Įmelsti kunigo Mozės abrozdėliai

Kaimuose vis dar gyva tradicija abrozdėlį kartu su rožančiumi įdėti ir mirusiajam į rankas palydint amžinybėn, nes tokie daiktai būdavo mieliausi kasdienio gyvenimo užtarėjai – nučiupinėti, nutrinti, numelsti.

Kunigas MOZĖ MITKEVIČIUS mano, kad tai labai prasminga ir gražu. Po Lietuvą ir už jos ribų keliauja jau daugiau kaip dešimt metų kunigo Mozės kaupiama abrozdėlių (lenk. obraz – „paveikslas“) kolekcija, prasidėjusi nuo M. Mitkevičiui gimtadienio proga padovanoto jo mokytojo vienuolio pranciškono Juliaus Sasnausko abrozdėlio ir ilgainiui įteikiamų vis naujų. Kolekcija vis didėjo ir pasipildo po kiekvienos parodos, nes ją sudaro daugiausia žmonių sunešti ir sudovanoti paveikslėliai.

Nuolat judanti, keliaujanti abrozdėlių kolekcija, kuriai kunigas M. Mitkevičius suteikė pavadinimą „Besimeldžiantis abrozdėlių pasaulis“, dabar apsistojusi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, kur ją galite apžiūrėti iki Trijų karalių.

„Naujų stengiuosi nerinkti, nes jiems laikyti jau reikia bibliotekos. Abrozdėlių įvairovė pakankama parodai, o naujas daiktas mane įpareigoja juo rūpintis. Tam reikia laiko, sąnaudų. Žinoma, niekada neatsisakau, jeigu žmonės atneša – bet ne dėl to, kad kolekcija didėtų. Ir šiandien man atnešė abrozdėlį, kuris, nors ir nėra gražus, bet yra garsaus kunigo Stasio Ylos primicijų abrozdėlis. Labai norėčiau, kad žmonės vertintų tokius daiktus, kad saugotų, neišmestų“, – sakė kunigas Mozė.

Kuria maldos atmosferą

Pasakodamas apie parodą jai skirtame susitikime M. Mitkevičius kalbėjo, kad abrozdėliai jo gyvenime buvo nuo vaikystės, kad jis buvo auklėjamas švento daikto – ar abrozdėlio, ar kryželio, ar rožančiaus – neišmesti: „Atsimenu, nuo mažens ar gaudavau bažnyčioje, ar močiutė padovanodavo – ir turėdavau. Gal iš pradžių nelabai žinodavau, ką su abrozdėliu daryti, nelabai melsdavausi – paauglystė savo siūlydavo, bet neišmesdavau jų.“

Kai jau užsidegė kaupti abrozdėlius, kunigas, būdamas kur nors kaime, užsukdavęs į zakristiją, vartydavęs senas maldaknyges (beje, jų jis turi irgi sukaupęs jau kelias dėžes ir planuojantis perduoti kur nors saugoti), prašydavęs klebonų surinkti ir neišmesti, sakydavęs atvažiuosiąs ir pasiimsiąs, žvalgydavęsis daiktais užkrautose palėpėse.

„Mano tikslas – kad šia paroda džiaugtųsi kuo daugiau žmonių, kad ji negulėtų stalčiuje. Abrozdėliai sukuria tokią atmosferą, kad žmonės bežiūrėdami į juos sąmoningai ar nesąmoningai ima melstis, bendrauti su Dievu, ieškoti kokių nors sąsajų – ar savo vardo, savo šventojo, atpažįsta tokį pat abrozdėlį matę pas savo senelį ar močiutę, – apie keliaujančių abrozdėlių keliamus įspūdžius pasakojo kunigas M. Mitkevičius. – Jie nepalieka nė vieno abejingo. Ir labai įdomu, kad patraukia ne tik vyresnio amžiaus žmones. Esu šią parodą rengęs ir mokyklose, ir, nors iš pradžių bijojau, kad ją ten nusiaubs, vis dėlto tie dūkstantys mokiniai pro parodą praeidavo pagarbiai.“

Pasak kunigo Mozės, Lietuva daug tokių abrozdėlių prarado per tremties į Sibirą metus: „Nes žmonės ten pirmiausia vežėsi rožančius, maldaknyges. Ir didžioji dalis maldaknygių negrįžo.“

Prisijaukinti šventieji

Šie paveikslėliai, M. Mitkevičiaus nuomone, iš pažiūros vieniems gali pasirodyti primityvūs, kičiniai, bet visi jie spinduliuoja pamaldumą. „Šitie abrozdėliai pirmiausia yra įmelsti. Jie kalba apie tikėjimą, apie Dievą. Turbūt XIX amžiuje ne visi žmonės turėjo Biblijas, ne visi skaitė, ne visi suprato, kas sakoma, giedama lotyniškai per Mišias, todėl galvoju, kad jų santykis su Dievu, su anapusybe radosi būtent per tokius abrozdėlius, kur viskas paprasta, aišku, kur Dievas nėra toks tolimas, baisus, kur jis toks pats kaip mes“, – mintimis dalijosi kunigas.

Įdomu, pasak jo, kad mūsų tautoje visi abrozdėliuose vaizduojami šventieji prigijo, nes savų nedaug turime – bet savi tapo ir šv. Antanas, ir šv. Pranciškus, ir šv. Ona.

Šventieji abrozdėliuose peržengia nacionalines ribas, pasidaro labai savi, ir kiekviena tauta per abrozdėlius bando juos prisijaukinti. Tokiu būdu lenkai prisijaukino šv. Pranciškų, kuris būdamas grynas italas niekada Lenkijoje nėra buvęs, tokiu būdu lietuviai prisijaukino šv. Antaną iš Paduvos.

„Žemaitijoje niekas net neabejoja, kad šv. Antanas gimė Kretingoje ir yra mūsų šventasis. Tai labai gražu“, – mano abrozdėlių kolekcininkas, tiesa, M. Mitkevičius tokiu savęs nelaiko.

Jis prisipažino šios kolekcijos niekada nelaikysiantis sau, galbūt ją priglaus Bažnytinio paveldo muziejus. Taip pat kunigas norėtų, kad paroda daugiau keliautų po provinciją, nes kaimo žmonės į abrozdėlius žvelgia jautriau.

„Jiems sustoja gyvenimas, kai pamatai, kaip jie žiūri į tuos paveikslėlius. Visko jiems ten klodai – ir literatūra, ir malda, ir dailė“, – džiaugėsi jis.

Kai kurie abrozdėliai iš M. Mitkevičiaus rinkinio yra su relikvijomis, šventųjų drabužių dalelėmis.

„Tai jau yra ne tik meninė, bet ir sakralinė vertybė, relikvija, ir prie tokių abrozdėlių jau galima melstis prašant užtarimo. Kai kurie man yra labai gražūs, nes yra su aksominiais rūbeliais, ir, kai juos lieti, atsiranda dar kitoks jausmas. Kai kurių tos kvarbatkėlės tokios trapios, kad atsargiai imi kaip šventą daiktą, panašiai kaip kalėdaičius, kuriuos šiomis dienomis stengiamės namo neštis atsargiai, kad nesulaužytume“, – sakė kunigas Mozė.

Atsirado vokiečių moterų vienuolijose

Menotyrininkė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė kartu su Bažnytinio paveldo muziejaus direktore Sigita Maslauskaite-Mažyliene kunigui Mozei padėjo jo kolekciją surūšiuoti ir aprašyti, kai ji šiame muziejuje buvo eksponuojama 2014 metais.

S. Smilingytės-Žeimienės tikinimu, tokie abrozdėliai Lietuvoje vyravo XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje (egzistavo nuo XIX amžiaus pradžios)–XX amžiaus pradžioje.

„Pirmiausia jie liudija visuotinį mūsų senelių, prosenelių maldingumą, taip pat tai, kad tuo metu, kai buvo išleisti, klestėjo devocionalijų pramonė, kad Bažnyčia jomis naudojosi kaip žiniasklaidos priemone skleisti tam tikrus kultus, kaip tam tikra šventųjų asmenų propagandos priemone“, – aiškino religinius paveikslėlius tyrinėjanti menotyrininkė.

Abrozdėliai yra atminimo, kultūros dalis, tokie pat dokumentai kaip dienoraščiai, laiškai, nes kitose jų pusėse yra nuostabių, vertingų įrašų, fiksuojančių tarmybes, taip pat tai yra ir kontrafakciniai leidiniai (leidiniai, kuriuose sąmoningai neteisingai nurodyti leidimo duomenys: data, vieta, spaustuvė, kartais autorius).

„Tyrinėtojai dar neturi nusistatę terminijos, bet tokie paveikslėliai įvardijami kaip tik nori – devociniais, religiniais paveikslėliais, atmintinėmis, kvitelėmis. Ir blogiausia – kad tas pats paveikslėlis muziejininko, ypač dailės, yra aprašomas vienaip, nes jis vertina pirmiausia jo vizualiąją pusę, o bibliotekininkai dėmesį kreipia pirma į maldelę arba pavadinimą. Toks paveikslėlis yra šių dalykų suma. Labai linkėčiau, kad bibliotekininkai sukoreguotų šių smulkiųjų leidinių aprašymo procesą“, – vylėsi S. Smilingytė-Žeimienė.

Toks mažas objektas, ir taip sunku jį tyrinėti: anot menotyrininkės, reikia nustatyti siužetą, kas vaizduojama, kas leidėjas, kokie logotipai, ką reiškia akronimai, o dar tos visos spaudos technikos… Senieji paveikslėliai buvo medžio, vario raižiniai.

„Manoma, kad patys pirmieji tokie paveikslėliai atsirado XIV amžiuje vienuolijų erdvėse kaip dovanėlės: vienuolės savo geradariams siųsdavo kumpius, sūrius, kartu prie jų pridėjusios nupieštus Jėzaus atvaizdėlius, – pasakojo menotyrininkė. – Vokiečių vienuolijose moterys išpuošdavo paveikslėlius, įdėdavo juos į rėmelius, kuriuos rankomis iškarpydavo, išraižydavo, išpuošdavo gėlytėmis. Mes tokių senųjų paveikslėlių pavyzdžių Lietuvoje turime ne tiek ir daug. Muziejininkai, bibliotekininkai juos labai vertina, neafišuoja. Mozės rinkinyje jų irgi nematome. XIX amžiuje šią vienuolių tradiciją Europos leidėjai perėmė kurdami, kaip Lietuvos religinių paveikslėlių leidėjas Juozas Angrabaitis juos vadino, nėriniuotus abrozdėlius. Pakraštėliuose su reljefiniais įspaudais ar figūrinėmis įkirpomis, kaip spaustuvininkai siūlo vadinti.“