2018 11 20

Nomeda Bepirštytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Atgimusios Lietuvos skautams – 30 metų

Atkuriamasis skautų suvažiavimas 1989 04 29-30 Vilniuje, Statybininkų rūmuose. Andriaus Petrulevičiaus nuortauka

Šie metai LR Seimo paskelbti skautų judėjimo metais. Skautai švenčia savo 100 metų jubiliejų, kai Petro Jurgėlos 1918 10 01 buvo įkurta pirmoji skautiška skiltis Vilniuje. Atgimusios Lietuvos skautų veikla prasideda 1988 11 14.

1988–1989 metai kai kurių istorikų vadinami „tamsiausia naktimi prieš aušrą“, tuo tarpu šiame straipsnyje siūloma pažvelgti į juos kaip į „aktyviausią politinę kovą“ „arba-arba“, t. y. arba nepriklausomybė, arba ikitolinės santvarkos tęsinys. Tam tikrą laikotarpį trunkanti konkurencija tarp senojo politinio režimo ir jam alternatyvas siūlančios pilietinės visuomenės būdinga daugeliui panašių istorinių situacijų. Nors jau ir buvo prasidėjusi „Perestroika“, tačiau sovietinė sistema dar dirbo visu tempu. 1988 m. gruodį LSSR švietimo ministerija išplatino raštą mokykloms, komjaunimo komitetams, kuriame teigiama, kad yra „nesveikas interesas“ dalyvauti neformaliose organizacijose, ir rekomenduoja palaikyti tik tas organizacijas, kurios atitinka komunistines ugdymo idėjas. Tuometinis Liaudies švietimo ministras H. Zabulis laikraštyje „Tiesa“ vasario 23 d. pareiškė tiesiai, kad nepritaria skautų ir ateitininkų organizacijoms, nes jos Nepriklausomos Lietuvos laiku buvo uždraustos.

Surėmėme stipriai pečius su išeivijos skautais bei Sąjūdžiu ir atkūrėme skautų judėjimą, taip prisidėjome ir prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.Šiame straipsnyje aprašoma kelių mėnesių istorija, verta ne vieno vaidinimo prie skautiško laužo, remiasi archyviniais dokumentais ir prisiminimais tų amžininkų, kuriuos pavyko pakalbinti.

Skautų atkūrimo veikla tuometiniame politiniame kontekste

1988 11 14 Vilniuje, Šermukšnių g., buvo atkurta Lietuvos skautų veikla – įkurtas atkuriamasis Lietuvos skautų sąjungos atkūrimo štabas. (Palyginimui: Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ – 1988 11 10, ateitininkai – 1989 01 07, šauliai – 1989 06 01). Tą dieną susirinko ir štabo įkūrėjais tapo Daiva bei Artūras Andriušaičiai bei išeivijos lietuvė skautė Stefa Gedgaudienė. Vėliau buvo suburta 15 asmenų štabo narių grupė, iš kurių tik vienas brolis Feliksas Šakalys tada buvo skautas.

Pirminis štabo tikslas buvo atlikti organizacinį, informacinį ir koordinacinį darbą iki LSS atkuriamojo suvažiavimo ir jį suorganizuoti. Štabas ragino jaunuomenę burtis į skiltis ir draugoves visoje Lietuvoje, kvietė atsiliepti senuosius skautus ir savo patarimais bei veikla prisidėti prie sąjungos atkūrimo veiklos. Štabo nariai per nepilnus 5 mėnesius atliko milžinišką darbą.

1988 m. gruodžio 7 d. laikraštyje „Gimtasis kraštas“ buvo išspausdintas skelbimas, kviečiantis tapti skautais bei raginantis senuosius skautus atsiliepti ir prisidėti prie LSS atkūrimo veiklos. Šis leidinys buvo pasirinktas todėl, kad buvo skaitomas ir išeivijoje, ir labai populiarus Lietuvoje.

Štabo nariai nusprendė, kad norintieji tapti skautais privalo išstoti iš komjaunimo, pionierių ar spaliukų organizacijų. Tai galimai sujudino ar sutrikdė tada esančios sistemos planus ir privertė greičiau pradėti vidinius pokyčius minėtose organizacijose.

Kokia situacija buvo to meto jaunimo politikoje ir tos sistemos organizacijose? 1988 m. rugsėjo 10 d. „Komjaunimo tiesoje“ nr. 175 buvo atspausdintas SSRS Jaunimo įstatymo projektas, kurį planuota priimti tų pačių metų lapkričio mėn. Jame buvo numatyta jaunimo galimybė jungtis į visuomenines organizacijas, tačiau su sąlyga, kad jų pagrindinis tikslas bus dalyvavimas atnaujinant socialistinę tarybinę visuomenę. Įstatyme išskiriama, kad pagrindine jaunimo organizacija bus laikomas komjaunimas, vadovaujamas Komunistų partijos, o pionieriai pavaldūs komjaunimui. Tad komjaunimas turėjo stiprų užnugarį ir finansavimo garantiją. Skaitant to meto komjaunimo spaudą neatrodo, kad jie matytų grėsmę dėl atsirandančių ar atgimstančių jaunimo organizacijų, jie tai pavadina „laisva konkurencija“, vienas straipsnis netgi pavadintas „Kur jūs, konkurentai?“ Visa problematika koncentruojasi į ekonominį, politinį savarankiškumą, stiprų atnaujinimą, veiklos ateitį. Kokia buvo realybė, reikėtų dar paklausinėti gyvų liudininkų. Spaudoje deklaruojamas įspūdingas komjaunimo narių skaičius – 463 000, pionierių – 200 000, o bandančių tada susiburti komjaunimo veteranų buvo skaičiuojama net ~1mln.

Tai, kad Lietuvos pionierių organizacija turėjo didelius tikslus, rodo 1988 m. lapkričio 22 d. sušaukta konferencija skambiu pavadinimu „Lietuvos vaikų organizacijos ateitis“, kurios metu pasirašyta rezoliucija, informuojanti, kad bus pertvarkoma organizacija, todėl sušaukiamas sąskrydis 1989 m. I ketvirtyje. Paskelbiamas naujas organizacijos tikslas – ugdyti vaikus dorais ir naudingais Tėvynei žmonėmis, senasis tikslas buvo auklėti jaunuosius kovotojus už Tarybų Sąjungos komunistų partijos žygį. Jau tada buvo pradėta kalbėti apie trispalvius kaklaraiščius, galimybę būti pionieriais ir suaugusiesiems.

1988 m gruodžio 6 d. „Komjaunimo tiesoje“ pionierių organizacijos istorijos kabineto vedėja, rašydama apie skautų organizaciją, iškelia klausimą: „Gal pertvarkydami vaikų ir jaunimo organizacijų veiklą mokyklose galėtume perrimti ne tik skautų veiklos formas, bet ir iš dalies idėjas?“ Tai ir buvo padaryta 1989 m. gegužės 6 d. sąskrydyje. Pionieriai pasitvirtino naują šūkį „Tėvynei, žmogui ir gamtai“. Pasisveikinimas iš „Kovai už Komunistų partijos reikalą, būk pasiryžęs!“ pakeičiamas į „Būk doras“, atsakymas „Visada!“ Pionieriai praplėtė narystę – nariais gali būti ir suaugę žmonės. Ant kaklaraiščio ir ženkliuko atsirado Lietuvos trispalvė… nėra politikos, liko tik punktas, kad yra globojami komjaunimo.

Pirmieji kauniečių skautiški įžodžiai 1989 04 23 Kauno raj.Pyplių piliakalnis. Romualdo Požerskio nuotrauka

Vartant leidinį „Lietuvos pionerius“, jaučiasi kitos nuotaikos nei komjaunime. Laikraštyje spausdinami vaikų laiškai su drąsiais pareiškimais, kad reikia keistis, reikia trispalvio kaklaraiščio ir tikinčiuosius priimti… Kad situacija buvo sudėtinga, rodo ir tai, jog Lietuvoje 1989 m. sausio mėn. lankėsi SSRS pionierių organizacijos vadovas I. Nikitinas, tą mėnesį buvo numatytas ir pionierių organizacijos suvažiavimas, tačiau dėl nežinomų priežasčių jis įvyko vėliau. Skautai irgi viešoje erdvėje nelaikomi rimtais konkurentais, manoma, kad neturint finansavimo ilgai negyvuos.

Atkuriamojo štabo nuveikti darbai

LSS atkūrimo štabo veiklai patalpas Respublikiniuose profsąjungų rūmuose ir 3000 rublių parūpino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Reikia paminėti, kad nemažai vietovių pirmaisiais skautų vadovais buvo žmonės iš Sąjūdžio: Varėnoje, Alytuje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Kaune, Mažeikiuose, Vilniuje ir kt. Skautų finansams tvarkyti buvo paskirta Sąjūdžio narė Ona Gricienė. Pirmojoje skautų būstinėje (dabartinių Vilniaus profsąjungų rūmų I aukšte) kiekvieną dieną nuo 18:30 iki 23 val. Artūras Andriušaitis ir Jūratė Kišerauskaitė budėdavo prie telefono, registravo norinčiuosius tapti skautais ir senuosius skautus, skleidė apie skautus informaciją po visą Lietuvą. 1989 m. sausio mėn. Sąjūdžio moksleivių leidinyje „Jaunoji Lietuva“ štabo narių buvo teigiama, kad jau tada yra užsiregistravusių 2000 senųjų skautų arba norinčiųjų jais tapti, o balandžio mėnesio numeryje rašoma, kad jų yra net 4000.

Štabas išleido 6 numerius leidinio „Skautas“, kuris buvo platinamas narių bei per Sąjūdžio būstines. Leidinys pasiekė net atokiausias Lietuvos vietas. Jame buvo spausdinama būtiniausia informacija skautiškai veiklai organizuoti: skautų istorija, P. Jurgėlos mintys, skautų įkūrėjo R. Banden-Powelio testamentas ir mintys, kandidato programa, patyrimo laipsniai, skautų įstatai, veiklos naujienos, taip pat kontaktai asmenų, kurie gali padėti įkurti skautus. Štabo nariai skleidė informaciją apie skautybę įvairiais kanalais: rašė straipsnius tuometiniame žurnale „Tarybinis mokytojas“, Sąjūdžio leidinyje „Atgimimas“, Sąjūdžio jaunimo žurnale „Aušrinė“ turėjo atskirą skiltį „Skautybė“, Vilniaus moksleivių sąjūdžio laikraštyje „Jaunoji Lietuva“ ir kt. Netgi tuometiniam komjaunimo žurnale „Jaunimo gretos“ 1989 vasario mėn. numeryje buvo atspausdintas didelis skautams skirtas straipsnis. 1989 m. pradžioje tuo metu, ko gero, žiūrimiausia laida „Atgimimo banga“ transliavo interviu su Artūru Andriušaičiu, Panorama rodė reportažą iš 1989 m. vasario 12 d. sueigos.

Štabas palaikė ryšius su išeivijos skautais Alma Matvekaite (dab. Stapušaitiene), Česlovu Kiliuliu ir Stefa Gedgaudiene. A. Andriušaitis pasakojo: „Sesės Stefos Gedgaudienės indėlis atsikūrimo pradžioje yra milžiniškas, ko gero, nė viena organizacija neturėjo tokio palaikymo tuo metu. Ji parūpino, atvežė ir atsiuntė pirmuosius skautiškus leidinius „Sese, budėk“, gausybę išeivijoje išleistų skautiškų knygų, „Skautų aidas“ komplektus, maišą skautų ženklų. Jau vasario pradžioje sesės Stefos dėka Vilnių pasiekė pirmieji 50 skautiški marškiniai. Skautai buvo pirmoji atkurta tarpukario organizacija gausiai, viešai pasirodžiusi su savo uniformomis dar prieš 1989 m. vasario 16 d. Tai buvo didelis įvykis tuo laikmečiu, nes mes tada neturėjome savo valstybingumo, nebuvo nei kariuomenės, nei policijos, viskas buvo sunaikinta, mes buvome pirmoji struktūra, kuri pasirodėme su lietuviškomis tarpukario Lietuvą primenančiomis uniformomis, žmonės verkė mus pamatę, nes aplinkui buvo viskas sovietiška. Tai buvo stebuklas. Dabartiniam žmogui tai sunku suprasti.“

Pirmieji kauniečių skautiški įžodžiai 1989 04 23 Kauno raj.Pyplių piliakalnis. Romualdo Požerskio nuotrauka

Savaitgaliais vykdavo štabo susirinkimai, į kuriuos atvykdavo ne tik štabo nariai, bet ir visi norintieji. Yra žinoma, kad lankydavosi ir br. Pijus Ambrozaitis iš Klaipėdos, ateitininkas Arvydas Žygas, Vytautas Šliogeris iš Klaipėdos. Štabo nariai skleisdavo informaciją po visą Lietuvą.

Vasario 12 d. buvo suorganizuota pirmoji visos Lietuvos skautų sueiga tuometiniuose Statybininkų rūmuose, Vilniuje, paminėti Vasario 16-osios. Tai buvo didelė šventė ir įvykis visiems pirmą kartą suvažiuoti į vieną vietą ir pamatyti, pabendrauti. Tai pakėlė dvasią, sustiprino ir dar labiau mus suvienijo, pirmą kartą pamatėme, kad mūsų daug. Dalis dalyvių jau buvo su skautiškomis uniformomis.

Balandžio 23-iąją, Šv. Jurgio dieną, Vilniuje, ant Trijų Kryžių kalno (jie dar nebuvo atstatyti), o Kaune, ant Pyplių piliakalnio, štabo narių dėka buvo duoti pirmieji vaikų skautiški įžodžiai.

Pagrindinis štabo darbas ir tikslas – suorganizuotas atkuriamasis Lietuvos skautų sąjungos suvažiavimas Vilniuje 1989 04 29–30 Statybininkų rūmuose. Įdomu tai, kad parengti dokumentai organizacijos registracijai (įstatai, statutas, veikimo nuostatai ir suvažiavimo protokolas) buvo nagrinėjami ir tvirtinami tuometinėje Švietimo, Teisingumo, Finansų ministerijose ir netgi Lietuvos SSR prokuratūroje. Registracijos pažymėjimas buvo išrašytas tik 1989 07 12. Skautai tapo pirmąja jaunimo organizacija, užsiregistravusia ir oficialiai pradėjusia vykdyti savo veiklą. (Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ suvažiavimas įvyko 1989 05 27. Ateitininkų suvažiavimas įvyko 1989 11 25–26. Šaulių sąjungos atkuriamoji konferencija įvyko 1990 02 15.) Suvažiavimas sujungė visoje Lietuvoje pradėjusius veikti skautus, yra žinoma, kad dalyvavo skautai iš Varėnos, Alytaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Kybartų, Kauno, Klaipėdos, Mažeikių, Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Skaudvilės.

Pirmasis atgimimo skautas

Artūras Andriušaitis pasakoja, kaip tapo atkuriamojo štabo iniciatoriumi: „Sovietmečiu namuose turėjau 1939 m. „Skautų aidas“ komplektą, su juo ir užaugau. Būdamas VU istorijos studentas, 1986 m. kartu su draugu bandžiau pabėgti iš Sovietų Sąjungos per Suomiją į Švediją. KGB buvau sugautas, išmestas iš universiteto, iki pat Atgimimo sunkiai gaudavau darbą, padirbdavau 2–3 mėn. ir būdavau išmetamas, matyt, tiek laiko reikėdavo KGB dokumentams suvaikščioti. 1988 m. liepos 3 d. dalyvavau kaip žiūrovas Baltijos studentų dainų šventėje „Gaudeamus“ dainų dienoje, jos metu Estijos studentas atsitiktinai būtent man į rankas įteikė Lietuvos trispalvę, iš viso estų buvo padovanotos 8 vėliavos (tuo metu trispalvė Lietuvoje buvo uždrausta, o Estijoje estų vėliava jau legali, trispalvė įteisinta 1988 m. spalio mėn.). Mes su 8 vėliavomis rankose laikėmės krūvoje per visą šventę, gana greitai atkreipėme visų dėmesį, buvome fotografuojami. Tada prie manęs priėjo ir išeivijos lietuvė Alma Matvekaitė (dab. Stapušaitienė) iš Detroito. Pasibaigus šventei, nusprendėme neišsiblaškyti, o kartu su 8 vėliavomis nužingsniuoti iki pat Katedros aikštės, tą ir padarėme, kartu su mumis žygiavo ir visa minia. Tik prie pat Katedros buvome milicijos sulaikyti. Visą kelią mus lydėjo ir Alma, susidraugavome, vėliau Vytauto Meško namuose vyko pokalbis iki paryčių, jau tada paaiškėjo, kad Alma yra skautė, ji tada paminėjo, kad atsiųs į Lietuvą vyriausią skautininkę, po to susirašinėjome. Viename laiške Alma parašė, kad lapkričio mėn. į Lietuvą atskrenda s. Stefa Gedgaudienė. Atvykusi s. Stefa iškėlė klausimą, kaip mes manome, ar dabar reikia atkurti skautus, ar dar palaukti… Tada vienareikšmiškai pasakiau, kad reikia paskubėti, nes mačiau riziką, jog sovietinės pionierių ir komjaunimo organizacijos „persitvarkydamos“ gali pasinaudoti skautų vardu, kad su skautais gali būti, kaip tai įvyko Čekoslovakijoje arba Lenkijoje. Po to pokalbio ir buvo surengtas oficialus susitikimas 1988 m. lapkričio 14 d. mano mamos bute (dabartinėje Šermukšnių g. 1–8 Vilniuje), kuriame oficialiai buvo įkurtas atkuriamasis LSS štabas.“

Atkuriamasis skautų suvažiavimas 1989 04 29-30 Vilniuje, Statybininkų rūmuose. Andriaus Petrulevičiaus nuortauka

Paklaustas apie savo motyvus, Artūras atsakė: „Prisijungti prie skautų atkūrimo paskatino nuo vaikystės domėjimasis, žavėjimasis tarpukario Lietuva, meilė Tėvynei ir turėti „Skautų aidas“ numeriai. Taip pat priimtina buvo skautų ideologija, įstatai: tiesumas, garbė, žodžio laikymasis, taupumas, vilties nepraradimas, gamtos meilė, blaivumas ir t. t. Kadangi sovietmečiu buvau nukentėjęs nuo sistemos, tai buvo ir didelis motyvas per skautus sugriauti pionieriją ir komjaunimą.“

Štabo narių prisiminimai

Albinas Puidokas. Disidentas. Buvo atsakingas už skautų sklaidą Vilniaus krašte. „Tuo metu jau turėjau 5 vaikus, laukėmės šešto. Man buvo svarbu, kad tai jaunimo organizacija, tada dirbau VISI (dabar VGTU), visada buvau su jaunimu. Ateitis jaunimo, ką išugdysi, tą turėsi. Stebėjausi, kaip Artūras Andriušaitis galėjo tiek daug patempti, tiek daug organizuoti, jis buvo pagrindinis organizatorius. Jis buvo pagrindinis štabo variklis. Turėjo turėti didelį palaikymą iš žmonos… Štabo narys Antanas Kalanta buvo Romo Kalantos brolis, štabe dalyvavo tik kelis kartus, tačiau labai įkvėpė savo pasakojimu apie brolį, kad jaunimas kovojo ir mes turim kovoti. Atsiliepė Stasys Jameikis, Viktoras Kutorga, Vytautas Šliogeris, Pijus Ambrozaitis. Alina Dvoreckienė štabe plačiai visus supažindino su skautų veikla, turėjo literatūros ir skautų pažymėjimą. Štabe lankėsi ir politinis kalinys skautas Balys Gajauskas, jis net vedė ekskursiją KGB muziejuje, pusę valandos sėdėjome tamsoje, užrakinti jo buvusioje kameroje ir klausėmės pasakojimų. Vilniečiai turėjome štabą Žemaitės gatvėje.“

Rimantas Astrauskas. VU Žygeivis, Žaliųjų judėjimo narys, partijos įkūrėjas, signataras, pirmojo skautiško atgimimo leidinio „Skautas“ redaktorius. „Štabe galvojome, kaip skautų idėjas plačiau paskleisti, taip ir atsirado laikraštis. Mačiau, kaip leidžiamos „Sąjūdžio žinios“, todėl ėmiausi šio darbo. Kadangi dirbau Lazerinių technologijų laboratorijoje, tai turėjau visas sąlygas pagaminti laikraštį. Mes viską sulipindavom ir tada nukopijuodavom ir duodavom spausdinti. Tada tik Fizikos institute buvo Xerox (aut. past. – kopijavimo aparatas), viską turėjom daryti slapčia, nešti netgi kyšius, kad nukopijuotų, nes kopijavimo aparatai buvo tik keli ir sekami KGB. Visi redakcijos darbuotojai buvo mano darbo kolegos, jiems buvau sakęs, kad galim nerašyti jų pavardžių, nes tikrai dar buvo neaiškūs laikai, bet jie nepabijojo pasirašyti. Tai buvo Rasa Kromkutė, Raimondas Mažrimas, Ruslanas Jankavičius. Tik vienas Ruslanas vėliau tapo skautu. Štabe lankydavosi ir Arvydas Žygas, jis man paskolino kun. S. Ylos maldaknygę, kurią citavau skautų leidinyje. Jis visada kalbėjo tik asmeniškai ir kur nors gamtoje, buvo iš jo pusės palaikymas ir tekstais, ir idėjomis. Medžiagos, nuotraukų atnešdavo žmonės, nieko ieškoti, prašyti nereikėjo. Patarimų duodavo ir senieji skautai. Atstovavau skautams tuometiniame apskritajame stale, tam turėjau štabo įgaliojimus.“

Ričardas Malkevičius pasakoja: „Apie skautus žinojau dar sovietmečiu, namuose buvo A. Avižonio knyga „Kaip stovyklauti“ ir skautų kalendorius. Dalyvavau Kauno Sąjūdžio veikloje, viename iš susirinkimų sužinojau, kad kažkur Aušros g. rūsyje renkasi skautai. Ten nuvykau, ir iš karto teko vesti pirmąją savo skautų sueigą, nes, pasirodo, iš visų ten dalyvavusių daugiausia visko žinojau. Ten ir sužinojau apie įkurtą atkuriamąjį skautų štabą Vilniuje, nuvykau užsiregistruoti, susipažinau su F. Šakaliu, po to kartu su juo važinėdavau į štabo posėdžius. Kadangi patyriau kojos traumą, gulėdamas ligoninėje išstudijavau tarpukario Lietuvos ir išeivijos skautų organizacijų statutą ir nuostatas, tada jas apibendrinau ir paruošiau pritaikytas to meto Lietuvos skautams.“

KGB dėmesys skautų atkuriamojo štabo veiklai

Atkuriamasis skautų suvažiavimas 1989 04 29-30 Vilniuje, Statybininkų rūmuose. Audriaus Petrulevičiaus nuortauka

Štabo veikla buvo stebima KGB. Lietuvos Ypatingojo archyvo saugyklose yra išlikę 4 dokumentai, kuriuose rašoma apie skautus, pavyzdžiui, „Lietuvos skautų sąjunga“ įtraukta į „Visuomeninių ir saviveiklinių susivienijimų, vadinamųjų partijų, veikusių Lietuvos SSR ir dominusių KGB organus, sąrašą“ (1989 m. gegužė). Ten pažymėta, kad ji veikia nuo 1988 m, spalio mėn. Organizacija apibūdinama kaip alternatyva komjaunimui, ugdanti ir auklėjanti moksleivius patriotinėmis ir religinėmis idėjomis, siekia tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos sukūrimo. Veikė 20 miestų. Kituose KGB dokumentuose skautai vadinami sportine-religine organizacija „Skautai“, kurios tikslas – ugdyti jaunimo tautinę savimonę.

Kiekvienas laikotarpis turi savo iššūkių, atkuriamajam štabui teko būtent toks, reikalaujantis greitos reakcijos, sveikatos ir drąsos, statantis dalyvių ir jų artimųjų ateitį į didelį pavojų tuometiniame kontekste, kai senojo politinio režimo elementai stebėjo ir stengėsi kooptuoti pilietinės visuomenės užuomazgas. Didžiausias nuopelnas – tai, kad dar 1988 m. lapkričio 14 d. įkurtas atkuriamasis štabas, nesusijęs su jokiomis kitomis organizacijomis, įvyko subūrimas į vieną vietą tiek norinčiųjų tapti skautais, tiek senųjų skautų, ir jau 1989 m. vasario 12 d. suorganizuojama pirmoji visos Lietuvos skautų sueiga. Tai stipriai suvienijo, dar labiau pakėlė skautų dvasią, skautiškų idėjų sklaidą po visą Lietuvą per įvairias spaudos priemones ir televiziją.