Kasetė atminčiai atgauti

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Literatūrologo Mindaugo Kvietkausko komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Šį rudenį kartu su Vilniaus universiteto literatūros ir medijų studentais nutarėme savo seminare panagrinėti Justino Marcinkevičiaus kūrybos vertinimus, jau daugiau nei ketvirtį amžiaus nerimstančią polemiką dėl jo kūrybos prasmių, vaidmens sovietmečiu ir Sąjūdžio laikais.

Dabartiniai studentai net norėdami neatsimintų tų debatų pradžios – ginčai dėl Just. Marcinkevičiaus prasidėjo 1991-aisiais, dar prieš jiems gimstant. Daug ką miglotai pamenu ir aš pats – tiktai bendrą anuometinės televizijos laidos „Krantas“ sukeltą skandalą, spaudoje kilusią vėtrą dėl kaltinimo, esą Just. Marcinkevičius, rašydamas savo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, bendradarbiavęs su KGB, pasinaudojęs saugumo surinkta medžiaga apie antisovietiškai nusiteikusį jaunimą, kurio rate buvo Tomas Venclova, Aleksandras Štromas, Juozas Tumelis.

Lyg tą sprogstamąją laidą mačiau, lyg nemačiau. Lyg ir tvyro atmintyje jos įspūdis, bet gal jis susidarytas vėliau, iš daugybės skaitytų poleminių tekstų? Norėdamas šiandienos jaunimui paaiškinti, kas tuomet įvyko, kodėl toji byla vis atsinaujina, it neturėtų senaties termino, privalau rasti pirminį šaltinį – aną „Kranto“ laidą, jos įrašą. Lengva ranka pažadu studentams, kad jį gausiu, seminare kartu peržiūrėsime ir aptarsime – juk ši istorinė laida, dėl kurios buvo tiek diskutuota, kuri net buvo pavadinta lietuviškuoju Niurnbergo procesu, tikrai turi būti saugoma valstybės archyvuose.

Kodėl  niekam nepasirodė svarbu užfiksuoti, patikrinti, išsaugoti ateičiai laidoje paskelbtas žinias, iš kurių tiek metų buvo daroma ir polemika, ir politika? Nejaugi niekas nematė reikalo perduoti tokio svarbaus dokumento valstybės archyvui? Kai garsusis čekų rašytojas Milanas Kundera 2008-aisiais buvo apkaltintas tuo, kad komunistinei valdžiai 1950 m. įskundė disidentą Miroslavą Dvořáčeką, įvykius liudijantys dokumentai tuojau buvo viešai paskelbti, ir kiekvienas galėjo susidaryti savo nuomonę dėl jų autentiškumo ir dėl to, kas teisus: kaltintojai ar savo kaltę atkakliai neigiantis rašytojas.

MINDAUGAS KVIETKAUSKAS: Leidusis į labirintą mus pasitinka ne faktai, ne patirtys ir skaudi dokumentų tiesa, o kažkokie bekūniai fantomai – neužfiksuoti kaltinimai, nutylėti paaiškinimai, sąmokslo versijos be patvirtinimų ar paneigimų, ezoteriškos aliuzijos, o pačiame centre – triukšmingos, kategoriškos, politizuotos kautynės. Neturėdamas už ko tvirtai laikytis, tokiame istorijos labirinte trūkinėja ir poezijos siūlas.

Šiemet, kai bulgarų kilmės prancūzų filosofė Julia Kristeva buvo apkaltinta bendradarbiavusi su komunistinės Bulgarijos slaptąja policija ir septintajame–aštuntajame dešimtmtečiais šnipinėjusi savo kolegas, prancūzų intelektualus, visa jos kaip agentės, turėjusios slapyvardį Sabina, dosjė (kone 400 puslapių) buvo išsyk paskelbta internete, ir kiekvienas pagal savo kriterijus gali aiškintis šią kaukėtą totalitarizmo laikų istoriją.

O štai Just. Marcinkevičiaus, vieno žymiausių XX a. lietuvių poeto, tapusio sovietmečio takoskyrų simboliu, bylos atveju nėra ne tik jokios viešai prieinamos autentiškų dokumentų dosjė, kuri padėtų susidaryti nuomonę apie 1960–1961 m. įvykius, kai buvo parašyta apysaka „Pušis, kuri juokėsi“. Archyvuose nėra net ir paties kaltinimo! Tad leiskite paklausti – apie ką ketvirtį amžiaus tiek viešai diskutuojame, dėl ko iš tiesų vyksta ši kova?

 Kas dabar galėtų patvirtinti, ką iš tiesų toje laidoje apie Just. Marcinkevičiaus apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ pasakė Tomas Venclova ir Aleksandras Štromas, filmuoti „Neringos“ kavinėje? Bet juk, kaip prisimena laidos vedėjas Vytautas Matulevičius, kalbėjo ne tik jie – studijoje savo vertinimus išsakė ir Vytautas Kubilius, Kazys Saja… Ar iš tiesų nuskambėjo kaltinimas, kad Just. Marcinkevičius parašė apysaką Saugumo komiteto užsakymu, ar tokiais žodžiais jis buvo išreikštas? Ar pagrįsta buvo Just. Marcinkevičiaus reakcija į tai, kas tada nuskambėjo?

Skaudžiai pasitraukė iš viešojo politinio gyvenimo, atsiribojo tyla dėl 1960 m. aplinkybių, savąją įvykių versiją išdėstė autobiografinėje išpažintyje „Taburetė virš galvos“, tačiau leido ją spausdinti tiktai po mirties, ir visa ji buvo paskelbta tik šių metų pradžioje Valentino Sventicko sudarytoje rinktinėje „Amžiaus pabaiga“… Ir vis tiek iš šio geliančio savianalizės teksto lieka neaišku, kieno tekstai buvo aplanke su jaunų literatų užrašais, kurį Just. Marcinkevičius pripažįsta ne gavęs iš saugumo, bet vartęs viename Centro komiteto kabinete, kas buvo šios situacijos liudininkai (anot poeto, jis skaitęs tą aplanką „su dar vienu literatu“), ar autoriai iš to aplanko iš tiesų tapo jo apysakos prototipais?

Norėčiau šiuolaikiniams studentams paaiškinti istoriją, kurios tęsinys tebeveikia ir juos pačius. Jie skaito vis naujus tekstus apie Just. Marcinkevičių kaip sovietinį kolaborantą arba priešingai – kaip kultūros šventąjį, suvokia skilimą dėl mūsų visuomenės atminties ir tapatybės, iš naujo ideologiškai tirštinamas tautiškumo ir globalumo prieštaras. Norėčiau, kad painiame sovietmečio atminties labirinte jie pažintų faktus, buvusias skaudžias patirtis ir kartu nepamestų siūlo – poezijos grožio, jos teikiamos vilties.

Tačiau leidusis į labirintą mus pasitinka ne faktai, ne patirtys ir skaudi dokumentų tiesa, o kažkokie bekūniai fantomai – neužfiksuoti kaltinimai, nutylėti paaiškinimai, sąmokslo versijos be patvirtinimų ar paneigimų, ezoteriškos aliuzijos, o pačiame centre – triukšmingos, kategoriškos, politizuotos kautynės. Neturėdamas už ko tvirtai laikytis, tokiame istorijos labirinte trūkinėja ir poezijos siūlas. Kam reikalinga tokia vaiduokliška atmintis, ko ji gali išmokyti, ar verta ją narstyti, gal išvis geriau ją prarasti?

Paskutinė mano viltis atrasti „Kranto“ laidos įrašą – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Sužinau, kad ten saugomas kino ir televizijos kritiko Skirmanto Valiulio asmeninių videoįrašų archyvas. Muziejaus patvirtinimą gaunu išsyk – taip, S. Valiulio archyve yra išlikę 1991-ųjų „Kranto“ laidų. Skubiai važiuoju į muziejų, ir štai ant stalo – VHS videokasetė pilkame dėkle su užrašu: „1991 06 06 Krantai, Neringa (Just. Marc.)“. Niekas iki šiol jos čia neieškojo. Gali būti, kad tai – vienintelis išlikęs laidos įrašas. Taigi visos lemtingos istorijos pradžią užfiksavo ir išsaugojo ateičiai kritikas, žvelgęs į pasaulį žaismingu ir šiltu žvilgsniu, profesionalas, kuriam mažai terūpėjo politinių batalijų arena, vietų olimpe dalybos ar kaltųjų paieškos. Dėl jo meilės savajam darbui svarbus visos bendruomenės atminčiai ir objektyviam teisingumui momentas neišgaravo kaip šešėliška vėlė, apie kurią nėra ką papasakoti jaunajai kartai, nes iš tiesų nežinai – buvo ji ar nebuvo.

Dedu kasetę į vis dar veikiantį senojo modelio videogrotuvą. Kalbėk, atmintie.