„Pokomunistinis žmogus kasdien rodo savo moralinį menkumą“

Remdamasis Fiodoru Dostojevskiu, autorius įrodinėja, kad žmogus yra kvailas, ir apmąsto jo silpnumą, kvailumą bei pavojingumą praėjus komunistinėms revoliucijoms ir pokomunistiniams pertvarkymams.

Kodėl mes nekalbame apie žmogų? 

Šiais mokslo ir technikos suklestėjimo laikais kaip niekada didelis sutrikimas dėl žmogaus. Viskas pasidarė problemiška. Moterys nebežino, kodėl jos moterys, vyrai nedrįsta kalbėti apie vyriškumą, europiečiai susiduria su europietiškojo tapatumo problemomis, o tautos nebesupranta, kodėl jos yra tautos. Sovietinius humanitarinius ir socialinius mokslus pakeitė posovietinis mokslas, tačiau išliko abejingumas asmeniui. Pakito tyrimo metodai, tačiau dėmesys visuomenei ir toliau yra daug didesnis už dėmesį asmenybei. Piliečiai gyvena naujoje santvarkoje, skaito naujas knygas ir klauso anksčiau draustos muzikos, tačiau toliau laikosi senojo tikėjimo visuomene. Sukurtas naujas politinis režimas, tačiau nedingo įprotis permainas sieti su visuomenės reformomis, o ne su asmeniu.

Kelis pokomunistinius dešimtmečius bandoma įtikinti, kad naujas žmogus turi atsirasti kaip naujos visuomenės padarinys. Nebėra komunistinio laikotarpio persekiojimo, leidžiama laisvai išpažinti religiją, panaikinta vienos partijos diktatūra, sugriauta geležinė uždanga ir sukurta daugybė kitų reikšmingų permainų, tačiau žmonės ir toliau vienas kitą morališkai žemina, užgauna ir žlugdo. Po vis labiau vulgarėjančiu išoriniu etiketu rasime pyktį, melą, apkalbas, aroganciją ir neapykantą. Po naujomis pokomunistinio išsilaisvinimo institucijomis toliau veikia sena žmogaus prigimtis. Kiekvieną dieną pokomunistinis žmogus rodo savo moralinį menkumą. Tačiau į tai jau nekreipiama dėmesio. Manoma, kad asmens moralinį menkumą anksčiau ar vėliau ištaisys gerai sutvarkytos institucijos. Tai galima apibūdinti kaip prarastą rimtą požiūrį į žmogų. Jis suvokiamas kaip moralinis kvailys. Prarastas rimtas požiūris į žmogų skatina nykti rimtą požiūrį į politiką. Prezidentai, parlamentarai ir vyriausybių nariai praranda moralinį autoritetą, tačiau visa tai suvokiama kaip savaime suprantamas dalykas. Manoma, kad svarbiausias tikslas yra gerai veikiantis politinis mechanizmas. Tai reiškia, kad savaime veikiančiai politinei santvarkai nereikia asmens. Politinis gyvenimas funkcionuoja be stipresnio ryšio su asmens dvasiniu gyvenimu. Manoma, jog tai būtinas laisvę laiduojančios visuomenės gyvenimo dėmuo. Laisvos visuomenės politinis mechanizmas turi veikti be dėmesio piliečių moraliniams, religiniams ir filosofiniams įsitikinimams.

Sovietiniai komunistai žadėjo sukurti naują žmogų ir visuomenę, ir tuo daug kas netikėjo. Dabartiniai politiniai reformatoriai kuria naują žmogų ir visuomenę. Šiuo požiūriu pokomunistinis laikotarpis nereiškia revoliucijos. Dabar kuriamas tik naujesnis žmogus ir visuomenė. Pokomunistinis žmogus gali būti apibūdintas kaip tris kartus išsilaisvinti turinti būtybė. Pirma, jis turi išsilaisvinti iš sovietinės patirties. Antra, jis turi išsilaisvinti iš ikisovietinės patirties – buržuazinio požiūrio į šeimą, religiją, lytį ir panašiai. Trečia, jis turi į savo dabartinį išsilaisvinimą žiūrėti kaip į didelio neužbaigto išsilaisvinimo proceso dalį. Kitais žodžiais, jis turi mąstyti apie būsimą išsilaisvinimą iš išsilaisvinimo. Socialinių mokslų atstovai sugalvojo daug laisvą visuomenę apibūdinančių kriterijų. Tačiau jie neužduoda klausimo, kurį uždavė Michailo Bulgakovo romano herojus:

Miestiečiai smarkiai pasikeitė iš išorės, beje, kaip ir pats miestas. Bet mane, žinoma, domina ne tiek autobusai, telefonai, o daug svarbesnis klausimas: ar pasikeitė šių miestiečių vidus?

Lietuviai ir kitos iš komunizmo išsivadavusios Vidurio bei Rytų Europos tautos šiandien dūsta nuo žmogiškojo silpnumo, kvailumo ir menkumo. Tačiau humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai apie tai nekalba. Nyksta iš prigimties silpno ir pavojingo žmogaus suvokimas. Tikrai negalima į vieną gretą statyti komunistinio ir pokomunistinio politinio režimo. Gyvenimas po komunizmo piliečiams patinka daug labiau. Nerimą kelia tik vienas panašumas – po „mokslinio komunizmo“ ir „mokslinio ateizmo“ toliau tikima, kad geriausias žmogaus pažinimas yra mokslinis. Viena ranka lengvindamas žmonių gyvenimą, kita ranka modernusis mokslas gausina kvailybes. Tai paradoksalus teiginys, galintis papiktinti nemažai mokslininkų. Tačiau pyktis neturėtų būti per didelis, nes apie žmogaus kvailumą jau parašyta ne viena knyga. Verta prisiminti Ekleziastą: „Jo burnos žodžių pradžia yra paikybė, o jo kalbėjimo pabaiga yra beprotybė“ (Koh 10, 13).

Modernieji politikos teoretikai iš filosofinių diskusijų šalina idiotizmo temą. Šios temos sugrąžinimas priklauso nuo požiūrio į asmenį ir jo santykį su visuomene. Žmogus visas nepriklauso visuomenei. Šiandien mėgstama kalbėti apie fake news žurnalistiką ir post-truth society. Sunku įsivaizduoti, kad save be tiesos suvokiančių žmonių visuomenė būtų išmintinga, o ne paliesta kvailumo. Atsidūrę tikrovėje be tiesos, atsiduriame žmogiško idiotizmo tikrovėje be tikrovės. Nesutariama ne tik dėl atskirų faktų interpretavimo, bet ir dėl išminties bei kvailumo perskyros. Galima sakyti, kad taip buvo visada, tačiau tada neaišku, kas yra taip garbinama pažanga.