Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė. J. Basanavičiaus Praha

Užrašė jis šią prakalbą gyvendamas Prahoje, kurioje tapo čekų tautinio atgimimo liudininku. Be to, kad gyvenant Prahoje galutinai buvo subrandinta „Aušros“ idėja, šis miestas J. Basanavičiaus gyvenime buvo svarbus ir dar vienu aspektu – būtent čia jis sutiko savo didžiąją meilę Gabrielą Eleonorą Mohl.

Kviečia į parodą Vilniau universitete

Apie J. Basanavičiaus gyvenimą Prahoje pasakoja ketvirtadienį Vilniaus universiteto bibliotekos galerijoje atidaryta paroda „Jono Basanavičiaus Praha“, kurią bendromis jėgomis įgyvendino Prahos miesto muziejus, Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lietuvos ir Čekijos draugija bei VU biblioteka.

Ekspozicija, kurioje gausu archyvinių nuotraukų, liudijančių sparčią Prahos miesto kaitą, leidžia lankytojams geriau suvokti aplinką, į kurią 1882-aisiais atvykęs gyventi į Prahą pateko J. Basanavičius. 1881 metais Prahoje buvo atidarytas nacionalinis teatras. Ta proga buvo parodyta Bedrycho Smetanos opera „Libuše“. Stiprėjo čekų kalbos pozicijos viešajame gyvenime, virė aktyvi kultūrinė veikla. Buvo sparčiai vystoma miesto infrastruktūra – statomi nauji tiltai, stotys, atsirado tramvajus. Praha galiausiai tapo trečiu svarbiausiu miestu Austrijos-Vengrijos imperijoje po Vienos ir Budapešto. J. Basanavičius regėjo, kaip Prahoje sugyvena skirtingos kultūros – čekų, žydų, vokiečių. Čekai buvo aktyvūs reikalaudami politinių, kultūrinių reformų, sulyginančių su vokiečių. Visa tai buvo jam įkvėpimas ir pavyzdys, kad vieną dieną ir lietuvių kultūra savo žemėje taps lygiavertė dominuojančioms lenkų ir rusų kultūroms. Šis siekis, kaip įvardijo pats J. Basanavičius, skatino jį darbuotis tam, kad lietuvių dvasia atsikvošėtų.

Karolio aikštė ir „Aušra“

1880 metais J. Basanavičius baigė medicinos studijas Maskvoje ir iškeliavo darbuotis į Bulgarijos Lomo miestą, kur gavo vyriausiojo ligoninės gydytojo vietą. Praleidęs čia kiek daugiau nei dvejus metus, daktaras išvyko – kurį laiką keliavo po Balkanus, viešėjo Vienoje. 1882 metų gruodžio 19 dieną atvykęs į Prahą J. Basanavičius apsigyveno name, Karolio aikštėje. Pats namas iki mūsų dienų neišliko, tačiau parodoje galima išvysti tiek archyvines nuotraukas, kuriose užfiksuota daktaro gyvenamoji vieta, tiek šiandienines, atskleidžiančias, kaip šiandien atrodo buvusio namo vietoje pastatyta didžiulė poliklinika. Gyvendamas šiame name, J. Basanavičius ir parašė žymiąją prakalbą „Aušrai“. Jau vėliau savo biografijoje daktaras mini, kad po kurio laiko sugrįžęs prie šios prakalbos žodžių, cituotų teksto pradžioje, jis susigraudinęs ir apsiverkęs: „Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atgaivalėjimas negalimas – taip ir atsitiko.“

Vienas tokių, patyrusių atgaivalėjimą, buvo Tautinės giesmės autorius Vincas Kudirka, kuris prisimena, jog po to, kai perskaitė pirmąjį „Aušros“ numerį, jis tarsi girdėjęs Lietuvos balsą, „sykiu apkaltinantį, sykiu atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai?“ V. Kudirka toli gražu nebuvo toks vienas – „Aušra“ tapo organizuoto lietuvybės judėjimo pradžios simboliu.

Karališkieji Vinohradai ir Eleonora

1883 metų balandžio mėnesį J. Basanavičius iš Karolio aikštės persikėlė gyventi į Karališkuosius Vinohradus. Šiandien ant namo Balbinovos ir Palackio gatvių kampe galime išvysti memorialinę lentą, liudijančią, kad čia 1883–1884 gyveno lietuvių tautos žadintojas dr. J. Basanavičius.

Gyvendamas čia J. Basanavičius sutiko savo gyvenimo moterį, dienoraštyje rašiusią, kad juk jos tėvynė yra prie jo širdies. „Persikeldamas iš Karoliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę aš nė manyti nenumaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime karštą meilę. Beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange kartą pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka žaidė: prijaukintas paukštukas tai jai ant galvos, peties, ant rankos pirštų šokinėjo ir tupėjo. Sykį atkreipęs į ją atidą, aš interesuotis pradėjau jąją arčiau pažinti“, – savo autobiografijoje pasakojo dr. J. Basanavičius.

Iš namų sargo sužinojęs merginos vardą, daktaras ėmė ją kartais pasekti, kai ji, apsirėdžiusi tamsiais gedulingais rūbais, keliaudavo į kapines ir iš jų. Eleonora ten lankydavo neseniai mirusios motinos kapą. „Kartą – tai buvo jau rudenyje – vaikščiodamas pavakare sode „Kanalische Garten“, pamačiau ją grįžtant alėja iš kapinių; pasveikinau – užšnekinau. Pasirodė, kad jau ir ji mane ne kartą prie lango stovint pastebėjus, ir pasisakius, kad jai labai malonu mane pažinti, ėmė noriai kalbėti. Pasirodė labai meili, simpatinga mergina. Palydėjęs iki namų atsisveikinau. Tokia tai buvo pirmoji pažintis su tąj dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima. Ir aš labai ją pamilau“, – rašė J. Basanavičius.

„Man rūpi vienintelis, gyvas, žėruojantis jausmas – mano meilė: man tėra vienintelė ideali būtybė – tai jis. Ši meilė neįsiplieskė manyje lyg nuo žaibo kirčio, ne. Lėtai, bet neišraunamai leido ji savo šaknis, kol apėmė visą mano esybę“, – savo dienoraštyje liudijo Gabriela Eleonora Mohl, su kuria J. Basanavičius susituokė 1884-aisiais Vienoje ir tais pačiais metais išvyko gyventi į Bulgariją. Deja, mylinčią porą 1889-aisiais išskyrė Eleonoros mirtis – moterį pakirto tuberkuliozė.

Vis dėlto ne veltui J. Basanavičius savo autobiografijoje akcentavo, kad „apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi didžiausią reikšmę, kuri ne tik man yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Auszra“. Su Praga ir mano paties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.“

Paroda, pasakojanti apie J. Basanavičiaus laikotarpį Prahoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje veiks iki gruodžio 31 dienos.