Vilnius turi naują akcentą – Vivulskio milinę

Skulptoriaus Vytauto Nalivaikos sukurtas bronzinis savanorio sargybos simbolis – kareiviška milinė, pakabinta ant vinies sienoje po žibintu – atsirado Užupio bendruomenės ir privačių rėmėjų pastangomis. Tai dar vienas vilniečių ir miesto svečių akis džiuginsiantis savitas Vilniaus meninis akcentas, pasakojantis labai svarbią žmogiškumo, patriotiškumo, atsidavimo istoriją.

1919 m. sausio 3 d. Užupio gatvėje šalia namo Nr. 5 sargybą ėjo savanoris A. Vivulskis

„Kas gi buvo Antanas Vivulskis? – skulptūros atidarymo vakare klausė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas Dainius Pašvenskas. – Žmogus, architektas, skulptorius, pilietis, vilnietis, savanoris. Kas privertė architektą padėti savo pieštuką, liniuotę į šalį ir paimti šautuvą, kuriuo jis galbūt nebuvo apmokytas normaliai naudotis? Kas tai buvo? Manau, kad Antanas Vivulskis gyvenimo prasmę ir patriotiškumą suprato per savanorystės idėją. Jis ir daugelis, kurie tuomet atstovėjo trapią mūsų paskelbtą nepriklausomybę ir besikuriančią valstybę paimdami šautuvą į rankas, kai reikia, ir eidami saugoti, ginti savo šeimą, savo gatvę, savo miestelį, savo miestą, savo tėvynę. Tuomet pirmoji Lietuvos kariuomenė susikūrė būtent iš savanorių. Iš tokių kaip mūsų didžiai gerbiamas skulptorius A. Vivulskis.“

Milinės atminimo ženklo istorija mus nukelia į 1919 m. sausio 3 d. šaltą žiemos naktį, kai, kapituliuojant vokiečiams ir iš rytų artėjant Raudonajai bolševikų armijai, Užupio gatvėje šalia namo Nr. 5 sargybą ėjo savanoris A. Vivulskis. Dėl patriotinių nuostatų jis paliko savo didžiausią gyvenimo darbą – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą, ir stojo savanoriu į vietos savigynos būrį ginti Vilniaus. Tą naktį A. Vivulskis tarsi šv. Martynas kitam sušalusiam savanoriui atidavė savo milinę. Tai padaręs stipriai persišaldė ir po kelių dienų 1919 m. sausio 10 d. mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.

Bronzinės milinės atsiradimo idėjos autorius – užupietis Alfredas Maruška, skulptūros atidarymo vakare minėjęs, kad jam praeinant pro šią vietą nuolat ramybės neduodavusi įkyri mintis, kad čia turi būti iškiliam skulptoriui A. Vivulskiui skirta atminimo vieta. Juk jo darbas – Trys Kryžiai – yra tapę Vilniaus prekės ženklu.

„Šiandien tikrai privalome pasidžiaugti ir paminėti, kad buvo žmonių, kurie tvirtai tikėjo ateitimi. Jie buvo Lietuvos piliečiai. Jeigu jų nebūtų buvę, nežinia, kaip mes gyventume šiandien“, – tvirtino jis.

Bendruomenės lemia pokyčius architektūros padangėje

Renginyje dalyvavusi Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė tokia Užupio bendruomenės iniciatyva pasidžiaugė architektės akimis.

„Architektas ne vien grožį kuria – jis kuria visą mūsų aplinką ir mūsų gyvenimo kokybę. Ir tai didelė atsakomybė. Visi pokyčiai, kurių šiuo metu vyksta architektūros padangėje, nulemti vietos bendruomenių aktyvumo. Kalbant apie atsakomybę, šis architekto Antano Vivulskio įamžinimas kalba būtent apie tai. Kai peržvelgėme su užupiečiais jo gyvenimo kelią, pamatėme esminius akcentus – pasirinkimą būti architektu paliekant šone kitą svajonę būti kunigu, o šio pasirinkimo esmė – tarnauti žmonėms. Pamatėme pasirinkimą ginti tėvynę – vėlgi tarnauti valstybei. Ir tarnauti draugui atiduodant jam savo milinę ir kartu – savo gyvybę. Pagalvojau: apie ką mes kalbame? Mes kalbame apie dabartinį architekto etikos kodeksą, kuriame yra trys principai – tarnauti visuomenei, žmogui ir kolegai“, – mintimis dalijosi D. Veličkaitė.

Antanas Vivulskis (1877–1919) – vienas iškiliausių lietuvių architekų ir skulptorių, kūrusių XX a. pradžioje. Žymiausi jo darbai – Trijų Kryžių paminklas ant Plikojo kalno Vilniuje (1916 m.), Šiluvos koplyčia (Raseinių r., 1903 m. projektas), T. Kosciuškos paminklinė lenta Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje (1917 m.), skulptūrinė kompozicija-paminklas Žalgirio mūšio 500-osioms metinėms Krokuvoje (1910 m.), Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje (1907 m. projektas, statyba nebaigta dėl netikėtos A. Vivulskio mirties ir lėšų stygiaus, vėliau sovietų perstatyta į Statybininkų rūmus).