Ką apie visatos sandarą byloja viduramžių vargonai

Asmeninio archyvo nuotrauka

Su Lietuvoje viešėjusia organeto (nešiojamų vargonėlių) atlikėja, viduramžių muzikos specialiste CHRISTINA ALISA RAURICH kalbamės apie muziką. Kokia filosofija lėmė specifinį viduramžių muzikos skambesį ir koks išankstinis nusistatymas neleidžia šio laikmečio pažinti? „Neįtikėtina, kad viduramžiai laikomi tamsiaisiais amžiais. Patys svarbiausi intelektualai subrendo šiuo laikmečiu, tuomet atsirado ir universitetai, apskritai susiklostė Vakarų kultūra“, – sako pašnekovė.

Jūs grojate organetu. Ar galėtumėte pristatyti šį instrumentą?

Reikėtų pradėti nuo jo protėvio – vargonų. Vėlyvaisiais viduramžiais vargonai buvo mechaniškai pats sudėtingiausias aparatas. Tą matome iš pseudonimu Teofilius Prezbiteris pasirašytos knygos De diversis artibus (XI a. pab.–XII a. pr.), kurioje aprašomi visi bažnyčiose esantys objektai su nurodymais, kaip juos pagaminti.

Pavyzdžiui, apžvelgiama, kaip pagaminti metalinius liturginius indus, tarkime, Mišių taurę, kaip susimaišyti dažus sienų tapybai, kaip iš smėlio pagaminti stiklą ir vitražus. Tai tuometinių technologijų ir meistrystės vadovėlis. Knygoje apžvelgiama nuo paprasčiausiai iki sudėtingiausiai pagaminamo objekto. Pabaigoje aprašomi varpai, kuriuos išlieti labai sudėtinga, ir galiausiai – vargonai. Jie pasižymi ne tik mechaniniu sudėtingumu, bet ir simbolių gausa. Pavyzdžiui, skaitome, kad vargonų vamzdžių burnelės (vamzdžio apačioje esančios išpjovos, formuojančios garsą, – red. past.) yra kaip Bažnyčios mokytojų burnos, skelbiančios tikėjimą.

To laikmečio vargonai turi specialią garso projekciją, tad, nors grojama nepritariant balsui, sakoma, kad jie perduoda žodžių reikšmes. Vargonai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo IX a. Iš pradžių jų galėjai rasti ne visose bažnyčiose, buvo ir prieš šį instrumentą nusistačiusiųjų, bet XII a. knygoje De diversis artibus jau skaitome, kad vargonai yra tapę Bažnyčios instrumentu.

Organetas, arba nešiojamieji vargonėliai, atsirado vėliau už vargonus, ankstyviausios žinios yra iš XIII amžiaus. Šis instrumentas buvo daugiafunkcis: susijęs ir su Bažnyčia, nes buvo naudojamas procesijose, bet taip pat pritaikytas ir šokiams. Instrumentas nedidelis, pasirišęs gali su juo tiek eiti, tiek šokti. XIV–XV a. jis labai išpopuliarėjo, buvo naudojamas ir valdovų rūmuose.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūs grojate vieninteliu pasaulyje XIII a. organetu, tiksliau – jo rekonstrukcija. Kaip tai atsitiko?

Grodama XIII a. muziką  XV a. organetu supratau, kad atliekama muzika ir instrumentas tarpusavyje nedera. Negalėjau pasakyti, kur problema, bet kažkas ne taip. Pradėjau klausti, kaip organetas pasikeitė per du šimtus metų, ir tyrinėdama atradau, kad kai kurie instrumento elementai vėlesniais amžiais nebuvo naudojami. Pavyzdžiui, pirmųjų organetų vamzdžiai buvo variniai, o vėlesnių – švininiai ir iš kitų metalų. Supratau, kad, jei noriu atlikti XIII a. muziką, man reikia to paties laikmečio organeto. Tad paprašiau italą vargonų meistrą Walterį Chinaglia man tokį pagaminti. Keista, kad iki 2013 m. niekam nekilo noras tokį atkurti.

Pirmą kartą pagrojusi naujuoju instrumentu supratau, kas buvo ne taip – varis skleidžia daug galingesnį ir ryškesnį garsą nei švinas, kurio garsas švelnus, prigesintas. Viduramžiais remtasi graikų filosofine tradicija. Aristotelis sudarė skambiųjų metalų hierarchiją ir joje varis yra pirmoje vietoje,  po jo eina auksas, sidabras ir kiti.

Taip pat viduramžiais buvo naudojami skirtingų proporcijų vamzdžiai. Viduramžiais Dievas buvo vaizduojamas kaip matematikas, jis – gamtos proporcijų autorius, viską tobulai sudėjęs. Viduramžių vargonai rėmėsi Pitagoro proporcijų principais, jis tikėjo, kad visa visata paremta šiais principais. Pasirodo, pitagorikų proporcijomis iš dalies galima paaiškinti gamtos reiškinius. Kartą apie tai paklausiau vieną astronomą, ir jis pasakė, kad apytikriai žiūrint šiomis proporcijomis remiasi atstumai tarp planetų. Ar nenuostabu, kad dar senovės graikai galėjo atrasti tokių dalykų.

Kai skaitome apie viduramžių vargonus, juos atrandame kaip pitagorikų proporcijų pavyzdinį atvejį. Apie jų simbolinę reikšmę rasime parašyta daugiau nei apie pačius vargonus. Proporcijos yra viena iš simbolinių kalbų – Dievas sukūrė tvarkingą, puikią visatą, ir vargonai ją atspindi.   

Kaip pasikeitė muzika renesanso periodu?

XIV a. judant renesanso link keičiasi estetinis muzikos supratimas, vario skambesys tampa atgrasus. Keičiasi ir pati muzikos kompozicija. Anksčiau instrumentai turėjo burdoną – vamzdį, kuris be perstojo skleidė vieną natą. Renesanso laikotarpiu jis buvo panaikintas, nes atsirado polifoninis daugiabalsiškumas – tuo pačiu metu skambančios kelios melodinės linijos, tad burdonas buvo nebereikalingas. Pasikeitė ir insrumentų išvaizda. Žiūrėdami į XIII a. organeto ikonografiją matome kelis labai ilgus vamzdžius, kurie ir atsakingi už burdoną. Vėliau instrumentuose to nebelieka, matome nuoseklų vamzdžių perėjimą.

Ko reikia, norint rekonstruoti instrumentą?

Organeto rekonstrukcijai teko pasitelkti daug mokslų – eksperimentinę archeologiją, tyrinėti įvairių sričių, ne tik muzikos, šaltinius. Tai buvo ilgų tyrimų rezultatas, atrodė, kad jau daug  sužinojau, bet iš tikrųjų tik į rankas paėmus organetą ir užgrojus XIII a. muziką supratau, kad tuometinis estetikos supratimas buvo visai kitoks, mūsų modernus mąstymas jo negalėjo įspėti.

Kokia ta viduramžių estetika?

Pirmiausia minėtos vamzdžių proporcijos skleidžia išskirtinį garsą. Kai kurie muzikantai sako, kad šis garsas negražus ar netinkamas. Bet aš jų klausiu – o kodėl? Moderniaisiais laikais muzikoje mėgstame homogeniškumą, lygumą, o pitagoriškos vamzdžių proporcijos lemia, kad žemiausias garsas turi daugiau tekstūros, vidurinis yra šiltas, o aukščiausias – skaidrus ir žvilgantis. Grodama įsitikinau, kad skirtingos vamzdžių spalvos yra pranašumas, nes pasiekiamas choro efektas, lyg daug žmonių dainuotų vienu metu – balsai juk visų skirtingi. Be to, organetu grojant dvi natas, mūsų ausis girdi 3, 4 ar net 5 natas, priklausomai nuo intervalo. Lyg garso debesis apgaubia dvi natas, savaime atsiranda harmonija. Dėl to, kad daugiau harmonijos, mums šis garsas atrodo stipresnis, nors matuojant decibelais pats garsas nepastiprėja, tiesiog mūsų ausis taip priima harmoniją.

Mes turime daugybę nusistatymų, kaip viduramžių muzika turėtų skambėtų. Norėdami prisiartinti prie šio periodo, turime atsisakyti šiuolaikinės estetikos ir dar daug kitų išankstinių nusistatymų. Greičiausiai, kad dalykus atrasime esant priešingus, nei manėme. Neįtikėtina, kad nutiko taip, jog viduramžiai laikomi tamsiaisiais amžiais. Patys svarbiausi intelektualai subrendo šiuo laikmečiu, tuomet atsirado universitetai, apskritai susiklostė Vakarų kultūra. Mes esame šios kultūros sūnūs ir dukros. Moderni muzika taip pat yra šios kultūros duktė.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Su kokia nuostata reikėtų klausytis viduramžių muzikos? Sakėte, kad mūsų ausys prie jos nepratusios, tad kaip pasiruošti?

Pirmiausia siūlyčiau pagalvoti chronologiškai – kiek amžių muzikos mums yra pažįstama. Dauguma greičiausiai sustotu ties J. S. Bachu, o tai tik 300 metų. Gal keletas susipažinę su renesanso muzika, tarkim, Palestrina ar Victoria. Bet mes vis dar gana arti nuo šių dienų. O viduramžių muzika –  tai šešių amžių tradicija. Tad mes susipažinę tik su trečdaliu Europos muzikinės kultūros. Žiūrint objektyviai, mums lyg ir turėtų būti smalsu – kas vyko likusiuose dviejuose trečdaliuose muzikos istorijos. Jei organetas taip stipriai pasikeitė per 100 metų, tai kas apskritai muzikoje galėjo nutikti per 600 metų. O tuomet dar pagalvokite: skirtingos šalys turėjo savo muziką, taip pat kokia žanrų gausa – liturginė, paraliturginė, trubadūrų muzika, meilės dainos. Nėra tokio dalyko kaip vienoda viduramžių kultūra – mes kalbame apie šešių amžių muzikos vystymąsi.

Kaip jūs pradėjote groti organetu?

Buvau pianistė: studijavau, dalyvavau konkursuose, grojau su orkestru. Studijuodama Nyderlanduose dalyvavau viduramžių muzikos kursuose ir ten įsimylėjau viduramžių klavišinius instrumentus. Iš pradžių dirbau su klavesino pirmtaku clavisimbalum, bet tai yra viduramžių pabaigos ir labiau renesanso instrumentus, tad, norėdama prisiliesti prie ankstyvesnės muzikos, perėjau prie vargonų, kuriuos anksčiau studijavau kaip antrąjį instrumentą. Galiausiai atradau organetą. O tai nuostabus instrumentas.

Gotikiniai vargonai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vargonai palaikomi oru, tai pučiamasis instrumentas. Viduramžiais prie didelių vargonų buvo atskiras žmogus oro cirkuliacijai palaikyti. Kaip žinoma, žmogaus veikla nėra reguliari, tad ir garsas ne visada lygus. Grodama organetu pati esu šeimininkė, tad oro padavimo nereguliarumą panaudoju savo tikslams – per tai išgaunu muzikinę ekspresiją. Stipriau ar silpniau paspausdama dumples galiu išgauti panašių į vokalinius ornamentus – tai, ką turi balsas, gali imituoti su organetu. Tai nėra atsitiktinumas, instrumentai buvo kuriami išmanančių žmonių.

Pagalvokite apie dvasininkus, kurie buvo to laikmečio intelektualai: jie buvo įvaldę rašytinę kalbą, galėjo sudėti eilės, ne tik religines, rašyti politikos, mitologijos, įvairių mokslų ir net meilės klausimais. Šie žmonės kūrė ir religinę muziką, jie mokėjo ne tik rašyti, jiems buvo atviras poezijos ir prozos pasaulis – tiek turiniu, tiek forma. Šie intelektualai, kurdami muziką, visą tai pritaikė: pavyzdžiui, galėjo puikiai pritaikyti tekstą dainuoti, tarkime, muzika sudėti taip, kad giedant nedingtų priebalsės. Ši įžvalga pritaikyta ir kuriant instrumentus.

Ką apie viduramžių muziką pridėtumėte pabaigai? Gal kas nors liko neišsakyta?

Esame įsitikinę, kad šiais laikais jau viskas išstudijuota. Bet mano nešiojamųjų vargonėlių pavyzdys parodė, kad dar tiek daug ko reikia ištirti. XIII a. organeto rekonstrukciją inicijavau dar studijuodama. Įdėjau daug darbo, bet buvau tik studentė. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų gali imtis tyrinėti brangius dalykus, mums gali atsiverti naujas pasaulis. Man pačiai iki galo nėra aišku, kaip groti organetu, kaip skambėjo kiti instrumentai, kokia apskritai viduramžių muzikos atlikimo technika, bet pamažu matau, kur horizontas, kurio link einu, kartais jis arčiau, nei atrodo. Pati gyvenime ne tik koncertuoju, bet ir mokau bei užsiimu tyrinėjimais. Visos šios veiklos padeda vis geriau pažinti viduramžių muziką. Bet klausytojams noriu ne tik priartinti viduramžių muziką, bet ir padėti suprasti, kas nutiko šiuolaikinei muzikai, kaip ji pasikeitė. O kartu su muzika keičiasi ir mąstymas.

Cristina Alís Raurich veda edukacinį koncertą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

Cristina Raurich lapkričio 16–18 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose edukaciniame Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalyje vedė Viduramžių muzikos meistriškumo kursus. Jų akimirkas galite pažiūrėti čia.