Baltarusijos atgimimo šauklė

Aloiza Paškievič – Ciotka. Wikipedia.org

Vaikštinėdami po Naująją Vilnią galime atrasti baltarusių poetės Aloizos Paškievič, pravarde Ciotka, vardu pavadintą skersgatvį, prie kurio sovietmečiu buvusiame knygyne veikė gudų knygų skyrius. Šios moters, kuri tapo būsimojo Vasario 16-osios akto signataro Stepono Kairio žmona, gyvenimas glaudžiai susijęs su XIX pabaigoje–XX a. pradžioje kilusiu Lietuvos ir Baltarusijos tautiniu atgimimu ir žmonėmis, palikusiais ryškius pėdsakus abiejų valstybių istorijoje. Abi tautos, kažkada priklausiusios Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kentė Rusijos imperijos jungą, abiejų kalbos buvo niekinamos, spauda draudžiama, mokyklos uždarinėjamos. Ypač kentėjo baltarusių kalba, lenkų laikyta tik dar viena lenkų kalbos tarme, o rusų – viena iš daugelio rusiškųjų tarmių. 

Abiejų valstybių atgimimas prasidėjo daugiataučiame Vilniuje. 1904 metais panaikinus lietuvių ir baltarusių spaudos draudimą, Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba „Vilniaus žinios“, vėliau „Lietuvos ūkininkas“. 1906 – aisiais Vilniuje pradėtas leisti ir pirmasis legalus laikraštis  baltarusių kalba „Naša dolia“ (vėliau – „Naša niva“), kurį leido Vilniaus baltarusių tautos budintojai broliai Janas ir Antonas Luckevičiai, poetas Ivanas Lucevičius, išgarsėjęs Jankos Kupalos slapyvardžiu. Laikraštyje bendradarbiavo rašytojai Zmitrokas Biadulia, Maksimas Bohdanovičius, Maksimas Hareckis, Konstancija Bujlo ir kiti. Jame dirbo ir Aloiza Paškievič, garsi baltarusių poetė, rašytoja ir revoliucionierė, pasirašinėjusi Ciotkos slapyvardžiu. 

Baltarusijos dainė 

Aloiza Paškievič-Ciotka yra palikusi ryškių pėdsakų naujojoje baltarusių literatūroje. Jos kūryba įtraukta į baltarusių literatūros chrestomatiją kartu su K. Kolaso, Jankos Kupalos, M. Bohdanovičiaus, M. Hareckio kūriniais. Pasirašinėdavo ji įvairiais slapyvardžiais – Gavrilos, Gavrilos iš Polocko, Krapivos, tačiau galiausiai jai prigijo literatūrinis Ciotkos pseudonimas, kuriuo Aloizą pakrikštijo jos tėvų kaimynystėje gyvenęs Vaclavas Ivanauskas, garsaus Lietuvos gamtininko Tado Ivanausko brolis.

Aloizos Paškievič-Ciotkos asmenybė savo svarba ir įtaka baltarusiškajam atgimimui mums primena Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, vieną Lietuvos valstybės kūrėjų: abi moterys gimė XIX a. antroje pusėje, abi buvo kilusios iš bajorų, abi rūpinosi vargstančiais valstiečiais, vaikų ir jaunimo švietimu, abi gydė ligonius, abi visą gyvenimą kentėjo nuo to meto inteligentų rykštės – tuberkuliozės. Abi buvo aktyvios visuomenės veikėjos, rašytojos, savo apsakymais liudijusios užguitos ir beteisės liaudies vargus.

Ciotkai ne visada būdavo lengva žodžiais išreikšti savo išgyvenimus, kartais tekdavo ilgai ir lėtai triūsti prie popieriaus lapo. Jos kūryba – poezija ir proza – persmelkta ilgesio, meilės ir užuojautos vargstantiems Baltarusijos žmonėms. Ji kėlė savo kraštą iš dvasinės, nacionalinės ir socialinės užmaršties, už ką buvo persekiojama caro valdžios, nuo kurios teko trauktis į užsienį. Ciotka sunkiai išgyveno atsiskyrimą nuo savųjų – apie tai kalba ilgesiu persmelktos poetės eilės: 

I душна, i цесна, i сэрца самлела
Мне тут на чужыне, здалёк ад сваіх…
Як птушка на скрыдлах, ляцець бы хацела,
Як хваля па моры, плыла бы да ix!

[…]

Дзе пацеркай белай Вілля прабягае,
Дзе Вільня між гораў гняздо сабе ўе,
Дзе кожна дарога i крыж мяне знае,
Дзе ўсё, усё чыста вярнуцца заве!

 

Ir tvanku, ir ankšta, ir širdis mano alpsta

Svetur, toli nuo savų…

Kaip paukštelis skristi norėčiau,

Kaip banga mariomis plaukti pas juos! 

[…] 

Kur karoliais baltais Vilija vingiuoja,

Kur lizdą tarp kalvų Vilnius susukęs,

Kur kiekvienas takas ir kryžius mane mena,

Kur viskas sugrįžti kviečia!

 („Iš svetimos šalies“, Aloiza Paškievič-Ciotka, 1911 m. Valdo Banaičio neoficialus vertimas)

Baltarusių poeziją Ciotka praturtino naujomis lyrinėmis gaidomis, perpintomis liaudiškuoju folkloru. Revoliucingomis anticarinėmis nuotaikomis persmelkti jos eilėraščiai „Хрэст на свабоду“(„Kryžius į laisvę“), „Народ чуе голас з неба, // Што больш цара не патрэба!“ („Liaudis girdi balsą iš dangaus// Kad nebus caro“) negalėjo patikti caro cenzūrai, kuri uždraudė Ciotkos rinkinių leidimą Rusijoje dėl eilėraščio „Nelaisvės kaimynams“.

Ji garsėjo ir kaip psichologinės prozos pradininkė bei publicistė, rašiusi ir leidusi knygeles bei vadovėlius vaikams:„Першае чытанне для дзетак беларусаў“ („Pirmieji skaitiniai baltarusių vaikučiams“), „Лемантар“ („Elementorius“), „Гасцінец для малых дзяцей“ („Lauktuvės mažiesiems“). 

Ankstyvieji gyvenimo metai 

Aloiza Paškievič gimė dvarininkų šeimoje 1876 m. liepos 15 d. Peščinoje, Lydos apskrityje, Vosyliškių valsčiuje. Trimetė mergaitė kartu su broliuku buvo atiduota auklėti seneliams Paškievičiams, gyvenusiems už kelių varstų nuo tėvų namų. Katalikė močiutė išmokė mažąją Lizenką skaityti ir rašyti lenkiškai, o meilę liaudiškoms dainoms ir pasakoms įskiepijo senoji auklė.

Mirus močiutei, tėvai susirūpino Aloizos mokslais. Gabi mergaitė, puikiais pažymiais baigusi gimnaziją, 1894 m. įstojo į septynmetę privačią Prozorovos seminariją Vilniuje. Studijų metais Aloizai prasidėjo džiova, kuri kankins merginą visą gyvenimą, o sveikatos būklę dar labiau blogino nepakankama mityba.

Baigusi seminariją Aloiza mokytojavo kaime, o vėliau, trokšdama šviesti paprastus žmones, 1902 m. įstojo į aukštuosius pedagoginius P. Lesgafto švietimo kursus Peterburge. Studijų metais ji įsiliejo į studentiškąjį „Baltarusiškosios kultūros ir liaudies švietimo būrelį“, pradėjo reikštis kaip poetė: dienos šviesą išvydo eilėraščiai „Музыкант беларускі“ („Baltarusių muzikantas“), „Мужык не зьмяніўся“ („Žmogus nepasikeitė“), „Нямаш, але будзе“ („Neturi, bet bus“) ir kiti, kuriuos nelegaliai leido šis būrelis. Kartu su broliais Ivanauskais, I. Lucevičiumi ir kitais baltarusių inteligentais Aloiza įsitraukė į nacionalinio išsivadavimo judėjimą.

Peterburge Aloiza sutiko Steponą Kairį, kurio liudijimu, ji buvusi „labai jautri įvykiams, smarkaus charakterio, nepakenčianti jokių kompromisų nei su savimi, nei su kitais, santykiuose su kitais žmonėmis atmetanti ir išjuokianti falšą, ji laikė savo pareiga ir garbe visada būti ten, kur vienaip ar kitaip pasireiškė kylančios prieš esamą santvarką nuotaikos”. Nepaprastai gyvo charakterio, labai ryški, ji išsiskyrė margoje studentiškoje aplinkoje.

P. Lesgafto kursų Aloiza Paškevič nebaigė, bet eksternu išlaikė Peterburgo moterų gimnazijos egzaminus ir 1904 m. grįžo į Vilnių ir bičiulio, rašytojo Jono Biliūno padedama įsidarbino felčere Novo-Vilejsko (Naujosios Vilnios) psichiatrinėje ligoninėje. 

Novo-Vilejske 

XX a. pradžioje miestelyje prie Vilniaus, tuomet vadintame Novo-Vilejsku (Naujoji Vilnia), virė labai intensyvus gyvenimas: veikė 3 gamyklos, 2 fabrikai, malūnas, geležinkelio depas, 120 smulkių dirbtuvių ir krautuvių. 1889 m. Vilniaus gubernijos medicinos departamento direktoriui L. Ragozinui pasiūlius steigti dideles psichiatrijos ligonines, netrukus tokia 1000 lovų ligoninė buvo pradėta statyto prie Rokantiškių palivarko, kurį nuo geležinkelio stoties skyrė tik pusė kilometro. 1903 m. pavasarį į duris atvėrusią ligoninę atvyko medikų iš Charkovo, o ligoninei vadovauti buvo paskirtas psichiatras Nikolajus Vasiljevičius Krasinskis. 

Atėjus 1905-iesiems, proletariškajame Novo-Vilejske jau sklandė revoliucinės nuotaikos. Jos sklido ir iš ligoninės, kurioje dirbo Aloiza Paškievič, artima dailininko M. K. Čiurlionio, poeto Jankos Kupalos, lietuviškojo knygyno savininkės Marijos Šlapelienės, socialdemokrato Stepono Kairio ir kitų lietuvių ir baltarusių inteligentų bičiulė.

Aloiza nuolat lankėsi darbininkų susirinkimuose, aktyviai agituodama kovoti ne tik už savo teises, bet ir už Tėvynės (Бацькаўшчына) laisvę. Jos bute vykdavo slapti baltarusių socialistinės partijos susirinkimai, buvo spausdinami atsišaukimai. Čia ji parašė savo garsiąsias eiles: „Хрэст на свабоду“, „Мора“, „Пад штандарам“, kurios vėliau bus išleistos ir lotyniškuoju šriftu, ir kirilica (baltarusiai katalikai naudojo lotyniškąjį šriftą, pravoslavai – kirilicą). 

Užgniaužus 1905-ųjų metų revoliuciją prasidėjo caro valdžios persekiojimai: 1905 m. gegužės mėnesį ligoninės vadovas N. Krasinskis buvo pašalintas iš posto, o Aloizai teko trauktis į Galiciją. 

Toli nuo Tėvynės 

Aloizos Paškievič-Ciotkos Lvovo universiteto studento pažymėjimas. commons.wikimedia.org

Pasitraukusi iš Novo-Vilejsko, Aloiza išvyko į Galiciją ir įstojo į Lvovo universiteto Filosofijos fakultetą laisvosios klausytojos teisėmis. Tačiau, paūmėjus džiovai, teko palikti universitetą ir vykti gydytis į Zakopanę. Tuo metu paskutiniąsias savo gyvenimo dienas Zakopanėje leido Jonas Biliūnas, prižiūrimas žmonos Julijos. Mirus J. Biliūnui, 1908-ųjų metų vasarą Aloiza kartu su jo našle Julija kartu keliavo po Italiją, o 1908 m. rudenį pradėjo humanitarinių mokslų studijas Krokuvos Jogailaičių universitete. Tuo metu ji jau draugavo su būsimuoju Vasario 16-osios akto signataru, socialdemokratu Steponu Kairiu, kuris, baigęs Peterburgo technologijos institutą, Rusijoje statė tiltus kartu su Petru Vileišiu. Aloiza, norėdama pasimatyti su sužadėtiniu, svetimu pasu ne kartą nelegaliai kirto Rusijos imperijos sieną.

Steponas Kairys. Wikipedia.org

1911 m. vasario 20-ąją jaunoji pora susituokė Vilniaus šv. Rapolo bažnyčioje ir apsigyveno nedieliame bute Žvėryne.

Kairių namai tapo lietuvių ir baltarusių kultūros, tautinio ir visuomeninio judėjimo židiniu, ten lankėsi ir diskutuodavo daugelis jų bendraminčių. A. Kairienė sutelkė dramos mėgėjų būrelį, rengė straipsnius periodinei spaudai, redagavo žurnalą jaunimui, dalyvavo „Rūtos“ draugijos veikloje.

Tapusi Kairiene, Aloiza laisvai galėjo keliauti į Baltarusiją, į savąją tėviškę, kurios buvo be galo išsiilgusi. Čia ji, prisidengusi M. Krapivichos slapyvardžiu, vaidino Ignato Buinickio teatre, kuriame garsėjo kaip puiki dramatiškų vaidmenų atlikėja. 1914 m. pradėjo leisti žurnalą jaunimui „Lučynka“. Vėliau, vėl pablogėjus sveikatai, keliavo po Suomiją, rašė atsiminimus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Aloiza sugrįžo į Vilnių ir  aktyviai įsitraukė į baltarusiškų mokyklų ir mokytojų kursų organizavimą, slaugė sergančiuosius šiltine. 1916 m. sausį, sužinojusi apie tėvo mirtį, išvyko į jo laidotuves Lydoje. Grįždama užsuko į Senąjį Dvarą, savo tėviškę. Čia irgi siautė epidemija, kurios auka, slaugydama kraštiečius, tapo ir poetė, ji mirė naktį iš vasario 4-osios į 5-ąją, palaidota Šestakovcų kaimo kapinėse.

Kaip pasakojo A. Kairienės sesuo, tai sužinojęs, S. Kairys perėjo karo fronto liniją ir buvo trumpam nuvykęs į žmonos motinos namus Mogiliovo gubernijoje, Čausų mieste. S. Kairys saugojo žmonos rankraščius, yra paskelbęs apie ją atsiminimų lietuvių ir baltarusių kalbomis.

***

Lietuviai Vilniuje 1918 m. vasario 16 dieną paskelbė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Kovo 25 dieną buvo paskelbta ir Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybė. Tačiau šiuos planus sužlugdė Sovietų Rusijos ir atsikūrusios Lenkijos ekspansija. Rytinę Baltarusijos dalį užėmė Raudonoji armija, vakarinę dalį ir Vilniaus kraštą okupavo Lenkija.

Aloizos Paškievič – Ciotkos kapas. Radzima.org

Dėkoju už pagalbą, suteiktą rengiant šį tekstą, Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazijos mokytojai Jelenai Baziuk ir Naujosios Vilnios šviesuoliui gydytojui Valdui Banaičiui.