Kaip vyskupas Motiejus Valančius kalba apie darbštumą nūdienos lietuviui

Motiejus Valančius. Šaltinis: epaveldas.lt

Interviu skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 9-ajame numeryje).

Vyskupo Motiejaus Valančiaus asmuo tūlam tautiečiui asocijuojasi su daugeliu įvairiausių Lietuvai svarbių reiškinių. Tai – ir įtraukios pasakėčios, vaikystę praturtinusios smagiais Palangos Juzės ir Mikės Melagėlio personažais, ir pasididžiavimą keliantys istoriniai faktai apie blaivybės judėjimo sėkmę ir mastą, ir lituanistikos mokslininkų pabrėžiama leidybinės vyskupo veiklos svarba lietuvių kalbos puoselėjimui. Dėl šios asmenybės vykdytos veiklos Lietuvai sunkiu carinės Rusijos valdymo laikotarpiu, Žemaitijos vyskupijoje dirbę kunigai galėjo iš esmės pasiūlyti atsvarą Lietuvos rusinimo politikai. Vyskupas Motiejus Valančius tinkamai atpažino savo laikams keliamus iššūkius ir kryptingai panaudojo savo energiją ir talentus juos atremdamas.

Iš dabarties perspektyvos Lietuvos socialinio audinio tyrinėtojų akys dažniausiai krypsta į blaivybės sąjūdžio sėkmės priežastis. Kaip mini Vytautas Merkys tekste „Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“, organizuota veikla nukreipta prieš visuomenėje buvusį populiarų būdą praleisti laisvalaikį karčemoje keliant taurelę, istoriškai turėtų būti siejama su popiežiaus Pijaus IX 1851 m. liepos 28 d. bule, kuria patvirtinama vokiečių kardinolo Melchioro Diepenbrocko sudaryta blaivybės brolija. Imituodami šias blaivybės brolijas Lenkijos vyskupai steigė panašias grupes savo vyskupijų parapijose, taip įgyvendindami popiežiaus politiką. Atitinkamai ir Valančius, sekdamas tomis pačiomis idėjomis, jau po septynerių metų nuo bulės paskelbimo turėjo pakankamai aiškius būsimo blaivybės sąjūdžio apmatus savo vyskupystėje. Istorikai mini, kad noras užtikrinti savo darbų sėkmę vyskupą priversdavo laikytis šiek tiek nuosaikesnės pozicijos politiniais klausimais, ieškoti būdų, kaip derinti viešus savo darbus su slaptais – vienas iš pavyzdžių yra jo viešas pritarimas Tytuvėnų vienuolyno uždarymui, nors jam ir toliau slapta buvo leidžiama veikti. Juozas Rinkūnas straipsnyje „Pedagoginės sistemos metmenys vyskupo Valančiaus raštuose“ nurodo, kad prisiimta nuosaikesnė pozicija, kuria buvo derinami tiek Lenkijos vyskupysčių, besiribojančių su Žemaitija, tiek ir carinės Rusijos valdžios interesai, lėmė, kad Valančius netapo reikšminga persona 1863 metų sukilimo laikotarpiu, o tai atsispindėjo menka pagarba šiam asmeniui iš jo amžininkų pusės.

Motiejaus Valančiaus knygos „Žemajtiu wiskupiste“, išleistos 1848 m. viršelis / Lietuvos švietimo istorijos muziejus, epaveldas.lt

Vis dėlto vyskupo organizuota leidybinė veikla padarė didžiulį švietėjišką poveikį Lietuvos visuomenės sluoksniams. Dabartiniai lituanistikos tyrinėtojai atkreipia dėmesį į ugdymo sistemą, kurią vyskupas perteikia savo kūriniuose. Pedagogikos svarbą Valančiaus asmenybėje ypač akcentuoja Meilė Lukšienė, analizuodama jo kūrybai tekusį socialinį ir politinį foną. Sekdamas Lukšienės pasiūlytu naratyvu, išskirčiau darbštumo aspektą, kuris galėtų būti laikomas brandžiu, lietuvio charakterį ugdančiu Valančiaus pedagoginės minties aspektu. Šis aspektas, buvęs novatorišku XIX a., yra panašiai svarbus ir XXI a.: rezultatus atnešantis darbštumas, pasiekiamas blaivia galva skaičiuojant savo darbo vaisius. Esminis skirtumas tik tas, kad jis yra išreiškiamas šiek tiek kitokiais motyvais negu jie pasireiškia vyskupo pasakėčiose.

Verta paminėti, kad grožinės literatūros kūrinių skaitymą ir mėgavimąsi joje plytinčia palyginimų pilna kalba vyskupas Valančius laikė patrauklia atsvara karčemoje vykstančioms linksmybėms. Ši geriausia alternatyva, taupanti valstiečio ir taip menkus pinigus bei galinti jį nukreipti tinkama linkme, turėjo pasižymėti naratyvais, artimais skaitytojo kasdieniniams vargams. Jei tokią knygą dėl savo pamokančio turinio valstietis skaito dar ir vaikams, jis telkia šeimą, stiprina santykius tarp vyro ir žmonos. Turint omenyje, kad Žemaičių vyskupystės gyventojams daugiausiai buvo prieinamas tik pradinis išsilavinimas, jų interesų ratas taip pat nebuvo labai plataus masto. Valančiaus sumąstyti pasakojimai turėjo būti pateikiami primenant tautosakos istorijas, tas, kurios tuo metu buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Taigi, jis privalėjo nuolat leisti savo skaitytojui atrasti liaudies papročius ir kūrybą, įvesdinančią tiek vyresnį, tiek jaunesnį skaitytoją į tradicinę pasaulėjautą, kurios buvo pripildytas tuometinis bendruomenės gyvenimas.

Vienas iš pavyzdžių, kuriuo sekant galima teigti, kad Valančius turėjo gana gerą valstiečio interesų supratimą, yra Palangos Juzė. Lukšienė teigia, kad tokį patrauklų personažą pristatydamas ne tik kaip amatininką (siuvėją), bet kaip ir muzikantą, griežiantį smuikeliu, vyskupas suprato, kad jaunas žmogus visada norės šokti, dūkti, „eiti kūlio“. Savaime linksmybės nėra blogai ir tai padeda sukurti atpažįstamą charakterį, kurio tolimesni pasirinkimai pasakoja apie tai, kaip protingai gyventi nukreipiant savo energiją į svarbius asmens laimei dalykus.

Motiejaus Valančiaus knygos „Palangos Juzė“, išleistos 1863 m., viršelis. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, epaveldas.lt

Taigi, darbštumas vyskupo yra siūlomas kaip raktas į laimę. Jo pedagoginiai pastebėjimai atskleidžiami laimingo žmogaus vaizdiniu ir dėl to buvo ir yra įtaigūs. Skaitant kasdienybėje atpažįstamo personažo sėkmės istoriją buvo žadinama valstiečio vaizduotė, netiesiogiai siūloma tapatinti pasakėčios veikėją su savimi ir pasirinkimais savo gyvenime.

Laimingo žmogaus motyvas vyskupo Valančiaus tekstuose – duoną ir sviestą ant josios savo triūsu ir blaivia galva nusipelnęs valstietis. Jis randamas tiek apsakymuose „Palangos Juzė“, „Budrys ir jo priepuoliai“, tiek ir „Žemaičių patarlėse“ bei, tikriausiai parašytoje su stipriausia pedagogine nuostata, „Paaugusiųjų žmonių knygelėje“. Kalbant konkrečiau, padoriojo Juozo, kuris vaikystę ir jaunystę prideramai praleido, laimė aprašoma taip:

„…pragyveno nekaip amžiną atilsį jo tėvas. Įsigavo bandos daugiau nei dvidešimtį, arklius gražius šešius. Pilnas miegas javų pripylė, kurie visuomet jam vyko. Sulaukė daug vaikų; kada vienas žmogus paklausė: „Ar daug turi kūdikių?“, atsakė: „Vienas tėra kūdikis, kurį moters žindo, bet vaikų jau antrą eilę prie pečių varom, nes yra jų devynetas.“ Jie visi sveiki dailiai augo. Du sūnų leido į Raseinius mokytis rašto, visų vyresnįjį taip augino, kad paliktų savo vietoj ūkininku. Antrąjį paskyrė į kunigus“.

Šioje pastraipoje galima rasti visą spektrą pamokymų. Tai, kad padorusis Jonas pragyveno „kitaip negu jo tėvas“ suponuoja, kad viską uždirbo savo jėgomis ir gyvenime jam neteko lengvesnė dalia paveldint turtus. Nurodoma didelė galvijų banda, net keli laukams prižiūrėti reikalingi arkliai. Derliaus gausa galėtų būti vertinama kaip atsitiktinumas: natūralu būtų sakyti, kad sėkmingų metų su „pilnomis javų miegomis“ numatyti yra neįmanoma, tačiau čia tiktų atkreipti dėmesį į tinkamą ūkininkavimą, kuris gali garantuoti, kad javai „visuomet vyksta“.
Didelė šeimyna ir dviem vaikams suteiktas išsilavinimas taip pat yra laimingo žmogaus požymis. Jei šioje vietoje ir nėra akcentuojama santykio tarp vedusiųjų darna, tai yra pabrėžiama kituose Valančiaus tekstuose.

Motiejaus Valančiaus knygos „Palangos Juzė“, išleistos 1863 m., prakalba / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, epaveldas.lt

M. Lukšienė teigia, kad lygiateisiškas žmonos vaidmuo ir turtinis, luominis bei tikybinis abiejų santuokoje gyvenančių asmenų sutapimas vyskupui atrodė kaip galintis paskatinti didesnę visos šeimos gerovę. Vyras, ne tik moteris, yra atsakingas už vaikų auklėjimą, jis turi suprasti savo žmonos kasdieninius rūpesčius tam, kad galėtų ją gerbti ir jos patarimais pasinaudoti. Pats vyskupas „Pastabose sau pačiam“ sako, kad 19 a. Žemaitijoje tokios mintys, juo labiau išsakytos patriarchalinę visuomenės sąrangą atstovaujančios dvasininko figūros, buvo laikomos novatoriškomis. Kaip apie išskirtinį atvejį pasakojama ir apie pačio vyskupo pagarbą savo motinai – į jo tėvoniją atvykę svečiai lenkdavosi senai motinai, visada sėdinčiai garbingiausioje stalo vietoje.

Žvelgiant iš kitos pusės, moters lygiateisiškumas yra pripažįstamas kartu nurodant tam tikras moters pareigas šeimoje. Lukšienė apdairiai primena, kad be darbštumo ir apsukrumo buityje, šios turėdavo mokėti skaityti (savarankiškai šviestis), poteriauti ir sudėti dvasinio vaikų auklėjimo pradmenis.

Iš dabarties perspektyvos sūnų išleidimas „mokytis rašto“ gali būti vertinamas šiek tiek jį pašiepiant – iš devynerių vaikų garbė būti mokytiems tenka tik dviem vyriausiems. Žemaičiai ir iki šiol kartoja apie tradiciją tėvams vyriausius sūnus kreipti garbingų – gydytojo, kunigo, valstybininko – profesijų link. Atsižvelgiant į sunkią valstiečių ekonominę būklę, nieko kito galbūt ir negalima tikėtis – vyriausiems sūnums tenka laimė pamatyti šiek tiek daugiau negu sodžiaus ribos, į juos dedamos didžiausios viltys ir investicijos. Tačiau tame pačiame apsakyme aptinkama ir kita mintis, įdėta į padoriojo Juozo tėvo lūpas:

„…gana tau bus, sūnau mano, mokytis; perėjai kiaurai elementorių ir knygas, gali guviai perskaityti mišių maldas, litanijas padoriai išristi, o ko bereikia? Matoma patys, jog žmonių vaikai, juoba primokyti, nebepaslenka darbo dirbti, pradeda pūstis, savo giminės gėdytis ir išeina į vėjus. Retai kuris kunigėliu tapęs, palieka geru žmogumi“.

Valančius labai vertina žmogaus darbštumą. Netgi labiau negu mokslų baigimą ar užėmimą garbingų visuomenėje profesijų. Dėl to ir galima spėti, kad net jei padorusis Jonas ir turi visko apsčiai, jis tik porą savo vaikų kreipia mokslo pusėn, vieną įtaisydamas savo palikimą tvarkyti (būti ūkininku), kitą – atiduodamas duoklę dvasininkų luomui. Protingas valstietis į savo vaikų ateitį žvelgia realistiškai – jiems dalia yra panaši į tėvų, o tolimos kelionės ir abstrakčios moksluose slypinčios idėjos sukuria viltis apie kitokį gyvenimą. Viltis, kurioms labai retai kada galima išsipildyti.
Pirmoji padoriojo Jono laimės aprašymo dalis labai tiesiogiai susijusi su kasdienine žmogaus darbine veikla – laimingas žmogus nestatys savo gyvenimo ant tikėjimo, kad „Dievas davė dantis, duos ir duonos“, jis ieškos galimybių, kaip padidinti savo pajamas, nes jos užtikrina jo paties ir šeimos laimę. Neįgudimas dirbti tekstuose yra tiesiogiai susijęs su moraliniu aplaidumu – darbas yra natūrali žmogaus būsena, o jo vengimas yra ėjimas prieš prigimtį. Antroji Jono laimės dalis galėtų būti labiau tapatinama su širdies reikalais – juk sunku ant to paties darbštumo kurpaliaus verti darnios šeimos sukūrimą. Vis dėlto galima atrasti, kad vyskupas naiviai nesitikėjo, kad gerovė šeimoje yra pasiekiama be pastangų ir randa vietą, kur patarti ir sutuoktiniams:

„…Juozapas niekuomet nesibarė su moteria. Pamatęs ją pyktį metantis lipšniai prabilo it beregint ją nutildė. Jonikė taipogi, pamačiusi vyrą apmaudingą, tylėjo, kaip žuvis prūde, nekuomet jam atkakliai nė žodžio neatsakė“.

Skaitytojui iš dabarties akį rėžia pusiausvyros tarp vyriško ir moteriško personažų nebuvimas. Juozapas yra tas, kuris įtampos akimirkoje lipšniai prabyla, o Jonikė ta, kuri matant „vyrą apmaudingą“ nutyla ir nesivelia į ginčus. Nėra teisingas toks Valančiaus situacijos supaprastinimas ir iš to išplaukiantis pamokymas – vyrui liežuvį paploninti, o žmonai tyliai pabūti, tačiau jis iliustruoja, kaip gerai vyskupas suprato valingą atsakomybės prisiėmimą už konfliktinės situacijos sprendimą gyvenant šeimoje.

Motiejus Valančius. Šaltinis: epaveldas.lt

Visgi Rinkūnas primena, kad pagrindinis vyskupo ugdymo tikslas buvo visais savo darbais, o tarp jų ir knygelėmis, nuvesti žmones į amžinąją Dangaus Karalystę. Be jokios abejonės, jam galėjo užtekti kartoti amžinas tiesas: ši užduotis yra įgyvendinama gerbiant tėvą ir motiną, atliekant artimo meilės darbus, lankant bažnyčią ir vykdant religinius įpareigojimus. Tačiau jis išbando ir naują motyvą – pasakėčias ir jų gyvus, atkakliai į gyvenimą besikabinančius personažus. Jų nė už ką negalima pavadinti asketais – dvasingo gyvenimo idealais. Jie kuria dideles šeimas, organizuoja ūkines veiklas ir bendruomenės gyvenimą. Visa tai atlieka blaiviai ir taupiai.

Nesinorėtų visos vyskupo Valančiaus vizijos ugdymo srityje pristatyti be kontroversiškesnio aspekto. Jei tvarkingas ir padorus gyvenimas yra kelias į laimę ir, ateities perspektyvoje, į Dangaus Karalystę, tai Mikės Melagėlio personažas šiek tiek iškrenta iš bendro konteksto. Nėra ir ši pasakėčia gilus filosofinis tekstas, kuris pristatytų neįveikiamą kasdieninės buities paradoksalumą. Paprasčiausiai Mikė, būdamas gudrus aštrialiežuvis apeina prievolę būti darbščiam. Jis randa tam tikrą išimtį iš taisyklės – niekas negali pasakyti, kad jis nėra laimingas gyvendamas tokį gyvenimą. Vis dėlto apsakymo pabaigoje šis personažas yra „pataisomas“ tėvų auklėjimu ir sakoma, kad taip jis užauga doru ir nagingu žmogumi. Vienintelis niuansas lieka tas, kad Valančius nepabrėžia, kad dėl to jis tampa ir tikrai laimingas. Galbūt iš šios pasakėčios moralo norima per daug, tačiau tikrai manau, kad atsiradus galimybei susėsti su vyskupu, šis sutiktų, kad parašyti universalų receptą laimei neįmanoma.

Alekso Mockaus medžio drožinys, vaizduojantis Motiejų Valančių ir jo sugalvotą personažą Palangos Juzę. 1974 / Lietuvos dailės muziejus, epaveldas.lt

Bendrame kontekste paprastai, „liaudiškai“ parašytų Valančiaus pasakėčių indėlis į socialinės gerovės sąlygų kūrimą XIX a. lietuvių tautoje yra tik gretutinis vyskupo užsiėmimas šalia didžiųjų darbų – blaivybės sąjūdžio įkūrimo ir nenutrūkstamos lietuviškų knygų leidybos. Blaivybės sąjūdžio sėkmė, kaip rašo Merkys, priklausė nuo stipraus emocinio jo narių įsipareigojimo – galima tik įsivaizduoti, kiek energijos teko įdėti vyskupui ir jo bendradarbiams, kad būtų pasiektas toks paveikus rezultatas. Leidybinė veikla tautos rusinimo politikos metu taip pat reikalavo atsargumo, nuoseklumo ir didžiulės išminties. Sunku būtų ir įsivaizduoti Lietuvos istorijos vadovėlį, kuris nutylėtų šiuos du didžius darbus – tai yra visuotinai pripažinta kaip svarbiausi lietuvių tautai poveikį darę istoriniai faktai. Tačiau šalia jų taip pat vyko ir veikla, kuriai, kaip galima spręsti iš didelio šiame tekste minimų pasakėčių kiekio, buvo skiriama daug paties Valančiaus širdies. Visiškai ne be priežasties – šiose istorijose slypinti pedagoginė mintis daro poveikį net ir po kelių šimtmečių, kada jaunos šeimos savo vaikams atranda laiko papasakoti istoriją apie Mikę Melagėlį, o vaikų kambario knygų lentynoje gali aptikti knygą apie Palangos Juzę.