Vienuolė, nutapiusi identišką Aušros Vartų Mariją

1941 metais, dėkojant už tai, kad Portugalija išvengė įsitraukimo į Antrąjį pasaulinį karą, visoje Portugalijoje surinkta tiek aukso ir brangakmenių, kad buvusiems Portugalijos monarchų Bragansų juvelyrams – Leitão e Irmão – jų pakako nukaldinti net dvi – paauksuoto sidabro ir gryno aukso – brangakmeniais puoštą karūnas.

Aušros Vartų Dievo Motinos karūna nukaldinta iš padėkos ženklų – votų ir iš to, kas brangiausia, artima ir nuolat nešiojamasi su savimi – 184 vestuvinių žiedų. Ši aplinkybė paskatino prisiminti vieną istoriją, sujungiančią prieškario ir karo metų Vilnių bei pokarinio jo gyventojų likimus ir iškalbingai liudijančią, koks artimas ir brangus vilniečiams buvo ir tebėra Gailestingumo Motinos atvaizdas, su kokiu pasitikėjimu buvo kliaujamasi Jos globa ir pagalba.

2018 m. lapkričio 18-oji. Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą popiežiaus palaiminta karūna karūnuoja Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Zw.lt nuotrauka

Kai lapkritis nuplėšo paskutinius lapus ir Vilnių susupa į tirštas miglas, senoji basųjų karmelitų Šv. Teresės Avilietės ir Šv. Kryžiaus Jono (nes toks yra tikrasis, pilnas bažnyčios titulas) bažnyčia tarytum apsivelka šventinį rūbą. Kiek atsimenu save, be žvakių, puokščių ir girliandų, bažnyčioje atsiranda ir dar vienas būtinas atlaidų dalyvis – kairiajame šoniniame altoriuje pakabinama Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija. Paveikslas savo dydžiu atitinka originalą, tik Marija pavaizduota be ją dengiančių auksuoto sidabro aptaisų. Taip laikomasi senos veikiausiai dar basųjų karmelitų laikus siekiančios tradicijos, iškalbingai atspindinčios norą šiomis ypatingomis dienomis turėti Dievo Motiną ne tik aukštai, pravirame koplyčios lange, bet ir visai greta – bažnyčioje, į kurią žvarbų lapkritį prie Dievo Motinos taip gausiai buriasi minios vilniečių ir atvykėlių.

Jau kurį laiką per Globos atlaidus žvelgiant į šią Aušros Vartų paveikslo kopiją mintyse vis atklysdavo klausimas – iš kur tu, kas ir kada tave nutapė? Atsakymo neturiu ir šiandien, bet ieškojimas nuvedė į prieškarinį Vilnių ir atskleidė iš dalies ir su šia Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija gana glaudžiai susijusią istoriją.

O pradžia buvo viena neprilygstamo prieškarinio senojo Vilniaus – ir įmantraus jo barokinio rūbo, ir paprastos vilniečių kasdienybės portretisto – Jano Bułhako nuotrauka, kurioje matyti abitu vilkinti vienuolė, kopijuojanti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą. Fotografas tapytoją užfiksavo susikaupusią, palinkusią ties savo kūriniu, juodo veliumo dengiamu veidu, o įvardijant fotografiją trumpai nurodoma, kad tapytoja esanti sesuo Pranciška Viežbicka (Franciszka Wierzbicka).

Franciszka Wierzbicka gimė Galicijoje, Lvovo pašonėje esančiuose Vynykuose (lenk. Winniki, ukr. Винники). Būdama vos penkiolikos kartu su penkeriais metais vyresne seserimi įstojo į bernardinių vienuolyną Krokuvoje, kuriame išbuvo iki 1919 metų. Tuomet Krokuvos metropolito, kunigaikščio Adamo Sapiehos prašymu išvyko į Vilnių atkurti bernardinių konvento prie susigrąžintos Šv. Mykolo bažnyčios, kurią caro valdžia buvo uždariusi. Būtent Vilniuje atsiskleidė sesers Pranciškos, kaip tapytojos, talentas. Ir tai vėl atveda į Aušros Vartus ir yra susiję su vienu konkrečiu įvykiu.

1927 m. Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo karūnacija. NAC nuotrauka

1927 m. ruošiantis karūnuoti Aušros Vartų paveikslą, tėvų basųjų karmelitų vienuolyne buvo restauruojamas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, todėl išimtas iš savo įprastinės vietos koplyčioje. Darbams vadovavo profesorius Janas Rutkowskis. Naudodamiesi proga, kad buvo nuimti paveikslą dengiantys metalo aptaisai, grupė dailininkų darė jo kopijas. Tarp jų buvo ir pirmiau minėtoji Vilniaus seserų bernardinių konvento prie Šv. Mykolo bažnyčios sesuo – Pranciška Viežbicka, nutapiusi 1:1 paveikslo kopiją.

Būtent jos darbas ypač patraukė prof. J. Rutkowskio dėmesį. Vilniaus arkivyskupo metropolito Romuałdo Jałbrzykowskio sutikimu profesorius netgi davė leidimą seseriai Pranciškai užbaigti darbą patalpoje, kurioje buvo saugomas paveikslo originalas. Tuomet ją savo fotografijoje ir užfiksavo J. Bułhakas. Kopija buvusi tokia tiksli, kad prof. J. Rutkowskis davė nurodymą nuo šonų atkirpti dviejų centimetrų pločio drobės juostas tam, kad ateityje kopija nebūtų supainiota su originalu. Sesers Pranciškos darbas eksponuotas parodoje, surengtoje Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo proga, ir joje pelnė aukštą įvertinimą. Tai mena iki šiol prie paveikslo pritvirtinta išgraviruota lentelė.

P. Viežbickos talentu susidomėjo ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Romualdas Jałbrzykowskis, kurio dėka sesuo Pranciška ypatingosios klausytojos teisėmis 1928–1929 m. studijavo dailę Vilniaus universitete, o nuo 1929 m. – Dailiųjų menų akademijoje Romoje, kurioje išbuvo iki 1934-ųjų. Gavusi diplomą, sugrįžo į Vilniaus konventą ir 1935–1938 m. ėjo noviciato magistrės pareigas.

Rašant apie seserį Prancišką, paminėtinas ir dar vienas reikšmingas faktas. Būtent ji buvo pirmoji Vilniaus tapytoja, kurios palaimintasis kunigas Michałas Sopoćko – seserų bernardinių nuodėmklausys, o vėliau ir kapelionas, paprašė nutapyti Gailestingojo Jėzaus atvaizdą pagal šventosios Faustynos Kowalskos regėjimus. Į savo kaimyną, tapytoją Eugeniuszą Marciną Kazimirowskį su tuo pačiu prašymu kunigas M. Sopoćko kreipėsi tik seseriai Pranciškai atsisakius.

Kas šiandien beatsakys, kokios buvo ano atsisakymo priežastys? Galbūt aiškus užduoties svarbos suvokimas ir abejonės, ar šis darbas esantis žmogaus jėgoms? Tačiau Apvaizda lėmė, kad šiuodu atvaizdai – Gailestingojo Jėzaus ir Gailestingumo Motinos – susitiko Šv. Mykolo bažnyčioje.

Pasibaigus Švč. Mergelės Marijos paveikslo karūnacijai 1927 m. skirtai tapybos darbų parodai, seserys bernardinės sesers Pranciškos nutapytą Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopiją pasikabino Šv. Mykolo bažnyčioje, vienuolių chore. Praėjus dešimtmečiui, 1937 m. balandžio 4 d., kunigo M. Sopoćko iniciatyva ir gavus Vilniaus arkivyskupo metropolito R. Jałbrzykowskio sutikimą, Šv. Mykolo bažnyčios didžiojo altoriaus dešinėje pusėje pakabintas ir Eugeniuszo Marcino Kazimirowskio nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas.

Dviejų šventųjų atvaizdų keliai netrukus išsiskyrė dėl prasidėjusio karo. 1939 m. žiemą drauge su kitomis seserimis bernardinėmis palikdama Vilnių sesuo Pranciška su savimi pasiėmė tik tai, kas buvo brangiausia – iš rėmų išimtą, į ritinį susuktą Gailestingumo Motinos paveikslo kopiją – ir išvežė į Krokuvą, patikėdama saugoti savo seseriai Franciszkai Kostołowskai, gyvenusiai Rožių g. 16 (ul. Różana 16). Pastarosios globoje paveikslas išbuvo per visą karą.

Pati sesuo Pranciška laikinai prisiglaudė netoli Tarnovo (Tarnów) įsikūrusiame Zakličyno (Zakliczyn nad Dunajcem) seserų bernardinių vienuolyne, o iš ten 1946 m. su dar trimis vilnietėmis bernardinėmis (tarp jų ir tikra savo seserimi – Juozapa (Józefa) atvyko Pabianicų Rūdą (Ruda Pabianicka), šiandien tapusią Lodzės dalimi, kur, perdavus seserims apleistą ir nenaudojamą protestantų bažnyčią, pervadintą Šv. Stanislovo Kostkos vardu, ėmėsi seserų bernardinių konvento steigimo darbų.

Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija Lodzės bernardinių vienuolyne. Lodzės arkivyskupijos nuotrauka

Čia, seseriai Pranciškai pas stalių užsakius paprastus medinius rėmus, naujuosius namus surado ir Gailestingumo Motinos paveikslo kopija. 1984 m. lapkričio 16 d. – liturginio Aušros Vartų Dievo Motinos minėjimo dieną – seserų bernardinių bažnyčios titulas pakeistas į Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos. Ta proga popiežius Jonas Paulius II dovanų atsiuntė žvakę, kuri ir šiandien saugoma greta Dievo Motinos paveikslo. Iš tikinčiųjų padėkos ženklų – votų – seserys bernardinės nusprendė padirbdinti karūną, kuria vilniškė Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija vainikuota 2005 m. gegužės 4 d.

1929–1934 m. baigusi dailės studijas Romoje, sesuo Pranciška Viežbicka nutapė daugybę (teigiama, kad keletą šimtų) sakralinės tematikos paveikslų. Bet Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija jai turėjo būti svarbiausia: juk traukiantis nuo karo ir okupacijos negandų pasiimama tik tai, ko palikti nevalia. Tik tai, kas brangiausia.

Prasmingai tai liudija ir faktas, kad XX amžiaus istorijos vėtrose, išblaškiusiose senojo Vilniaus gyventojus, nepražuvo net ir prof. J. Rutkowskio 1927 m. nuo sesers Pranciškos Viežbickos nutapytos Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopijos atkirptos dviejų centimetrų pločio drobės juostos. Seserų bernardinių konvente Lodzėje jos tebesaugomos ir šiandien.

P. S. Į klausimą, kas yra Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopijos, per atlaidus pakabinamos Šv. Teresės bažnyčios šoniniame altoriuje, autorius, man atsakyti kol kas nepavyko. Galbūt į jį atsakys kiti.