Religinė diplomatija: Katalikų bažnyčios vaidmuo pasaulyje ir valstybėje

Popiežius Pranciškus ir Izraelio prezidentas Reuven Rivlin. Vatikanas 2018 m. lapkričio 15 d. EPA nuotrauka

Katalikų bažnyčios, skaičiuojančios savo gyvavimą tūkstantmečiais, nepertraukiama veikla išsiskiria tarptautiškumu ir įsitraukimu į įvairių pasaulio valstybių politinius ir visuomeninius procesus. Visuotinis įsitraukimas į valstybės gyvenimą ir neabejingumas socialinėms problemoms įgalina visuomenės pasitikėjimą Katalikų bažnyčia, o pastaroji, kaip teigia popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium, „puoselėdama dialogą su valstybe ir visuomene,remia pasiūlymus, geriausiai atitinkančius žmogaus kilnumą ir bendrąjį gėrį“. Tokiu būdu Katalikų bažnyčia regima ne tik kaip dorovės sergėtoja ir nuskriaustųjų gynėja, bet ir visuomenę integruojanti institucija, kuri visų gėrio labui nuolat prisideda prie iniciatyvų, skatinančių žmonijai rūpimų klausimų, tokių kaip taika, žmogaus teisės ir socialinis teisingumas, sprendimą.

Bažnyčia tarptautiniame kontekste

Esminė Šventojo Sosto, kaip diplomatinio korpuso, misija ir pareiga – taikos sklaida pasauliniu mastu. Katalikų bažnyčios kontekste taika suvokiama kaip Dievo dovana, neišvengiamai įpareigojanti ją puoselėti. Visgi šiandieninį pasaulį kamuojanti įtempta geopolitinė situacija ir gilėjanti socialinė atskirtis taiką paverčia trapia ir sunkiai įgyvendinama socialine iliuzija. Šiame kontekste itin svarbu taiką suvokti ne tik kaip duotybę, bet ir vertybę, kurios užtikrinimu rūpinasi Šventasis Sostas per raktinę figūrą – popiežių, esantį ne tik faktiniu Šventojo Sosto vadovu, bet ir aukščiausio rango diplomatu. Kiekvienas popiežiaus vizitas, kalba ir netgi kas mėnesį rengiama maldos intencija – tai reikšmingas ženklas, siunčiantis žinią pasauliui ir atskleidžiantis Šventojo Sosto politikos strategiją.

Popiežius Pranciškus Prezidentūros aikštėje. EPA nuotrauka

Aptarkime kelis svarbiausius popiežiaus Pranciškaus vizitus, per kuriuos atsiskleidė Šventojo Sosto, kaip taikdario ir pasaulinės taikos puoselėtojo, vaidmuo.

Popiežius Pranciškus dažniausiai tapatinamas su gailestingumu, taip pat verta pabrėžti, kad gailestingumas – tai taikos pradžia. „Jei visi mes, visos tautos, žmonės, šeimos, miesto, rajonų gyventojai būtume gailestingi, kiek taikos būtų pasaulyje, kiek ramybės būtų mūsų širdyse. Gailestingumas veda į taiką“, – tokiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipėsi į susirinkusius tikinčiuosius Šv. Mortos namų koplyčioje 2014 metais. Šie Šventojo Tėvo žodžiai atskleidžia, kad krikščionybė nėra individualistinė religija – nepaisant paskatų asmens tobulėjimui, taip pat kreipiamas dėmesys bendruomenei ir tautai – esminėms valstybės gyvavimo grandims. Tad taikos vizija neatsiejama nuo gailestingumo – gyvybinio pagrindo skirtingoms bendruomenėms ir tautoms.

Vizitas Šventojoje Žemėje ir Jeruzalės klausimas

Nors Izraelis viešajame diskurse dažniausiai suvokiamas kaip žydų valstybė, vis dėlto ši šalis išsiskiria įvairių tautų, religijų ir kultūrų samplaika. Kultūrinė įvairovė ganėtinai siauroje vietos apibrėžtyje paverčia Izraelį išskirtine valstybe, kurią draskantys nuolatiniai nesutarimai kaskart atitolina taikaus sugyvenimo galimybę. Būtent todėl popiežiaus Pranciškaus vizitas Šventojoje Žemėje 2014 metų gegužės mėnesį, žymėjęs Šventojo Sosto ir Izraelio diplomatinių santykių 20-metį, taip pat atskleidė Šventojo Sosto diplomatines pastangas prisidėti prie taikos užtikrinimo valstybėje, kuri Vidurio Rytų kontekste išsiskiria dėl ilgiausiai besitęsiančio konflikto regione.

Popiežius Pranciškus ir Izraelio prezidentas Reuven Rivlinsu žmona Nechama. Vatikanas 2018 m. lapkričio 15 d. EPA nuotrauka

Pontifiko kelionė į Šventąją Žemę pasižymėjo raginimu musulmonams, krikščionims ir žydams ieškoti bendro vardiklio valstybėje, turinčioje potencialą tapti taikos simboliu. Taikos ir teisingumo siekis, žymintis bendrą visų trijų monoteistinių religijų abraomiškąją kilmę, simboliškai atsiskleidė paskutiniąją viešnagės Šventojoje Žemėje dieną, kai netrukus po maldos prie Raudų sienos Jeruzalėje popiežius apkabino judėją ir musulmoną, lydėjusius pontifiką visos kelionės metu. Šis popiežiaus gestas tapo esmine vizito ašimi, atskleidusia Katalikų bažnyčios poziciją kitų tautų ir religijų atžvilgiu. Kaip teigiama II Vatikano susirinkimo dokumentuose, Katalikų bažnyčia, „vykdydama savo uždavinį – tarp žmonių ir net tarp tautų ugdyti vienybę ir meilę, –kreipia dėmesį į tai, kas žmonėms bendra ir veda į tarpusavio draugystę“, „neatmeta nieko, kas [kitose] religijose tikra ir šventa“ ir „ragina savo vaikus, apdairiai ir su meile kalbantis ir bendradarbiaujant su kitų religijų sekėjais ir liudijant krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes“. Tad vizitas Šventojoje Žemėje, atskleidęs dialogo tarp skirtingų tautų ir kultūrų būtinybę, taip pat patvirtino nuosaikią ir tolerantišką Katalikų bažnyčios poziciją kitų religijų atžvilgiu.

Verta pabrėžti, kad su popiežiaus Pranciškaus vizitu 2014 metais taip pat siejama Katalikų bažnyčios pozicija Jeruzalės klausimu, kuris netrukus po JAV prezidento Donaldo Trumpo paskelbimo Jeruzalę Izraelio sostine 2017 metais sulaukė išskirtinio žiniasklaidos dėmesio. Popiežius, išreikšdamas nepritarimą įvairių atgarsių sulaukusiam JAV prezidento sprendimui, paragino gerbti Jeruzalės, kaip unikalaus miesto, švento visoms trims monoteistinėms religijoms, status quo, patvirtintą Jungtinių Tautų rezoliucijomis. Jeruzalės paskelbimas Izraelio sostine nėra „tiesiog fakto pripažinimas“, kaip tai įvardija dauguma izraeliečių, o naujo fakto kūrimas, iš esmės keičiantis Jeruzalės vaidmenį plačiajame kontekste.

Nors palestiniečiai nėra etnolingvistinė tauta, tačiau po Osmanų imperijos griūties susikūrusi Palestina tapo vieta, žymėjusia ilgus tūkstantmečius čia gyvenusių arabų takoskyrą: musulmonai vs palestiniečiai, kurių didelę dalį sudaro krikščionys arabai, save tapatinantys su Kanaano žemės gyventojais. Verta pažymėti, kad tiesioginis Jeruzalės prijungimas prie Izraelio po 1967 metais vykusio Šešių dienų karo komplikavo galimybę ieškoti bendro atskaitos taško, priimtino tiek žydams, tiek arabams. Nors Jeruzalė izraelitų regima kaip nedaloma sostinė, tačiau Rytų Jeruzalė teoriškai yra įsikūrusi Vakarų Krante – palestiniečių daugumos žemėse, tad šiuo atveju vertas dėmesio Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Ban Ki Muno pastebėjimas, kad Jeruzalė – tai dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos – sostinė, kurioje abi tautos turi teisę į taikų sugyvenimą ir laisvą priėjimą prie visoms konfesijoms šventų vietų. Ši Ban Ki Muno paskata taikiam žydų ir arabų sugyvenimui bendroje erdvėje puikiai harmonizuoja Jeruzalės daugialypiškumą bei sutampa su popiežiaus išdėstytais argumentais, kurių pirminiai – išsaugoti esamą padėtį, idant būtų išvengta naujų neramumų, ir siekti taikos.

Pranciškus Egipte susitiko su koptų ortodoksų Bažnyčios vadovu, popiežiumi Tawadrosu II. Ekumeninėse pamaldose meldėsi už ISIS nužudytus koptų kankinius. Pasirašė bendrą deklaraciją, kuria, be kitų dalykų, abi Bažnyčios įsipareigoja vengti prozelitizmo.

Bendra vizitų Mianmare ir Bangladeše gija

Nors Mianmaras ir Bangladešas Azijos kontekste išsiskiria itin negausiomis katalikų bendruomenėmis, kurios šalyje sudaro atitinkamai 1,2 proc. ir 1 proc., popiežiaus Pranciškaus dėmesys religiniu požiūriu „periferinėms“ valstybėms, susiduriančioms su vietinėmis problemomis, atskleidžia Šventojo Tėvo susirūpinimą ir pastangas siekti taikos bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis.

2017 metų lapkritį vykęs popiežiaus vizitas į Mianmarą žymėjo Šventojo Sosto ir Mianmaro diplomatinių santykių pradžią – diplomatiniai santykiai oficialiai užmegzti visai neseniai – 2017 metų rugpjūtį. Šį vizitą sekęs pontifiko apsilankymas Bangladeše turėjo ypatingą reikšmę pastaruoju metu susiduriantiems su islamistų išpuoliais vietos katalikams, kuriuos paskutinį sykį popiežius buvo aplankęs 1986 metais. Tuomet šalyje apsilankęs šv. popiežius Jonas Paulius II įšventino 19 naujų kunigų ir meldė valstybei taikos bei harmoningo visuomenės sugyvenimo be smurto apraiškų. Popiežius Pranciškus, lankydamasis Bangladeše, skleidė žinią apie „harmoniją ir taiką“, pabrėždamas tarpreliginio ir ekumeninio dialogo būtinybę taikos užtikrinimui valstybėje.

Verta pabrėžti, kad popiežiaus vizitus Mianmare ir Bangladeše tarpusavyje sieja rohinjų krizė. Rohinjai – tai musulmonų mažuma, įsikūrusi istoriniame Pietryčių Azijos Arakano regione, kuris netrukus po Birmos nepriklausomybės paskelbimo 1948 metais tapo dabartinio Mianmaro dalimi. Visgi nors 1990 metais Arakanas buvo pervadintas į Rachinų valstiją, tapusią savaimine refleksija į didžiausios etninės grupės regione pavadinimą, tačiau rohinjams tai nesuteikė papildomų teisių ar apsaugos – jie iki šiol neturi pilietybės ir politinių teisių, o Mianmare tebesitęsia intensyvus rohinjų persekiojimas, kadangi šalyje jie laikomi nelegaliais migrantais. Bangladešas šiame kontekste svarbus dėl musulmoniško solidarumo, išryškėjusio krizės metu į savo valstybę priėmus beveik pusę milijono rohinjų pabėgėlių.

Popiežius Pranciškus, lankydamasis Mianmare, sąmoningai vengė termino „rohinjai“, siekdamas išvengti galimos konfrontacijos su budistais – didžiausia vietine religine grupe šalyje. Vis dėlto savo kalba susirinkusią minią skatindamas ginti „žmogaus teises ir teisingumą“ popiežius netiesiogiai atskleidė susirūpinimą žmogaus teisių padėtimi Mianmare. Vėliau sekusio vizito Bangladeše metu popiežius ne tik susitiko su musulmonų rohinjų pabėgėliais, bet ir nevengė šio termino, taip atskleisdamas sąmoningą pasirinkimą gerbti kiekvienos šalies, kurioje lankosi, tradicijas ir daugumos gyventojų pažiūras, vengiant potencialaus konflikto, užkoduoto istorinėse šalies peripetijose. Tad vizitai šiose Azijos valstybėse, pasižyminčiose itin mažu kiekiu katalikų ir susiduriančiose su savitomis problemomis, atskleidė popiežiaus neabejingumą periferijai ir problemoms, glūdinčioms joje. Dėmesys įkarštį įgavusiai rohinjų krizei bei apdairus elgesys konflikto zonoje sudarė sąlygas popiežiui tapti centrine taikos figūra, skleidžiančia meilės ir harmonijos žinią.

Nors vizitus Šventojoje Žemėje ir Mianmare bei Bangladeše skiria trejų metų laikotarpis, tačiau pagrindinė žinia, siunčiama minėtų kraštų gyventojams ir pasauliui, – taika. Taikos diplomatija, kuriama per solidarumo ir gailestingumo kultūrą, tampa Šventojo Sosto atsaku šiandien įsigalinčiai abejingumo kultūrai.

Su taikos diplomatija siejamas ir popiežiaus Pranciškaus kvietimas į gailestingumą, 2016 metus paskelbus Gailestingumo jubiliejumi. Ragindamas tarptautinę bendruomenę atkreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamus kiekvienos visuomenės narius, popiežius savo pavyzdžiu skleidžia gailestingumo ir atjautos žinią. Tad Šventasis Sostas tarptautiniame kontekste tampa jėga, svariai prisidedančia prie taikos užtikrinimo pasaulyje per krikščioniškojo humanizmo perspektyvą.

Popiežius Pranciškus su vargstančiaisiais. EPA nuotrauka

Bažnyčios vaidmuo sekuliarioje valstybėje

Aptartas Katalikų bažnyčios tarptautiniame kontekste vaidmuo išryškino svarbų jos, kaip diplomatinės institucijos, vaidmenį. Taikos diplomatija – tai reikšmingas popiežiaus indėlis į tarpvalstybinių, tautinių ir religinių konfliktų sprendimą. Popiežiaus dėmesys pasaulinėms problemoms yra išties svarbus dėl bendrojo gėrio sklaidos, tačiau taip pat aktualus yra Katalikų bažnyčios vaidmuo sekuliarioje valstybėje. Bene geriausias pavyzdys, atskleidęs Katalikų bažnyčios įtaką politinių ir visuomeninių problemų sprendimui valstybėje, – Filipinų atvejis.

Filipinai: išskirtinė katalikų dauguma Azijoje

Filipinų Respublika – religiniu aspektu išskirtinis atvejis Azijos kultūriniame kontekste. Šioje šalyje dominuoja pagrindinė krikščionybės atšaka – katalikybė, lemianti plačią visuomenės identifikacinę savivoką per katalikišką prizmę. Verta atkreipti dėmesį į Katalikų bažnyčios įsigalėjimo Filipinuose istorinę perspektyvą, kuri yra glaudžiai susijusi su daugiau nei tris šimtus metų trukusiu pirmųjų kolonizatorių – ispanų – valdymo laikotarpiu. Tikėjimo sklaida tuomet tapo itin reikšmingu veiksniu, užtikrinusiu tvarius metropolijos ir kolonijos santykius. Katalikų bažnyčia Filipinuose palaipsniui įgavo svarbų vaidmenį, politinę galią ir valdžią suteikdama misionieriams ir vienuoliams, kurių taikus valdymas ir „meilės savo artimui“ koncepcijos sklaida užtikrino visuomenės pasitikėjimą katalikų misionierių propaguojamomis vertybėmis bei teigiamą Katalikų bažnyčios įvaizdį.

Moderniuoju Filipinų nepriklausomybės laikmečiu šalis susidūrė su iššūkiais, kuriuos išspręsti padėjo būtent Katalikų bažnyčia. Vienas sudėtingiausių momentų Filipinų istorijoje – prezidento Ferdinando Marcoso valdymo era (1965–1986). Nors Ferdinandas Marcosas į valdžią atėjo demokratiniu keliu, tačiau beveik tris dešimtmečius trukusio autoritarinio valdymo padariniai neišvengiamai nusmukdė šalį: sužlugdyta kylanti Filipinų ekonomika, įsigalėjo korupcija, o absoliutaus skurdo sąlygomis šalyje gyveno kas antras gyventojas. 1986 metais Katalikų bažnyčia perėmė susidariusios politinės situacijos kontrolę, siekdama socialinio teisingumo ir demokratijos užtikrinimo. Ilgametis Ferdinando Marcoso kritikas Manilos arkivyskupas Jaime’as Sinas suorganizavo „Rožinio revoliuciją“, sutelkusią mases ir pabaigusią daugiau nei du dešimtmečius trukusį autoritarinio lyderio viešpatavimą. Katalikų bažnyčios pasirinkimas atstovauti visuomenės interesams ir likti neabejingai socialiai jautriu laikotarpiu padidino bažnyčios autoritetą visuomenėje.

Katalikų bažnyčios vaidmuo visuomeniniuose ir politiniuose valstybės reikaluose išliko reikšmingas net ir po autoritarinio lyderio nuvertimo. Populistinio prezidento Josepho Estrados valdymo laikotarpis tapo antruoju esminiu momentu šalies istorijoje. Šio prezidento valdymo laikotarpiu (1998–2001) šalyje įsigalėjo politinis ir ekonominis chaosas, o lyderio įvaizdį galutinai pakirto milžiniški korupcijos skandalai. 2001 metais Katalikų bažnyčia inicijavo sėkmingą „Rožinio revoliuciją II“, atskleidusią maldos, galingesnės už ginklus, ir ja tikinčiųjų jėgą. Kritiniu momentu darsyk įrodyta pagarba žmogui ir visuomenės interesų atstovavimas suteikė Bažnyčiai tolesnę galimybę išlaikyti valstybėje išskirtinį statusą.

Šiandien Katalikų bažnyčia išlieka svarbia Filipinų politikos ašimi, per kurią užtikrinamas visuomenės atsiribojimas nuo krikščioniškai moralei nepriimtinų praktikų – abortų, eutanazijos, homoseksualų partnerystės. Nepaisant Filipinų Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, ši religinė institucija netgi postmoderniame amžiuje Filipinuose išlieka esminiu veiksniu, formuojančiu valstybės identitetą ir piliečių tapatybę bei išlaikančiu tradicines vertybes politiniame gyvenime.

Nors Katalikų bažnyčios vaidmuo tarptautiniame kontekste – ypač ryškus, o Vatikano diplomatija išlieka esminiu elementu skleidžiant taiką pasaulyje, tačiau analogiškai svarbus Katalikų bažnyčios vaidmuo valstybės gyvenime. Katalikų bažnyčios prioritetas sekuliarioje valstybėje – tai socialinis teisingumas, tampantis bendrojo gėrio ir taikos pagrindu. Kaip teigiama Platono veikaluose, religija – tikrasis valstybės pamatas. Tad visuomet stipri ir nepalaužiama išliks ta tauta, kuri turės savo dvasinę misiją, o valstybėje rūpinsis tikrąja religija. Šiame straipsnyje aptariamas Filipinų atvejis – ryškus pavyzdys, kaip Katalikų bažnyčios atstovaujama tauta kritiniu momentu susivienija ir nepalūžta. Šis bei kiti aptarti atvejai įrodo, kad net ir šiandien Katalikų bažnyčia tiek sekuliarioje valstybėje, tiek tarptautiniame kontekste išlieka įtakinga jėga, skleidžiančia socialinio teisingumo ir taikos žinią. Tad tiek popiežiaus vizitų metu skiriamas dėmesys periferijai ir jos problemoms, tiek Katalikų bažnyčios įsitraukimas į vidinius procesus valstybėje apima socialinį, kultūrinį ir politinį kontekstą, kuriame atsiskleidžia religijos svarba, sprendžiant net pačias įvairiapusiškiausias dilemas.