Prisijaukinta ir viduje gyvenanti Merė Popins

Operos solistė Jomantė Šležaitė – Merė Popins. Martyno Aleksos nuotrauka

„Penki Merės stebuklai“ – Ramintos Šerkšnytės opera vaikams, rodoma Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ramutė Skučaitė parašė kūrinio libretą pagal amerikiečių–kanadiečių rašytojos Pamelos Travers sukurtą istoriją apie Merę Popins. Ši veikėja – visiems atpažįstama, visiems žinomas auklės įvaizdis.

Šiais metais sukako trisdešimt metų, kaip P. Travers baigė savo žymiąją Merės Popins istoriją ir, pasirodžius paskutinei ciklo knygai, išsipildė jos siužetas. Šia proga kalbamės su operos soliste JOMANTE ŠLEŽAITE, spektaklyje įkūnijančia ypatingąją Merę.

Scena iš operos vaikams „Penki Merės stebuklai“. Martyno Aleksos nuotrauka

Martyno Aleksos nuotrauka

Kokia Merė Popins Jomantei

Jomante, esate teigusi, kad Merė Popins – vienas mėgstamiausių jūsų vaidmenų, tad pasidalinkite, kokia jūsų Merė.

Ir dabar neišsižadu šios minties. Šitam vaidmeniui prisijaukinti nereikėjo daug laiko, tarytum šita herojė ilgai buvo mano viduje ir tik laukė progos išvysti dienos šviesą. Su didžiausiu nekantrumu ir noru laukiu repeticijų, ką ir kalbėti apie spektaklius. Tiesą pasakius, taip įsijaučiu į šį vaidmenį, kad, kai ateina momentas atsisveikinti ir dainuoti paskutinę ariją, mane visada ima graudulys ir reikia pastangų susivaldyti, tarsi tikrai palikčiau Benksų šeimą ir jų vaikus.

Merė – ne tiek žmogus, kiek jausmas. Todėl šitas vaidmuo suteikia man daugybę patyrimų, neaprėpiamos meilės ir švelnumo ne tik scenoje esantiems vaikams, bet ir salėje sėdintiems mažiesiems klausytojams.

Merė Popins P. Travers įprasminta kaip ganėtinai griežta, reikli, principinga, įnoringa, savimi besižavinti ir patenkinta veikėja. Jomante, kaip jūs suvokiate, kas yra auklė, auklystė?

Vaikystėje neturėjau auklės, tačiau pati būdavau auklė (šypsosi). Nuo pat mažų dienų prašydavau kaimynų leisti pagloboti jų kūdikėlius. Nežinau, ar tai buvo įsivaizdavimas, kad kūdikis – tarsi gyva lėlė, ar noras rūpintis, bet man tai labai patikdavo. Iki pat šiol padedu draugėms su jų mažiuliais, pabūnu su jais, pagloboju. Man labai gera būti su vaikais, todėl, mano manymu, auklė yra ta, kuri pajaučia vaikelio poreikius, sugeba pajausti jo nuotaikas ir norus, apgaubia jį švelnumu ir duotuoju momentu atstoja mamą. 

Iš butelio su etikete „Vienas arbatinis šaukštelis einant gulti“ Merė Popins šaukštą vaistų duodavo visiems vaikams, šaukštelį išgerdavo ir pati. Kiekvienam gėrimas būdavo savito, jam malonaus, patinkamo skonio. Jūs, kaip Merė Popins, kokio skonio gėrimo vaistų šaukštelį eidama gulti išgertumėte?

Kadangi Merė Popins daro stebuklus, nesvarbu, kas įeitų į gėrimo sudėtį, tačiau stebuklingoji šio gėrimo esmė būtų pildyti išgėrusiojo svajones arba suteiktų jam sveikatos ir energijos kiekvieną dieną. 

Istorija apie Merę Popins vyksta Vyšnių gatvėje, kuri labai gražiai perteikta ir operoje. Jomante, papasakokite, kokiuose namuose, kokiame name, kokioje gatvelėje ar gatvėje, skersgatvyje bėgo jūsų vaikystės dienos, kur gimėte, augote, kur ir kaip gyvenate šiandien.

Augau ir mokyklą baigiau Tauragės mieste. Kaip visi vaikai buvau labai aktyvi ir gana originali mergaitė. Prisimenu raudonas sūpynes, kurias pakabindavo mama arba tėtis, o besisupdama ant jų visa gerkle dainuodavau dainą „Keturios kėdutės“. Dar iki šiol namo kaimynai prisimena mane,kaip mergaitę su suknele, sėdinčia ant sūpynių ir dainuojančią visu balsu. Taip pat su vaikais rengdavome įvairiausius pasirodymus, kuriuose ne tik dainuodavau, bet ir juos organizuodavau, vesdavau, apdovanodavau įvairiausiais prizais. Turėjau gražią vaikystę.

Dabar dienos nelabai pakitusios, tik garsiai galiu dainuoti teatro scenose, o renginius vesti ne tik kiemo draugams (nusijuokia). Nors ir Vilniuje mano kaimynai jau mane pažįsta iš balso, sklindančio pro atvirus langus.

Martyno Aleksos nuotrauka

Martyno Aleksos nuotrauka

Talento žvaigždės

Tiek literatūrinėje, tiek operos teatro Merės Popins istorijoje reikšminga išraiškingai sukurta šokanti karvė su žvaigžde ant rago. Ši žvaigždė – kaip talentas, prigimtinis gebėjimas – Dievo dovana. Kaip jūs suvokiate talentą?

Tai iš tikrųjų yra Dievo dovana, ir tą dovaną, mano manymu, turime kiekvienas iš mūsų, tik galbūt ne visi ją atrandame slypinčią savo viduje. O žodyje „talentas“ telpa labai daug: vienas žmogus gali būti talentingas oratorius, kitas – talentingai gaminti, trečias tapyti ir taip toliau. Talentas gali būti įvairus ir netelpantis į jokius rėmus.

Kiek talentas, jums – balsas, gebėjimas ir galia dainuoti – yra laimė, kiek iššūkis ir išbandymas? Kokių žvaigždžių turite dar, kaip jos sužimba ir žėri jumyse?

Talentas įpareigoja, ir vien ką nors gebėti neužtenka norint siekti profesionalumo. Taigi kartais balsas yra ne tik laimė, bet ir prievolė, valios ugdymas, nes dirbti reikia nenuilstamai ir kasdien, nepriklausomai nuo nuovargio ar kitų aplinkybių. Tikriausiai mano didžiausias talentas yra buvimas scenoje įvairiausiais pavidalais: kaip dainininkei, aktorei, renginių vedėjai. Taip pat mokausi šokti, o tai mane irgi labai traukia. Kūno ekspresija ir gebėjimas jį valdyti yra viena iš mano siekiamybių. O pagrindinis polėkis yra gyvenimas. Gyvenime nutinka tiek įdomių ir netikėtų įvykių, kad jau vien tai yra didžiulė laimė. Laimė jausti, kad gyveni.

Jomante, pasidalinkite, ką asmeniškai vertingiausio, labiausiai įsimintino esate sukūrusi operos scenoje? Koks jūsų įkūnytas personažas rodėsi, o ir šiandien atrodo kaip jums tolimiausias, priešingas, negu esate pati gyvenime? Ir jei ne operos solistė, jei ne dainavimas scenoje – kas tada?

Aktoriaus profesija ir yra tokia, kad kiekvienas vaidmuo turi būti artimas, bent jau maksimaliai prijaukintas. Kiekvienas herojus turi savo raktą, kurį galima atpažinti skaitant operos libretą. Visi mano pačios atlikti vaidmenys man vienaip ar kitaip yra artimi. Kiekvienas žmogus turi daugybę viduje slypinčių savųjų „aš“, o scenoje tereikia juos pakviesti ir leisti jiems būti.

Šiuo metu kuriu Alčinos vaidmenį Antonio Vivaldi operoje „Orlando Furioso“. Šis vaidmuo kol kas atrodo tolimiausias man pačiai, kaip Jomantei. Alčina kuria intrigas, yra nepasotinama visose gyvenimo situacijose, o aš pati esu linkusi į nuosaikumą ir ypač vertinu vidinę harmoniją.

Atsakant į klausimą, kas, jei ne operos solistė… vis tiek norėčiau būti scenoje, o gal net jos paribiuose. Mane žavi televizijos darbas, ypač už kadro esančių žmonių. Galbūt ten taip pat galėčiau realizuoti savo kūrybinį potencialą.

Martyno Aleksos nuotrauka

Martyno Aleksos nuotrauka

Žmogus sau ir kitiems

Merė Popins grįžusi pas Benksus pirmąkart išmatuoja termometru, antrąkart – centimetru vaikų elgesį. Jomante, jūs kaip Merė išmatuokite jauniausiųjų žiūrovų auditoriją.

Tiesą pasakius, bijojau vaikų auditorijos, nes ji yra ypač įnoringa. Vaiką reikia sudominti ne tik ryškiomis spalvomis ir scenografijos sprendimais, bet ir siužetu, vaidyba, balsu. Kartu vaidyba negali būti netikra, vaikų neapgausi. Tačiau „Penki Merės stebuklai“ neįtikimai įtraukia visus mažuosius žiūrovus. Nė per vieną spektaklį negirdėjau jokio bruzdesio, nebent mielus klausimus tėveliams, atlydėjusiems mažuosius žiūrovus. Tai pati geriausia dovana visai kūrybinei grupei, kuri prisidėjo prie šio spektaklio sukūrimo ir kūrimo.

Galvojant apie matus, ką jums reiškia kategorijos „geras“, „blogas“, „gražus“, „bjaurus“? Jūsų nuomone, ar geras ir gražus dažnai nėra apgaulė, tad dar blogesnis ir bjauresnis negu tiesiog tikras, toks, koks yra, kad ir ne visai malonus, ne visai priimtinas, ne pagal standartus ir normas?

Sąvokos „gėris“ ar „blogis“ yra žmogaus išgalvoti žodžiai, kurie atspindi emociją. Nėra nei gėrio, nei blogio – tik pasirinkimas. Dažnai patys nepagalvodami darome blogus darbus, priimame neteisingus sprendimus ir nuviliame ar įskaudiname kitus žmones, tačiau tai nereiškia, kad esame blogi. Svarbu suvokti savo veiksmus ir jų nebekartoti. Taip pat išorinis grožis ne visada yra lygus vidiniam grožiui. Tikrumas, sąžiningumas, gero linkėjimas ir nuoširdumas daro žmogų gražų, o tai atsispindi ir jo išorės grožyje. 

Merė Popins liepia vaikams saugoti savo šešėlius, jei jie nori, kad šešėliai juos saugotų. Kas jums yra šešėlis? Šešėlis pasirodo prietemos, sutemų metą, kuris nepažinus, tad baugina. Kita vertus, šešėlis esti visą laiką žmoguje, tai jo kita pusė, kuri mažai pažinta, tad baugina. Kiek jaučiatės save pažįstanti, ką pažinti savyje norėtumėte?

Šešėlis rodo, kad esu. Jei nebebūtų mano šešėlio, nebebūtų ir manęs pačios, o ir tamsa visada veda į šviesą. Kelionė į save veda visą gyvenimą. Pažinti save – vadinasi, pažinti ir kitą. Sugebėti būti darnoje su savo vidumi yra gana sudėtinga, juk visi save įsivaizduojame geresnį, negu esame, pateisiname savo sprendimus, nors ir giliai suvokiame, kad tai buvo neteisinga. Pripažinti savo ydas yra vienas sudėtingiausių uždavinių, bent man taip buvo, tačiau atradus meilę sau, sugebėjimą atrasti pusiausvyrą tarp didelės meilės ir savęs baudimo yra raktas į harmoniją ir sėkmę. Yra daug situacijų, kur savęs pati dar nepažįstu, tačiau siekiu analizuoti save kuo daugiau, kad galėčiau tobulėti kaip asmenybė. 

Tęsiant mintį, kas jums yra moteriškumas – moteris, žmogiškumas – žmogus?

Moteriškumas man asocijuojasi su namų jaukumu ir šeimos darna, o žmogiškumas nepriklauso nuo lyties. Norint būti žmogumi reikia išsaugoti atjautą ir būti empatiškam kito atžvilgiu.

Šių minčių akivaizdoje pažvelkime į Merės Popins istoriją. Vaikų motina, ponia Benks, operoje visur dalyvauja, skuba, lekia: pas kirpėją, pas siuvėją, pas panelę Vandą, į parodą, į koncertą… Moteris kaip motina – kas jums tai?

Mano manymu, moteris yra sukurta būti motina. Tokia prigimtis, tačiau dabar emancipuotų moterų laikai, kai dažnai moteriai svarbiau yra karjera, negu būti mama. Jokiu būdu nesmerkiu nei karjerisčių, nei supermamyčių. Tai yra kiekvienos moters pasirinkimas, kokiu keliu jai eiti. Aš esu iš kategorijos moterų, kuri nori būti mama, o mano mamos idealas, be abejo, yra mano mamytė. Dažnai jos paklausiu, kaip auklėti vaiką, kad ir aš sukurčiau tokį tarpusavio ryšį, nes mano mamytė yra mano draugė, patarėja, ta, kuri visada ras tinkamą žodį, pasirūpins ir suteiks begalinį švelnumą. 

Kaip žvelgdama į žiūrovų auditoriją regite šiuolaikines mamas, tėvus, kiek ir kaip jie moka būti su vaiku?

Kai būnu scenoje, nematau salėje esančių žmonių tiesiogine ir perkeltine prasme. Spektakliuose būnu ta herojė, kuri gyvena scenoje, todėl nevertinu nieko, kas yra už jos ribų. O buvimą su vaiku sunku įvertinti, nes kiekviena šeima turi savas taisykles, auklėjimo strategiją. Kaip nėra vienos tiesos, taip nėra ir vieno šeimos modelio.

Ar jums būna dienų, kai ne ta koja išlipate iš lovos? Kaip jas išgyvenate, kokie jūsų būdai, patarimai ir mažiesiems, ir suaugusiesiems, kaip jiems išgyventi patiems, kaip elgtis su vaiku, kuriam knieti pasiožiuoti?

Žinoma, kad būna visokių dienų, tačiau tuomet stengiuosi kuo mažiau bendrauti su kitais, kol susitvarkau su savo emocijomis. Matyt, kiekvienas turi individualius būdus, kaip įveikti blogą nuotaiką. O ožiukai aplanko visus mažus, o kartais ir didelius. Kadangi mokau vaikus, tikrai reikia daug kantrybės susikalbėti su mažaisiais ir jų ožiukais, tačiau ramumu ir kantrybe galima pasiekti teigiamų rezultatų.

Martyno Aleksos nuotrauka

Martyno Aleksos nuotrauka

Pasaulis ir aš jame, jis man…

Merė Popins, pasukdama kompasu ir ištardama: Šiaurė, Pietūs, Rytai, Vakarai – su vaikais apkeliauja visą pasaulį. Šios kelionės akivaizdoje nusakykite savąją Šiaurę, Pietus, Rytus ir Vakarus. Kur likti rinktumėtės, kodėl?

Man pasaulio kryptys ten, kur yra namai, o jie yra ten, kur jauku ir saugu. Noriu likti ten, kur yra mano šeima. Tai yra mano pasaulis su jo kryptimis.

Jums ypatingiausia kelionė ar vietos potyris.

Labai mėgstu keliauti ir pažinti kitas šalis. Ypač domina architektūra ir jos lobynai. Kol kas stipriausias įspūdis likęs iš Vatikano. Ten esanti neapsakoma energija labai mane sujaudino. Ne veltui tiek daug maldininkų ir žmonių važiuoja būtent ten prašyti Dievo pagalbos ir apsaugos. Taip pat žavi ir gamtos didybė, kalnai. Tokiose kelionėse stengiuosi užlipti kuo aukščiau ir pajusti svaiginantį aukštį bei neaprėpiamus horizontus.

Merės Popins istorija prasideda, kai ji atkeliauja su rytų vėju. Kas jums yra vėjas? Kaip jį jaučiate, kokį renkatės?

Perskaičius šį klausimą iš karto pagalvojau apie jūros brizą, kvepiantį vandeniu ir toliais. Tikriausiai rinkčiausi tokį savo vėjo idealą.

Merė Popins visus paukščius vadindavo žvirbliais. Kas jums yra paukštis?

Paukštis yra laisvės simbolis. Kai matau išskrendančius paukščius žiemoti, visada mintyse jiems palinkiu geros kelionės ir sugrįžti namo. Norėčiau pavirsti gegute, pavasario, saulės ir šilumos pranaše, nes pavasaris yra mano pats mėgstamiausias metų laikas.

Istorijoje apie Merę Popins yra karuselė, nuo viršaus ligi apačios išdabinta auksiniais raštais. Kas jums yra karuselė?

Atvirai sakant, nemėgstu karuselių, kuo daugiau metų, tuo labiau vestibiuliarinis aparatas nesidžiaugia nesvarumo būsena (juokiasi). Tačiau, kaip ir rašiau, vaikystėje man labai patikdavo suptis, taigi mano atmintyje – paprastos, raudonos sūpynės, kurios atnešė daug juoko ir svajonių.

Istorijoje atgyja katė. Kokiu gyvūnu pabūti, pasiversti jums būtų įdomu?

Norėčiau tapti juoda pantera. Jos greitis, gracija ir žvitrumas atrodo ypatingai, kerinčiai.

Istorijoje labai gražus vaikų patyrimas regint krintančių žvaigždžių dangų. Kas jums yra dangus? Kokį jį rinktumėtės matyti, stebėti?

Labai mėgstu šviesą ir saulę, galiu valandomis kaip driežas mėgautis jos spinduliais, todėl rinkčiausi giedrą ir žydrą dangų, be menkiausio debesėlio, arba žvaigždėtą rugpjūčio dangų, kai žiūrint į žvaigždes norisi svajoti ir galvoti, kas gyvena tuose toliuose, o gal ir mes patys pavirsime žvaigždėmis, kai atsisveikinsime su žemiškuoju gyvenimu.

Martyno Aleksos nuotrauka

Martyno Aleksos nuotrauka

Linkėjimai ir norai krintant žvaigždėms

Sako, krintant žvaigždei reikia sugalvoti norą, ir jis išsipildo. Tad jūsų noras kaip linkėjimas sau, taip pat ir linkėjimas operos menui bei žiūrovams, kai krinta begalė žvaigždžių norams išsipildyti.

Linkiu mylėti ir tausoti meną. Gyvename laiku, kai visi skubame, viskas labai greitai keičiasi, tačiau menui linkiu išlikti amžinam ir vertingam. Kad žmonės, atėję į teatrų scenas, galėtų pasimėgauti, atsipalaiduoti ir pasisemti vidinės ramybės, išgyvenimų, patirtų vidinį katarsį, o įspūdžiai liktų ir uždarius teatro duris.

Pokalbio pabaigoje – Jūsų, kaip Merės, turinčios galią sukurti penkis stebuklus, palinkėjimai, kurie liktų atmintyje kaip amžinoji dovana.

Linkiu visiems gyventi. Gyventi kiekviena savo esybės dalimi, mėgautis, kad esame čia ir dabar, o ne rytoj, juk viskas taip trapu ir laikina. Linkiu skleisti meilę ir kuo daugiau šypsotis, neleisti blogoms emocijoms užvaldyti mūsų. Pasitikėti žmonėmis ir dovanoti jiems savo laiką ir energiją. Kurti draugystę ir tarpusavio ryšį. Kaip Merė linkiu šviesti vieni kitiems ir dalinti savo spindulius.