Mokytojų balsas – puikūs vaistai nuo moderniųjų laikų susvetimėjimo ir egoizmo

Kartais gyvenimas pateikia staigmenų, kurios nėra netikėtos, bet visai atvirkščiai – lauktos ir net simboliškos. Tai, kad dabar esu būtent čia, Šanchajuje, Didžiajame Kinijos teatre, ir kalbu apie Lietuvos literatūrą bei teatrą, yra likimo staigmena, tačiau gerai pagalvojus čia yra tam tikros egzistencinės logikos.

Būdamas dar visai jaunas susižavėjau Azija, Tolimaisiais Rytais, Kinija. Tačiau iki šiol – man dabar penkiasdešimt dveji – Aziją stebėjau tik iš tolo, bandydamas įsivaizduoti, kaip ten viskas atrodo iš tikrųjų. Mano jaunystės įsivaizduojamoji Azija buvo jaunatviškai idealizuota – žavėjausi Rytų pareigos jausmu, garbės pojūčiu, bendruomeniškumu, sugebėjimu vienu metu išsaugoti senąsias tradicijas ir kartu būti modernaus pasaulio dalimi. Tiesą sakant, panašiai galvoju ir iki šiol – matydamas, kaip tarptautiniuose konkursuose jauni kinų pianistai laimi pirmąsias vietas grodami Vakarų muziką – Lisztą ar Rachmaninovą. Būtent tokio imlumo, smalsumo ir noro išmokti naujų dalykų, mano supratimu, dažnai pritrūksta Vakarų pasauliui.

Kažkuris iš Vakarų mąstytojų teisingai pastebėjo, kad Vakarų protas yra kritinis, analitinis, o Rytų – sujungiantis ir sintezuojantis. Kartu abu sudėjus, tai tarsi in ir jang, tobula visuma. Pasaulio protas, kuriame tobulai veikia abu skirtingi pusrutuliai. Manau, ateities pasaulis toks galėtų ir būti.

Mano ilgalaikė, tačiau distancinė pažintis su Kinija iki šiol buvo dviejų rūšių: knygiškoji ir daiktiškoji. Apie daiktiškąją užsiminsiu kiek vėliau.

Jaunystėje domėjausi kinų poezija, skaičiau kinų poetus, kai tik pavykdavo aptikti vertimų – dažniausiai į rusų kalbą. Atsimenu, kartą ginčijomės su bičiuliu poetu, dabar jau mirusiu, kuris geresnis: Li Bo ar Du Fu. Man, atsimenu, labiau patiko Li Bo. Sunku spręsti, kokia buvo tų vertimų kokybė, bet man buvo labai įdomu ir net artima tas ramus, kiek meditatyvus kalbėjimas, nedemonstruojant pernelyg atvirų aistrų, nemanipuliuojant skaitytojo emocijomis. Ten buvo kažkokia labai gili ir kartu labai paprasta išmintis apie žmogaus buvimą šioje žemėje. Keista, bet ji man iškart pasirodė kažkokia sava ir paradoksaliai atpažįstama. Aš atpažinau ją esant bent kelių, tiek senų, tiek šiuolaikinių, lietuvių poetų kūryboje.

Vienas jų – neseniai miręs poetas Stasys Jonauskas. Poetas, kuris beveik visą gyvenimą pragyveno pačiame Lietuvos pakraštyje, kaime. Rašė keistokus eilėraščius, iškrentančius iš bendro šiuolaikinės literatūros konteksto. Rašė dažniausiai apie visokius vabzdžius, augalus, gyvūnus ir gamtos reiškinius, tokiu būdu metonimiškai, per detales, per daiktus ir reiškinius, atverdamas ir žmogaus gyvenimą.

Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Kalės vaikai“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Džiaugiuosi, kad tame sąraše yra ir Mokytojas Donelaitis, ir Mokytojas Kong, ir Mokytojas Lao. Jie man daug davė – ne tik kaip rašytojui, bet ir kaip žmogui, mėginančiam garbingai nueiti savo gyvenimo kelią. 

Antrasis – lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, tapęs Eimunto Nekrošiaus režisuoto spektaklio pagal Sauliaus Šaltenio romaną „Kalės vaikai“, kurį Klaipėdos dramos teatras atvežė parodyti garbiajai Kinijos publikai, personažo prototipu. K. Donelaitį galima būtų pavadinti savotišku lietuviškuoju Kongzi – jis, beje, ir panašų sulotynintą vardą vartojo, Donalitius (Kongzi Vakaruose žinomas savo sulotynintu vardu – Confucius). Tiesa, jis nepaliko savo filosofinio mokymo, bet ėjo labai panašiu keliu, ir jam akivaizdžiai rūpėjo labai panašūs dalykai, kaip ir Konfucijui. Bet pradžioje šiek tiek apie Lietuvą ir lietuvius.

Lietuva yra maža šalis prie Baltijos jūros, Europos Šiaurėje. Joje gyvena nepilni trys milijonai gyventojų, kurie kalba pačia seniausia Europoje lietuvių kalba, priklausančia baltų kalbų grupei. Ta grupė iš tiesų labai nedidelė – be lietuvių, jai priklauso tik vienintelė latvių kalba, kuria kalba mūsų kaimynai latviai. Jų dar mažiau – vos du milijonai. Šios dvi kalbos giminingos ir panašios, bet ne tiek, kad būtų galima suprasti ir laisvai susikalbėti. Kažkadaise baltų kalbų buvo net septynios, tačiau tautos ir gentys, kalbėjusios tomis kalbomis, išnyko.

Lietuva ne visuomet buvo tokia maža – XV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo pati didžiausia Europos valstybė. Nuolatiniai karai su agresyviai savo teritorijas plečiančiais kaimynais ją susilpnino, o XVIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apskritai dingo iš pasaulio žemėlapių.

Nuo XIII a. Lietuvoje pradėta vykdyti kristianizacija, bandant senąją etninę lietuvių religiją pakeisti jau visoje Europoje įsigalėjusia krikščionybe. Krikščionybė kelią į šalį skynėsi sunkiai: tam prireikė šimtmečių. Lietuviai išliko istorijoje kaip paskutiniai Europos pagonys. Užsispyrusiai besilaikantys savo senojo tikėjimo ir tradicijų. Senoji, pagoniškoji, lietuvių religija buvo panteistinė, dievinanti visus gamtos kūrinius. Iki šiol išlikusios vietos, kurios senovės lietuviams buvo šventos – šventi miškai, šventi medžiai ąžuolai. Buvo ir ištisas senųjų dievų ir deivių panteonas, kuriame vietą rado ne tik svarbiausias Dievas, sukūręs viską, kas yra, bet ir visas būrys mažesnių dievų, jo pagalbininkų. Šie mažesnieji dievai, gražiai paprašyti, padėdavo žmonėms tiek kovose su priešais, tiek kasdieniame buitiniame gyvenime.

Kristijonas Donelaitis, mūsų atvežtojo spektaklio herojus – liuteronų pastorius, lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Gimė K. Donelaitis valstiečių šeimoje 1714 m. Mažojoje Lietuvoje – tame pačiame pajūrio regione, kuriame yra ir mūsų miestas Klaipėda. Tai regionas, išsiskiriantis iš likusios Lietuvos savotišku asketizmu ir šiaurietiškumu – žmonės čia mažakalbiai, mažiau linkę į išorines puošmenas.

1740 m. Kristijonas Donelaitis baigė Karaliaučiaus (Kionigsbergo) universitetą, kur studijavo teologiją, ir buvo paskirtas į mažą miestelį, kur dirbo mokykloje muzikos mokytoju ir choro vedėju. Nuo 1743 m. iki mirties dirbo Tolminkiemio klebonu. Anuometiniai klebonai užsiimdavo ne tik religiniais dalykais, bet ir visu savosios bendruomenės gyvenimu – tiek jos lavinimu, tiek kasdieniais buitiniais reikalais. K. Donelaitis Tolminkiemyje pastatydino mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią, sprendė vietinių gyventojų ginčus su valdžia. Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalbomis, kūrė muziką, dirbo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Buvo visapusiškai išsilavinęs, darbštus, atkaklus, saugantis senąsias tradicijas, o kartu imlus visoms naujovėms žmogus – tikras savosios bendruomenės vedlys ir mokytojas.

Aš, europietis, iš savo Tolimųjų Vakarų distancijos labai panašiai įsivaizduoju kinus: mokantys išsaugoti savo tradicijas, darbštūs, atkaklūs ir kartu imlūs naujovėms. Dabartiniai lietuviai irgi panašūs: juose stebuklingu būdu sudera lyg ir nesuderinamos savybės – tradicionalizmas ir smalsumas naujovėms. Įdomu, kad du dalykai, kuriais šiuolaikinė Lietuva bene labiausiai garsėja pasaulyje, yra iš labai modernių sferų: tai lazerinės technologijos ir vienos greičiausių pasaulyje interneto paslaugos.

Bet grįžkime prie K. Donelaičio. Bendruomenė, kuriai jis vadovavo savo miestelyje, buvo krikščionys liuteronai – tačiau kartu ir lietuvių valstiečiai, išsaugoję savo senosios panteistinės religijos prisiminimą. Kitų šalių etnologai, anuomet važinėję po Lietuvą, stebėjosi, kad lietuvių krikščionys tuo pačiu metu garbina ir Kristų, ir šventąsias girias, namuose laiko lėkšteles su pienu žalčiams, kurie laikomi šventais gyvūnais, o ištikti nelaimės šaukiasi savo senųjų dievų. Atrodo, kad K. Donelaitis taip pat užsikrėtė tuo senoviniu panteizmu – ar gal toks buvo jau iš prigimties, įgavo tai su motinos pienu.

Rašyti eilėraščius K. Donelaitis pradėjo apie 1740 m. Pradėjo nuo pasakėčių – tai eiliuoti pasakojimai, kuriuose žmogus mokomas, kaip elgtis tam tikrose sudėtingose gyvenimo situacijose, pasitelkiant pavyzdžius dažniausiai iš gyvūnų pasaulio. Senas žanras, siekiantis antikos laikus, kurio žymiausiu kūrėju laikomas Ezopas.

Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė apie dešimt metų. Jis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K. Donelaičio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metai“ buvo paskelbti tik 1818-aisiais, praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po K. Donelaičio mirties.

Kuo svarbi ir ypatinga poema „Metai“?

Tuo metu, kai K. Donelaitis rašė savo „Metus“, Europos literatūroje kaip tik pradėjo įsibėgėti romantizmas. Literatūros kūriniuose atsirado vis daugiau vienišų asmenybių – kovojančių didvyrių, nesuprastų genijų, vis daugiau individualumo ir hipertrofuoto emocingumo. Iki romantizmo buvęs klasicizmas atvirai žavėjosi senaisiais antikiniais tekstais, kopijavo „aukštąjį stilių“, tad didingų herojų netrūko ir čia. Kartais tas kopijavimas tapdavo ir visiškai karikatūrišku – kai koks nors prakutęs valdininkėlis rašydavo lotyniškai odes, šlovinančias vietinį žemvaldį kaip didingą antikinį herojų.

Ir štai tokiame kontekste staiga atsiranda K. Donelaičio „Metai“ – poema, parašyta lietuvių kalba senuoju hegzametru. „Metai“ – kūrinys, kuriame nėra nė vieno garsaus didvyrio. Nėra patoso. Nėra nereikalingų kalbos puošmenų – K. Donelaičio kalba savaime natūrali ir pilnakraujė. Nėra aukštuomenės – nebent trumpam šmėsteli koks šaržuotas vietinis dvarininkas. Nėra net pagrindinio herojaus. Poemoje aprašomas paprastas paprastų lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje mokoma, kaip garbingai gyventi – net jei esi ne aristokratas, o paprastas neturtingas valstietis. Kritikuojamos žmonių ydos – tuščiagarbiškumas, tinginystė, godumas. Aukštinamos dorybės – pareigos jausmas, darbštumas, pagarbumas. Teigiama, kad visi žmonės gimsta lygiai vertingi – tiek turtingi, tiek neturtingi. O žmogaus gyvenimo vertę nulemia tai, kaip jis elgiasi su kitais žmonėmis – savo giminaičiais, kaimynais ir nepažįstamaisiais. Ir visa tai – gamtos ciklo, metų laikų fone. Keturi aprašyti metų laikai metonimiškai vaizduoja ir visą žmogaus gyvenimą – vaikystės, jaunystės, brandos ir senatvės ciklą.

Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Kalės vaikai“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

E. Nekrošiaus spektaklių vizualizacijos – fizinės ir konkrečios, per daiktus. Jis nesako abstrakčiai „išmintis, protas“ – o tiesiog reikalingu momentu nukreipia žiūrovų žvilgsnius į konkrečią scenoje esančią galvą, ir žiūrovas staiga pats susivokia, kad galva ir reiškia protą, galva yra proto dėžutė.

Nesu didelis Konfucijaus žinovas – skaičiau jaunystėje jo „Pašnekesius“, tačiau įsigilinti į jo mokymą reikia daug išsamesnio Kinijos kultūros išmanymo. Tačiau man atrodo, kad šie du Mokytojai, gyvenę be galo toli vienas nuo kito tiek laike, tiek geografiškai, yra dvasiškai labai artimi. Jie abu mokė žmones gyventi harmonijoje su gamta ir su kitais žmonėmis. Kaip sugyventi, kaip ugdyti save per pagarbą kitam žmogui. Mokė labai paprastų, o kartu gyvybiškai svarbių dalykų. Abu buvo praktikai, abu smalsaus proto, besidomintys ne viena siaura sfera, o daugybe dalykų. Abu siekė harmonijos ne svajonėse, o realiame savo laike, savo geografijoje.

Abu galėtų pasakyti tą pačią Konfucijaus frazę – „Kas brangina sena tam, kad suvoktų naujoves, gali mokyti kitus.“ Abu mylėjo ir vertino muziką, abu buvo didieji Žmonijos orkestro derintojai. Abiems labai rūpėjo žmonės.

Ir į Mokytojų balsą labai praverstų atidžiau įsiklausyti būtent dabar – tai puikūs vaistai nuo moderniųjų laikų susvetimėjimo, per didelio susireikšminimo ir egoizmo.

Lietuvių literatūroje tradiciškai stipriausia jos dalimi laikoma būtent poezija – greičiausiai prie to yra prisidėjęs ir jos pradininkas K. Donelaitis, nors Lietuvoje didžiuoju poezijos klasiku laikomas kitas poetas, Maironis. Maironis rašė labiau atpažįstamą daugumai lyrinę poeziją, daug jo eilėraščių tapo dainų tekstais. Lietuvių poezija stipri, bet čia iškyla didelė vertimo problema: poeziją versti yra ypač sudėtingas darbas. Lietuva – maža šalis, lietuviškai kalbančių žmonių pasaulyje tėra vos trys milijonai, o užsieniečių, kurie pasiryžtų išmokti retą ir sudėtingą kalbą taip tobulai, kad sugebėtų pajusti subtiliausius kalbos niuansus poezijoje, yra labai nedaug.

Kodėl poezija Lietuvoje stipri? Tam tikriausiai yra daugybė priežasčių. Lietuvių kalba jau savaime yra labai muzikali, melodinga, čia nuo senovės kuriamos ir dainuojamos liaudies dainos, pilnos metaforų ir subtilios simbolikos. Iki šiol išlikusios ir magiškos, ritualinės lietuvių liaudies dainos – polifoninės sutartinės, kurioms nėra analogų pasaulyje. Išlikę užrašyti ir senieji užkalbėjimai – pagonių žyniai ir žynės ne tik gydė žmones gamtoje surinktomis žolelėmis, bet ir užkalbėdavo nuo ligų, sausros, perkūnijos, nevaisingumo, gyvatės įkandimo. Gydydavo tiesiog žodžiais – savotišku slaptu eilėraščiu, žinomu tik pašvęstiesiems.

Be kita ko, kaip rašo senosios kronikos, senieji pagonių žyniai mokėjo nuspėti ateitį iš paukščio skrydžio, paaukotų gyvulių vidurių formos ar tiesiog iš numestų šiaudų sukritimo – visai panašiai kaip „Permainų knygoje“. Iš šiaudų Lietuvoje iki šiol tebegaminami vadinamieji sodai – dabar tai jau tik dekoratyvinis elementas, o senovėje šios trapios ir sudėtingos, griežtai geometrinės erdvinės konstrukcijos iš šiaudų, suvertų ant siūlo, simbolizavo pasaulio sandarą. Anksčiau šiaudiniai sodai kabėdavo kiekvienuose namuose, juos kurti mokėjo kiekviena moteris. Sodai buvo kabinami virš kūdikio lopšio. Kiekvienam naujai gimusiam kūdikiui buvo rišamas naujas, unikalus, tik jam vienam skirtos formos sodas – unikalus žmogaus gyvenimo modelis. Sodai buvo kuriami ir vestuvėms bei kitiems svarbiausiems gyvenimo įvykiams.

Šiuolaikiniai lietuvių poetai, net ir gyvenantys miestuose ir rašantys modernius urbanistinius eilėraščius, tebėra giliai viduje išsaugoję tą pagonišką bendrumo su gamta jausmą, emocinį ryšį su kitu žmogumi, pasaulio visumos pojūtį. Manau, tai ir yra viena iš lietuvių poezijos stiprybės priežasčių. Mums visiems virš galvų tebekabo tas atkeliavęs iš senovės nematomas šiaudinis sodas.

Režisierius Eimuntas Nekrošius ne šiaip sau ėmėsi romano apie K. Donelaitį inscenizacijos – ir dar būtent Klaipėdos dramos teatre, tame pačiame Vakarų Lietuvos regione, kuriame K. Donelaitis gyveno. E. Nekrošius – ne tik genialus režisierius, mano manymu, jis ir didis poetas. Visi jo spektakliai pilni to paties subtilių niuansų, užuominų, daugiaprasmiškumo ir nutylėjimų užtaiso, kurį turi ir gera poezija. Lietuvoje teatrologai E. Nekrošiaus kuriamus spektaklius kartais taip ir pavadina – poetinis teatras, metaforų teatras. Nors, mano supratimu, E. Nekrošiui, kaip ir K. Donelaičiui, už metaforą priimtinesnė kita stilistinė figūra – metonimija.

E. Nekrošiaus spektaklių vizualizacijos – fizinės ir konkrečios, per daiktus. Jis nesako abstrakčiai „išmintis, protas“ – o tiesiog reikalingu momentu nukreipia žiūrovų žvilgsnius į konkrečią scenoje esančią galvą, ir žiūrovas staiga pats susivokia, kad galva ir reiškia protą, galva yra proto dėžutė. Jei reikia žiūrovui paaiškinti, kas yra B, tai jam reikia parodyti A ir C, tada jis pats nesunkiai aptiks, kad tarp jų yra nuspėjamas B. Vizualizuodamas metonimijas, leisdamas žiūrovui mąstyti pačiam, režisierius E. Nekrošius paverčia žiūrovą savo spektaklio partneriu ir bendraautoriumi.

Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ man yra kaip rami upė. Tu žiūri į ją, lyg ir nieko ypatinga nenutinka, tiesiog kažkas teka, keliauja savo kelią – bet kažkodėl niekaip negali atitraukti akių.

Lietuvos teatras, palyginti su likusia Europa – gana jaunas, tačiau tai jam netrukdo garsėti visame pasaulyje. Lietuvos teatras – režisūrinis, didžiausią svarbą jame turi režisieriai. Savaime suprantama, puikūs aktoriai, kurių taip pat turime, irgi labai svarbu. Gerų režisierių Lietuvoje turime tikrai daug – neįtikimai daug tokiai mažai šaliai. Pasaulyje geriausiai žinomas didysis trejetas – Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas. Žinoma, gerų režisierių yra ir daugiau – paminėčiau O. Koršunovo mokytoją Joną Vaitkų, dabar atsidūrusį savojo mokinio šešėlyje, keletą jaunesnių režisierių, minančių seniesiems grandams ant kulnų.

O. Koršunovo ir E. Nekrošiaus repeticijas man yra tekę stebėti ir pačiam. O. Koršunovas Klaipėdos dramos teatre pastatė tris spektaklius, teko dalyvauti repeticijose Tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje, kur jis su jaunais prancūzų aktoriais statė eskizą pagal mano pjesę „Rezervatas“. E. Nekrošiaus pastatytas spektaklis „Kalės vaikai“ – pirmasis jo darbas Klaipėdos dramos teatre. Labai tikimės, kad netrukus mūsų teatre bus ir kitas E. Nekrošiaus pastatymas.

Kas labiausiai įsimena žiūrint šių trijų režisierių darbus, kuo jie vertingi ir kuo jie skiriasi?

E. Nekrošiaus minimalizmas, net savotiškas asketiškumas – sugebėjimas sutalpinti kuo taupesnėmis priemonėmis, netuščiažodžiaujant. E. Nekrošius mažakalbis ir gyvenime. Teatro praktikas. Jo spektakliuose aktoriai ne vaidina, o tiesiog būna – metodas kažkuo panašus į legendinio lenkų režisieriaus Jerzy Grotowskio, tik ten buvo daug daugiau eksperimento ir kūno ekspresijos, o čia daug daugiau ramybės ir impresijos, mažiau išorinio judesio, daugiau vidinio.

O. Koršunovas – intuityvistas, be galo jautriai jaučiantis kito žmogaus vidines būsenas ir kartu matematiškai tikslus. Tiesmukesnis, aštresnis, mėgstantis staigius netikėtus kontrastus. Klaipėdos dramos teatre pastatęs Mariuso von Mayenburgo „Šaltą vaiką“, Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską“, mano „Pašaliniams draudžiama“. Kitąmet Klaipėdos dramos teatre statys Williamo Shakespeare’o „Troilas ir Kresida“. Kinijos publikai O. Koršunovas žinomiausias – jo režisuoti spektakliai jau daug metų nuolatos keliauja po Kiniją. Beje, jei mūsų spektaklio „Kalės vaikai“ pagrindinis herojus pasirodys jums kažkur matytas, nenustebkite, jums nesivaidena: aktorius Darius Meškauskas, mūsų spektaklyje vaidinantis Varpininką Karvelį, O. Koršunovo spektakliuose vaidina Hamletą, Soriną (Antono Čechovo „Žuvėdroje“), Baroną (Maksimo Gorkio „Dugne“).

Rimas Tuminas – labiau dekoratyvus, akcentuojantis vizualinę spektaklio pusę. Jo spektakliai gražūs tarsi paveikslai. R. Tumino vidinės kūrybinės virtuvės nepažįstu, tiesiogiai teko stebėti tik E. Nekrošiaus ir O. Koršunovo repeticijas. R. Tuminas jau daugiau nei dešimt metų yra išvykęs iš Lietuvos ir dirba Maskvoje, Valstybiniame akademiniame Jevgenijaus Vachtangovo teatre.

Klaipėdos dramos teatras, kurio meno vadovas esu, dar neseniai buvo eilinis tradicionalistinis Lietuvos teatras, be kita ko, išgyvenęs sunkų laikotarpį: septynerius metus teatro pastatas buvo rekonstruojamas, spektakliai buvo rodomi tam nepritaikytose erdvėse, o teatras tuo metu tapo labiausiai gastroliuojančiu Lietuvos teatru. Todėl labai sveikiname Didįjį Kinijos teatrą, sugrįžusį į savo pastatą po rekonstrukcijos – nuoširdžiai džiaugiamės kartu su jumis visais.

Šiuo metu Klaipėdos dramos teatras tampa vis žinomesnis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – o po šios mūsų kelionės, tikime, kad šiek tiek bus žinomas ir Kinijoje. Klaipėdos dramos teatras, įsiklausęs į senųjų Kinijos išminčių patarimus, mokosi sugerti visas naujoves, kurias atneša pasaulis, kartu nepamirštant ir savo tradicijų.

Atsiverti pasauliui ir naujovėms mums padeda tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“, kurį jau antri metai organizuoja Klaipėdos dramos teatras. Festivalyje dalyvauja įdomiausi šiuolaikiniai Europos teatrai, tarp kurių – „Novy teatr“ (Lenkija, Varšuva), Teatras „No99“ (Estija, Talinas), kiti teatrai iš Lenkijos, Latvijos, Gruzijos, Baltarusijos, Lietuvos. Tradiciškai festivalį atidaro ir uždaro teatralizuoti koncertai – juose pasirodė „Sutari“ (Lenkija), „The Tiger Lillies“ (Didžioji Britanija), „Musica Nuda“ (Italija), „The Ukulele Orhestra of Great Britain“ (Didžioji Britanija). Jaunas festivalis plečiasi – kitų metų programoje bus ir atskira Lietuvos teatro vitrina („showcase“), kurioje per 3–4 dienas bandysime teatro festivalių organizatoriams iš užsienio pristatyti visą šiuolaikinio Lietuvos teatro spektrą. Tikimės, kad Lietuvos teatro vitrina sulauks ir festivalių organizatorių iš Kinijos dėmesio.

Galėčiau teigti, kad lietuviai šiek tiek geriau pažįsta Kiniją negu kinai Lietuvą – tam yra labai paprastas ir buitiškas paaiškinimas: absoliuti dauguma lietuvių pažįsta Kiniją ne skaitydami jos išminčius, o naudodamiesi Kinijoje pagamintais daiktais.

Jei prisimenate, pradžioje minėjau, kad Kiniją šiek tiek pažįstu dviem būdais: knygiškuoju ir daiktiškuoju. Turiu prisipažinti, kad esu senas Kinijos prekės ženklo „Xiaomi“ gerbėjas. Žaviuosi jų minimalistiniu dizainu, santūriu stiliumi ir puikia ergonomika. Buvau vienas iš pirmųjų Lietuvoje, išdrįsęs nusipirkti tuomet dar niekam pas mus nežinomą „Xiaomi“ telefoną, o dabar mano namai pilni „Xiaomi“ daiktų – nuo šlepečių iki elektrinio paspirtuko, nuo skutimosi mašinėlės iki stalinės lempos.

Kodėl apie tai užsiminiau? Nes, mano manymu, tai labai svarbu – gaminti gerus ir gražius daiktus, kuriais džiaugiasi žmonės. Daiktai irgi yra mūsų gyvenimo dalis. Mėgstu, kai jie patikimai tarnauja ir neerzina. Ir čia Kinija per keletą dešimtmečių nužengė neįtikimai toli: ką tik perskaičiau, kad šiuo metu „Xiaomi“ yra jau ketvirta pagal telefonų pardavimą Europoje.

Bet grįžkime prie knygiškųjų patirčių – man asmeniškai jos daug svarbesnės.

Gyvename sudėtingais laikais: Europos politikai dabar skaito ir studijuoja Sun Tzu „Karo meną“ – ši knyga Vakaruose netikėtai susilaukė didelio populiarumo, vis randu jos citatų įvairių politikų interviu žiniasklaidoje. Man daug labiau patiktų, jei politikų stalo knyga būtų Kongzi „Pašnekesiai“ ar Laozi „Dao De Jing“, o didieji pasaulio valdytojai ginčytųsi ne dėl galių ir teritorijų, o diskutuotų apie pasaulio šalių literatūrą ir teatrą, apie kultūros tęstinumą kaip būtiną civilizacijos išlikimo sąlygą. Arba šiaip – tiesiog patylėtų kartu susėdę ir pagalvotų apie žmogaus gyvenimo trapumą ir laikinumą.

Savo gyvenime turėjau daug Mokytojų – daugumą jų pažinau tik iš jų knygų, ir jie turėjo gal net daugiau įtakos už sutiktus gyvuosius.

Džiaugiuosi, kad tame sąraše yra ir Mokytojas Donelaitis, ir Mokytojas Kong, ir Mokytojas Lao. Jie man daug davė – ne tik kaip rašytojui, bet ir kaip žmogui, mėginančiam garbingai nueiti savo gyvenimo kelią.

Ačiū jiems už tai. Ir ačiū jums visiems – visų pirma tiems, kurie pakvietė mūsų teatrą į Šanchajų ir suteikė didžiulį džiaugsmą pristatyti Eimunto Nekrošiaus režisuotą spektaklį Kinijos publikai.

Kiek žinau, tai pirmasis E. Nekrošiaus spektaklis, parodytas Kinijoje, tad mūsų džiaugsmas yra dar didesnis. Ačiū visiems, kurie rūpinosi mūsų buvimu Šanchajuje, ačiū visai Didžiojo Kinijos teatro komandai – ir visiems, kurie klausėsi.