2018 12 25

Popiežius emeritas Benediktas XVI

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min

Ką turėtume tau atnešti, o Kristau?

Unsplash.com nuotrauka

Vaidinimuose prie prakartėlių dažnai vaizduojama, kaip piemenys svarsto, ką jie galėtų atnešti. Jie pasirenka ką nors iš mūsų tėvynės žmonių kasdienybės. 

Tokiai pačiai temai skirtas vienas Rytų Bažnyčios himnas, tačiau jame jai suteikiama didesnė gelmė. Jame sakoma: „Ką turėtume tau atnešti, o Kristau, kuris dėl mūsų gimei žemėje kaip žmogus? Kiekvienas tavo sukurtas kūrinys atneša tau savo dėkingumo liudijimą: angelai – savo meilę, dangus – žvaigždę, išminčiai – savo dovanas, piemenys – savo nuostabą, žemė – savo olą, dykuma – prakartėlę. O mes, žmonės, atnešame tau Mergelę ir Motiną.“

Marija yra žmonių dovana Kristui, tačiau kartu tai reiškia, jog iš žmogaus Viešpats nori ne kažko, bet jo paties. Dievas nori iš mūsų ne procentų, bet mūsų širdies, mūsų būties. Jis nori mūsų tikėjimo, o iš tikėjimo – gyvenimo, iš gyvenimo – dovanų, apie kurias bus kalbama Paskutiniame teisme: maisto ir drabužių vargšams, atjautos ir meilės, paguodos žodžio ir paguodžiančios paspirties persekiojamiems, įkalintiems, apleistiems ir pražuvusiems. 

Ką turėtume tau atnešti, o Kristau? Tikrai atnešame Jam per mažai, o tarpusavyje keičiamės brangiomis dovanomis, kurios net nebėra mūsų pačių ir mūsų paprastai nutylimo dėkingumo išraiška. Pamėginkime atnešti Jam tikėjimą, save pačius, kad ir tokios ištaros pavidalu: tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui! Ir šią dieną neužmirškime daugelio, kuriuose jis žemėje kenčia.

Ištrauka iš knygos „Kalėdų palaima. Meditacijos“ (Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2007 m., iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas)