Portugalijos prakartėlėse sustingusi Baroko didybė

Kai kada su Romos imperatoriaus Konstantino motina – šv. Elena, kuri, kaip manoma, iš Šventosios Žemės pargabeno ir Didžiojoje Švč. Mergelės Marijos bazilikoje patalpino Betliejaus ėdžių relikvijas, mėginama sieti ir Kristaus gimimą Betliejuje vaizduojančios prakartėlės ištakas. Tačiau, be abejo, labiausiai šią tradiciją išgarsino Šv. Pranciškaus Asyžiečio per 1223 metų šv. Kalėdas Grečyje (Greccio) įrengta prakartėlė.

Krikščioniškame pasaulyje ši tradicija įgavo daugybę įvairių ir originalių pavidalų. Pačioje Italijoje bene labiausiai garsėja Neapolio prakartėlė. Šiame mieste netgi esama Prakartėlių gatvės (Via San Gregorio Armeno), kurioje susitelkusios nagingų vietos meistrų dirbtuvės siūlo ištisas virtines angelų, piemenėlių, karalių figūrų, skirtų metų metus kurti ir gausinti nuosavą prakartėlę.

Tačiau šįsyk ne apie garsiąsias Neapolio prakartėles, bet apie tai, kokių išraiškos formų šv. Pranciškaus Asyžiečio įkvėpta Kalėdų tradicija įgavo nuo mūsų labiausiai nutolusioje Europos šalyje – Portugalijoje.

Portugališkoji prakartėlių tradicija

Portugalai prakartėlę vadinama gilias etimologines šaknis turinčiu žodžiu presépio, kildinamu iš lotynų praesepium ir reiškiančiu ėdžias arba tvartą. Beje, ir Didžioji Švč. Mergelės Marijos bazilika Romoje, kurioje saugomos šv. Elenos atgabentos Betliejaus ėdžių relikvijos, iki VII amžiaus buvo žinoma ir kaip Santa Mariaad praesepe. Daugelio kitų Europos tautų kalbų žodžių, reiškiančių prakartėlę, kaip antai prancūzų crèche, vokiečių krippe, anglų crib, kilmė – vėlyvesnė. Jie kildintini iš viduramžiškos lotynų kalbos žodžio cripia, taip pat reiškiančio ėdžias.

Seniausias ir tik fragmentiškai išlikęs Portugalijos presépio sukurtas antrojoje XVI amžiaus pusėje. Didžiųjų geografinių atradimų eroje šalį valdžiusio karaliaus Manuelio I duktė – infantė Marija – šią 1570 metais pagamintą prakartėlę užsakė pranciškonų Šv. Kotrynos vienuolynui (Convento de Santa Catarina de Carnota) Alenkere (Alenquer).

Labiausiai prakartėlių gamyba Portugalijoje suklestėjo ir įmantriausias formas įgijo Baroko epochoje. Nors kai kada teigiama, kad šio meno stiliaus pavadinimas kildintinas būtent iš portugalų kalbos žodžio, reiškiančio netaisyklingos formos perlą, į Portugaliją, kaip ir į Lietuvą bei kitus europinės kultūros paribius, Barokas atkeliavo kiek vėluodamas, tačiau užsiliko ilgiausiai, giliai įsiskverbdamas į portugalų meninį skonį bei pasaulėjautą.

Barokinė estetika klestėjo per visą XVIII amžių ir sutapo su kolonijinės valstybės istorijos epocha, kai metropoliją gausiai užliejo Brazilijos ir kitų Afrikoje bei Azijoje valdomų teritorijų auksas ir brangakmeniai. Tai paliko ryškų pėdsaką ir Portugalijos prakartėlių kūrimo tradicijoje: menkame Betliejaus tvartelyje prisiglaudusi Šventoji Šeima čia neretai virsta aukso gijomis ir brangakmeniais siuvinėtus drabužius vilkinčiais monarchais, kurių galvas puošia iš sidabro ar aukso pagamintos karūnos, primenančios nešiotas Portugalijos valdovų, arba aureolės, vadinamos resplendor.

Galbūt toks vaizdavimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visiškai nutolęs ir nederantis su tikrąja Kalėdų istorija, tačiau žvelgiant į kadaise Portugalijos infančių išsiuvinėtais drabužiais vilkinčią Šventąją Šeimą, aplanko mintis – bet juk iš tiesų tai taip žmogiška ir kartu labai panašu į tai, ko iš ateinančio Mesijo laukė ir tikėjosi Išrinktoji Tauta – ne bejėgiškai ėdžiose gulinčio kūdikio, bet Karaliaus, išvaduosiančio ir atkursiančio Izraelį.

Dar daugiau – galbūt tokia prakartėlė vaizdžiai perteikia tai, ką girdime advento ir Kalėdų liturgijos dėkojimo giesmių (prefacijose): „Per jį šiandieną sušvito nuostabūs pasikeitimai: Amžinasis Žodis, priimdamas trapią mūsų prigimtį, be galo išaukštino žmonių giminę, ir ta nuostabi su juo giminystė daro mus nemirtingus. Jis, pirmą kartą atėjęs ir nuolankiai žmogaus kūną priėmęs, atpirko mus, kaip buvo nuo amžių nuspręsta, ir atvėrė mums kelią į amžinąją laimę. Ir antrą kartą ateis garbingas ir didingas, idant viso pasaulio akivaizdoje mums atiduotų pažadėtą nesibaigiančio gyvenimo dovaną.“

Seniausioji Lisabonos prakartėlė

Seniausią barokinę Lisabonos prakartėlę galima išvysti buvusiame Šv. Klaros seserų Dievo Motinos (Madre de Deus) konvento Šv. Antano koplyčioje. Viename koplyčios gale esama altoriaus, kuriame ištisus metus stovėdavo besilaukiančios Švč. Mergelės Marijos statula (Nossa Senhora de Esperança). Altoriaus mensoje šį titulą simboliškai atkartoja ten pavaizduoja dvigeldė kriauklė su jos viduje glūdinčiu juoduoju perlu, kuris laikytas itin retu ir brangiu. Tai Kristaus gimimo laukiančios Dievo Motinos simbolis. Visus metus vienuolės melsdavosi atsisukusios į šį altorių, tačiau Kalėdų švenčių laikotarpiu besilaukiančios Dievo Motinos statula būdavo išnešama ir atveriamas priešinėje koplyčios sienoje esančioje nišoje įtaisytas Casa de Presépio – Betliejaus namelis.

Prakartėlę laikotarpiu tarp 1700–1730 metų, kai karaliaus Jono V (João V) iniciatyva vienuolynas buvo pertvarkomas ir dekoruojamas, sukūrė vieni žymiausių prakartėlių meistrų – tėvas ir sūnus – Dionísio ir António Ferreiros. Kompoziciją sudaro 42 iš terakotos pagamintos ir auksu bei sidabru dekoruotos figūros, kurių aukštis – nuo 20 iki 70 centimetrų.

XIX amžiuje prakartėlė buvo išmontuota, o 1872 metais, mirus paskutinei klarisei ir vienuolyną uždarius, atiteko muziejui. 2006-aisiais po kruopščios restauracijos sugrąžinta į ankstesnę vietą. Palyginus su kitų meistrų prakartėlėmis, Ferreirų darbai išsiskiria realistiškumu. Kurdami prakartėlių personažus, tėvas ir sūnus portretavo žmones, sutiktus Lisabonos ir kitų Portugalijos miestų gatvėse (kitų autorių prakartėlėms būdingas didesnis stilizavimas, tam tikri figūrų tipai). Kita Fereirrų darbų ypatybe laikoma tai, kad šių meistrų prakartėlėse esama daugiau moterų figūrų. Manoma, kad Dievo Motinos konvento prakartėlės atveju tai lemti galėjo aplinkybė, kad kūrinys buvo užsakytas moterų vienuolynui.

Žymiausias Portugalijos prakartėlių meistras

Žymiausiu barokinių prakartėlių kūrėju Portugalijoje laikomas Joaquimas Machado de Castro (1731–1822). Gimęs Koimbroje – mieste, garsėjančiame seniausiu Portugalijoje ir vienu seniausių Europoje universitetu, vargonininko ir skulptoriaus šeimoje, J. M. de Castro išgarsėjo skulptūriniu dekoru, puošiančiu portugališkąjį Eskorialį – milžinišką karališkųjų rūmų ir augustijonų vienuolyno architektūros kompleksą šalia Lisabonos įsikūrusioje Mafroje bei vienoje didžiausių Europoje – Komercijos arba Rūmų (Praça do Comércio arba Terreiro do Paço) – aikštėje stovinčia raito karaliaus Juozapo I skulptūra, iškilusia rekonstruojant aikštę po lemtingojo 1755 metų žemės drebėjimo, ne tik sugriovusio joje stovėjusią senąją Portugalijos karalių rezidenciją – Ribeiros rūmus, bet ir nušlavusio nuo žemės paviršiaus didžiąją dalį anuomet bene turtingiausio Europos metropolio viduramžių epochos architektūros.

Kita vertus, iki šiol neblėstančią šlovę J. M. de Castro ir jo mokiniams pelnė dydžiu bei figūrų gausa stebinančios Kalėdų prakartėlės. Senosios romaninės Lisabonos katedros (Se Patriarcal) Šv. apaštalo Baltramiejaus koplyčioje saugomas Presépio do Beneficiado Oliveira. Tai ankstyviausia J. M. de Castro prakartėlė, sukurta 1766-aisiais, kai 35 metų sulaukęs menininkas jau buvo spėjęs išgarsėti skulptūrinio dekoro darbais Mafros karalių rūmų ir vienuolyno komplekse. Be to, tai vienintelė datuota ir signuota šio skulptoriaus prakartėlė.

Didžiausia Portugalijos prakartėlė

Didžiausia barokinė Portugalijos prakartėlė, irgi priskiriama J. M. de Castro ir jo mokyklai, yra sudaryta iš beveik 500 figūrų ir puošia Lisabonos Švč. Jėzaus Širdies baziliką (Basilica da Estrela).

Bragansų dinastijos valdovės Marijos I iniciatyva pastatyta šventovė (beje, pirmoji pasaulyje konsekruota Švč. Jėzaus Širdies titulu) ir basųjų karmeličių ordino konventas užbaigti 1790 metais ir mena dramatišką karalienės gyvenimo istoriją. Didžiulio sakralinio komplekso statybos pradėtos vykdant pažadą pastatyti šventovę, jeigu pavyks susilaukti sosto paveldėtojo, o užbaigtos praėjus dvejiems metams po 27 metų sulaukusio sosto įpėdinio princo Juozapo mirties nuo raupų.

Susitaikyti su sūnaus netektimi taip ir nepajėgusios karalienės, kuri po jo mirties išgyveno dar 28 metus, ateityje laukė daug skaudžių išbandymų: ne tik Europos užkariautojo Napoleono kariuomenės įsiveržimas į Portugaliją, nulėmęs analogų Europos istorijoje neturėjusį viso karališkojo dvaro ir sostinės perkėlimą į tuometinę Portugalijos koloniją – Braziliją, Rio de Žaneirą, bet ir vis gilėjanti valdovę ištikusi psichikos liga. Dėl pašlijusios psichikos sveikatos Brazilijoje, kur 1816-aisiais, sulaukusi 81 metų, karalienė mirė, ji vadinama Marija Pamišėle, tačiau Portugalijoje žinoma kaip Marija Pamaldžioji ir yra viena iš nedaugelio Bragansų karališkosios dinastijos atstovų, amžinojo poilsio atgulusi ne karališkajame panteone – Lisabonos Šv. Vincento už miesto sienų (São Vicente de Fora) vienuolyne, bet jos pačios nurodymu pastatydintoje bazilikoje.

Vienu iš monarchės globotų meninių projektų, susijusių su siekiu sukurti kuo įspūdingesnį votyvinės šventovės interjerą, laikoma ir įspūdingo masto prakartėlė, ženklinanti J. M. de Castro genijaus prakartėlių kūrimo srityje apogėjų. Paslaptinga didžiausios Portugalijoje barokinės prakartėlės detalė – vienas adoruojančių angelų. Veikiausiai tai vienas iš Baroko epochai itin būdingų atvejų, kai religinės tematikos kūrinio fundatorius ar užsakovas tampa tiesioginiu jame vaizduojamo vyksmo dalyviu, dažniausiai užimančiu adoratoriaus padėtį. Manoma, kad didžiajai prakartėlei kuriant pirmiau minėtą adoruojančio angelo figūrą J. M. de Castro modeliu buvo tapusi pati karalienė Marija I…

Ši didžiausios Portugalijos prakartėlės atsiradimo istorija ir vėl skatina susimąstyti: ar tai – vien siekis įamžinti save? O galbūt adoruojantis angelas karalienės Marijos I veidu savita prakartėlių kalba prabyla apie tai, kad Kristus gimsta kiekvieno gyvenime, kuriame nestinga džiaugsmų ir negandų, klajonių ir praradimų. Ateina tam, kad visa tai išgyventų kartu ir suteiktų vilties.

Prakartėlių rinkinys Lisabonos Nacionaliniame senojo meno muziejuje

Lisabonos Nacionaliniame senojo meno muziejuje (Museu Nacional de Arte Antiga), kuris veikia buvusiuose 1585 metas Portugalijoje įkurto pirmojo basųjų karmeličių šv. Alberto Jeruzaliečio (dėl šios priežasties vienuolės vadintos albertietėmis) konvento rūmuose, prakartėlių ekspozicijai pritaikyta buvusi konvento koplyčia, dėl puošnaus dekoro vadinama paauksuota dėžute.

Be kitų, į muziejaus rinkinį pateko ir 1937 metais įsigyta vadinamoji Belos markizų prakartėlė (Présepio dos Marqueses de Belas). Kompoziciją iš molio, medžio, kamštmedžio ir stiklo apie 1796–1809 metus sukūrė skulptoriai Joaquimas José de Barrosas, Joaquimas António de Macedo ir dailininkas António Pinto.

Nors vadinama Belos markizų prakartėle, šiai XVIII amžiuje Portugalijoje garsiai ir įtakingai aristokratų šeimai kompozicija niekuomet nepriklausė. Pavadinimo kilmę nulėmė tai, kad, be kita ko, išskirtiniu fiziniu patrauklumu visuomenę žavėjusią markizų porą skulptorius J. J. de Barrosas įamžino vienoje iš skulptūrinių prakartėlės grupių.

Manoma, kad patys Belos markizai buvo kitos, ne mažiau įspūdingos prakartėlės, saugomos Lisabonos patriarcho (toks išskirtinis titulas priklauso tik Lisabonos, Venecijos, Jeruzalės ir Rytų Indijų vyskupams) Šv. Vincento už miesto sienų (São Vicente de Fora) rūmuose, užsakovai.

Belos markizų prakartėlė, kurioje vaizduojami tikri, išties kadaise gyvenę asmenys, kasdienio gyvenimo scenos ir darbai, tarytum primena, kad Kristaus gimimas – tikras istorinis įvykis ir vaizdžiai atkartoja Kalėdų prefacijoje skelbiamą didingą šventės esmę: „Neregimasis Dievas priėmė mūsų regimą prigimtį, gimęs prieš amžius – nužengė į laiko tėkmę.“

Karališkosios prakartėlės

Į Lisabonos Nacionalinio senojo muziejaus prakartėlių rinkinį yra patekusios ir Portugalijos karališkajai šeimai priklausiusios prakartėlės. Šalies monarchai buvo įspūdingų prakartėlių, skirtų ne tik svarbiausioms sostinės šventovėms, tačiau ir karališkosios šeimos rezidencijoms, užsakovai. Ypač dėmesį patraukia XIX amžiuje skulptoriaus Silvestre Farios Lobo sukurta ir karalienei Karlotai Žoakinai (Carlota Joaquina) priklausiusi prakartėlė, kuri kadaise puošė Portugalijos Versaliu vadinamą monarchų rezidenciją Keluše (Queluz) prie Lisabonos.

Į muziejaus rinkinius yra patekusi ir nežinomo autoriaus sukurta Presépiodas Necessidades, priklausiusi prie Palacio das Necessidades (paskutinės karališkosios Bragansų šeimos rezidencijos iki monarchijos panaikinimo 1910 metais) buvusiam vienuolynui.

Kompozicija ypač įdomi tuo, kad joje vaizduojamas ne tik Kristaus gimimas Betliejuje, bet ir nemažai vėlesnių šv. Luko ir kitų evangelistų aprašomų bei netrukus po šv. Kalėdų liturginiame kalendoriuje minimų įvykių – Erodo persekiojimas ir Šventosios Šeimos pabėgimas į Egiptą, Nekaltųjų Vaikelių išžudymas Betliejuje.

Vienuolijų prakartėlės

Atskira prakartėlių atmaina laikytinos vienuolių bendruomenėms sukurtos nedidelės skrynią arba spintą primenančios formos įstiklintoje ir gausiai dekoruotoje virtinoje talpinamos kilnojamos prakartėlės, prie kurių maldai susibūrusi bendruomenė galėjo ypač artimai patirti ir jautriai išgyventi Kristaus gimimo slėpinį.

***

Portugalijos prakartėlių kūrimo tradicija pretenduoja būti įrašyta į UNESCO nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą, bet ne tai ir net ne išskirtinis šių prakartėlių dekoratyvumas paskatino apie jas parašyti. Mane šios prakartėlės sugrąžino į vaikystės Kalėdas ir atgaivino visam gyvenimui likusius įspūdžius, kurios paliko kadaise Vilniaus Šv. Teresės, Šv. Petro ir Povilo, ypač  Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje Žvėryne, kur prabėgo mano vaikystė, lankantis pas senelius Kauno arkikatedros Švč. Sakramento koplyčioje matytas prakartėlės.

Jas tada vadinome tiesiog Betliejais. Ko tik ten nebūta: ir angelų supamo Kristaus lopšelio, ir tamsiame nakties danguje tyliai plevenančių žvaigždžių, ir oloje paslaptingai degančio laužo su aplink susibūrusiais piemenimis ir gyvulėliais, ir netgi traukiniais riedančių Trijų Karalių karavanų, o Kaune – net ir tikrų čiulbančių paukščių. Šiandien tokių prakartėlių nedažnai pamatysi, todėl mintys ima suktis apie žmones, kurie anais nelengvais laikais statė didžiuosius mano vaikystės Betliejus, apie jų pastangas, darbą ir išmonę. O jei kas klaustų, kam ir ar apskritai to reikia, geriausiai į tai atsakytų Grečio prakartėlės kūrėjas – šv. Pranciškus, kuris savo bičiuliams aiškino, kad kūno akimis regimas nuolankiai Betliejaus ėdžiose gulintis Kūdikėlis Jėzus padeda dvasios akimis išvysti jo dieviškumą ir juo patikėti.

***

1836 metais Portugalijos karalienei Marijai II ištekėjus už iš Vokietijos kilusios Saksų-Koburgų-Gotų dinastijos princo Ferdinando, kartu su naujuoju karaliumi į šalį atkeliavo ir Kalėdų medžio puošimo paprotys, bet senosios presépio tradicijos iš portugalų namų eglutė neišstūmė.