Krokuvos prakartėlė – ne tik Kalėdų, bet ir miesto istorija

Kalėdos ne tik skelbia didžiąją Amžinojo Žodžio Įsikūnijimo, Dievo tapsmo Žmogumi žinią, bet ir spinduliuoja su niekuo nesulyginamą šilumą bei jaukumą. Galbūt dėlto ir šios šventės atspindžiai materialiojoje kultūroje tokie margi, skirtingi, puikiai atspindintys šventės kuriamą nuotaiką ir savo gausa bei įvairove veikiausiai netgi pranokstantys svarbiausią krikščionių šventę – šv. Velykas.

Vien pažvelgus į Europos tautų kalėdinį paveldą atsiveria platus jo spektras – nuo germanų tautose vyraujančių šventės simbolių – advento vainiko, eglutės – iki spalvingų ir nuotaikingų Neapolio ar didinga baroko dvasia alsuojančių Portugalijos prakartėlių.

Lenkija šventiniame žiemos šurmuly pirmiausia išsiskiria nepaprasta kalėdinių giesmių ir dainų, vadinamų kolendomis ir pastoralėmis (kolędy i pastorałki), gausa (jų priskaičiuojama apie 500–600), tačiau bene originaliausiu lenkišku Kalėdų atributu reikia laikyti Krokuvos prakartėlę – szopka krakowska, kuri kilme, istorija ir forma labai skiriasi nuo to, ką per šimtmečius yra sukūrusios kitos kalėdinių prakartėlių tradiciją ypač išpuoselėjusios tautos.

Tradicijos ištakos

1223 metais šv. Pranciškui Asyžiečiui Grečyje (Greccio) įrengus prakartėlę, paskatinusią greitą šios tradicijos išplitimą Italijoje ir kitose Europos šalyse, paprotys netruko pasiekti ir Lenkiją. Bažnyčiose, ypač priklausančiose pranciškoniškosios regulos vienuolių ordinams, įrengiamų prakartėlių, vaizduojančių uolėtų kalnų ir vešlios augmenijos prieglobstyje besiilsinčią Šventąją Šeimą, gyvulių bandas sergstinčius piemenėlius, aukštybėse plevenantį angelų chorą ir žvaigždės vedamus į Betliejų skubančius Tris Karalius, fone imti organizuoti gyvieji paveikslai ir šventiniai vaidinimai (jasełka), kuriais stengtasi atkartoti šv. Kalėdų slėpinį.

XVI amžiuje šių vaidinimų personažais tampa ne tik bibliniai asmenys, bet ir nacionaliniai didvyriai – pergalės prieš turkus prie Vienos laimėtojas karalius Jonas Sobieskis, karų su Švedijos karaliumi Karoliu X herojai – etmonas Stefanas Čarneckis ir garsiojo Jasna Góros vienuolyno Čenstakavoje prioras Augustinas Kordeckis, narsiai vadovavęs vienuolyno ir stebuklingojo Juodosios Madonos – Čenstakavos Dievo Motinos – atvaizdo gynybai 1655 metais, Švedų tvano metu.

1736-aisiais Poznanės vyskupas kunigaikštis Teodoras Kazimieras Čartoriskis tokius vaidinimus prie bažnyčiose įrengtų prakartėlių uždraudė dėl pernelyg pasaulietišku tapusio šių pasirodymų pobūdžio ir šventovėse keliamos sumaišties. Tuomet vaidinimai imti rengti gatvėse, naudojant medines konstrukcijas, su gerokai į priekį išsikišusiu proscaenium (priešsceniu). Pačia konstrukcija stengtasi atkartoti rūmų, bajorų dvarelių, miestų rotušių fasadų architektūrą. Taip pamažu radosi tipinis nešiojamos ir kalėdiniams vaidinimams naudotos prakartėlės modelis su dviem aukštais bokštais šonuose, su tarp jų įterptu proscaenium.

Krokuvietiškų prakartėlių pramote vadinama Michało Ezenekierio prakartėlė. Przeglad.ca nuotrauka (Krokuvos etnografijos muziejus)

Ypatingoji Krokuvos prakartėlė

XIX amžiaus antrojoje pusėje Krokuvoje susiformuoja ypatinga prakartėlių atmaina. Nuo kuriamų kitose Lenkijos vietovėse Krokuvos prakartėlė visų pirma išsiskiria joje atspindima išskirtine senojo karalių miesto architektūra: Vavelio katedros ir karalių pilies, Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bokštais, renesansiniais Gelumbės krautuvėlių (Sukiennice) atikais, arkadomis ir, žinoma, didingais barokinių bažnyčių kupolais ir frontonais, kurie Krokuvoje, lygiai kaip ir Vilniuje, gatvių bei gatvelių perspektyvose neretai iškyla tarytum didinga scenos užsklanda.

Priešingai nei Neapolyje, kur prakartėlių gamyba ir šiandien neretai yra tik šiuo amatu užsiimančių meistrų darbas, ar Portugalijoje, kur karalių, magnatų ar vienuolynų užsakymu didingas ir elegantiškas barokines prakartėles kūrė žymiausi šalies skulptoriai, Krokuvos prakartėlių kilmė kur kas artimesnė tikrosios, biblinės, prakartėlės istorijai. Tai sunkumų ir gyvenimiškos būtinybės paskatintas kūrinys.

Žiemos metu, kai sustodavo intensyvūs statybų darbai, prakartėlių gamyba tapdavo svarbiu pragyvenimo šaltiniu mūrininkams ir koklių gamintojams, gausiai susitelkusiems Krokuvos priemiesčiuose: Krovodžoje (Krowodrza), Juodajame Kaime (Czarna Wieś) ir ypač senąją Lenkijos sostinę artimą Vilniui darančiame mano gimtojo vilniškio Žvėryno antrininke – Krokuvos Žvėryne (Zwierzyniec).

Garsiausiu Krokuvos prakartėlių meistru laikomas Krovodžos koklininkas Michałas Ezenekieris. M. Ezenekieris ir vėliau prie prakartėlių meistravimo prisijungęs jo sūnus Leonas šių kalėdinių atributų gamyba ir kalėdojimu bei rengiamais šventiniais pasirodymais vertėsi nuo 1864 metų iki Pirmojo pasaulinio karo. Krokuvos Etnografijos muziejuje saugoma viena M. Ezenekierio pagaminta prakartėlė yra vadinama krokuvietiškų prakartėlių pramote. Sunku pasakyti, kada ši prakartėlė sukurta: restauruojant kūrinį aptiktas konstrukcijos klijavimui panaudotas 1898 metų laikraštis, tačiau pati prakartėlė gali būti ir ankstyvesnė.

Krokuvos architekto, tapytojo ir grafiko Adamo Podhoreckio (1896–1976 m.) XX a. antrojoje pusėje tušu ir akvarele sukurtas krokuvietiškos prakartėlės projektas. Piešinys iš Mariaus Jonaičio rinkinio

Piotr Stachiewicz „Krokuvietis berniukas ir prakartėlės“ („Krakowiak i szopki“) ir „Prakartėlių pardavėjas“ („Sprzedawca szopek“). Liveinternet.ru iliustracija

Prakartėle nešini kalėdotojai. Mhk.pl nuotrauka (Krokuvos miesto istorijos muziejus)

Prakartėlių tipai ir paskirtis

Ilgainiui nusistovėjo du Krokuvos prakartėlių tipai. Vienos jų buvo nedidelės, skirtos pardavimui ir dažno krokuviečio namuose per šv. Kalėdas statomos po eglute. Šaltyje savo prekes siūlantys tokių prakartėlių pardavėjai tapo ne vieno dailės kūrinio tema.

Žymaus XIX amžiaus antrosios pusės–XX amžiaus lenkų dailininko, Krokuvoje praleidusio didžiąją gyvenimo dalį ir 1938-aisiais čia mirusio Piotro Stachiewicziaus, labiausiai išgarsėjusio 1893 metais sukurtu paveikslų ciklu „Dangaus Karalienė. Legendos apie Dievo Motiną“ (Królowa Niebios. Legendy o Matce Boskiej), vėliau virtusiu neįtikėtino populiarumo grafikos darbų rinkiniu, darbuose sumeistrautas prakartėles praeiviams siūlančio jų pardavėjo motyvas iškyla net dusyk. Šie P. Stachiewicziaus paveikslai tapo Lenkijoje itin mėgstamais XIX amžiaus antrojoje pusėje–XX amžiaus pradžioje plačiai išpopuliarėjusių šventinių atvirukų siužetais.

Antrasis Krokuvos prakartėlių tipas – didelės (neretai net kelių metrų aukščio), skirtos prakartėle nešinų per šventes namus lankančių kalėdotojų rengiamiems lėlių spektakliams, palydimiems kalėdinių giesmių (kolendų) giedojimo.

Žvilgtelėjus į senus XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios lenkiškus kalėdinius atvirukus, nesunku įsitikinti, kad prakartėle nešini kalėdotojai buvo vienas populiariausių šių atvirukų motyvų.

2017 m., kai Krokuvos prakartėlės tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą, vykęs prakartėlių konkursas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Krokuvos centrinio turgaus aikštėje. Dzieje.pl nuotrauka

Neblėstanti tradicija

Krokuvos prakartėlės aukso amžius baigėsi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Karo metais Habsburgų imperijos, kuriai tuomet vis dar priklausė Galicijoje esanti Krokuva, valdžia uždraudė kalėdojimą su prakartėlėmis, o jų meistrai pamažu išmirė ar išsibarstė po pasaulį. Prakartėlių meistrystės tradicijas mėginta gaivinti tarpukariu, ir tai padaryti pavyko 1937 metais surengus pirmąjį gražiausios krokuvietiškos prakartėlės konkursą.

Nuo to laiko kas gruodį Krokuvos centriniame turguje (Rynek Glówny) – didžiausioje Europoje rotušės aikštėje, lenkams ir lietuviams vienodai brangaus romantizmo dainiaus Adomo Mickevičiaus paminklo papėdėje, ima banguoti besimainančia spalvų, formų, figūrų įvairove užburianti Krokuvos prakartėlių jūra. Joje tartum veidrodyje atsispindi nuostabi senojo karalių miesto architektūra – kyla gotikiniai Vavelio, Švč. Mergelės Marijos bazilikos bokštai, jų languose dažnai šmėkšteli ir garsusis Krokuvos simbolis – trimitininkas (hejnalista mariacki), kartkartėmis sušmėžuoja grakštūs romaninės klarisių Šv. Andriejaus bažnyčios bokštelių šalmai, Barbakano, Šv. Florijono vartų ir senųjų miesto sienų fragmentai.

Margame prakartėlių veikėjų būryje galima sutikti ne tik Šventąją Šeimą, piemenėlius ar karalius, bet ir Krokuvos simbolius – mitinį slibiną, barzdotą totorių karį primenantį raitelį – lajkonik, Lenkijos (taip pat Lietuvos) istorijai reikšmingas istorines asmenybes ir legendinius personažus: Krokuvoje mirusį ir palaidotą žymųjį pamokslininką, garsiojo veikalo „Šventųjų gyvenimai“ autorių, pirmąjį Vilniaus universiteto rektorių Petrą Skargą, istoriką ir kronikininką Joną Dlugošą, legendinį magą, lenkų Faustu vadinamą Janą Tvardovskį, pasak legendos, padėjusį karaliui Žygimantui Augustui iškviesti Barboros Radvilaitės vėlę, heliocentrinės saulės sistemos teorijos pradininką Mikalojų Koperniką, sukilimo vadą Tadą Kosciušką, Vilniuje gyvenusią iš šiandien visam pasauliui kaip Dievo Gailestingumo apaštalę žinomą šv. Faustiną Kovalską ar mūsų dienų šventąjį – popiežių Joną Paulių II.

***

Tokia toji Krokuvos prakartėlė. Labai skirtinga nuo to, ką, sekdamos šv. Pranciškumi Asyžiečiu, sukūrė kitos Europos tautos. Pasakojanti ne tik biblinę Kristaus gimimo, bet ir savo šalies, senosios jos sostinės istoriją, atspindinti išskirtinį Krokuvos architektūros grožį ir išreiškianti nagingų prakartėlių meistrų meilę gimtajam miestui. 2017 metais Krokuvos prakartėlė įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą.