Politologė I. Matonytė: Lietuvos moterų politikių aukso amžius jau praėjo

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL © Baltijos fotografijos linija

1918 lapkričio 2 d. Lietuva tapo viena pirmųjų valstybių pasaulyje, kurios moterims buvo suteikta teisė balsuoti rinkimuose. Prisiminus Lietuvos istoriją tokia lyderyste gal nevertėtų stebėtis: dar XV a. moterų teisės buvo įtvirtintos bajorų privilegijose, o XVI a. – visuose trijuose Lietuvos statutuose. Už bet kokį bajorės įžeidimą ar kitokį nusižengimą prieš ją kaltininkas turėjo mokėti dvigubai brangiau nei už tokį patį nusižengimą prieš vyrą. Tokia teisė Vakarų Europos šalyse vyravo VII-XIII amžiuose, tačiau vėliau išnyko. Renesanso laikais Lietuvos elito moterys turėjo žymiai daugiau teisių nei jų amžininkės aplinkinėse šalyse, tokiose kaip Rusija ar Lenkija. 

XIX a. JAV ir Europoje paplito sufražisčių – moterų, siekusių teisės balsuoti ir būti išrinktomis – judėjimas. Lietuvoje XIX a. antroje pusėje kartu su lietuvybės skleidimu buvo keliamas ir moterų teisių klausimas, kuris buvo išspręstas 1918 m., suteikus lietuvėms teisę dalyvauti rinkimuose. 

Apie istorines aplinkybes, nulėmusias Lietuvos moterims suteiktą teisę balsuoti rinkimuose, taip pat apie ryškiausias šimtmečio politikes kalbamės su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto politologe profesore IRMINA MATONYTE. 

Prof. Irmina Matonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar lengvai Lietuvos moterims pavyko iškovoti balsavimo rinkimuose teisę? Kokios aplinkybės tą nulėmė? 

Galima sakyti, kad tiek istorija, tiek mitologija galėjo lemti šį įvykį, tačiau aš manau, kad tai mažiau reikšminga tokio aiškinimo dalis. Kalbant apie 1918-uosius metus ir pirmąją Lietuvos Respubliką, reikia pastebėti didelę socialinės sąveikos ir struktūros reikšmę, taip pat to meto asmenybes, tokias kaip G. Petkevičaitė-Bitė ir Felicija Bortkevičienė, kuravusias įvairias šalpos ir švietimo draugijas. Tuo metu politiškai nugalintos moterys buvo įsigalinusios pilietiškai. Natūralu, kad žmonės reiškiasi ne tik privačioje sferoje, bet ir už namų ribų. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvos moterys tokiu būdu išreiškė savo pilietiškumą. 

Aš akcentuočiau faktą, kad ši balsavimo teisė Lietuvoje, kurios visuomenė daugiausia buvo kaimiška ir katalikiška, įtvirtinta gana anksti. Tyrimai rodo, kad moterų rinkimų teisės įtvirtinimas buvo daugiau protestantiškos politinės kultūros dalykas.

Balsavimo teisės moterims, turbūt, niekas neatnešė ant lėkštutės? 

Lietuvoje tuo metu vyravo katalikiškoji patriarchalinė kultūra. Į moteris, siekiančias karjeros ir viešo pripažinimo, buvo žvelgiama su nepasitikėjimu. Pirmąją vyriausybę formuojant buvo svarstoma Felicijos Bortkevičienės, emancipuotos moters, turinčios didelę darbo patirtį su labdaros ir šalpos organizacijomis, kandidatūra. Svarstymo rezultatus nulėmė argumentas: „Bet ji moteris…“ Ir tai vienintelis įvardytas trūkumas, kodėl F. Bortkevičienė posto negavo. 

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Antanu Kasperavičiumi, jo žmona ir sūnėnu Broniuku Puziniškio dvaro bityne. XX a. 2 deš. Fotografas K. M. Varneckis. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka

Kiek moterų buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą? Kokia veikla jos užsiėmė Seime? 

Į Lietuvos Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos 7 moterys. Kituose seimuose moterys turėjo dar mažiau vietų. Nesu to laikotarpio specialistė, tačiau akivaizdu, kad ryškių moterų politikoje tuo metu nebuvo. Ryškiausias pasirodymas buvo G. Petkevičaitės-Bitės, kuri atidarė Steigiamąjį Seimą kaip vyriausioji jo narė. 

Ką galėtumėte pasakyti apie moterų politinį vaidmenį Antano Smetonos prezidentavimo metu? Kiek politikių matote sovietmetyje? Teko girdėti apie anekdotinį atvejį, kai garsi sovietmečio politikė L. Diržinskaitė, lankydamasi vienoje iš ministerijų, joje nerado moteriško tualeto… 

Politologiniu požiūriu, moterų politikių A. Smetonos valdymo laikais nebuvo. Tačiau jos veikė neformaliai, derindamos privatų gyvenimą su viešuoju, politiniais klausimais dažnai patardamos (ar net paspausdamos) politikus vyrus, savo sutuoktinius ar artimus giminaičius. Iš valstybės tarnybos jos buvo išstumtos, aiškinant, kad moteris turinti nusišalinti nuo darbo, nes vyras jame vertingesnis. Išimtis buvo netekėjusios moterys. 

Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos pirmuosiuose seimuose buvo bent po kelias moteris. Blogiau būtų buvę, jei moterų nebūtų buvę išvis ar būtų buvusi tik viena, taip visiškai formaliai siekiant parodyti, jos ši grupė atstovaujama. Ši moterų seserystės struktūra visada gyvavo Lietuvos politinėse institucijose. Sovietiniais laikais moteris atstovavo „žetoninės“ (angliškas terminas „tokenism“ apibūdina reiškinį, kuomet į instituciją priimamas vienas žmogus iš diskriminuojamos grupės, siekiant parodyti, jog ta grupė atstovaujama – red. pastaba) moterys, tokios kaip Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko, kuri, pasak Kultūros ministro Liongino Šepečio, „žinojo savo vietą ir gebėjimus…“ 

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kokias Lietuvos 100-mečio politikes galėtumėte išryškinti? Kuo jos pasižymėjo? Kokia buvo jų įtaka visuomenei? 

Mano įtakingiausių Lietuvos politikių sąrašo viršuje yra Kazimira Prunskienė, kuri buvo pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės vadovė. Viena dabartinių moterų įgalinimo teorijų teigia, kad, moterims ryškiai dalyvaujant režimų kaitos ar naujos santvarkos kūrime, sudaromos geresnės bazinės prielaidos moterų lygiateisiškumui ir lyčių lygybės vertybėms įsitvirtinti, net jei vėliau ta lyderė diskredituojama. K. Prunskienės ryškus dalyvavimas politikoje Lietuvą charakterizavo kaip vieną retų pokomunistinių valstybių, kuriose moterys aukščiausiu lygiu dalyvavo naujojo politinio režimo kūrimosi metu. Savo kaip moters buvimą politikoje K. Prunskienė ir vėliau akcentavo kaip privalumą ir specifiškumą. 

Antroji politikė – prezidentė Dalia Grybauskaitė. Į trečią vietą įrašyčiau G. Petkevičaitę-Bitę ir F. Bortkevičienę. 

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija/R. Dačkaus nuotrauka

Kuo visuomenei patraukli dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios reitingai nekrenta jau kone dešimt metų? 

Dalia Grybauskaitė – lyderystės sėkmės istorija. Lyginant su K. Prunskiene, ji neturėjo ir neturi „moteriškos“ darbotvarkės. Kartais ji įsitraukia į lyčių lygybės ar smurto artimoje aplinkoje tematiką. Nevyriausybinių organizacijų aktyvistės Lietuvoje plačiai pripažįsta, kad be ryžtingo prezidentės D. Grybauskaitės įsitraukimo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas nebūtų buvęs priimtas. Tarptautinėje arenoje ta moteriška darbotvarkė pasireiškia kažkiek, bet prezidentė jos neeksploatuoja. Į istoriją D. Grybauskaitė neįeis kaip lyderė, ženkliai prisidėjusi prie lyčių lygybės tematikos.  

Kodėl lietuviams taip patinka griežtos ir teisingos moters tipas? Gal mums reikalinga tokia vadovė kaip griežta ir teisinga mama? 

Sakyčiau, Lietuvos gyventojams bendrai imponuoja „tvirta ranka“, t.y. jiems reikia griežtos ir teisingos mamos arba griežto ir teisingo tėvo. Tokį lūkestį diktuoja tiesioginiai prezidento rinkimai. Visuomenės požiūryje į prezidentę D. Grybauskaitę ir aukštuose jos reitinguose nematau reakcijos apie ją kaip apie moterį. Ji greičiau vertinama kaip vyriška, ryžtinga, ambicinga, kas dažniau priskiriama stereotipams apie vyrus, turinčius ateities viziją ir siekiančius ją įgyvendinti.

Lietuvos gyventojai yra labai nusivylę politine korupcija, jie nori, kad politikai būtų skaidresni, mažiau painiotų viešuosius ir privačiuosius interesus, būtų atviresni, sąžiningesni, atsakingesni. Dabartinės Lietuvos moterys politikės šiuo atžvilgiu yra akivaizdžiai pranašesnės, t.y. mažiau įsipainiojusios į skandalus ir „švaresnės“ už kolegas vyrus. 

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę LR Seimo narę Ingridą Šimonytę? Ar ji galėtų tapti Lietuvos prezidente? 

Ji būtų vienas geriausių variantų. Ji draugiška, sąžininga, nebijanti rizikuoti. Ji jau dabar yra lyginama su D. Grybauskaite: abi netekėjusios, ekspertės, puikiai mokančios anglų kalbą, gerai jaučiasi tarptautinėje aplinkoje. 

Kalbant apie tradicines modernias (ekonominis stabilumas, prognozuojamumas, konkrečios žinios) ir postmodernias (saviraiška, žmogaus teisės ir laisvės) vertybes, mūsų visuomenė yra daugiau tradicinė. Tuo tarpu I. Šimonytė būtų panašesnė į prezidentą Valdą Adamkų, kuris buvo atviresnis vakarietiško būdo politikas. Nebijodama rizikuoti, linkusi aukotis ir kalbėti be nutylėjimų ir pagražinimų, ji nesielgia kaip čia ir dabar politinę naudą maksimizuojanti, siaura racionalumo samprata besivadovaujanti politikos veikėja. 

Kokia linkme Lietuva juda lyčių lygybės srityje? Ar esate optimistė? 

Vilniau universitete veikė Lyčių studijų centras, kuris buvo panaikintas ir integruotas į Komunikacijos fakultetą. Tai aiškus ženklas, kad moterų tematika – nors turime prezidentę moterį, stiprias moterų organizacijas – pastaruoju metu Lietuvos akademiniame pasaulyje yra marginalizuojama. 

Liūdesį kelia ir platesnės nacionalinės tendencijos. Praėjusios kadencijos Seime moterų buvo daugiau nei dabar. Dabar turime dvi Seimo vicepirmininkes. Viena jų – valdančiosios frakcijos atstovė Rima Baškienė, viešai labai mažai matoma ir girdima. Itin mažai moterų vadovauja Seimo komitetams, o jei vadovauja – tai būtent tokiems, kurių aprėpiama sfera tradiciškai priskiriama moterims (sveikatos apsaugos, socialinių reikalų). Valdymo ir savivaldos komitetui, vienam iš mažiausiai aktyvių, irgi vadovauja moteris. Tiesa, vienam iš aktyviausių Teisės ir teisėtvarkos komitetui vadovauja Agnė Širinskienė, bet juk nei Seime, nei už jo ribų ji nelaikoma savarankiška politike, o tik statytine… Šalies gynybą kuravusi Rasa Juknevičienė buvo išimtis: po jos į šią sferą tokiu aukštu lygiu Lietuvoje neatėjo jokia moteris. I. Šimonytė vadovauja Audito komitetui, tačiau šis postas skiriamas opozicijai. 

Aušrinė Armonaitė Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL Baltijos fotografijos linija

Į politikos pakraščius stumiamoje socialdemokratų partijoje, kuriai šiuo metu vadovauja Gintautas Paluckas, nebeliko politinio moterų klausimo kėlimo, nežiūrint to, kad šiai partijai priklauso tokios asmenybės kaip Vilija Blinkevičiūtė, Margarita Jankauskaitė. Liberalų partija visuomet liberaliai, kategoriškai ir dogmatiškai pasisakydavo moterų politikių sureikšminimo klausimu. Tačiau ir be to palaikymo Aušrinė Armonaitė ir Viktorija Čmilytė-Nielsen sugebėjo patekti į Seimą. Jos savo gebėjimais ir idėjine motyvacija visa galva aukštesnės už kolegas vyrus. 

Panašu, kad moterų pripažinimas partiniame lygmenyje grįžo į 1994 metus. Paradoksalu, kad Tėvynės sąjungoje moterys politikės įsitvirtinusios geriausiai. 

Rasa Juknevičienė.  Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kodėl paradoksalu? 

Politinio posto siekimas, savo gyvenimo viešinimas, pasiekimų sureikšminimas nėra būdingi konservatyviajai doktrinai. Tai labiau tinka kairiųjų jėgų emancipacijos idėjoms. Konservatorė Rasa Juknevičienė yra minėjusi, kad 1996 m. rinkimuose amerikiečiai patarė daugiau orientuotis į moteris rinkėjas, o vienmandatėse apygardose kelti moterų kandidatūras, nes jos patraukia rinkėjas. Konservatoriai geriausiai Lietuvoje atliepia moterų interesų įvairiapusiškumą, organizaciniame lygmenyje apsieidami be kvotų. 

Kokia Jūsų nuomonė apie kvotas moterims? 

Mano asmeninis požiūris į kvotas teigiamas. Rinkimų sąrašo formavimas nėra natūralesnis už kvotų įvedimą. Lietuvoje tik socialdemokratai atvirai teigiamai vertina kvotas, nes pastebima, kad vyrai, turėdami daugiau pinigų, skiriamų viešiesiems ryšiams, pasidaro „geresnius lankstukus“. Kvotos tą viešųjų ryšių poveikį sumažintų. 

Tačiau politologai pastebi, kad lyčių nelygybės paradoksas dar labiau išryškėja kvotinių sąrašų atveju. Rinkimuose moterys dar labiau nureitinguojamos. Gal dėl stereotipų poveikio? Nemanau, kad kvotų tematika greitai baigsis. Skandinavai irgi ne taip greitai atrado kvotas. 

Beje, dabar Lietuvos verslo pasaulyje aiškiai matoma moterų lyderystė. Tuo tarpu moterų politikių aukso amžius, itin ryškus 2004 m., kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, praėjo.