Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Prisimenant Eimuntą Nekrošių

Režisierius Eimuntas Nekrošius „Lietuvos teatro amžiaus“ renginyje Vilniaus mažajame teatre 2018 m. lapkričio 15 d. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Praėjo mėnuo, kai netekome režisieriaus Eimunto Nekrošiaus (1952 m. lapkričio 21 d.–2018 m. lapkričio 20 d.). Audronės Girdzijauskaitės in memoriam, publikuotas kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 23).

Jeigu vieną dieną nukristų viena iš šešių Katedros kolonų – būtų baisu. O anądien staiga nugriuvo viena iš Lietuvos teatro atramų – mus paliko Eimuntas Nekrošius. Nusisuko ir nuėjo nebeatsigręždamas. Visi buvom sukrėsti. Ta mirtis suartino net atitolusius vieną nuo kito, kaip paprastai suartina bendri siekiai, bendri laimėjimai ir bendros nelaimės.

Šiandien gali tik džiaugtis, kad jį, nelengvai bendraujantį, pažinojai, prieš daugel metų lankydavaisi jo namuose prie Filharmonijos, kur gausius lankytojus didelėje virtuvėje nuolankiai priiminėdavo jo žmona Nadia, o jis dažniausiai net neišeidavo iš savo kambarėlio… Beje, Nadeždą Gultiajevą mano šeima pažino anksčiau už Eimuntą, ji buvo atvykusi į anų laikų legendinę Kaziuko mugę, kai ši dar buvo natūrali ir vykdavo Kalvarijų turguje; buvo apsistojusi pas mus, siųsta, rodos, Tovstonogovo scenografo Eduardo Kočergino, su kuriuo draugavom. Mano sūnui paliko keletą išlankstytų paukščių, origamių… Ir pati tada buvo panaši į paukštę. Tik vėliau susipažino su Eimuntu ir tapo jo žmona.

Man nepatinka, kai žmonės vadinami legendomis, žvaigždėmis, genijais. Bet Eimunto Nekrošiaus asmenybė iš tikrųjų buvo išskirtinė: jis visas buvo kitoks. Ir jo negali su niekuo lyginti. Lietuvių teatre buvo nemažai puikių režisierių, kurie lėmė ryškią lietuvių scenos meno pakilimo bangą XX amžiaus antrojoje pusėje. Jau niekada neišnyks iš atminties pirmieji Jono Jurašo, Povilo Gaidžio, Jono Vaitkaus ir kiek vėliau – Rimo Tumino ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai abiejose mūsų sostinėse.

Per pirmus dvidešimt E. Nekrošiaus darbo metų – dešimt šedevrų! Toks jaunas, užsisklendęs ir susikaupęs, E. Nekrošius įžengia į visai svetimą jam Jaunimo teatrą ir padaro tokį skaudų „Medaus skonį“, paskui į Kauno teatrą, kur Antono Čechovo „Ivanove“, dar balansavusiame ant tradicijos ribos, sukuria keletą nepamirštamų scenų su L. Zelčiumi, R. Staliliūnaite ir P. Venslovu. „Duokiškio baladėse“ išveda į sceną jaunimą ir pats atsiveria publikai (vien jau scena su Jėzumi, statančiu kryžių, ko verta!).

Jo spektakliai Jaunimo teatre – „Kvadratas“, „Pirosmanis“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Nosis“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ir ypač „Dėdė Vania“ – davė žiūrovams kur kas daugiau nei vien spektaklio – meno kūrinio – išgyvenimas. Jie plačiau atvėrė akis į teatrą, leido suprasti, kas iš tikrųjų yra TEATRAS, o kas – tik jo imitacija, jie lavino mūsų vaizduotę, patį žiūrovą skatino suvokti teatro kalbą ir tapti bendrakūrėju. Atmintin įsirėžė daugybė scenų ir scenelių, ypatingų mizanscenų ir subtiliausių žmogaus sielos atodangų; nenugalimas noras gyventi „Kvadrate“, magiška „Pirosmanio“ tyla ir tie mirties miltai finale, nebylus „Dėdės Vanios“ prologas, kuriame pamatai, kad Astrovas, pats šviesiausias A. Čechovo personažas, jau palūžęs! – ne, neįmanoma visko išvardinti…

O dar šimtai gijų, siejančių su Adomo Jacovskio scenografija, be kurios čia minėtų spektaklių neįmanoma įsivaizduoti, ir su kompozitoriais Sauliumi Šiaučiuliu, Faustu Latėnu, Algirdu Martinaičiu, Kęstučiu Antanėliu, kitais… E. Nekrošiaus spektakliuose vaidinę aktoriai tapo artimesni už gimines. Myliu Kostą, Vidą, Dalias ir Remigijų, myliu Andrius, Viktoriją, Vladą, Saulių, Arūną, Povilą, myliu Kristiną, Iną, Arūną, Jūrates, Rimgaudą ir Vytautą, Irenas, Ferdinandą, myliu Juozą ir visus, kurie, susipynę su savo personažų likimais, buvo ir mūsų, žiūrovų, fizinio, emocinio ir dvasinio gyvenimo dalis. Mūsų kartos dramos atspindys.

Po to buvo garsioji šekspyriada, kurioje man pats brangiausias – „Hamletas“… Turbūt niekas pasauly nesukūrė scenoje tokio gilaus ir tikro ryšio tarp mirusio Tėvo ir sūnaus, to kartų ryšio, kai iš vyresnės perimamos dorovinės, dvasinės vertybės. Paskutinė spektaklio scena, kai miręs Tėvas desperatiškai bando prikelti nužudytą sūnų, buvo sukrečianti.

Vėlesnieji spektakliai gal jau nesiekė tos sau pačiam aukštai iškeltos kartelės. Bet man teko laimė kelerius metus iš eilės matyti E. Nekrošiaus triumfą Torunės tarptautiniame festivalyje „Kontakt“. Teko net vertėjauti susitikimuose su publika Eimuntui beveik nešnekant… O kiek džiaugsmo ir išgyvenimo ašarų išlieta!

Bet ėjo laikas, keitėsi Eimunto kūrybos intensyvumas ir keitėsi spektakliai, kurių jau negalėjai priimti besąlygiškai. Mėginau apie tai rašyti (atvirumas kritikui privalu, atvirumas – tai jo mandagumo forma). Bet šito Eimis suprasti jau negalėjo, matyt, savo kūrinį tapatino su savimi pačiu, buvo net uždraudęs man eiti į jo teatrą. Nesisveikino.

Vakar „Meno forte“, atsisveikinant su mūsų teatro didžiuoju kunigaikščiu, ne man vienai vėl riedėjo ašaros. Liūdesio ir padėkos ašaros.

2018 m. lapkričio 23 d.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.