje būdas, kurio nepaliečia mirtis, nes jis ją pranoksta. Tad gyventi laike amžinybe yra pirmutinis tikėjimo dogmos, nuo kurios pradėjome, akinimas. Taip gyvenant amžinosios bendrystės su Dievu viltis tampa mūsų egzistenciją formuojančiu lūkesčiu, nes tada imame įsivaizduoti to gyvenimo tikrovę, ir jo grožis perkeičia mus iš vidaus. Pasidaro aišku, jog šioje akistatoje akis į akį su Dievu nėra nieko savanaudiška, jog tai yra ne atsitraukimas į vien privatumo sritį, bet būtent tas „aš“ išlaisvinimas, kuris apskritai ir tepadaro amžinybę prasmingą. Begalinė akimirksnių seka būtų nepakeliama; mūsų egzistencijos sutelkimas į vieną Dievo meilės žvilgsnį ne tik paverčia begalinumą amžinybe, Dievo „šiandien“; tai sykiu reiškia bendrystę su visais, priimtais tos pačios meilės. Sūnaus meilės karalystėje, pasak šv. Jono Auksaburnio, nėra „šalto žodžio mano ir tavo“ (4). Kadangi Dievo meilė aprėpia mus visus, visi priklausome vieni kitiems. Kur Dievas yra viskas visame kame, ten mes visi esame visuose ir visa mumyse, esame viename kūne, Kristaus kūne, kur vieno nario džiaugsmas yra visų kitų narių džiaugsmas, kaip vieno nario kančia yra visų narių kančia. Tai reiškia du dalykus:

a) Dabartis ir amžinybė nėra viena greta kitos ir atskiros, kaip dabartis ir ateitis, bet glūdi viena kitoje. Tai tikrasis utopijos ir eschatologijos skirtumas. Mums ilgą laiką buvo siūloma utopija, tai yra būsimo geresnio pasaulio laukimas, vietoj eschatologijos, vietoj amžinojo gyvenimo. Amžinasis gyvenimas, sakyta, esąs nerealus, jis tik darąs mus svetimus laikui. Tuo tarpu utopija esanti realus tikslas, prie kurio galime artintis visomis mūsų išgalėmis. Tačiau tokia mintis yra klaidinga išvada, griaunanti mūsų viltis. Juk tas būsimas pasaulis, kuriam aukojama dabartis, mūsų pačių niekada nepaliečia; jis visada tėra tik dar nežinomai būsimai kartai. Jis yra kaip vanduo ir vaisiai, siūlomi Tantalui: vanduo jam visada iki kaklo, o vaisiai – priešais burną. Tačiau vos tik jis, kankinamas didelio troškulio ir alkio, užsinori atsigerti ar paragauti vaisių, vanduo ir vaisiai atsitraukia. Šis senasis prakeikimo už puikybę kaip tikrąją žmogaus nuodėmę įvaizdis tiksliai nusako įžūlų pasipūtėliškumą, eschatologiją pakeičiantį paties susimeistrauta utopija, tai yra žmogaus viltį norintį išpildyti savomis išgalėmis ir be tikėjimo į Dievą. Utopija visada atrodo visiškai arti, tačiau niekada netampa tikrove, nes žmogus visada lieka laisvas ir todėl niekada negali būti įspraustas į galutinį būvį. Kovos, kuria blogis laikomas suvaržytas, vis iš naujo turi imtis kiekviena karta, ir jos nepanaikins jokia ankstesnės kartos institucija. Teiginys, jog istorija turi vidinę logiką ir galų gale neišvengiamai pagimdys teisingą visuomenę (vadinasi, sukurs naujus žmones), yra primityvus mitas, mėginimas Dievo sąvoką pakeisti anonimine galia, kuria tikėti iš tikrųjų yra ne protinga, bet tiesiog absurdiška. Tikėjimas utopija galėjo taip plačiai pakeisti šiuolaikiniame pasaulyje amžinojo gyvenimo viltį todėl, kad išpildė dvi pagrindines modernybės sąlygas: manyta, jog tą galime padaryti patys, tam nereikia jokio transcendentinio Dievo (bent Dievo imanentiškumo istorijoje logikos). O kadangi tą galima padaryti, šį būsimą pasaulį galima ir įsivaizduoti: jis visada toks artimas ir kartu toks tolimas kaip Tantalo vaisiai. Turime galiausiai atsisveikinti su būsimos idealios visuomenės statydinimo idėja kaip su mitu ir visomis išgalėmis darbuotis, kad sustiprėtų jėgos, galinčios pastatyti užtvarą blogiui šiandien ir todėl esmingiausiai laiduoti artimiausią ateitį.

b) Bet tai vyksta būtent tada, kai laike sustiprėja amžinasis gyvenimas. Juk tai reiškia, kad Dievo valia būtų „kaip danguje, taip ir žemėje“. Žemė tampa dangumi, Dievo karalyste, kai joje Dievo valia vyrauja kaip danguje. To meldžiame, nes žinome, jog ne mūsų jėgoms nutempti dangų žemyn. Juk Dievo karalystė yra Jo, ne mūsų karalystė, ne mūsų viešpatystė; tik todėl ji patikima ir galutinė. Tačiau ji visada labai arti tada, kai pripažįstama Dievo valia. Juk tada randasi tiesa, teisingumas, meilė. Dievo karalystė yra daug arčiau negu tantališkieji utopijos vaisiai, nes ji nėra chronologinė ateitis, chronologinis „vėliau“, bet žymi visiškai ką kita, negu visas laikas, – tą, kas gali nusileisti į laiką būtent tam, kad jį kartą visą įimtų į save bei paverstų gryna dabartimi. Amžinasis gyvenimas, kuris bendryste su Dievu prasideda čia ir šiandien, atlapoja šį „čia“ ir „šiandien“ bei įleidžia į to, kas tikra, ko nebedalija laiko tėkmė, platybes. Ten nebegali būti neįveikiamo „aš“ ir „tu“ persiskyrimo, artimai susijusio su laiko susiskaidytumu. Iš tiesų – kas savo valią įdeda į Dievo valią, padeda ją į vietą, kur yra visų gera valia; mūsų valia taip susilieja su visų kitų valia. Kai taip įvyksta, išsipildo žodis: gyvenu, bet nebe aš – manyje gyvena Kristus. Kristus, kuris, pasak Origeno, savo asmeniu yra Dievo karalystė, yra esminė ašis amžinajam gyvenimui suprasti. Prieš toliau plėtodamas šią mintį, norėčiau pateikti baigiamąją pastabą apie krikščioniškosios visiškai kitko, amžinosios Dievo karalystės, vilties realizmą. Kokį poveikį tikėjimas amžinuoju gyvenimu daro dabarčiai, galbūt joks kitas autorius taip įspūdingai neliudija kaip Augustinas, kuriam teko išgyventi Romos imperijos ir visos civilizacinės tvarkos žlugimą, taigi negandų ir baisumų kupiną istoriją. Tačiau jis žinojo ir matė, jog auga naujas miestas, Dievo pilietija. Kai jis kalba, jaučiasi, kaip jį šildo vidinė ugnis. „Kai pergalė praris mirtį, šių dalykų nebeliks; bus taika – visiška ir amžina taika. Būsime savotiškame mieste. Broliai, kai kalbu apie šį miestą ir kai negeri dalykai čia darosi dideli, nebegaliu savęs sustabdyti…“. Būsimasis miestas palaiko jį todėl, kad jis tam tikru atžvilgiu jau yra dabartinis miestas – visur, kur Viešpats mus suburia save kūne ir mūsų valią įdeda į Dievo valią.

Gyvenimas su Dievu, amžinasis gyvenimas laikiškajame gyvenime, galimas todėl, kad Dievas gyvena su mumis: Kristus yra Dievo buvimas tarp mūsų. Jame Dievas turi laiko mums, jis yra Dievo laikas mums, ir per tai sykiu laiko atvėrimas į amžinybę. Dievas nebėra tolimas, neapibrėžtas Dievas, kurio nepasiekia joks tiltas, jis yra artimas Dievas: Sūnaus kūnas yra mūsų sielų tiltas. Per jį kiekvieno asmens santykis su Dievu įsilydo į jo vienintelį santykį su Dievu, todėl žvelgimas į Dievą yra nebe nusigręžimas nuo kitų bei pasaulio, bet mūsų žvilgsnio bei mūsų būties sulydymas su Sūnaus vieninteliu žvilgsniu bei vienintele būtimi. Kadangi jis nusileido į žemesniąsias sritis žemėje (Ef 4, 9 ir t.), Dievas nebėra vien Dievas viršuje, bet supa mus iš viršaus, iš apačios ir iš vidaus: jis yra viskas visame kame ir todėl mums priklauso viskas visame kame: „Visa, kas mano, yra ir tavo“. „Dievas viskas visame kame“ prasidėjo Kristaus savęs apiplėšimu ant kryžiaus. Tai bus atbaigta, kai Sūnus galutinai perduos Dievui karalystę, tai yra surinktąją žmoniją ir kartu su ja kūriniją (1 Kor 15, 28).

Todėl nebėra nė grynos izoliuoto „aš“ privatybės, bet „visa, kas mano, yra ir tavo“. Šie nuostabūs tėvo žodžiai sūnui palaidūnui (Lk 15, 31), kuriais Jėzus maldoje nusako savo santykį su Tėvu (Jn 17, 10), Kristaus kūne galioja mums visiems tarpusavyje. Bet kuri prisiimta, kad ir nematoma, kančia, kiekvienas tylus blogio pakėlimas, kiekvienas vidinis savęs įveikimas, kiekvienas meilės proveržis, kiekvienas atsižadėjimas ir kiekvienas tylus atsigręžimas į Dievą – visa tai dabar tampa veiksminga: visa, kas gera, nėra bergždžia. Prieš blogio galią, kuri grasina it čiuptuvais apglėbti ir mirtiname glėbyje uždusinti visą mūsų visuomenės sąrangą, kaip išlaisvinanti galia dabar stoja ši tyli tikrojo gyvenimo apytaka, kur Dievo karalystė nepastebimai, kaip sako Viešpats, jau yra tarp mūsų (Lk 17, 21). Šioje apytakoje Dievo karalystė atsiranda todėl, kad Dievo valia vykdoma kaip danguje, taip ir žemėje.

Rembrandt Van Rijn „Sūnus palaidūnas“

4. Pavieniai krikščioniškosios eschatologijos klausimai

Visu tuo, ką pasakėme, bendrais bruožais apibūdinome, kas tikėjime turima galvoje sakant „dangus“ ir „pragaras“. Tuo remiantis nesunku suprasti, ką reiškia „apvalymo vieta“. Apvalymo vieta galiausiai yra pats Kristus. Kai susitiksime jį tiesiogiai, tą tiesos akimirką sielai, savaime deginamai, atsiskleis visas mūsų gyvenimo skurdumas bei kaltė, kuriuos dažniausiai rūpestingai nuo savęs slepiame. Viešpaties buvimas bus kaip deginanti liepsna viskam, kuo būsime įsipynę į neteisybę, neapykantą ir melą. Jo buvimas bus apvalančiuoju skausmu, išdeginančiu mumyse visa, kas nesuderinama su amžinybe, gyvąja Kristaus meilės apytaka. Vėl galime sakyti: pats Kristus yra teismas, jis, kuris savo asmeniu įkūnija tiesą ir meilę. Jis įžengė į šį pasaulį kaip vidinis kiekvieno pavienio gyvenimo matas. Tai, kad žmogumi Tapusysis, Nukryžiuotasis ir Prisikėlusysis pats yra teismas, apima du tarpusavyje susijusius aspektus. Pirmiausia tai reiškia tai, ką jau minėjome: šis matas parodo, kas mūsų egzistencijoje yra žema, iškreipta, nuodėminga; skausmingu apvalymu turime būti iš visa to išlaisvinti. Tačiau yra dar ir antroji pusė. Romano Guardini, kuris, būdamas linkęs į melancholiją, šio pasaulio baisumus ir kančias dažnai skausmingai jautė tarsi jam asmeniškai uždėtą naštą, yra nekart sakęs žinąs, jog Dievo teisme jo klaus apie jo gyvenimą. Tačiau jis laukiąs teismo, kad savo ruožtu pateiktų klausimų Dievui – klausimą dėl kūrinijos „kodėl“ ir dėl visos nesuvokiamybės, atsiradusios joje kaip laisvės blogiui padarinys. Teismas reiškia, jog Dievas save šiam klausimui išstato. Hansas Ursas von Balthasaras taip šitai išreiškia: Dievo gynėjai neįtikina, Dievas pats turi apsiginti. „Jis kartą tai jau padarė, kai Prisikėlusysis parodė savo žaizdų žymes… Dievas pats turi susigalvoti teodicėją. Ir jis turėjo būti tą jau padaręs, kai žmonėms suteikė laisvę (ir todėl pagundą) pasakyti jam ir jo įsakymui ne“. Mūsų klausimų akivaizdoje Viešpats teisme parodys savo žaizdas, ir mes suprasime. Tačiau tuo tarpu jis tiesiog laukia vildamasis, kad mes jo laikysimės ir pasitikėsime šių žaizdų kalba, net ir neįstengdami permanyti šio pasaulio logikos.

Lieka paskutinis klausimas: o kaip su siela? Taip pat: ar turime laukti realaus, kūniško mirusiųjų prisikėlimo ir naujo pasaulio? Žodis „siela“ per pastaruosius 25 metus daug kur buvo įtrauktas į uždraustų žodžių sąrašą; visur, kur įmanoma, mėginama išsiversti be jo. Mums bandyta įteigti, jog tai esąs pagonių (graikų) išradimas, kuriam neturėtų būti vietos krikščionybėje, nes jis sąlygojąs žmogaus padalijimą, nesuderinamą su Kūrėjo ir jo kūrinijos vienove. Ir viena, ir kita klaidinga. Žodis „siela“ pasitaiko visose kultūrose; jo prasmės pagrindinė tendencija visose kultūrose gimininga, tačiau konkrečiai ta prasmė reiškiasi skirtingais pavidalais. Tai, kaip šis žodis vartojamas krikščioniškojoje tradicijoje, yra tikėjimo vaisius, kuris šiuo pavidalu anapus Jėzaus Kristaus žinios nėra galimas ir niekur nepasitaiko. Juo išreiškiamas Kūrėjo norėtasis žmogiškosios būtybės ypatingumas: žmogus yra kūrinys, kuriame susitinka ir į vieną vienintelę visumą susijungia dvasia ir materija. Į šalį nustūmę žodį „siela“, neišvengiamai nupuolame į materializmą, kuris kūną ne išaukština, bet atima jo kilnumą. Daug kas sako, jog bekūnė siela tarp mirties ir prisikėlimo yra absurdas, tačiau jie aiškiai nėra pakankamai įdėmiai įsiklausę į Šventąjį Raštą. Juk nuo Kristaus įžengimo į dangų sielos nekūniškumo problemos nebėra: Kristaus kūnas yra naujas, dabar jau nebe uždaras dangus. Jei patys esame tapę Kristaus kūno nariais, tai mūsų sielos laikosi šiame kūne, kuris yra tapęs  kūnu, taip laukdamos galutinio prisikėlimo, kai Dievas bus viskas visame kame. Tačiau tas prisikėlimas istorijos pabaigoje yra kažkas tikrai nauja. To neįstengiame įsivaizduoti, nes nepažįstame nei materijos, nei Kūrėjo galimybių. Bet nuo Kristaus prisikėlimo žinome, kad išgelbėti bus ne tik pavieniai asmenys, kad Dievas nori išgelbėti visą kūriniją ir kad jis tai gali padaryti. Kūrinija, kurią Adomas pavergė ir vis naujaip, vis labiau trypia, laukia Dievo vaikų. Kur jų atsiranda, ten nauja tampa ir kūrinija.

Norėčiau užbaigti vieno Augustino pamokslo žodžiais, kuriais, mano akimis, nuostabiai atskleidžiama vidinė kryptis to, kas turima galvoje amžinojo gyvenimo laukimu dabartiniame gyvenime: „Mergina sako savo mylimajam: Nedėvėk šio apsiausto. Ir jis to nedaro. Jei ji jam žiemą pasakytų: Tu man labiausiai patinki dėvintis trumpą tuniką, jis mieliau šaltų, negu ją užgautų. O ar ji turi kokios nors galios jį nubausti? Ne, jis bijosi tik žodžių: kitaip į tave niekada nebepažvelgsiu“. Štai ką reiškia laukti amžinojo gyvenimo – nenorėti prarasti Dievo žvilgsnio, nes jis yra mūsų gyvenimas.

„Bažnyčios žinios“. 2005 spalio 15, Nr. 19.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.