Partizanų Kalėdos: dulkėse karaliai

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos rajono partizanai./ epartizanai.archyvas.lt nuotrauka

Ar gali Kalėdos būti gražios, kai kiekviename žingsnyje tyko mirtis, o švęsti tenka bunkeryje po žeme? Iš partizanų atsiminimų žinome, kad net ir karo sąlygomis gyvenimas būna visoks – liūdesio valandėles keičia kasdienybės bei pergalių džiaugsmai. Taip ir kalbant apie Kalėdas – kai kada jos primindavo pasiilgtus ankstesnius laikus, kai šiltuose namuose su šeima būdavo sėdama prie gausaus Kūčių ir Kalėdų stalo, o kartais įkvėpdavo žvelgti pirmyn ir dar uoliau siekti Tėvynės laisvės. Juk Kalėdos ir Naujieji metai gerai tinka abiems tikslams: apmąstyti, kas buvo, ir kas dar bus.

Šiame tekste, sklaidydami išlikusius partizanų užrašų puslapius, prisiminsime, kaip jie švęsdavo Kūčias ir Kalėdas. Apmaudu, kad daugelis sunkaus mūsų didvyrių gyvenimo liudijimų tarytum išpildo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ pranašingas eilutes: „Karūnos niekšų daliai, / O dulkėse karaliai, / Ir tribunoluos išdidžiai / Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.“ Nes tikrai mūsų okupuotos šalies tikrieji vadovai partizanai gyveno neįtikėtinuose nepritekliuose: sušalę, išalkę, pavargę, kartais išsigandę ar liūdni. Bet užtat labai retai – visai praradę viltį, besigailintys savo pasirinkto kelio. Tokius pavyzdingai ištikimus laisvei ir tiesai norisi juos prisiminti Kalėdų belaukiant.

Dainavos apygardos partizanai 1948 m./ epartizanai.archyvas.lt nuotrauka

Kūčios įsikasus šiauduose

Partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas savo prisiminimuose taip aprašė partizaniškas Kūčias: „Turėjome užmiršti Kūčių stalą ir tyliąją Kalėdų naktį praleisti įsikasę šiauduose, kurių buvo tiek maža, kad negalėjo mūsų nė nuo vėjo apsaugoti. Tačiau ši aplinka savo vargu ir savo paprastumu buvo pati artimiausia Mažojo Dievulio gimimui. Ir taip mus aplankė vidurnakčio valanda, kada visas krikščioniškas pasaulis, išvargintas karų ir pokario chaoso, laukė Dievulio gimimo, atnešančio taiką ir ramybę geros valios žmonėms. Tvarto šiauduose susigūžus, ryškiau negu kitados iškilo mums prieš mūsų akis mūsų tautos Golgotos kelias. Mintimis skriejome pas artimuosius, į mūsų gimtąsias pirkias, kurios buvo sklidinos skausmo, besiveržiančio iš mūsų besimeldžiančių motinų širdžių. Prisiminėme tą dvidešimt tūkstančių savo kovos draugų, kurių daugelis pasirinko kankinio kelią, iškeliaudami amžinybėn sutraiškytais sąnariais, sulaužytais šonkauliais, išsukinėtais pirštais, supjaustyta ir sudeginta oda… Mintimis jungėmės ir su gyvaisiais kovojančiais draugais, kurie su ginklu rankose žuvo Kūčių naktį gimtuose laukuose. O vis dėl tos Tiesos, kurią paskelbė šiąnakt gimęs Pasaulio Išganytojas.“

Želsvos partizanai/ epartizanai.archyvas.lt nuotrauka

Paskutinis Kalėdų rytas

Partizanų rėmėja Ona Derbutienė atsiminimuose rašė: „Kūčių vakarą, apie 6 val. vakaro, mūsų namuose susirinko partizanai. Visi buvo sužvarbę, sušalę. Jų namai – atviras dangus. Trynė rankas, buvo patenkinti, kad sutiks Kūčias kaip visi žmonės. Pakvipo atšylančių ginklų kvapu, vėju dvelkiančiais drabužiais. Nepaisant nuolatinės įtampos ir nė akimirkai neatsitraukiančios mirties grėsmės, jų širdys linko prie džiaugsmo – buvo užkrečiamai linksmi ir drąsūs.

Vakarienei vadovavo vyrai. Susėdus prie stalo, paskelbė tylos minutę žuvusiems atminti. Vienas jų perskaitė maldą, padalijo kalėdaičius. Pradėjome vakarieniauti. Jokių gėrimų nebuvo. Minėjo žuvusius draugus, kalbėjo apie ateities perspektyvas. Vyrai gaudė iš anapus Geležinės uždangos kiekvieną vylingą žodį, komentavo jį. Guodėsi, kad kitais metais galbūt kiekvienas Kūčias švęs savuose namuose, su savais, be ginklų, be baimės ir laisvoje Lietuvoje.“

Deja, Kalėdų rytą visus pažadino smarkus rusų kareivių beldimas į duris su raginimu pasiduoti. Nepasidavė. Užviręs mūšis tęsėsi 5 valandas, keletą partizanų pakirto priešų kulkos, likusieji nusišovė paskutiniaisiais šoviniais. Visi partizanai žuvo.

Vakarų Lietuvos partizanų srities vadovybė 1949 m. žiemą./ epartizanai.archyvas.lt nuotrauka

Kalėdos po žeme

Partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas Kūčių išvakarėse ir Kalėdų dieną savo dienoraštyje paliko tokius įrašus:

„Gruodžio mėn. 23 d. Ryt Kūčios. Penktos Kūčios, kurias aš praleidžiu Dievas žino kaip. 1944 m. Kūčių visai nešvenčiau. Graco aerodrome ėjau sargybą. Buvo žvaigždėtas dangus, ir, į jį žiūrėdamas, mąsčiau apie toli likusią Lietuvą ir namiškius. 1945 m. per Kūčias kroviau anglis Donbase. 1946 m. dieną prieš Kūčias išdavė mūsų bunkerį. Mes su Žaibu keletą valandų prieš išsikraustėm į gretimą bunkerį. Dieną jau liepsnojo trobesiai. Išlipęs iš bunkerio ir matydamas dūmus, aš iš pradžių pagalvojau, kad dūmai rūksta iš šeimininkų dūminės pirkios. Pasirodo, kad ten rūko sudegęs kluonas. Tada žuvo Nykštaitis, Raktas, Lordas ir Vytenis. Lygiai dveji metai praėjo nuo to laiko. Mes su Žaibu tada ėjom visą naktį. Kaip tik pralaviravom pro rusus. Miegojom sename bunkerėlyje. Rytojaus dieną išsiprausėm ir Kūčias valgėm pas O. (dabar suimta ir sėdi kalėjime). 1947 m. Kūčias praleidau Šiluose. Ir štai 1948 m. Šį kartą nutarėme Kūčias valgyti mūsų bunkeryje.

Gruodžio mėn. 25 d. Vakaras. Pamažu pas mus sueina visi „žaibukai“ (Vanagas, Žilvitis, Viesulas) su savo „gaspadoriumi“. Klausomės radijo. Iš visų pusių skamba kalėdinės dainos. Perduoda Anglijos karaliaus, popiežiaus, Trumeno ir kt. kalėdinius sveikinimus. Muzika, dainos… Tenai atgijo gyvenimas. Mūsų bunkeryje, po žeme, vienuolika vyrų susirinko praleisti Kalėdų. Kurgi tos Kalėdos dingo, kada viešpatauja šiluma ir jauki ramybė? Kalėdos po žeme! Rašau šias eilutes ir drebu iš šalčio. Negalėčiau pasakyti, kad mūsų nuotaika būtų kalėdinė. Ji – dirbtinė. Visi susimąstę, tik retkarčiais pajuokauja. Apie 2 val. visi išsiskirsto. Sugulam ir mes.“

Pietų Lietuvos srities partizanų atstovai pakeliui į Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. 1948 m. gruodis / epartizanai.archyvas.lt nuotrauka

Vyrams giedant virpėjo lempos liepsna

Kęstučio apygardos partizanų ryšininkė Apolonija Liekytė-Navickienė, bendražygių vadinta slapyvardžiu „Šaka“, taip pat gerai atsimena 1948 m. Kalėdas, kurias buvo pakviesta švęsti su 30 partizanų, tarp jų ir garsiuoju vadu Jonu Žemaičiu-Vytautu: „Ilgokai ėjome per pelkėtas vietas, kemsynus, kol priėjome Pocių ūkį. Sodyboje dažnai lankydavosi partizanai ir dabar jie buvo atėję kartu švęsti Kalėdas. Įsivaizduokit, įeinam į tą namą, ten stalas ilgiausias, o vyrai labai smagūs ir linksmi. Pirmiausiai jie visi atsistojo. Berods, Jonas Žemaitis pakvietė maldai. Jie labai daug meldėsi, tada giedojo giesmę „Marija, Marija“. Kambaryje buvo primusinė lempa – mačiau, kaip liepsna joje susvyruodavo kiekvienąsyk smarkiau užgiedojus. Šitiek vyrų! Paskui, kai pakilom nuo stalo, visi bendrai kalbėjomės, o vėliau ir atskirai. Aš priėjau prie Jono Žemaičio ir paklausiau, ar nebaisu. Jis atsakė: ne, mes privalom ginti Tėvynę, nesunku, nebaisu, neturim skundų. Einam visi, kovojam, žūnam, išlydim, apgailim ir keliaujam toliau. Klausiausi jo su pasigėrėjimu, nors man labai gaila buvo tų jaunų vyrų, kiekvieną apverkdavau, bet supratau, kad jie kitaip negalėjo, turėjo eiti tėvynę ginti.“