Geto patirtys Abraomo Suckeverio memuaruose

Šie tekstai parašyti iškart po tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių ir 1946 m. buvo išleisti Maskvoje. Dėl šios priežasties toks memuarinis pasakojimas tampa istoriją liudijančiu šaltiniu, kuris išryškina autoriaus sąmonėje esančius vis dar gyvus įspūdžius. Netiesiogiai, per tam tikras situacijas, netgi ironizuojant, perteikiamos nuotaikos ir būsenos – neviltis, baimė, pažeminimas, tačiau ir begalinis noras išlikti, kovoti iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

Pasipriešinimas remiasi intensyvia kūryba ribinėje situacijoje, tikint jos galia įtvirtinti žmogiškąją egzistenciją ir tuo būdu yra grindžiamas istorinis naratyvas, kuriame skleidžiasi poezijos rašymo galimybės tragišku momentu. A. Suckeverio užrašytas Holokausto liudijimas išsiskiria minimalistiniu stiliumi, tačiau kartu – konkrečiomis, be emocinio vertinimo perteikiamomis detalėmis. Toks itin santūrus tekstas nurodo ir patirtį, ir distanciją kraštutinėmis aplinkybėmis, žmogaus sąmonės pastangą nesileisti būti sunaikintam šios patirties.

Memuaruose „Iš Vilniaus geto“ atsiveria katastrofiškas XX a. pradžios istorijos laikotarpis. Žydų tautybės asmenų persekiojimai Vilniuje prasidėjo 1941 m., jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis. Buvo pasitelkiamos specialios pajėgos, kurios aktyviai vykdė gyventojų represijas, bet šioje srityje aktyviausiai pasireiškė gestapas[3]. Jo nurodymu, šią užduotį turėjo įvykdyti vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys (vok. Sonderkommando), kurio pagrindinis tikslas buvo sunaikinti visus potencialius nacizmo ideologijos priešus. Jie suiminėjo, siuntė žmones į priverstinius darbus, taip pat organizavo ir vykdė masines žudynes Paneriuose.

Šiuose veiksmuose dalyvavo ir lietuvių pagalbininkai, vadinamieji „baltaraiščiai“, vėliau – naciams pavaldžios lietuvių policijos batalionų, SD ypatingojo būrio nariai. Norint apsisaugoti buvo įrengiamos slėptuvės (jidiš slengu jos buvo vadinamos malinomis). Dažniausiai tai buvo nepastebimi palėpės užkampiai ar kaminų vidus, įvairūs rūsiai, sandėliukai, netgi krosnys ir visa, kas leisdavo gyventojams kelias dienas ar net savaites išlikti saugioje vietoje. A. Suckeverio atsiminimuose vaizduojamas pirmasis susitikimas su dviem asmenimis iš vokiečių saugumo policijos, netikėtai atėjusiais į butą, kuriame laiku suspėta rasti prieglobstį tamsiajame kambarėlyje:

Jaučiu, kad mano gyvenimas baigiasi, ir užčiuopiu kirvį. Pasižadu: jei chapūnas[4] mane pastebės, perskelsiu jam galvą. Štai jis jau čia. Matau juodą skrybėlę ir gražų veidą kruopščiai pakirpta barzdele. Žibintuvėliu jis apšviečia sienas ir įdėmiai apžiūri kambario kampus. Chapūnas žengia toliau, stovi į mane nugara, girdžiu jo kvėpavimą. Kirvis tarsi priaugo prie delnų. Laukiu, kada galėsiu tesėti sau duotą žodį. Laukiu, kol jis pasisuks į mane… Norėjau atkeršyti už motinos kraują. [5]

Tekste sukuriama emocinė įtampa, persmelkta laukimo ir mirties nuojautos. Žvilgsnis nukreipiamas į dabarties akimirką, jaučiant savo egzistencijos laikinumą, bet ir tvirtą pasiryžimą kovoti. Čia išryškėja stipri asmens pozicija, noras suvaldyti situaciją, įveikti ją savo paties jėgomis. Tačiau svarbiausias, pagrindinis motyvas atsiskleidžia kaip teisingumo siekimas: už „baltaraiščio“ gatvėje sumuštą motiną taip pat bus atlyginta, nors ir kitam nusikaltėliui, galbūt – savo paties gyvybės kaina. Ir čia atsiranda semantiškai itin svarbi pauzė, nurodanti ketinimą atkeršyti. A. Suckeveris atsiminimuose „Iš Vilniaus geto“ fiksuoja kolektyvines žydų tautos patirtis, tačiau kai istorija priartėja prie asmeniškų išgyvenimų, laikas tarytum sustoja, atsiranda pasakojimo plyšys, bet dėl jo galima suvokti trauminę Holokausto situaciją.

Šiame kontekste atsiveria gyvas santykis su tikrove, viskas pajaučiama labai intensyviai. Trauminio įvykio akivaizdoje sąmonė čia tampa ypač aktyvi, pasirengusi ne tik veikti, bet ir sugebanti į matymo lauką įtraukti visą aplink save supančią erdvę. Toks kalbėjimo būdas artimas kinematografijos principui, kai aplinka fiksuojama iš labai arti, susitelkiant net į smulkiausias detales. Ribinėje situacijoje žmogaus psichinė būsena pasikeičia, ji tampa labiau jautri tikrovės suvokimui. Dėl šios priežasties suaktyvėja sąmonės veikla, prabunda žmogaus esminis instinktas išlikti, kovoti už savo gyvybę.

Nacių organizuojamas žydų tautos naikinimas buvo įgyvendinamas pasitelkiant skirtingus veikimo būdus. Rengiami pavieniai, vėliau masiniai areštai, žmonės be jokios priežasties suimami gatvėje, namuose ar darbo vietose. Išryškinamas ypač staigus „baltaraiščių“ reagavimas, sugebėjimas perprasti visas įmanomas pabėgimo ir slapstymosi strategijas: „Chapūnai greitai išmoko surasti besislapstančius žydus, – dažnai jie ateidavo su kirviais ir šunimis.“[6]Ši situacija A. Suckeverio memuaruose perteikiama iš asmeninės perspektyvos. Nesaugumo jausmas, baimė būti sugautam, priverčia ieškoti patikimesnės priedangos. Iš pradžių poetas slėpėsi savo motinos namuose kamino viduje. Nurodomas tikslus vietos adresas – Vilkomirskajos g. 14.[7] Vėliau fiksuojamas ilgalaikės slėptuvės įsirengimas ir netgi dramatiškos išgyvenimo sąlygos:

Kartą į galvą atėjo mintis, kad po geležiniu stogu, kuris leidžiasi nuo lango, turėtų būti laisvos vietos. Jei pavyktų išpjauti angą landai ir gerai ją užmaskuoti, tai būtų galima gyventi. Viename kampe išlupau lentą ir padariau landą po stogu, tiesa avietė[8] pasirodė žemoka. Aš galėjau gulėti tik išsitiesęs ir sunkiai pasiversdavau ant šono.

Įlendu kojomis pirmyn, paskui prisitraukiu lentą ir iš vidaus pritvirtinu viela, kad niekas negalėtų įlįsti. Taip savo avietėje pragulėjau apie septynias savaites. Vėliau ir pats netikėjau, kad galėjau ištverti taip ilgai. Stoge iškirtau nedidelį plyšį, pro jį patekdavo auksinis šviesos spindulys, kuris įkvėpė mane parašyti eilėraštį [9]„Veidai liūne“.[10]

A. Suckeverio poetinis ciklas „Veidai pelkėse“ sukurtas ne po tragiškų Holokausto, Antrojo pasaulinio karo įvykių, bet tuo metu, kai dar buvo vykdomi persekiojimai ir masinės žudynės. Netgi esant mirtino pavojaus akivaizdoje, vis tiek buvo rašoma. Visas kūrinio rankraštis buvo išsaugotas poeto žmonos, vėliau paslėptas gete ir surastas tik 1990 m. Lietuvos valstybiniame archyve. Alfonsas Bukontas 1993 m. kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ paskelbė šio ciklo vertimą iš jidiš kalbos.

Literatūros istorikas Mindaugas Kvietkauskas, taip pat kalba apie išskirtines A. Suckeverio kūrybos atsiradimo sąlygas: „Būdamas pačiame katastrofos centre, patirdamas artimųjų žūtį ir ne kartą pats atsidūręs ant prarajos krašto, poetas nenustojo intensyviai kūręs. Kaip liudijama „Žaliajame akvariume“,[11] gete jį lydėjo įsitikinimas, kone mistinė nuojauta, kad galimybė išlikti gyvam tiesiogiai priklauso nuo to, ar teberašo. Ir net dar daugiau – nuo to, ar sugeba nebūties akivaizdoje kurti tikrą poeziją.“ [12] Buvo rašoma giliai tikint, jog ištikimybė poezijai yra vienas iš išsigelbėjimo būdų. Jeigu ir toliau bus intensyviai kuriama, tai šita žodžio galia taip pat apsaugos nuo mirties. Kūryba šiame kontekste tampa išlikimo principu, galimybe išsaugoti savo individualią ir tautinę tapatybę, pratęsti žmogaus tikrąją egzistenciją.

Memuaruose „Iš Vilniaus geto“ atsiskleidžia dar vienas liudijimas, jog kūryba, atkaklus poezijos rašymas ribinėje situacijoje gali padėti išlikti. Gestapo surengtos kelios žudynių „akcijos“, kurių metu buvo tikrinami specialūs darbo pažymėjimai (jid. shayn), užtikrinantys galimybę likti gyviems. Neturintys dokumento, patvirtinančio tinkamumą dirbti, žmonės buvo išvežami į Lukiškių kalėjimą, vėliau negailestingai sušaudomi Paneriuose. Vietos ir laiko atmosferą perteikia Žydų tarybos (jid. Judenrat) pirmininko nuojauta apie neišvengiamą žydų tautos lemtį: „Viskas, ką mums teko patirti, tik pradžia, bus susidorojimų, žydų kraujas užlies Vilniaus gatves.“[13] A. Suckeverio prisiminimuose įtaigiai sukuriamos dramatiškos aplinkybės, žmogaus atsidūrimas ties tragiškų išbandymų riba. Iš to kyla paradoksas – bėgant nuo mirties, gyvybės išsaugojimui gelbsti karstas, vienintelė tuo metu esanti priedanga. Ši paradoksali situacija užfiksuota buvusios geto bibliotekos (Mefice – Haskole)kieme, Strašūno gatvėje 6:[14]

Pradėjo temti. Ieškau vietos, kur galėčiau pasislėpti. Kieme seniau buvo įsikūrusi Laidojimo brolija ir stovėjo karstai. Įlindau į vieną jų, užsidengiau dangčiu. Taip, gulėdamas karste, ir sukūriau dainą „Guliu mirties patale“.[15]

Analizuodamas išskirtinę A. Suckeverio kūrybą, parašytą Vilniaus gete, M. Kvietkauskas iškelia klausimą dėl paties poeto identifikacijų – „ar jis save suvokia kaip konkrečios patirties dokumentuotoją, ar kaip bendruomenės dvasinį vedlį, ar kaip moralinį kaltintoją, ar kaip modernų menininką, bandantį bent kokia kaina įgyti estetinę distanciją. Atrodo, kad Suckeveriui netinka nė viena iš šių, arba paradoksaliu būdu tinka visos iš jų, nes kalbančiojo atskaitos taškas čia iš esmės kitoks, kitokia pati subjekto pozicija. Manau, kad ji pasirodo viename iš anksčiausių gete parašytų paradokso poetikos tekstų. Tai eilėraštis Ikh lig in an orn (Guliu karste), [16] sukurtas iš tikrųjų gulint karste kaip slėptuvėje nuo žydų gaudynių, atsidūrus tarpinėje sferoje tarp gyvybės ir mirties.“[17]Šis įvykis intensyviu žydų persekiojimo laikotarpiu iliustruoja aukščiausią kulminacijos tašką. Karstas, mirties simbolis, kraštutinėmis aplinkybėmis, kurios reikalauja ir kitokių sprendimų, tampa gyvenimo prieglobsčiu.

Kolektyvinių žudynių kontekste ypač ryškiai perteikiamos asmeninės A. Suckeverio trauminės patirtys. Pirmoji iš tokių ribinių patirčių – tai nacių surengtas pasityčiojimas – cirkas (taip gestapininkų buvo įvardintas šis įvykis), kuriame taip pat dalyvavo žydų berniukas ir senas rabinas, apibūdinamas kaip itin žemo ūgio, su juodu ilgu drabužiu, o „jo liesas kūnas buvo panašus į vaškinę gedulingą žvakę“.[18] Visi trys asmenys buvo sugauti ir nuvaryti prie senos sinagogos (Ukmergės gatvėje), pagrasinus ginklu išrengti nuogai ir pastatyti prie ką tik uždegto laužo:

Mes turėjome šokti apie laužą ir dainuoti. Dainuoti rusiškai. Rabinas nemokėjo rusiškai, jis tylėjo. Pribėgo antrasis gestapininkas ir pastūmė senelį į ugnį, dūmai jį apgobė, pakvipo degėsiais. Pirmą kartą iš jo lūpų pasigirdo „oi“.

Mus mušė, vertė plėšyti Toros ritinėlius ir mesti juos į ugnį. Vieną ritinėlį fašistai apvyniojo nuogam rabinui apie galvą.

Kitas ritinėlis iškrito vokiečiui iš rankų ir uždengė liepsną, ugnis akimirksnį prislopo, paskui išsiveržė su nauja jėga… Berniukas verkė ir rankomis dangstėsi plaukus, kad liepsna jo pagailėtų. [19]

A. Suckeveris, aprašydamas įvykį, neperteikia emocijų, bet siekia pavaizduoti situaciją itin tiksliai. Būtent šis konkretumas leidžia išgyventi tikroviškumo įspūdį dabartyje, o dėl kalbinės raiškos santūrumo tekstas tampa dar įtaigesnis. Šis cirkas, skirtas pasityčioti ir sugriauti aukų žmogišką savigarbą, buvo ilgesnio siautėjimo prie Ukmergės gatvės sinagogos dalis. Tai liudija brutalus šventyklos ir religinių tekstų išniekinimas: „išilgai visos gatvės išvynioti Toros ritinėliai; ant jų buvo galima matyti automobilio padangų pėdsakai. Greta gulėjo sudraskyti ir kruvini Toros aplankalai, išsiuvinėti spalvotais šilkiniais ir sidabriniais siūlais.“[20]A. Suckeveris apie šį įvykį 1946 m. vasario 26 d. taip pat liudijo ir tarptautiniame Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole, skirtame teisti nacistinės Vokietijos politiniams ir kariniams veikėjams.

Kitas A. Suckeverio liudijimas, atskleidžiantis asmenines traumines patirtis, taip pat susijęs su nacių intencija pažeminti. Ant Šeškinės kalno surengti „sušaudymai“, kurių metu žmonės nebuvo nužudyti, tik įbauginti ir palikti pajuokai, vaizduojami kaip vieni iš sistemingų nacių veiksmų. Tai atveria ir parodo žudikų logiką, jų motyvus ir požiūrį į žydų tautą, kurią siekta ne tik fiziškai išnaikinti, bet ir palaužti jos orumą. Šis įvykis atskleidžia neišvengiamą žūties galimybę, kuri neišsipildo – viskas buvo sumanyta kaip žiaurus pokštas, siekiant pasityčioti:

Pakalnėje mūsų laukė kiti gestapininkai. Mums įsakė pasisukti į juos nugara ir rankomis užsidengti akis. Klausydamas, kaip čiulba paukštelis, kaip užpakalyje tarška šautuvų spynos, akis uždengiau pirštais ir pro juos pamačiau blykstelėjusią ugnį, traškesys… dar traškesys… šakos. Virtau ant žolės. Pirmoji mintis, blykstelėjusi sąmonėje: aš miręs. Įsitikinau – ne, pažvelgiau į draugus. Vienas klūpojo, kitas net nesusilenkė.

Vadinasi, man lemta gyventi? Ir čia pat, už nugaros, išgirdau juoką, vokietis pasakė mums: „Tai buvo tik išdaiga, kelkitės, nuvesiu į getą.“ [21]

A. Suckeveris liudija kaip dalyvis, tiesiogiai išgyvenęs Holokaustą. Dėl šios priežasties jo pasakojimas yra įtaigus ir paveikia emociškai būtent dėl autentiškų įvykių vaizdavimo. Sukuriamas laiko sulėtėjimo įspūdis, prieš numanomą mirtį tarsi nutilus stabtelima ir įsiklausoma į paskutinius girdimus šio pasaulio garsus. Situacija perteikiama itin tikroviškai, jos realumą galima pajusti netgi dabartyje. Tai skaitytojui leidžia susitapatinti su paties pasakotojo balsu ir suvokti, jog tragedija, ištikusi žydų tautą, sieja mus visus.

Atsiminimai daug giliau išryškina asmenines nuostatas ir laikysenas negu istoriniai šaltiniai, kurie tik užfiksuoja kolektyvines patirtis ir įvykius, neatskleisdami vidinės žmogaus būsenos. Holokausto tyrinėtojas Lawrence‘as L. Langeris, lygindamas mokslinius istorinius šaltinius su autentiškais išgyvenusiųjų liudijimais, pastebi, kad netgi analitinis istorijos naratyvas vis tiek sąmoningai laikosi tam tikrų literatūros taisyklių: veiksmo chronologijos, aprašymo, pristato veikėjus, o svarbiausia – įtraukia ir pasakotojo balsą. Visos Holokaustą išgyvenusios aukos, kurios prabilo apie savo trauminius išgyvenimus, turėjo pritaikyti keletą strategijų, vaizduote paveikti skaitytojų sąmonę ir taip bent jau sumažinti distanciją. Todėl ir atsiminimai buvo rašomi poetiškai, parenkant tam tikras menines raiškos priemones, tokiu būdu sukuriat savitą istoriją.[22] Keliama prielaida, kad literatūrinis stilius ir pasakojimo struktūra gali padėti vaizduotei prasiskverbti į vidinę trauminės patirties pusę. Nors memuarai Iš Vilniaus geto priartėja prie dokumentikos, leidžiančios objektyviau perteikti Holokausto patirtis, tačiau kartu yra itin asmeniškas ir jautrus Antrojo pasaulinio karo įvykių liudijimas.

Rašydamas memuarus A. Suckeveris atsimena savo ir kitų veiksmus konkrečiomis aplinkybėmis, tačiau dažniausiai nepateikia jokio tų veiksmų ir aplinkybių moralinio vertinimo. Siekiama kiek galima objektyviau, bet ir nevengiant asmeninės patirties fiksavimo, atskleisti Holokausto įvykius, kai griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, žmonių prigimtinės teisės ir įprastos kasdienybės laikysenos. Atsakomybė liudyti turėjo ir kitą priežastį – gilią sužeidimo patirtį, kurios nuolatinis priminimas buvo stiprus impulsas rašyti ir tuo būdu įprasminti save. Sugrįžimas į praeitį suteikė galimybę savo išgyvenimus suvokti daug platesniame kontekste. Atmintis, išsauganti ne tik individualios patirties vaizdinius, bet ir visos bendruomenės istorijos pėdsakus, memuaruose „Iš Vilniaus geto“ pasirodo kaip ypatinga kūrybinės sąmonės raiškos forma.

[1] A. Suckeverio dokumentinė kūryba nėra išsamiai tyrinėta, tačiau istorikas Arūnas Bubnys jo atsiminimus išskiria kaip ypač vertingus, nes juose pateikta daug tikslių faktų apie rezistencinę veiklą, taip pat dvasinį ir kultūrinį gyvenimą.  Literatūriniai šių kūrinių bruožai iki šiol nėra detaliau aptarti. in Holokaustas Lietuvoje, sudarė Arūnas Bubnys, Vilnius: Lietuvos gyventojų ir genocido rezistencijos tyrimo centras, 2011, p. 15–16.

[2] Originalus A. Suckeverio knygos pavadinimas – Vilniaus getas (jid. Vilner geto), tačiau po sovietinės cenzūros redagavimų 1946 m. Maskvoje jis buvo pakeistas į Iš Vilniaus geto (jid. Fun Vilner geto). Tais pačiais metais Paryžiuje buvo išleista autentiška šio autoriaus knyga pavadinimu Vilniaus getas (jid. Vilner geto). Šiame straipsnyje bus remiamasi lietuvišku knygos vertimu (deja, atliktu iš rusų kalbos).

[3] Gestapo štabas buvo įsikūręs Vilniaus g. 12.

[4] Chapūnais jidiš slengu buvo vadinami žydų gaudytojai – nacių pagalbininkai suiminėję žydus Holokausto pradžioje (jid. chapn – griebti, sugauti).

[5] Abraomas Suckeveris, Iš Vilniaus geto, Vilnius: Versus aureus, 2011, p. 24.

[6] Suckeveris, op. cit., p. 25.

[7]Dabar – Ukmergės g.

[8]A. Suckeverio knygos Iš Vilniaus geto vertime buvo pasirinkta specifinę sąvoką malina (slėptuvė) sulietuvinti ir versti „avietė“. Nors tai keistas vertimo variantas, tenka jį cituoti.

[9] A. Suckeverio atsiminimuose, dėl vertimo iš jidiš į rusų, o vėliau – iš rusų į lietuvių kalbą, palikta korektūros klaida. Tikrasis pavadinimas – Veidai pelkėse. Ir tai ne vienas eilėraštis, bet poetinis ciklas, apimantis 9 eiliuotus kūrinius.

[10] Suckeveris, op. cit,. p. 25–26.

[11] Avromo Suckeverio poetinės prozos rinkinys, išleistas Jeruzalėje 1975 m.

[12] Mindaugas Kvietkauskas, „Avromo Suckeverio poetinė rizika“ in Avrom Sutzkever, Žaliasis akvariumas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p. 187.

[13] Suckeveris, op. cit., p. 33.

[14] Dabar – Žemaitijos g.

[15] Suckeveris, op. cit., p. 34. Čia ir vėl vertimo klaida: originale kalbama apie eilėraštį „Guliu karste“.

[16] Guliu aš karste / lyg mediniam drabužy, / guliu. / Tebūna jis luotu / linguojamu ūžesio, / tebūna lopšiu. // Iš čia, / kur atsiskiria kūnai / nuo savajo laiko, / šaukiu aš tave, seserie, / ir balsas atstumą / įveikia. // Kodėl netikėtai karste / krūpteli kūnas? / Tai tu su manim visa. / Tavo juodas vyzdys. / Tavo alsavimas. / Tavo šviesa // Šitaip supa lemtis mus: / vakar čia, / ryt – anapus, / o šiandieną karste / lyg mediniam drabužy / žodis giedantis slepias. in Poezijos pavasaris 2013, Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2013, p. 141.

[17] Kvietkauskas, op. cit,. p. 190.

[18] Suckeveris, op. cit., p. 30.

[19] Ibid.

[20] Suckeveris, op. cit., p. 29.

[21] Ibid., p. 47 – 48.

[22] Lawrence L. Langer, Holocaust testimonies: the ruins of memory, Yale University Press, 1991, p. 41–42.