Lapkričio (savi)terapija

Atmintin įstrigęs vienas prancūzų filmas – Kalėdų pasaka (Un Conte Noël, 2008). O ten duktė klausia tėvo, kodėl ji gyvenime esanti tokia liūdna, tokia nelaiminga. Tėvas paima iš lentynos knygą ir pradeda dukrai balsu skaityti:

„Mes savęs nepažįstame, mes, pažinimo siekėjai, patys savęs nepažįstame Mes niekad neieškojome savęs, – tai kaipgi vieną dieną imsime ir save atrasime? Mes neišvengiamai liekame sau svetimi, mes nesuprantame savęs, mes turime painioti save su kitais, mums per amžių amžius galioja principas: „Kiekvienas labiausiai nutolęs pats nuo savęs“, – sau mes nesame pažinimo siekėjai.“

Vėliau susiradau, kad čia buvo Nyčės, „Moralės genealogija“.

Kartais jautiesi esantis ten, kur ir pradėjai. Prieš daugybę metų. Tada nieko nesiaiškinai, nesprendei, nes tiesiog nežinojai kaip. O šiandieną privalu sugrįžti. Ir pamėginti. Dar kartą. Tačiau ką iš tiesų reiškia save pažinoti? Nuo galvos iki kojų, kiaurai per smegenis ir širdį. Čia tinka prisiminti smagią Irvino D. Yalomo metaforą apie šimtakojį, kuriam, paprašius stebėti savo eiseną, susipina visos kojos… Pernelyg pasinėrus į save susipina ne vien kojos, bet ir mintys, jausmai. Ir kaip dabar viską atraizgyti?

Šviesiausiomis akimirkomis galbūt suprantame, koks didis liūdesys slepiasi už dalykų, kurių laikomės įsitvėrę. O juk viskas, ką išgyvename, tėra nuotrupos. Tos dienos. Tų metų. Ir jos niekaip netelpa į bendrą gyvenimo dėlionę. Manau, jei išlauki, tai, kas klajojo be vietos, nutūps ten, kur ir turi nutūpti. Ar išlaukti, vadinasi, nusivilti, pasiduoti? Dažnai atrodo, kad taip. Tačiau pasiduodame ne mes, o mūsų tuštybė. Mat buvome įsitikinę: save pažįstu aš labai gerai. O kas nutinka, jei tikslas – savasties pagrindas – staiga patikrinamas, sudrebinamas? Rūpesčiai vienas po kito griūva ant galvos, o mes tenorime atsakymo į užsikirtusį tarsi plokštelė klausimą: na kodėl gi aš negaunu, ko noriu?

Ar mano „Aš“ – tvirtas kaip akmuo, niekad neskylantis, netrupantis? O gal jis turi keistis? Mat jei užstringa, tada ir jaučiuosi nelaimingas? Ir… koks klaikus jausmas pagaliau gauti tai, apie ką šitiek svajojai, tačiau vis tiek nesijauti laimingas gavęs. Ego patenkintas, bet viduje vis vien tuščia. Į ką tuomet atsigręžti? Kuo tikėti, jei mano „Aš“ mainosi, rangosi lyg tas visur prisitaikantis driežas? Nes toks ir esi. Kitas tau daug svarbesnis. Visai nepažįsti, koks gi esi vienas pats, vedantis įprastą savo gyvenimo dieną. Dar baisiau: nežinai kaip gyventi be Kito. Įsivaizduoji tragiškiausius scenarijus: Kitą nušluoja japoniškas uraganas, ir lieki vienut vienas. Argi ne kvailystė? Yra toks ispaniškas žodis muñeco. Lėlė. Kodėl jis man skamba be galo gražiai? Negaliu atsakyti.

Mes norime dalykų, kurių mums visai nereikia. Bent jau ne dabar. Ne šiandieną. Ne šią akimirką. O kam tada reikia? Pirmiausia – mažam vaikui, kuriam kažkada seniai seniai buvo griežtai nukirsta: tu niekada netapsi… rašytoju, gydytoju, šokėju, matematiku, poetu, lenktynininku, filosofu… Pasirodo, tai kitiems labiausiai reikia, nes tai jie atspindi tolybėn nugrimzdusias vaikystės figūras, kurioms turėjai nuolatos kažką įrodinėti. Reikia ir tiems, kurių nebėra šalia, kurie nespėjo, ar bijai, jog nespės, pamatyti, kad visgi gali, kad esi vertas… Viso pasaulio. O juk visko iš tiesų gana: pakanka ir tavęs, koks esi, ir pasaulio, koks jis yra. Good enough – angliškai sakoma.

Laikas užbaigti šitą istoriją. Man patiko ją kurti. O gal, geriau būtų sakyti, leisti jai išsiveržti. Kiekvienas turėtų pamėginti. Ir nebūtinai tokį šaltą mėnesį kaip lapkritis. Galima pavasarį, kada visa kraustosi iš proto, tirpsta, sprogsta, kunkuliuoja. Iš proto mažumėlę norisi išeiti ir pačiam. Bet gal nieko blogo? Jei kryptis – link savęs. Svarbiausia nenuleisti žvilgsnio žemyn, kad nenutiktų kaip tam šimtakojui…

Teksto autorė yra filosofijos doktorantė, besidominti sveikatos psichologija