Altininkei K. Anusevičiūtei susitikimas su nauju kūriniu tolygus pažinčiai su žmogumi

Gidono Kremerio orkestro „Kremerata Baltica“ altų grupės koncertmeisterė Kristina Anusevičiūtė. Vilijos Graužinytės nuotrauka

Altininkė KRISTINA ANUSEVIČIŪTE – ryški ypatingo talento muzikos pasaulio asmenybė, tai byloja jos karjera – šiais metais mergina tapo Gidono Kremerio orkestro „Kremerata Baltica“ altų grupės koncertmeistere.

Altininkei dabar įtemptas metas: studijų atsiskaitymai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad ir pokalbio vakarą muzikė buvo ką tik grįžusi iš repeticijos, kurioje drauge su pianistu Viktoru Orestu Vagusevičiumi praktikavosi atlikti kamerinę muziką. K. Anusevičiūtė su muzika nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Daug ir dažnai gastroliuojanti su orkestru „Kremerata Baltica“, altininkė, kaip pati sako, turi visus studijų atsiskaitymus atlikti dvigubai greičiau ir dar numatydama į priekį, nes horizonte jau artėja kita koncertinė išvyka.

Tai liudija ir įprasmina artėjantis gruodžio „Kremeratos Balticos“ ir Gidono Kremerio bei Mario Brunello koncertų turas Italijoje: 16 d. – Mantuja, 17 d. – Bolonija, 18 d. – Kremona, 19 d. – Turinas, 20 d. – Milanas. Pokalbis su K. Anusevičiūte apie muziką būnant ir soliste, ir orkestro nare.

Su „Kremerata Baltica“ ir Mario Brunello (iš kairės ketvirtas) festivalyje „Dolomitų garsai“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiandiena ir pastarieji dveji metai 

Pokalbio leitmotyvas – gastrolės. Ką tik įvyko „Kremeratos Balticos“ „Sniego simfonijos“ koncertai Maskvoje. Pasidalink įspūdžiais.

Tai buvo aštuonių koncertų ciklas, kiekvieną vakarą vyko pasirodymai, o vieną dieną – net du. Taigi išties buvo intensyvi savaitė. Labai džiugu, kad didžiulė salė per visus aštuonis pasirodymus buvo užpildyta. Tikrai be galo smagu, kad tiek žmonių atėjo pasiklausyti. 

Kristina, kalbėjomės prieš dvejus metus, buvai ką tik baigusi pirmąjį muzikos bakalauro studijų kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Petro Radzevičiaus klasėje) ir pradėjusi bendradarbiauti su „Kremerata Baltica“, visai neseniai grįžusi iš gastrolių Pietų Amerikoje. Prabėgę dveji metai – kokie jie tau? Kaip regi savo karjerą?

Iš tikrųjų daug visko vyko. Jaučiu, kad per šiuos dvejus metus labai patobulėjau visomis prasmėmis. Daug vertingų žinių pasisėmiau akademijoje, koncertuose. Jeigu ką nors reikėtų išskirti kaip atlikėjai itin reikšmingo, tai – koncertai Niujorke „Carnegie Hall“, kur „Kremerata Baltica“ grojo su pianistu Daniilu Trifonovu; „Kremeratos Balticos“ turas Azijoje, koncertas Tokijo „Suntory Hall“, kurio metu grojau Wolfgango Amadeus Mozarto „Serenadą“, „Noktiurną“ solo kvartete, taip pat pasirodymai Osakoje, Hirošimoje, Pekine. Tai iš tiesų reikšmingi koncertai didelėse salėse.

Labai vertingi – bent jau man – koncertai Dolomitų kalnuose, Italijoje, kuriuose dalyvavau praėjusią ir užpraėjusią vasarą. Grojau kalnuose, koncertai vyko po atviru dangumi. Netradicinė aplinka, erdvė, tad, atrodo, iš tikrųjų esi kažkur kitur. Iš pradžių jautiesi kiek nejaukiai, netvirtai, mąstai: „Kaip grosiu ant tos uolos stovėdama?“ Jausmas vien jau būnant tenai, o dar grojant… kai supranti, kad viskas ten nuo tavęs kaip ir nepriklauso; atrodo, vėjas stipresnis papučia, ir tau strykas iš rankų krinta… Artėja debesys, pradės tuoj lyti, imi tada galvoti, ar koncertą trumpinti, ar nukelti, akimis ieškai, po kokia uola pasislėpti.

Manau, kad visa, kas įvyko – ar mano studijos, ar konkursai, ar koncertai, ar kiti dalykai, – kiekvienas savaip svarbus, išskirtinis, kiekvienas atnešė kažką, paliko savo indėlį, padėjo sutvirtėti ne vien kaip orkestro atlikėjai. Man nepatinka žodis „solistė“, visąlaik bandau sugalvoti, kuo jį pakeisti. Man žodis „solistas“ siejasi su atskirtimi, vienuma. Bet galbūt visi konkursai, koncertai turėjo įtakos ir kaip solistei.

Tau kaip solistei koks reikšmingiausias konkursas?

Galbūt konkursas Rygoje, kuriame dalyvavau praėjusį rudenį. Vyko trys turai, dėl to paprastai konkursuose ir būna gana sudėtinga – dėl ištvermės. Trys turai, vadinasi – trys skirtingos programos. Paprastai etapai vyksta kas porą dienų, o šiame konkurse, pagrojusi pusfinalyje ilgą sudėtingą programą ir sužinojusi, kad patekau į finalą, tą patį vakarą iš paskutiniųjų ėjau repetuoti, mokytis jau finalinės programos rytojui. Tad iš tikrųjų reikia didžiulės koncentracijos, susitelkimo, ištvermės. Labai daug jėgų atima, kai eini groti į sceną taip dažnai ir kaskart su vis nauja programa, turi persiorientuoti, nes kiekvienos programos saviti uždaviniai, tikslai, reikalavimai. O dargi stresas, jaudulys scenoje. Taigi būtent ištvermė – bent jau man – būna sudėtingiausias ir galbūt labiausiai sekinantis dalykas. 

Kaip pasisekė finale?

Laimėjau antrą vietą, ją pasidalijome su dalyve iš Kinijos. Pirmos vietos komisija nusprendė niekam neskirti. Taigi visi vargai atsipirko. Iš tiesų konkursuose įgyji daug vertingos patirties, bet kartu tai ir labai vargina. 

KRISTINA ANUSEVIČIŪTĖ: Kartais orkestrantai mano: aš ne solistas, ne koncertmeisteris, groju sėdėdamas gale, tad niekas negirdi, kaip groju. Toks požiūris labai klaidingas ir žalingas.

Tarp solo ir koncertmeisterės

Groti solo ir groti orkestre – kokie pranašumai, skirtumai, kas tau artimiau, priimtiniau?

Na, kai esi solistas, esi vienas, pats su savimi, atsakingas už save ir tarsi stoji akistaton su savimi ir pačia scena… O kai groji ansamblyje, orkestre, galbūt yra šiek tiek lengviau, nes šalia yra kiti muzikantai. Tačiau viskas labai priklauso nuo paties žmogaus. Yra muzikantų, kuriems, priešingai, sunku groti su kitais, jie tada jaučiasi suvaržyti, todėl renkasi groti vieni. Išties esminis skirtumas tarp solisto ir ansamblio, orkestro nario, kad grojant drauge tarsi dalijamasi scena, visais iššūkiais ir išbandymais. Kai esi ne vienas, galbūt lengviau priimi nerimą, jaudulį, galimus sunkumus.

O panašumai – tai požiūris, kad, grojant ir solo, ir ansamblyje ar orkestre, visai nesvarbu, jog šalia tavęs groja ne vienas ir ne du žmonės, bet tavo grojimas tau pačiam turi atrodyti svarbiausias, turi siekti atlikti visa geriausiai, kaip gali.

Kartais orkestrantai mano: aš ne solistas, ne koncertmeisteris, groju sėdėdamas gale, tad niekas negirdi, kaip groju. Toks požiūris labai klaidingas ir žalingas. Žinoma, grojimas solo ir grojimas kolektyve turi savus principus, bet pati grojimo idėja yra bendra, tavo siekiamybė turėtų būti groti kokybiškai, tiksliai. Visada privalu siekti kuo aukštesnio lygio, suvokiant savo grojimo reikšmę. Grojimo kokybė yra muzikus vienijanti idėja. 

Jau beveik metus esi „Kremeratos Balticos“ altų grupės koncertmeisterė. Pasidalink šia patirtimi.

Galiu sakyti, kad jau šiek tiek apsipratau su pareigomis – visomis užduotimis ir atsakomybėmis. Tikrai nėra lengva, esi atsakingas ne tik už save, bet ir už savo grupę; turi priimti sprendimus, kuriais vadovausis, kuriuos turės įgyvendinti tavo grupė. Taigi iš tiesų ganėtinai daug atsakomybės. Ir, aišku, solo partijų jau kur kas daugiau, negu tiesiog grojant orkestre, tad drauge su koncertmeisterio užduotimis turi galvoti apie solines partijas.

Aš neturėjau koncertmeisterio patirties, labai stengiausi ir dabar tebesistengiu, tačiau iš tikrųjų nėra lengva daryti tai, dėl ko nesi šimtu procentų tikras, kaip turi tai daryti, kaip turi būti. Labai malonu, kad orkestras mane palankiai, maloniai priėmė. Jeigu kyla kokių klausimų, padeda spręsti, pataria. Įprantu prie koncertmeisterės pareigų, įgyju daug patirties, palaikoma orkestro tobulėju.

KRISTINA ANUSEVIČIŪTĖ: Kai pasiimi naują kūrinį, yra tarsi susitikimas, susipažinimas. Visai kaip susitikus žmogų, – jau pažįstamą ar matomą pirmąsyk, – susitinki ir pradedi kalbėtis, imi pažinti jį, bandai išsiaiškinti, kas jis, perprasti jo charakterį, asmenybę.

Tarp repeticijų ir koncertų

Ir kaip solistei, ir kaip orkestrantei, dargi koncertmeisterei, būtinos repeticijos. Kas tau yra repeticija?

Kas yra repeticija? (Juokiasi.) Dažniausiai pačios pirmos repeticijos, – nesvarbu, ar tai būtų orkestras, ar mano kaip solistės programos pasiruošimas, – kai pasiimi naują kūrinį, yra tarsi susitikimas, susipažinimas. Visai kaip susitikus žmogų, – jau pažįstamą ar matomą pirmąsyk, – susitinki ir pradedi kalbėtis, imi pažinti jį, bandai išsiaiškinti, kas jis, perprasti jo charakterį, asmenybę. Repeticijos man iš tikrųjų yra labai panašu. Kūriniai susideda iš labai daugelio dalykų, ne vien techninių elementų. Žinoma, pirmiausia imi spęsti technines dilemas, niuansus.

Iš tiesų kas kartą repetuodamas kūrinį vis bandai atrasti ką nors nauja, sužinoti kūrinio priešistorę, visus galimus jo kūrybos dalykus. Per kiekvieną repeticiją stengiesi pažinti. Galbūt vėliau, jau daug kartų grojus, ima atrodyti, kad viską žinai, bet manau, kad repeticijoje apskritai labai svarbu kiek įmanoma sugebėti į kūrinį žiūrėti kuo atviresnėmis akimis, galvoti apie jį naujai, tarsi žvelgiant pirmąkart. Per repeticiją būtina išvengti automatizmo, privalu atrasti vis ką nors nauja. Tokios repeticijos yra išties produktyvios, tad po jų koncertas ar koks kitas galutinis rezultatas yra labiau pavykęs. 

Kas yra pavykęs koncertas tau?

Iš kurios pusės pažvelgsi… Šiuo gyvenimo etapu daug ką peržiūriu ir stengiuosi tarsi atrasti kitą pusę labai daugelio dalykų, kuriuos daugelį metų dariau, tačiau galbūt dariau tiesiog automatiškai, nesusimąstydama. Dabar koncertas man – nesvarbu, ar groju kaip solistė, ar orkestre – tai yra atsakomybė. Manau, daugelis atlikėjų jaučia nerimą, patiria stresą, bet stengiuosi, kad koncertas man pačiai teiktų malonumą.

Žinoma, publikai turi patikti, tikrai nesakau, kad man nesvarbu, ką galvoja klausytojai, ir viskas tik dėl manęs pačios, man pačiai. Koncertuojant man itin svarbu susitelkti į save ir taip atskleisti, perteikti visa, ko mokiausi, dėl ko stengiausi, dėl ko net ir kažką paaukojau. Taigi koncerte svarbu pačiam gerai jaustis. Iš tikrųjų yra labai daug pavyzdžių, ir man pačiai labai ilgą laiką koncertai būdavo susiję su tokia reikiamybe pasirodyti, pademonstruoti studijų, repeticijų rezultatą. Labai daug galvodavau, ką po koncerto pasakys kiti, kaip pasirodys dėstytojui, mokytojui, tėvams, kolegoms. Atrodydavo, kad turiu grodama tarsi įrodyti kažką, tarsi kokios varžybos. Koncertai privalėjo būti tiesiog tobuli. O jeigu kas ne taip? Tai keldavo didelį nerimą.

Dabar itin siekiu, kad man pačiai būtų gera, ir akivaizdžiai matau, kai scenoje pats jautiesi gerai, tvirtai, nes žinai, ką, kaip ir kodėl darai, patirdamas malonumą, teikiamą paties grojimo, muzikos, tada koncertas būna geras ir mokytojui, ir kolegoms, ir tėvams, ir visiems kitiems. 

Kas tau yra scena, kaip nusakytum buvimo scenoje jausmą?

Iš tiesų man patinka būti scenoje, bet turiu jaustis tvirtai, mėgstu būti joje pasiruošusi. Tada man scena teikia džiaugsmą, tai vieta, kur galiu dalintis tuo, ką jaučiu, tuo, ko išmokau, ko pasiekiau. Šiuo gyvenimo laikotarpiu lipti į sceną man yra džiaugsmas. 

Scena – tai pasirodymas. Kiek tau, kaip muzikei, kaip merginai, žmogui apskritai, svarbi išorė, atrodymas?

Man iš tiesų svarbu, kaip žmogus atrodo scenoje. Esu estetė, todėl apranga turi būti skoninga. Muzikantui svarbu, kad drabužis nevaržytų, tačiau jis turi ir atrodyti gražiai, derėti su muzika, koncerto aplinka. Pretenzingi drabužiai traukia dėmesį, jie blaško.

Man atrodo, kad apranga yra lygiai tas pat, kas muziejų, galerijų sienos. Jos negali būti margos – gėlėtos, languotos ar taškuotos. Taigi atlikėjas ir savo apranga, ir emocijų išraiška, gestais turi koncentruotis į svarbiausią dalyką, dėl kurio mes ir einame į sceną – transliuoti muziką, perduoti jos žinią savo grojimu, tai, ką nori pasakyti grodamas, turi pasiekti žmones. Koncertinė apranga, laikysena, išraiška – visi elementai turi būti tarytum audinys ar siena pakabinti labai gražiam paveikslui.

Nuo „Dolomitų garsų“ iki Gustavo Mahlerio simfonijų

Minėjai ypatingas koncertų „Dolomituose“ patirtis. Papasakok plačiau.

„I suoni delle Dolomiti“ („Dolomitų garsai“) – festivalis, gyvuojantis ne vienus metus. Jo metu rengiami koncertai bažnyčiose, nedidelėse salėse įvairiuose Italijos miesteliuose. Tačiau daugiausia pasirodymų vyksta po atviru dangumi kalnuose. Vieno festivalio sumanytojų violončelininko Mario Brunello idėja – muzika kalnuose, į kuriuos kopia muzikantai ir klausytojai. Tai išskirtinis festivalio akcentas. Kopiama ne į pačias viršukalnes, bet tikrai ganėtinai aukštai, užlipus kartais ir oro pritrūksta, tad prieš koncertą reikia atgauti kvapą.

Pirmą kartą atvykusi buvau labai džiaugsmingai nustebinta, nes tikrai atrodė keista, kad žmonės kops į kalnus vien pasiklausyti koncerto, tačiau klausytojų susirinko tikrai daug. Tokioje didelėje erdvėje sunku nusakyti tikslų žmonių skaičių, klausėme organizatorių, jų teigimu, viename koncerte buvo tūkstantis klausytojų.

Praėjusiais metais vyko koncertas tekant saulei, grojome maždaug apie šeštą valandą ryto, tad kopėme visiškai patamsiais. Iš tiesų fantastiškas vaizdas, kai mums grojant iš už kalnų patekėjo saulė. Tą rytmetį buvo fantastiškai daug žmonių, kai kurie jų atvyko su palapinėmis, vadinasi, norėdami pasiklausyti koncerto, jie naktį praleido kalnuose. Taigi susidomėjimas šiuo festivaliu yra tikrai labai didelis. 

Gruodžio mėnesį laukia koncertų turas Italijoje. Papasakok apie programą, pasiruošimą.

Šių koncertų tikrai labai laukiu, nes ypatinga programa, grosime vien Gustavo Mahlerio kūrinius, o jie nėra itin dažni „Kremeratos“ repertuare. Atliksime Ketvirtąją G. Mahlerio simfoniją, taip pat adagio iš Dešimtosios simfonijos. Labai džiaugiuosi, kad drauge su Gidonu Kremeriu, Mario Brunello ir pianistu Michailu Lifitsu grosime G. Mahlerio fortepijoninį Kvartetą. Tai bus man rimtas išbandymas, tačiau kūrinys – labai nuostabus, be galo artimas, todėl tikiu, kad koncertai bus puikūs. Galimybė groti su šiais muzikais kvartete teikia man didžiulį džiaugsmą, tai reikšmingas pasiekimas – laimė. 

KRISTINA ANUSEVIČIŪTĖ: Visai neseniai pradėjau groti Rebeccos Clarke Sonatą altui ir fortepijonui. Šis kūrinys šiuo metu man artimiausias.

Įkvėpimai kasdienoje

Rugsėjį pradėjai baigiamuosius bakalauro studijų metus. Kas toliau? Žadi tęsti studijas, galbūt dėstyti pati?

Manau, ateityje tikrai norėčiau dėstyti, bet kol kas, nors ir turiu žinių, tačiau atrodo, kad turėčiau sukaupti jų kur kas daugiau. Tikrai ketinu studijuoti, tačiau dar nesu tikra, kur, svarstau išvažiuoti į užsienį, pasisemti patirties svečiose akademijose, universitetuose, pas kitus profesorius. 

Kas tavo idealai, švyturiai, orientyrai?

Iš tiesų neturiu vieno mane įkvepiančio žmogaus. Įkvėpimo ieškau ir jį atrandu savo artimiausioje aplinkoje, pačioje kasdienybėje. Paskaitose mano autoritetas – mano mokytojas, Petras Radzevičius, jis mane įkvepia, skatina. „Kremeratoje“ – mano kolegos, kurie yra profesionalai, iš jų labai daug ko mokausi, jie įkvepia; žinoma, Gidonas Kremeris.

Apskritai visi šalia esantys muzikai, išskirti vieną būtų tarsi neteisinga, netgi nesąžininga daryti tai, ką jis daro, daryti tai, kaip jis. Manau, kiekvieną dieną gali sutikti žmogų, kuris tave įkvėps, kuris tave skatins kurti, tobulėti. Tiesiog turėtume žvelgti plačiai į pasaulį ir ieškoti ne vieno konkretaus dalyko, o pastebėti, atkreipti dėmesį į visa, kas mus supa, ir atrasti dalelę ko nors reikšminga, svarbaus. 

Kiek tavo gyvenime svarbus menas?

Man tikrai įdomu ir dailė, ir fotografija, ir kinas. Kai išvažiuoju į kokią svečią šalį, visuomet labai noriu nueiti į dailės galerijas, muziejus, susipažinti su vietos menininkų kūriniais. Labai džiaugiuosi, kad Niujorke galėjau nueiti į Metropolitano ir Guggenheimo muziejus, Maskvoje aplankyti Tretjakovo galeriją, Paryžiuje – Luvrą. Man visa tai be galo įdomu.

Galiu pasidžiaugti, kad visai neseniai tarsi atradau fotografą Antaną Sutkų. Žinojau jį, fotografijas, Gidonas Kremeris yra bendradarbiavęs su juo, rengęs projektą, kai koncertų metu demonstruoti fotografo darbai. Tačiau tarsi pamačiau iš naujo, kitomis akimis. Pradėjau labai domėtis, lankyti parodas, gilintis ir esu sužavėta. 

Koks muzikos kūrinys šio straipsnio skaitytojui leistų susitikti tave, patirti, ką šiuo metu jauti, kas esi?

Visai neseniai pradėjau groti Rebeccos Clarke Sonatą altui ir fortepijonui. Žinojau šį kūrinį jau seniai, tačiau nebuvo galimybės prisiliesti prie jo. Ėmus mokytis, groti, jaučiu, kad iš tiesų būtent šis kūrinys bent jau šiuo metu labiausiai atskleidžia mane, mano charakterį, išgyvenimus, idėjas. Visos šios Sonatos dalys atliepia mane, įvairias mano charakterio savybes. Taigi šis kūrinys šiuo metu man artimiausias.