Julija Reklaitė – geležinė Lietuvos kultūros ledi

Priešingai nei daugelis Italijos lietuvių, čia Julija atvyko jau turėdama rankoje darbo sutartį. O štai kitoje – šešių mėnesių kūdikį. Taip prasideda jos, kaip Lietuvos kultūros atašė Italijoje, odisėja, kurios metu nutinka visko: kovos už Lietuvos pripažinimą ir kultūrą, tarpininkavimas tarp tiesmukiškumo nemėgstančių italų ir „arogantiškų“ lietuvių, savojo aplinkos rato sukūrimas, kuriame nebeužduodami klausimai: „Ar Lietuvoje yra notarų?“, malonios akimirkos, kai italai klumpa dėl lietuvių meno ir patys ima pasakoti apie Lietuvą, kasdienybė chaotiškame Romos svaigulyje, komandinis darbas šeimoje ir nejučia joje išaugęs italiukas.

Manote, kad valstybinis darbas yra lengvas ir žolė Italijoje žalesnė? Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT kviečia į pokalbį su architekte, kultūros atašė pareigas Italijoje baigiančia J. Reklaite.

Julija Reklaitė. P. Kańgowskio nuotrauka

Julija, leisk pasiteirauti: kaip jautiesi baigdama savo Lietuvos kultūros atašė Italijoje kadenciją?

Man labai patiko vieno draugo mintis, kad Roma – pilna nostalgijos. Tai, kai turiu laiko, taip ir jaučiuosi. Vis galvojau, kad paskutinį pusmetį čia praleisiu ramiau, bet kažkodėl taip neišeina. Kai atsiranda proga pasivaikščioti po Romą, kyla nostalgijos jausmas, jaučiu, kad ypač pasiilgsiu kai kurių žmonių, su kuriais teko dirbti, o su jais susijusios ir tam tikros vietos. Kitu metu, įsisukusi į savo įtemptą įprastą darbinį ritmą, tiesiog neturiu daug laiko apie tai galvoti. Vis dėlto sugrįžti į „Auditorium“ ar MAXXI – labai malonu, nors bijojau, kaip jausiuosi, kai nebeturėsiu čia reikalų, kai praeis mūsų organizuoti renginiai. Tačiau dabar matau, kad jau kitaip tapatinuosi, ir mano mintys sukasi labiau į tai, koks santykis bus su Roma, kai į ją grįšiu jau čia nebedirbdama ir koks tada bus ryšys su Italija – apie tai labai smalsu ir įdomu pagalvoti.

Grįžtant į pačią pradžią – iš kokio miesto esi kilusi?

Kalbant apie gimtąjį miestą, kyla dvejopi jausmai. Nuo 16 metų gyvenu Vilniuje, bet užaugau Ignalijoje, kuri stipriai formavo mano asmenybę. Negaliu sakyti, kad esu gryna vilnietė, bet taip pat negaliu sakyti, kad esu iš Ignalinos, nes tiesiog ten nieko nebeturiu, tai nėra ta vieta, kur iki dabar būtų išlikę namai.

Dabar esu Romoje. Noriu atskleisti įdomų faktą – mano močiutė a. a. buvo vardu Romana (ji buvo Romana), o mano mamos vardą draugai trumpina į Romą (ji Romualda), ir aš kažkada susimąsčiau, kad tokia jau tradicija šeimoje, visos buvo Romos, o aš Julija. Ko gero, Romos tiesiog buvo neįmanoma išvengti: juk viskas dar nuo vaikystės sukasi aplink vardą! Be to, labai smagu, kad mano mama, kuri anksčiau net nesvajojo kažkada atvykti į Romą, čia atvažiuoja gana dažnai. Kai apie tai galvoji, tikrai atrodo, lyg tai būtų likimas.

Kaip apibūdintum šiuos ketverius metus?

Labai sunku apibūdinti, nes pastarieji metai buvo beprotiškas ir sudėtingas periodas. Tikrai labai dinamiškas, įvairus ir kartu sunkus.

Kita vertus, džiaugiuosi matydama, kaip mano vaikai kalba itališkai, kaip jie savaime suprantamais dalykais laiko muziejų turinį, maisto ir bendravimo kultūrą. Prieš važiuodama į Italiją nieko nepiešiau rožinėmis spalvomis – aš žinojau, kad bus sudėtinga, nes turėjau darbo su italais patirties. Mane užgrūdino ir tam paruošė Romoje atlikta architektūros praktika 2005 m., todėl puikiai įsivaizdavau, kaip yra sudėtinga čia atvykusiam lietuviui, kad apie Lietuvą beveik niekas nežino ir kad už savo vietą reikės kautis – tokia dvasia ir gyvenau tuos ketverius metus. Taigi atsigręžusi atgal matau, kad įvyko labai daug nuostabių patirčių, kurios yra naudingos tiek man, tiek mano vyrui, tiek mano vaikams, bet kartu žinau, kad tai labai daug kainavo – pastangų, energijos, jėgų, laiko. Todėl tas jausmas yra labai dvipusis.

Kokių reakcijų sulaukėte iš kitų, kai priėmėte, ko gero, daug kam pasirodžiusį keistą sprendimą – mama vyksta į Italiją dirbti, o tėtis – prižiūrėti mažamečių vaikų?

Pačioje pradžioje mūsų draugai stebėjosi vyro pasiryžimu aukotis, bet, jei būtų atvirkščiai, neabejoju – visi sakytų, kaip nuostabu, Italija, geras oras, skanus maistas, kaip tau, Julija, pasisekė… Yra toks dvigubas vertinimas, jeigu moteris važiuoja dirbti, o vyras prižiūrėti vaikų – tada jį aplinkiniai pradeda užjausti. Tačiau nemanau, kad toks dvejopas vertinimas yra teisingas. Sutinku, kad vyrui Italijoje yra sunkiau, ypač socialiai integruotis į bendruomenę, kur vaikus daugiausia augina mamos ir yra iškeltas motinos, madonos įvaizdis. Bet iš esmės vaikus auginame ir šeimos gerovę kuriame kartu – tai abiejų tėvų nuolatinis įdarbis, ir aš esu labai dėkinga Mindaugui, kad padarėme tai kartu. Jis suteikė man šią galimybę prisiimdamas didesnę dalį buitinių rūpesčių ir šiuo periodu atsisakydamas aktyvios savo karjeros.

Ar galėtum paprastai papasakoti, koks yra kultūros atašė darbas?

Kultūros atašė yra tiesiogiai kultūros ministrui pavaldus kultūros atstovas šalyje. Dalis darbo yra komunikacija – per veiklą, renginius, pristatymus ir vizitus suteikti informacijos, kas mes esame, kokį meną mes kuriame, sudominti. Paprastai kultūros atašė turi nusistatyti kryptį, su kuriomis kultūros sritimis dirbs ir kokius projektus inicijuos.

Taigi, sakyčiau, 50 proc. – renginiai, vykstantys savaime, kuriems reikia kažkokios vietinės pagalbos, ir 50 proc. – veiklos, kurias inicijuoja, koordinuoja atašė. Tiesa, neatsiejama ir kone esminė šio darbo dalis yra ryšių mezgimas. Mano tikslas buv – kad italai, kultūros atstovai, žinotų, kas vyksta Lietuvoje ir su kuo gali dirbti, plėtotų užsimezgusį bendravimą ir toliau. Tokiu atveju pagrindinis darbas yra tiek menininkus, tiek kuratorius, kritikus ir institucijas suvesti ir nukreipti reikiama kryptimi, kad jie galėtų susitikti, eksponuoti, koncertuoti, kurti bendrus projektus ir t. t.

Vėlgi kultūros atašė pozicija yra viena šalyje, todėl iš esmės reikia daryti viską. Pavyzdžiui, prieš renginį paruošti erdvę, išvalyti, atvežti meno kūrinius, paruošti ir išdalinti skrajutes ir pan. Taigi neužsiimame vien aukštąja kultūra, dirbame ir ne taip akivaizdžiai matomą darbą. Be to, kai pradėjau leisti kas mėnesį savo naujienlaiškius, supratau, kad jie veikia ne tik kaip renginių reklamavimo platforma, bet ir kaip informacijos šaltinis, savotiškas archyvas. Labai daug kas nustebo, kiek iš tiesų daug visko vyksta, nes mano veikla neapsiriboja kuria nors viena kultūros sritimi ar vienu miestu – labai skirtingos veiklos plėtojamos labai skirtingomis kryptimis, ir čia gelbsti paprasčiausias informacijos suteikimas.

Kas tau asmeniškai buvo sunku einant kultūros atašė pareigas?

Gal nuskambės nediplomatiškai, bet sudėtinga yra dėl tokio abipusio nepasitikėjimo. Juk kai nežinai, tai ir nepasitiki – nei italai pasitiki, nei mes. Jei dirbame su rimta institucija, pradedame galvoti, kad nustatytu metu ji padarys tą ir aną, kaip įprasta pagal mūsų standartus arba įsivaizdavimą, deja, taip su italais nevyksta. Jie visada vėluoja, atsiranda daugybė kitų dalykų, paskutinės minutės pakeitimų ir panašiai, nes mūsų laiko ir planavimo supratimas, pati darbo kultūra šiek tiek skiriasi…

Italijoje ypač svarbus yra žodinis susitarimas, o mes labai norime sutarčių. Kartais tai sudėtinga, bet privalai jais pasitikėti, kad jie yra profesionalai ir kad padarys tai, ką žada, nes kitaip negali žengti kito žingsnio – tiesiog negali. Reikia kažkaip rasti tą būdą, kaip prieiti, patikrinti, rasti būdą susikalbėti plačiąja prasme. Tenka nuolat priminti apie save, bet niekada negali tikėtis, kad būsi jų prioritetas – jie tiesiog gyvena kitaip, kitu tempu, kitais rūpesčiais. Tai bendras kultūrinis supratimas, iš kurio kyla kita problema dirbant su Lietuva – lietuviai tikisi to, ko tiesiog dėl kultūrinių skirtumų negaus iš italų. Jei atsitinka problema, susijusi tiek su viena, tiek su kita puse, esu ta tarpininkė, kuri turi viską sugerti, atlaikyti ir išspręsti problemą, išlaviruoti.

Sudėtinga, kai nėra komandos, o dėl kultūrinių skirtumų ir didelio fizinio atstumo šiame darbe yra gana nemažai emocijų. Todėl kultūros atašė turi bendrą susirašinėjimą, kuriame nuolat dalijamasi informacija tarp skirtingų šalių. Tai savotiška terapija, nes, kai esi vienas, nežinai, kaip reaguoti į neigiamą informaciją, su kuria nuolat susiduri. Kita vertus – tai taip pat ekspertinių žinių dalijimasis, pavyzdžiui, gero atlikėjo rekomendacija arba informacija apie kūrybingai išspręstą problemą. Taip pat labai operatyviai dalijamės kontaktais. Tai lyg ir atsveria komandos nebuvimą, nes galiu tartis su tokioje pačioje situacijoje esančiomis kolegėmis.

Dar vienas šio darbo ypatumas yra tai, kad vienu metu turi įtikti ir atstovauti trims viršininkams – tiesioginiam viršininkui, ambasadoriui, kultūros ministrui ir Kultūros instituto vadovui. Tokia situacija skatina lankstumą ir verčia ieškoti kompromiso, kaip kuo geriau ir veiksmingiau skirtingomis priemonėmis pasiekti visų norimą tą patį rezultatą.

Architektė, kultūros atašė Italijoje Julija Reklaitė. P. Kańgowskio nuotrauka

Dažnam italui jau pati anglų kalba skamba pernelyg tiesmukai, jie ją traktuoja kaip sutrumpintą italų kalbos versiją. Mes, lietuviai, juk laiškuose nerašome italams įprastų frazių „Kaip sekasi Jums, Jūsų šeimai?“, „Koks pas jus oras?“, ir tai jiems atrodo per daug vulgaru ir tiesmuka.

Galbūt galėtum pasvarstyti, ką lietuviui reiškia dirbti Italijoje?

Manau, kad net italams Italijoje nėra lengva dirbti, ne tik lietuviams. Ypač sunku jauniems žmonėms, jiems čia sunku rasti veiklos, darbo, tik vienetai prasiskina kelią į kažkokią karjerą. Todėl lietuviams kartais gal net yra geriau, pripratusiems sunkiai dirbti ir savarankiškai siekti tikslo – čia jie turi pranašumą prieš nemažą dalį italų. O savęs pačios negaliu palyginti su tais, kurie čia atvažiuoja ieškodami darbo ar tiesiog gyventi. Aš visada dirbau Lietuvai. Atvažiavau jau turėdama darbą, oficialiai dirbdama Lietuvai ir gavusi nemažai su tuo susijusių privilegijų. Ir tikrai nežinau, ar būčiau tiek kovojusi, dariusi, jei nebūčiau dirbusi savo šaliai – tai vis tiek daro įtaką santykiui su aplinka.

O kaip manai, ką reiškia dirbti Italijos sostinėje Romoje?

Neseniai manęs kažkas paklausė, ką aplankyti Romoje. Aš atsakiau, kad Romoje ne gyvenu, o dirbu. Ir tikrai, labai retai turiu progą išeiti savo malonumui ir kažką pamatyti. Dirbti savo darbą čia, Romoje, yra ne tas pats, kas būti turistu. Dirbti Italijoje reiškia, kad tai yra sudėtinga, bet kartu labai daug gauni, nes stengdamasis įgyji naujų ryšių, kontaktų, pradedi atrasti ir suprasti kitokią, tau naują aplinką ir taip įgyji neįkainojamą patirtį. Kita vertus, toji romantiška kasdienybė, kai tik pavyksta pakelti akis, ir truputį atitrūkus nuo kasdienių rūpesčių apsidairyti, kaskart suvoki, kokia tai dovana būti tokiame mieste ir matyti visą tą begalinį grožį. Deja, Romoje jos grožį labai dažnai užgožia sudėtinga buitis, transportas, šiukšlės, be galo išsiplėtusi biurokratija, bet turbūt mes bet kur gyvendami pamirštame pasimėgauti tuo, ką turime visai šalia.

Leisk paklausti: kas labiausiai patiko, dirbant kultūros atašė darbą? Ar įžvelgi kokių nors šio darbo trūkumų?

Man pats didžiausias šio darbo atlygis kaip architektei – kad galėjau dirbti ne tik su architektūra ir praplėsti savo akiratį. Turėjau galimybę dirbti ir su teatru, ir su muzika, ir su šiuolaikiniu menu, sutikau nuostabių žmonių, ir tikra dovana buvo juos visus pažinti. Išmokau daug dalykų, nes daugiausia dirbau pati viena, be komandos. Tiesa, nematomos komandos – Kultūros instituto, Kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos ambasados Italijoje – darbuotojai, žinoma, labai daug padėjo, ir čia taip pat išmokau labai daug. Nors ir neužėmiau aukšto posto, visą atsakomybę ant savo pečių nešiau pati. Todėl po pirmų projektų, kuriuos vis dar dariau nedrąsiai, atsirado kur kas daugiau pasitikėjimo savimi žengti pirmyn, siūlyti drąsių sprendimų, juos apginti.

Pagrindinis darbo minusas man pačiai – tai savotiškas ėjimas paviršiumi. Neturi laiko gilintis nei į temą, nei į dalyką ir tampi nebe kūrėju ar tyrėju, o labiau vykdytoju-vadybininku. Tai iš esmės nėra blogai, tiesiog kitaip. Pavyzdžiui, teatro ekspertas gali pristatyti teatrą daug geriau nei kultūros atašė, kuris tokių kompetencijų visoms meno sritims paprasčiausiai neturi. Šią problemą galima spręsti keliais būdais – arba dirbti išvien su profesionalais, bendradarbiauti, arba pačiam tobulintis. Tiesa, pats vienas visų sričių aprėpti negali, manau, neišvengiamai reikalingos konsultacijos ir dialogai, profesionalų pagalba.

Galbūt atsimeni kokių nors istorijų, kurios nutiko dirbant su italais?

Nebuvo nė vieno lietuvių menininko, kuris neturėjo iššūkių dirbdamas Italijoje, net ir su privačiomis italų galerijomis (nors tai nebūtinai buvo problemos, greičiau nesusikalbėjimai arba kultūriniai skirtumai). Daugybę kartų girdėjau iš italų, kad jie tokios didelės arogancijos iš lietuvių pusės nesitikėjo. Tai – kiek kurioziškas atvejis, nes tai dažniausiai būna kalbos problema, mat rašydami laiškus anglų kalba lietuviai dažnai surašo punktais savo reikalavimus. Taip jie italams sudaro didelį arogancijos įspūdį – jie apskritai nemėgsta tiesioginių nurodymų.

Be to, dažnam italui jau pati anglų kalba skamba pernelyg tiesmukai, jie ją traktuoja kaip sutrumpintą italų kalbos versiją. Mes, lietuviai, juk laiškuose nerašome italams įprastų frazių „Kaip sekasi Jums, Jūsų šeimai?“, „Koks pas jus oras?“, ir tai jiems atrodo per daug vulgaru ir tiesmuka. Todėl tarpininkaujant tarp šiųdviejų šalių tenka lietuviams, prieš tai nesusidūrusiems su italais, paaiškinti ir kultūrinius komunikacijos skirtumus – kada ir kaip reikia padėkoti, kaip kreiptis, kaip rašyti. Tai, ko gero, dažniausias kuriozas, kuris visada pasibaigus projektui lieka tiesiog smagus prisiminimas.

Iš to galima teigti, kad lietuviai yra reiklesni nei italai?

Nepasakyčiau, kad lietuviai reiklesni, italai irgi reiklūs, tiesiog tai yra ir požiūrio klausimas. Kai yra kokia žvaigždė menininkas ir jis yra reiklus, viskas yra gerai. Bet mūsų, deja, jie dar nežino ir, kai bendrauja dar su kuo nors nežinomu, turinčiu daug reikalavimų, jiems tai atrodo keista. Bet taip yra ir kitose šalyse, tai, manyčiau, gana normalus reiškinys. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad italai, ypač demokratinėje kalboje, labai mėgsta vartoti metaforas, labai daug vynioja ir iš karto rūpimų klausimų nesprendžia. Labai ryškus to pavyzdys galėtų būti, kai vyksta verslo pietūs ar vakarienė – italai reikalus aptaria tik prie deserto ir niekada – vos atsisėdę prie stalo. Vokietijoje bus kitaip, Amerikoje – turi dvi minutes, padedi bylą ant stalo ir išeini.

Ką manai apie bendrą italų požiūrį į lietuvius?

Buitinėse situacijose labai mažai susiduriu su italais. Jau nebesusiduriu su tokiais atvejais, kai manęs nuomojantis butą Italijoje agentūros darbuotoja paklausė, ar ir mes Lietuvoje turime notarų – net nežinojo, kad mes esame Europos Sąjungoje, turime euro valiutą, esame normaliai funkcionuojanti valstybė. Su tokiais žmonėmis po ketverių metų praktiškai nebesusiduriu ir ne dėl to, kad pasikeitė požiūris, tiesiog susidarė tam tikra aplinka, kurioje apie Lietuvą žmonės žino ir kalba. Štai ir vaikų draugų mamos planuoja keliones į Lietuvą – labai nori pažinti nepažįstamą kraštą, kartu aplankyti, kaip dabar čia madinga, ir kitas Baltijos šalis.

Per ketverius metus susikūriau žmonių iš kultūrinės srities terpę, kurioje apie Lietuvą kalbama daug ir tik gerai. Kai pakviečiau į Vilnių pirmą kuratorę Benedettą Carpi De Resmini, kuri mane supažindino su labai daug žmonių, supratau vieną labai svarbų dalyką.

Dėl to matau, kad bent jau mano aplinkoje apie Lietuvą žinoma ir domimasi labai daug. Italai klausia, iš kur jūs tokie atsirandate, kodėl jūsų kalba tokia sena, kodėl jūs tokie aktyvūs – jiems atrodo, kad mes labai jauni ir labai gyvybingi. Ir iš tikrųjų jauni žmonės meno, kultūros lauke daro neįtikėtinai nuostabių dalykų – italams tai kelia susižavėjimą.

Iš pradžių būna elementaraus nežinojimo, o ne neigiamo požiūrio. Kaip patys apie save sako italai: siamo ignoranti (it. „esame nemokšos“). Bet vėliau iš to nežinojimo atsiranda smalsumas. Vienas iš Lietuvos Respublikos ambasados Italijoje tikslų yra siekti, kad Lietuva būtų matoma ne kaip posovietinė, o kaip jauna, gyvybinga, aktyvi valstybė. Džiaugiamės, kad jau matome rezultatų – štai pastarajame „Focus on Lithuania“ projekte Veronos meno mugėje Lietuva buvo pristatoma pačių italų ne kaip posovietinė, o kaip skandinaviška, šiuolaikiška šalis. Nepaisant to, kad kultūros lauke vis dar ryškios ir net madingos yra traumos bei atminties temos ir tas buvimas ekssovietine valstybe mūsų pasąmonėje tebeegzistuoja, čia akcentas jau buvo kitas, ir tai itin malonu.

Julija Reklaitė. P. Kańgowskio nuotrauka

Yra žmonių, kurie matė Eimunto Nekrošiaus spektaklį prieš 15 metų, atsimena ir labai nori pamatyti dar – jei įsimyli italai, tai jie įsimyli ilgam. Teatro sferoje Italijoje režisierius Oskaras Koršunovas turi labai daug potencialo – italams jis yra atradimas, kažkas nauja ir aktualaus. Taip pat režisierė Kamilė Gudmonaitė.

Julija, sukaisi kaip vijurkas, ypač paskutiniais kadencijos metais. Papasakok, kas buvo tavo atrama?

Per Lietuvos šimtmetį 2018 m. – taip, sukausi kaip vijurkas. Žvelgiant kitaip, šie metai yra iki tol vykusių trejų metų darbo rezultatas, todėl būtų sunku pasakyti, kad anksčiau dirbau mažiau. Tiesiog mano kadencijos pabaiga sutapo su Lietuvos šimtmečio metais, ir ta proga, jau ir įgijus nemažai patirties, buvo galima surengti gražių, didelių renginių.

Mes kartu su vyru sprendėme, ar priimti šį iššūkį, ar ne, ir, jei mama nusprendžia daryti karjerą, kažkas kitas turi rūpintis vaikais ir visa buitimi. Kadangi aš kartu su vyru poroje esame nuo pirmo kurso, net neprisiimu tų nuopelnų sau – mes kartu augome ir kartu galvojome, dėliojome planus, mes kartu apie daug ką diskutuojame, ir labai daug jo minčių bei idėjų galima rasti mano darbuose, tikiuosi, kad ir atvirkščiai.

Mano vyras yra mano stiprybė, palaikantis besąlygiškai, ir dėl šeimos jis daro labai daug. Mūsų šeimai taip pat padeda ir mūsų abiejų tėvai, prižiūrėdami mūsų vaikus, kai turime abu dalyvauti renginiuose ar kur nors išvykti. Džiaugiuosi susipažinusi su senomis diplomatų šeimomis čia, Romoje, tada ir supratau, kad diplomatija yra ne vieno žmogaus darbas.

Kaip vertini įvykusį Lietuvos šimtmečio renginių ciklą?

Daugiausia festivaliui skirta dėmesio „Auditorium“, MAXXI, Argentinos ir Indijos teatre bei poroje muziejų Romos mieste. Džiaugiuosi, kad šios institucijos bendradarbiavo pirmą kartą dėl mūsų festivalio, juo tikrai didžiuojuosi. Vyko daug renginių, ir tai ilgo įdirbio rezultatas. Kai susitinku italus, galbūt net tuose renginiuose nedalyvavusius, bet ką nors girdėjusius, ir jie man sako „oi, kaip faina, kaip dabar jautiesi?“, negaliu atsakyti vienareikšmiškai „vau, super“, nes žinau, kaip galėjo būti, ir žinau, kaip įvyko, tiesiog neturiu vertinimui reikiamos distancijos. Matau daugybę tiek savo, tiek visų partnerių klaidų. Kita vertus, taip, galiu pasakyti, kad tokio festivalio tikrai niekada nėra buvę, ir nežinau, kada Lietuva tam turės antrą šansą.

Labai norėtųsi, kad tokių renginių vyktų ne tik šimtmečio proga. Nes tam šimtmečio ženkliuko nereikia. Tiesiog šimtmetis duoda galimybių drąsiau imtis veiksmų, nes iškart ir tikiesi, kad bus daugiau dėmesio ir biudžeto, tada ir padidėja mūsų ambicijos, nors taip neturėtų būti. Tokio lygio festivalis ir galimybės jį rengti turėtų būti bet kuriuo metu. Bet, žinoma, iki to turi labai daug dirbti ir, jei tų ambicijų neužsibrėži, nieko nebus… Tikiuosi, kad po šio festivalio kuo toliau, tuo lengviau bus atsidaryti tam tikras duris su žodžiu „Lietuva“ ar „Lietuvos kultūra“, nes italai jau bus kažką apie tai girdėję, matę, klausę.

Atsimenu, tik atvažiavus į Romą 2015 metais man „Auditorium“ kompleksas, ten vykstantys puikūs koncertai ir renginiams tinkamos erdvės kėlė didžiulį susižavėjimą. Ir pamenu, dar tada rašiau ministerijai, kaip būtų šaunu, jei šimtmečio proga „Auditorium“ salėje galėtume padaryti nors vieną, pavyzdžiui, pasaulinio garso operos solistės Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos, koncertą… Tai atrodė tokia utopija, kilo adrenalinas vien nuo tos minties. Galiausiai įvyko taip, kad utopija virto realybe ir pralenkė bet kokius lūkesčius – iš viso „Auditorium“ surengėme net 15 renginių, nors iki paskutinės minutės buvo sunku patikėti, kad tai tikrai įvyks.

Leisk pasidomėti, kokį grįžtamąjį ryšį gavai iš šių, Lietuvos šimtmečio, renginių organizavimo?

Štai, pavyzdžiui, kartą sutikau nepažįstamą fotografą, ir jis, sužinojęs, kad esu lietuvė, man sako, kad su žmona buvo fantastiškame lietuvės Mirgos Gražinytės-Tylos diriguotame koncerte – taigi grįžtamasis ryšys tikrai yra. Vėliau manęs jau austrai ir prancūzai klausia: kiek pas jus dirba žmonių ir koks jūsų metinis biudžetas? Skaičiais tiesiog negaliu jiems atsakyti, jie vis tiek nepatikės, nes patys turi didžiulę komandą Italijoje – 5 darbo vietas visu etatu, nuolatines patalpas darbui ir renginiams, vertėjus…

Taip pat, esu tikra, kad ir „Focus on Lithuania“ Veronos meno mugėje nebūtų įvykęs, jei ne matomesnė Lietuva dėl kitų renginių. Tačiau tikrąją euforiją turbūt pajausiu tada, kai suprasiu, kad viskas įvyko, kad tokio, šimtmečio, renginio organizavimas mano gyvenime buvo tik vieną kartą.

Galbūt galėtum įvardyti tau pačiai įsimintiniausius per šį laiką Italijoje nuveiktus darbus?

Labai džiaugiuosi paroda „MAGMA. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“, kurią šių metų pradžioje surengėme Romos centriniame grafikos institute. Tai projektas, kurio finansavimui paraišką teikėme net tris kartus ir vis jo negaudavome. Juo džiaugiuosi ypač dėl to, kad jis vyko ir Italijoje, ir Lietuvoje, ir tai, mano nuomone, yra tikras bendradarbiavimas, nes vyko idėjų kaita tarp dviejų kuratorių – italės Benedettos Carpi de Resmini ir lietuvės Laimos Kreivytės.

Būtent tokie, abipusio ryšio, projektai man labiausiai patinka. Taip pat mane įkvėpė net keli šiemet vykę „Focus on Lithuania“, Venecijos bienalės projektai ir kiti. Smagu, kai vyksta tarptautinės teatrų gastrolės, bet būtų dar smagiau, jei pavyktų sukurti bendrų spektaklių projektų – to link po truputį einama.

Kokius dažniausiai pastebėjai esminius skirtumus tarp Italijos ir Lietuvos menininkų?

Kadangi kartu su Italijos meno kuratoriais važiuoju į Lietuvą, turiu galimybę jų akimis pamatyti, kaip jie vertina lietuvių menininkus.

Italai tiesiog tam neturi šansų – čia startuoja kur kas vyresni žmonės, yra daugiau nepotizmo, ir, deja, matyti, kad dažnu atveju daugiau lemia ryšiai nei talentai. O kūrinių temos, mano akimis, yra labai panašios todėl, kad menininkai įprastai labai globaliai mąsto. Tam daro įtaką ir tai, kad daugelis šiuolaikinių menininkų yra baigę mokslus užsienyje, siekia tarptautinės karjeros ir net ne visi gyvena Lietuvoje. Šia prasme italai yra labiau prisirišę prie namų ir šalies nei lietuviai.

Ar galėtum įvardyti keletą lietuvių menininkų, kurių menas ypač žavi italus?

Sunku lyginti skirtingas kultūros sritis, nes ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Eimuntas Nekrošius Italijoje yra žinomi jau seniai. E. Nekrošiaus kūryba yra žinoma daug platesniam ratui nei teatro mėgėjams, tai yra pirma pavardė kalbant ir su kultūros lauko atstovais, ir su politikais, ir su Venecijos bienalės meno vadovu… Yra žmonių, kurie matė E. Nekrošiaus spektaklį prieš 15 metų, atsimena ir labai nori pamatyti dar – jei įsimyli italai, tai jie įsimyli ilgam.

Teatro sferoje Italijoje režisierius Oskaras Koršunovas turi labai daug potencialo – italams jis yra atradimas, kažkas nauja ir aktualaus. Taip pat režisierė Kamilė Gudmonaitė. Šiuolaikiniame mene vis žinomesnis tampa medijų meno kūrėjas Deimantas Narkevičius, Romoje buvo surengta pirma jo solo paroda. Be abejonės, Italijoje pageidaujami ir visada yra laukiami ir kiti šiuolaikiniai menininkai bei performanso meno meistrai. Taip pat manau, kad Emilija Škarnulytė, videomenininkė, jau žinoma kitose užsienio šalyse, tampa vis populiaresnė ir Italijoje. Vis dėlto reikia pastebėti, kad pasaulis yra gana globalus, todėl mano minėti menininkai yra žinomi tarptautiniu mastu, o ir italai nebėra tokie uždari, ir ta profesionalioji kultūra sklinda, eina savo ratu per visą pasaulį.

Julija Reklaitė. P. Kańgowskio nuotrauka

Eimuntas Nekrošius į Italijos teatro sceną atnešė tiesiog kitokią, labai gilią ir pilną metaforų teatro kalbą. Su jo kūryba italai sieja ne tik mūsų, kaip teatro šalies, pažinimą, bet ir tiesiog didelį savo teatro augimą – jiems jis pirmiausia yra kūrėjas genijus.

Kaip italai reagavo į žinią apie a. a. E. Nekrošiaus mirtį?

Pirmas žmogus, kuriam parašiau sužinojusi naujieną, buvo Valentina Valentini, garsi teatro kritikė, dar devintame dešimtmetyje parašiusi knygą itališkai apie E. Nekrošių. Valentina žinią priėmė ne tik profesionaliai, parengė kelis straipsnius apie tai, bet ir labai žmogiškai, parašė, kad tai yra tarsi svarbaus ir artimo draugo netektis.

Italų žiniasklaida į žinią sureagavo žaibiškai ir labai plačiai. Visoje žiniasklaidoje pasirodė ne trumpi nekrologai, o išsamios E. Nekrošiaus teatro ir jo darbų Italijoje bei kitur analizės, prisiminimai. Ši netektis buvo priimta ne tik emociškai – iškart buvo bandoma ją suvokti, analizuoti, įvertinti paliktus darbus. Tai dar kartą parodo, kokia Italija yra šalis – su labai daug intelektualaus turinio, kritikos gerąja prasme.

Kokį pėdsaką, tavo nuomone, režisierius paliko Italijoje? Kas jis buvo italams?

Manau, kad jiems jis reiškė tiesiog naują teatro pasaulį. Tai buvo atradimas, nepaliekantis abejingų, nes E. Nekrošius į Italijos teatro sceną atnešė tiesiog kitokią, labai gilią ir pilną metaforų teatro kalbą. Su jo kūryba italai sieja ne tik mūsų, kaip teatro šalies, pažinimą, bet ir tiesiog didelį savo teatro augimą – jiems jis pirmiausia yra kūrėjas genijus. Jiems buvo labai priimtina ta kalba su visais jos sluoksniais, kuriems perskaityti reikia nemenko išsilavinimo ir įžvalgų.

Pagal profesiją esi architektė. Kadangi dabar jau gali palyginti, leisk paklausti, kuris darbas – architektės ar kultūros atašė – tau yra artimesnis? Kodėl?

Pakeitusi darbo sferą supratau, kad architektūros problema yra tai, kad tai gana uždara profesija. Ko gero, daugelio sričių menininkai daugiau žino apie architektūrą nei architektai apie meną. Šia prasme, jei architektūrą suprantame kaip namo statymą – taip, aš nutolau. Bet jeigu ją interpretuojame kaip mąstymo būdą – nuo jos niekada nenutolau, tai tam tikras mąstymo algoritmas.

Niekada nebuvau tikra vadybininkė, išlikau architektė – ir tai man kartais net padėjo, nes kalbu tam tikra profesine kalba. Vis dėlto jaučiu, kad nuo vadybos labai noriu grįžti prie kūrybinės veiklos, prie savęs realizavimo. Einant kultūros atašė pareigas kūryba yra apribota, turi išlikti neutralus, padėti bendradarbiauti, negali per daug siūlyti, kištis į pačių menininkų idėjas.

Prieš atvažiuodama čia dažniausiai dirbdavau parodų architekte. Kiekvienąkart ateinant prieš parodos atidarymą man buvo didžiulis malonumas matyti, kaip viskas atrodo išvakarėse, anksčiau aš prie to prisidėdavau realiai, fiziškai. Dabar kartais prieš renginį tekdavo sakyti atidarymo kalbas, nors, turiu pripažinti, labiau esu iš tų žmonių, kuriems patinka tiesiog įkalti vinį į sieną – tada jaučiuosi labiausiai savimi.

Gal galėtum įvardyti, kaip tave pakeitė ši darbo patirtis?

Tai buvo ketveri metai visiškai kitokios veiklos, negu aš veikiau iki tol – tikrai esu labai dėkinga Lietuvai už šitą galimybę, ir bet kuri patirtis, kurią gavau – tiek teigiama, tiek neigiama – mane užaugino. Esu kur kas laisvesnis žmogus, nes žinau, kad galiu veikti daug dalykų. Taip pat dėl visų patirtų ir išspręstų iššūkių žinau, kad esu saugi, nes, tikiu, išplauksiu net ir iš sunkių situacijų – juk nerdama į tokią man nežinomą diplomatijos sritį nežinojau, ko tikėtis.

Mes būdami Lietuvoje dažnai įsivaizduojame, kad Italija – tai vynas ir dolce vita, bet tuomet mes matome tik rezultatą, o ne procesą iki jo, juk ir vynui subrandinti reikia daug laiko ir pastangų. Kaip juokaujame su kolegėmis kultūros atašė, nė vienas projektas neįvyko be mažiausiai penkių ištartų „ne“ – tiek Italijos, tiek Lietuvos pusėje. Ir kas kartą reikia įrodyti, kad verta, rasti argumentų, žinoti, kodėl tai darai ir ką darai. Vis dėlto susumavusi visą šią patirtį galiu teigti, kad visa tai buvo labai naudinga mano pačios asmenybei augti.

Esi ne tik dirbanti moteris, bet, kaip jau kalbėjome, ir dviejų sūnų mama. Sakyk, kaip dabar, kai baigi šį darbą ir vaikai jau yra paaugę, vertini pačią pradžią? Ar viską kartotum?

Esu tikrai dėkinga už visą šią patirtį, bet šią akimirką, įvertinusi, kiek man tai kainavo sveikatos ir jėgų, ko gero, nenorėčiau to paties. Bet kartu esu tikra, kad, jei galėčiau atsukti laiką atgal, priimčiau tokį patį sprendimą. Buvo tikrai daug rizikos, tai buvo beprotiškas sprendimas. Visi žinojo, kad atvažiuoja nauja atašė su kūdikiu, ir sakydavo: ką?! Be abejonės, tai buvo didžiulis išbandymas, bet, kai save pastatai į sąmoningą situaciją ir žinai, kad nėra kur trauktis, tada ir nuveiki daugiausia. Aš save labai mėgstu pastatyti į tokias situacijas. Nors puikiai save įsivaizduoju gyvenant ramų gyvenimą, bet kartu žinau, kad labai greitai pradėsiu spirgėti ir vėl imtis kokios nors veiklos.

Ar Italija pakeitė tavo šeimos gyvenimo būdą ir kasdienius ritualus?

Mes, kaip šeima, buvome sau susikūrę tikslą – išmokti gyventi itališkai, daugiau skirti laiko tarpusavio bendravimui. Natūraliai atsirado tradicija valgyti kartu, to Lietuvoje beveik nėra, o čia tai – tiesiog konstanta. Labai stengiamės ne tik kartu valgyti, bet ir keliauti – visa tai susiję su vertybėmis, tai skatina dalijimąsi, gyvą kontaktą, bendravimą. Kai sėdime kartu, stengiamės nenaudoti išmaniųjų telefonų, nežiūrime televizoriaus, koncentruojamės į gyvą pokalbį. Italams vaikai – visa ko ašis, čia vaikas yra centrinė figūra, ir aplink jį viskas sukasi. Tokio atlaidesnio, kantresnio italų požiūrio į vaikus ir supratimo, kad vaiko nuomonė yra svarbi, mes visada mokėmės.

Dar prieš čia įsidarbindama turėjau tokią nuostatą, kad vaikai mobilizuoja. Negali nukelti kokio nors darbo, nes žinai, kad, jeigu vaikas susirgs – rytoj to negalėsi padaryti. Todėl viską stengiesi daryti čia ir dabar, maksimaliai išnaudoti laiką. Kiekvieną laisvą savaitgalį su šeima išnaudojame kelionėms. Mūsų šeimai keli šimtai kilometrų tapo natūraliu dalyku. Būna, per dieną suvažinėjame tokį atstumą kaip Lietuvoje – iki jūros ir atgal. Kai vaikai automobilyje miegodavo, nuvažiuodavome tūkstančius kilometrų. Išmaišėme kone visą Italiją. Galiu teigti, kad tiek daug ir aktyviai keliaudami praplėtėme savo mąstymo ribas ir nusistatymus.

Malonu matyti ir tai, kad vaikai, dažnai lankydamiesi muziejuose, daug ką priima kitaip, turi platesnį požiūrį, įvairius reiškinius mato kaip savaime suprantamus dalykus. Jiems muziejai ir parodos yra kasdienybė, ir aš tai vertinu kaip didelę vertybę. Prieš keletą dienų nugirdau jų tarpusavio pokalbį, kai keturmetis aiškinosi su šešiamečiu, kas buvo Julijus Cezaris, nes prieš tai matė keletą skulptūrų muziejuje. Taip pat jie bando nulipdyti etruskų vazas, tokias, kokias matė muziejuje, ir dėl to paprašė jas jiems nufotografuoti. Manau, mano vaikai auga kosmopolitiškais piliečiais.

O kaip pati pasikeitei pagyvenusi Italijoje?

Pakeičiau požiūrį ir perėmiau pagrindinę italų savybę – leidimą situacijai rutuliotis pačiai. Kažkuriuo momentu suvokiau, kad spausk nespaudęs, kontroliuok nekontroliavęs – vis tiek įvyks taip, kaip turi įvykti. Žmogaus pareiga – tam tikru momentu pamatyti, kad, jei kas krypsta ne taip, būti pasiruošusiam visiems atvejams. Tiesiog būti pasiruošusiam.

Tiesa, tas pasiruošimas reikalauja tam tikro profesionalumo ir lankstumo. Bet negalima savo sprendimu pakeisti kokio nors veiksmo judėjimo krypties. Ir matau, kad italai iš tikrųjų dažnai išlaukia, o mes, lietuviai, esame linkę viską kontroliuoti. Italų požiūrį šiuo atveju palyginčiau su džiazo grojimu – turi būti profesionaliai įvaldęs savo instrumentą, bet ir pasiduoti aplinkinių grojimui. Kitaip tai nebus džiazas. Taigi čia pramokau džiazuoti. Šį bruožą – mokėjimą į situaciją žiūrėti lengviau – išsinešiu kaip didžiausią vertybę.

Architektė, kultūros atašė Italijoje Julija Reklaitė. P. Kańgowskio nuotrauka

Kai grįžtu į Lietuvą, atrodo, kad ten tos Italijos nebėra, ir vėl gyvenu lietuvišką gyvenimą. Grįžtu į Italiją – įprastu ritmu gyvenu itališką gyvenimą. Tai du paraleliniai, nesusijungiantys pasauliai, kuriuos suteikia būtent tas laikinumo jausmas.

Papasakok, ką dar veiki laisvalaikiu.

Mano laisvalaikis niekada nebuvo stipriai atskirtas nuo darbo. Tarp architektų net populiari frazė, kurią sako kone kiekvienas: „O, savaitgalis, tai bent ramiai padirbėsiu!“ Net jei einu į muziejų, parodą, koncertą ar kažkur keliauju, nuo kultūros, meno, savo darbo toli nepabėgu. Žinoma, yra poreikis visiškai atsiriboti nuo interneto, darbinių minčių, ramiai paskaityti knygą, bet šio meno man dar reikės mokytis.

Keletą pastarųjų metų gyveni Italijoje, čia keliauji. Tikiu, susidarei savo asmeninę nuomonę apie šią šalį. Kuris miestas tau labiausiai prie širdies ir kodėl?

Vieno miesto negaliu išskirti, nes Italija labai skirtinga ir įvairi. Man labai patinka Venecija, man tai yra pasaulio stebuklas, visada į ją smagu sugrįžti, nors ten tikrai labai sunku vykdyti, kurti projektus, bet kažkas ten vis tiek labai traukia. Tas miestas turi ypatingą aurą, nors reikia pripažinti, kad ir ji veikiama globalizacijos labai kinta. Tiek Milanas, tiek Turinas yra fantastiškos vietos – tokių šiuolaikinio meno erdvių kaip ten aš tiesiog nežinau. Absoliučiai žavus yra Neapolis, taip pat kultūriškai augantis miestas – Palermas. Italijos mozaika susideda iš labai skirtingų dalykų… Jei reikės rinktis, kur grįžti atostogoms, bus labai sunku.

Nuo praktikos Romoje laikų, 2005 m., dar nebuvo tokių metų, per kuriuos su vyru negrįžtume bent kartą per metus į Italiją. O dabar tuo labiau – vaikams reikės išsaugoti kalbą, aplankyti savo draugus. Manau, ir toliau sėkmingai keliausime tarp Lietuvos ir Italijos, nes ji labai įtraukia su savo visais mažais miesteliais, miestais ir kiekvieno miesto unikalia kultūra bei iš kartos į kartą perduodamomis tradicijomis. Juk jiems važiuoti pietauti į kitą miestelį yra normalu, tą patį darė ir ankstesnės kartos. O ir dažname kaimelyje galima rasti žmonių, tiesiog natūraliai ir kasdieniškai gyvenančių šalia tūkstančius metų skaičiuojančio archeologinio paveldo.

Kaip suprantu, grįžusi į Lietuvą planuoji ilsėtis. Ar jau žinai, kaip tai padarysi?

Sąmoningai stengiuosi niekam neįsipareigoti. Grįžusi stengsiuosi ne tik pailsėti, bet ir įvertinti tą patirtį, kuri nutiko, susidėlioti taškus ant „i“. Būna, manęs klausia, ar aš patenkinta šiandien įvykusiu rezultatu, o tuo pat metu mano galvoje vyksta dar penki ateities projektai, ir šiandiena jau yra praeitis. Iki šiol neturėjau to momento ramiai pagalvoti, suprasti, kas įvyko, akimirkos pasidžiaugti. Todėl noriu to ramaus laiko įvertinti, ką dariau gerai, ką – blogai, kokios visa to išvados.

Be to, tikrai labai labai norėčiau toliau studijuoti – kaip minėjau anksčiau, savo veikloje pasigesdavau gylio, juo labiau kad sutikau be galo intelektualių žmonių, kurie tampa savotiškais kelrodžiais. Jau turiu sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, truputį pasivyti… Nes, kai nušoliuoji taip greitai, gauni tam tikrus dalykus net per lengvai, suvoki, kad tam tikrose vietose trūksta išsilavinimo, ir nespėji paskui tą lygį, kuriame dirbi. Tai noriu padaryti dėl savęs.

Svajoju ir apie keliones – niekada nebuvau Japonijoje, Amerikoje… Padirbęs čia suvoki, koks vis dėlto platus yra pasaulis. Žinoma, grįžę į Lietuvą tokių palankių sąlygų neturėsime – turėsime suktis, kaip gyventi, kur gyventi, bet to nedramatizuoju. Situaciją, kai grįžti ir neturi konkrečios fizinės darbo vietos, priimu kaip privalumą, kaip faktą, kad kultūros atašė tėra laikinas darbas, laikau didele privilegija.

Ko tau trūko iš Lietuvos, kai persikėlei į Italiją? Ir, kaip manai, ko tau trūks itališko grįžus į gimtinę?

Žinoma, atvykus į Italiją visąlaik trūko šeimos, artimųjų. Prie viso šio romietiško / itališko chaoso, manau, yra priprantama, tai smulkmenos, ir tai kartais žavu. Nors, reikia pripažinti, pasiilgau lietuviškos tvarkos, aiškumo, saugumo jausmo, kuris, ko gero, labiausiai yra susijęs su žmonėmis, artimaisiais. Palikusi Italiją ilgėsiuosi maisto, puikaus Romos klimato, vis dėlto labiausiai trūks žmonių, artimų draugų, kuriuos man padovanojo bendri projektai. Sutikau tokių išsilavinusių, aukšto intelekto žmonių, kurie ne tik įkvėpė, bet ir tapo draugais.

Labai įdomus ir keistas jausmas yra tai, kad šį laiką gyvenau paralelinį gyvenimą. Kai grįžtu į Lietuvą, atrodo, kad ten tos Italijos nebėra, ir vėl gyvenu lietuvišką gyvenimą. Grįžtu į Italiją – įprastu ritmu gyvenu itališką gyvenimą. Tai du paraleliniai, nesusijungiantys pasauliai, kuriuos suteikia būtent tas laikinumo jausmas. Dabar noriu šiek tiek pagyventi tiesiog čia ir dabar.

Kaip reaguoja vaikai į tai, kad keičiate gyvenamąją vietą?

Vyresnysis vaikas yra didžiulis patriotas – jam Lietuvos vėliava yra šventas dalykas, lietuvišku maistu vaišina savo draugus, ir jam Lietuva tiesiog kvepia. Jis Italijoje turi labai daug draugų ir, tikiu, jų labai ilgėsis (jie jo taip pat, tai akivaizdu jau dabar iš reakcijų į išvažiavimo faktą), ir jam grįžimas į Lietuvą yra tarsi utopija, jis to labai laukia, nes Lietuva jo akimis – tai seneliai, atostogos, pramogos, skanus maistas.

O mažasis čia atvažiavo pusės metų amžiaus ir savo emocijomis, kalbėjimo maniera, elgesiu yra italas. Labai keista namuose – lietuviams tėvams turėti vaiką lyg tikrą italą. Galbūt jam Lietuva yra vėl kitokia, nuspalvinta kitomis spalvomis, bet abu sūnūs grįžti yra nusiteikę tikrai rimtai ir ryžtingai. Yra tik vienintelė problema – kaip čia reikės tuos gimtadienius rengti, kad visi draugai iš Italijos atvažiuotų?

Ar gaila išvažiuoti?

Ilgesys yra natūralus, manau, kad neišvengiamai bus ir liūdesio, ir ašarų, kai reikės atsisveikinti su visais. Bet visa tai priimu labai natūraliai: niekada neturėjau minčių, kad čia pasiliksiu. Kadangi mano kadencija buvo pratęsta vieniems metams, prieš pratęsimą galvojau, o kas, jei tą žmogų matau paskutinį kartą, kas, jei šio darbo nebeatliksiu, taigi kažką panašaus jau viduje išgyvenau.

Yra vietų, pro kurias pravažiuodama susimąstau, kas buvo. Tikrai yra tokių vietų, į kurias, jei ne ši patirtis, niekada nebūčiau ir pakliuvusi. Bet tuo ir žavus tas laikinumas, kad stengiesi išnaudoti kiekvieną galimybę, nes žinai, kad daugiau tokių progų jau gali ir nebepasitaikyti. Išvažiuodama išsivežu pilną širdį patirties, ir tai, nors liūdna, bet kartu ir labai smagu, man ir reiškia žodis „nostalgija“.

Nuo šių metų pareigose tave keičia Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė. Ko palinkėtum jai ir visiems savo kolegoms kultūros atašė šiame nelengvame kelyje garsinant Lietuvos vardą?

Laura bus puiki atašė, dėl jos esu visiškai rami ir labai džiaugiuosi perduodama estafetę. Ji turi visas savybes, kurių reikia gerai atašė Italijoje, turi puikią patirtį, idėjų, užsidegimo, todėl jai linkiu tik nepamiršti savęs ir mėgautis. Man atrodo, labai svarbu nepamiršti, dėl ko mes visa tai darome ir kokia didelė laimė bei privilegija yra dirbti su Lietuvos kultūra įvairiuose kontekstuose, būti tos kultūros dalimi. Tai ir yra mano palinkėjimas tiek kolegoms, tiek užsienyje gyvenantiems lietuviams.