Jėzuitų misija Lietuvoje: kalbėti apie praeitį, aktualią ateičiai

Istorikas Liudas Jovaiša Evgenios Levin nuotrauka

Pranešimas pasakytas 2019 m. sausio 6 d. Jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejaus atidarymo renginyje Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje.

„Jubiliejumi“ esame įpratę vadinti retą ir solidžią, progos pasidžiaugti bei susimąstyti teikiančią sukaktį. Jėzuitų misijos Lietuvoje 450-mečio proga – išties solidi, užtat ir reta. Vargu ar visi sulauksime kito panašaus svorio jubiliejaus (jėzuitų veiklos Lietuvoje 500-mečio), tad linkiu visiems drauge ir kiekvienam asmeniškai išgyventi šiuos metus suvokiant jų nepaprastumą – ir dėkojant Dievui už tokią dovaną.

Solidi sukaktis – teisėta ir teisinga proga džiaugtis. Šiuo atveju nesunkiai galime išvardyti jėzuitų nuopelnus Lietuvos istorijai: pirmieji ėmė duoti dvasines pratybas (vesti rekolekcijas) ir vykdyti misijas atokiuose kaimuose, pirmieji sukūrė vidurinio ir aukštojo mokslo įstaigų (gimnazijų ir universiteto), muzikos mokymo institucijų ir vaistinių tinklus, pirmieji pradėjo statyti dramos ir baleto spektaklius, pirmieji pastatė lotyniško kryžiaus plano kupolines bazilikas ir klasicizmo architektūros kūrinius, pirmieji iš Lietuvos nukeliavo ne vien į Indiją, Kiniją, bet ir turbūt į Iraną, Armėniją, Sudaną ir Zimbabvę, įsteigė pirmąją observatoriją, įvedė pirmąjį akademinį matematikos kursą, parengė ir išleido pirmąją Lietuvos istoriją, pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, pirmąjį muzikos vadovėlį, pirmuosius kalendorius ir laikraščius, išlaikė produktyviausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvę.

Vis dėlto vien džiaugdamiesi šlovinga praeitimi (ir nesusimąstydami apie šiandieną ar rytojų) galime nuslysti į paviršutiniškumą – o gal net nejučia pasiduoti puikybės ir triumfališko išdidumo pagundai. Romano „Pusryčiai pas Tifani“ pasakotojas vienoje vietoje sako: „I thought of the future, and spoke of the past“ („Mąsčiau apie ateitį, o kalbėjau apie praeitį“). Visavertis istorijos minėjimas visada yra toks: kalbėti apie praeitį, aktualią ateičiai – tokiai, kokia ji mums atrodo šiandien.

Jubiliejinių metų proga kiekvienas turėtų ieškoti ir patirti asmeniškų atradimų ir įkvėpimų. O kas iš kolektyvinės Lietuvos jėzuitų misijos patirties galėtų būti aktualu jėzuitų ir jų bičiulių bendruomeninei dabarčiai ir ateičiai? Šiandien norėčiau (subjektyviai, žinoma) išskirti du dalykus, žvelgdamas į tai, kas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėzuitų gyvenime nebuvo ypatinga ir nesusilaukė nei amžininkų, nei – bent kol kas – istorikų dėmesio, tačiau buvo būdinga jėzuitų „masei“ ir apibendrintai atspindi jų misiją, į kurią šiandien gręžiamės.

Šv. Kazimiero bažnyčia Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Nežinau, kiek galėtumėte išvardyti garsių (jums asmeniškai nepažįstamų) Lietuvos jėzuitų ir jų nuopelnų? Šv. Kazimiero bažnyčioje galime pirmiausia minėti čia apaštalavusį šventąjį kankinį Andriejų Bobolę, čia palaidotą Lietuvos jėzuitų provincijos ir šios šventovės bei namų kūrėją Paulių Bokšą, čionykščių jėzuitų bendruomenei vadovavusį Lietuvos istorijos tėvą Albertą Vijūką-Kojalavičių, taip pat pirmojo muzikos vadovėlio autorių Zigmantą Liauksminą ir pirmojo lietuvių kalbos žodyno rengėją Konstantiną Sirvydą, kurį laiką čia gyvenusius ir dirbusius. Turime penkis; galėtume tęsti individualiai, tačiau turbūt nedažnam pritrūktų abiejų rankų (na, gerai, dar ir kojų) pirštų… Bet iš tiesų per visą puspenkto šimtmečio istoriją Lietuvos jėzuitų būta ne vieno tūkstančio! Apie didžiumos jų gyvenimus – niekuo neypatingus – liudija išsami, tačiau „sausa“ informacija apie svarbiausias biografijos datas, vienuolinės formacijos etapus, vienuolijoje eitas pareigas. Tačiau iš jos matyti, kiek darbo įdėjo ši tūkstantinė po Kristaus vėliava stojusių „eilinių“ (tokių kaip gyvenime nepastebėtas ir po mirties kuriam laikui pamirštas šv. Andriejus Bobolė) kariuomenė ir kokią daugybę trofėjų pelnė dvasinio gyvenimo, asmens tobulėjimo, žmogaus išganymo frontuose.

Šių Jėzaus Draugijos narių anonimiškai pelnyti vaisiai slypi reguliariai fiksuotoje statistikoje: duota … dvasinių pratybų, išklausyta … išpažinčių, aplankyta … ligonių, dvasiškai sustiprinta, materialiai paremta, myriop palydėta … asmenų. Ši statistika šalta, tačiau kiekybiškai reikšminga, o geriau pasistengus, pamėginus įsivaizduoti konkrečią konkretaus žmogaus gyvenimo situaciją, ir įspūdinga bei jaudinanti. Žvelgiant Viešpaties akimis, tokia sielovadinė darbuotė (tiesioginė pagalba sieloms) nėra mažiau vertinga nei žemiškosios istorijos požiūriu tvaresni mokslo ar meno kūriniai, statiniai ar institucijos. Tad nors visuomenėje geriausiai žinomi keli išskirtiniai jėzuitai ar jų bičiuliai (pvz., Valerijonas Protasevičius, kurio vienintelis darbas – jėzuitų bendruomenės Vilniuje aprūpinimas – ne vien įgalino jėzuitų misiją Lietuvoje, bet ir tam tikru mastu lėmė visos Lietuvos istorijos likimą), šiandien noriu prisiminti ne juos, o Viešpaties akyse nelygstamą vertę turintį nežinomą eilinį sielovados darbininką, patarnavusį ir pagelbėjusį daugybei tokių pat užmarštin nugrimzdusių „eilinių“ – tačiau Viešpaties lygiai mylimų – žmonių. Ir nors tokia „eilinė“ tarnystė, likusi neįamžinta, nugrimzdo į užmarštį, daugybės jėzuitų, ištikimai ir kantriai atlikusių savo pareigas, pavyzdys gali būti ir paguoda, ir paskatinimas kiekvienam iš mūsų: visi, kas bebūtume ir ką bedarytume, esame svarbūs ir reikšmingi, jei atpažįstame savo pašaukimą, randame pasaulyje savo vietą ir vykdome Dievo valią. Nuoširdžiai tarnaudami, kiekvienas savaip atskleidžiame Dievo mums duotus talentus, darbuojamės savo išganymo labui, prisidedame prie bendrojo gėrio kūrimo savo Tėvynėje ir purename dirvą Dangaus Karalystei, į kurios piliečių sąrašus, tikiu, savo dieną būsime įrašyti.

Nes svarbu ne vien tai, KĄ darome, bet ir – gal net labiau – KAIP darome.

Ė, bet ar šv. Ignacas nepapriekaištautų: o imperatyvas „magis“ – siekti vis daugiau ir vis labiau, neapsiriboti tuo, kas įprasta ar vidutiniška? Juk ne veltui Jėzaus Draugijos įkūrėjas prisiėmė tokį vardą („Ignatius“), etimologiškai susijusį su žodžiu „ugnis“ („ignis“)! Šv. Kazimiero bažnyčioje išlikusiame senajame šv. Ignaco (dabar – Šv. Andriejaus Bobolės) altoriuje, pačiame viršuje, neatsitiktinai įrašyta šį ryšį – tarp Ignaco ir ugnies – eksponuojanti Evangelijos citata: „Ignem veni mittere in terram“ („Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“, Lk 12, 49). Vis dėlto paties šv. Ignaco, gyvenimo pabaigoje prisiėmusio ir 15 metų ištikimai vykdžiusio administracinę-biurokratinę vadovavimo tarnystę, pavyzdys byloja, jog „magis“ galioja ne vien apsisprendžiant ir darant pasirinkimus bei pasiryžimus, bet ir juos nuosekliai realizuojant, padarius apsisprendimą ir nebesiblaškant. Nuolatos tobulėjant ir vis labiau aukojantis. Stengiantis atlikti kasdienę tarnystę ir darbą ne bet kaip, o kūrybiškai ir nuoširdžiai, su įkvėpimu ir atsidavimu. Nes svarbu ne vien tai, KĄ darome, bet ir – gal net labiau – KAIP darome.

Ir čia vėlgi galime atsigręžti į Lietuvos jėzuitų, sielovados fronto „eilinių“, patirtį. 1710 m., siaučiant didžiajai maro epidemijai, mirė 110 (t. y. keliolika procentų) Lietuvos jėzuitų provincijos narių – didelė jų dalis užsikrėtė patarnaudami ligoniams: klausydami išpažinčių, teikdami Viatiką ar Ligonių patepimo sakramentą. Daug asmeniško uolumo ir pasiaukojimo istorijų pasakoja Lietuvos jėzuitų nekrologai. Iš jų sužinome, kad žemaitis Ignacas Stanevičius, ėmęs darbuotis Latgaloje visai nemokėdamas latvių kalbos, greitai jos pramoko ir nusprendė niekados nepalikti šių kraštų, kurie stokoja tinkamų darbininkų. Rusėnas Antanas Daniševskis, vos vienerius metus Žemaitijoje dėstęs retoriką, pasirūpino pramokti lietuviškai ir dažnai sakydavo: „Stebėtina, kad kai kurie mūsiškiai išsižada liaudies kalbų, kurias gerai mokėjo, idant vyresnieji jų nenusiųstų į atkampesnes vietoves“. Žemaitis Juozapas Koštautas, išgirdęs, kad provincijoje trūksta lietuvių kalbą mokančių liaudies pamokslininkų, nutraukė akademines teologijos studijas (taigi, atsižadėjo administracinės ir intelektualinės „karjeros“ Draugijoje) ir visą savo vienuolinį gyvenimą pašventė apaštalavimo darbui. Brolis Jokūbas Žukovskis, rusėnas, kuris labai mielu balsu atvykstančiuosius į bažnyčią skatindavo karštai garbinti Dievą, beveik nesiliovė giedojęs maldingos melodijos ir ilgos ligos nusilpnintas.

Daugybės tokių jėzuitų sielovados darbininkų pėdsakai, dabar jau užžėlę užmarštimi, buvo įspausti ne vien didžiuosiuose miestuose, bet ir kuklesnėse Lietuvos vietovėse: Merkinėje, Šeduvoje, Vištytyje, Lauksodyje, Dūkšte, Ratnyčioje, Žemaitkiemyje, Kėdainiuose, Lazdijų Rudaminoje, abiejuose Lietuvos Joniškiuose. Galbūt šiemet šen bei ten pavyks atgaivinti jėzuitų veiklos atminimą, o drauge – ir tinkamai įvertinti Draugijos pasiaukojamą pagalbą sieloms.

Tad ko mums linki ir ko gali pamokyti daugelio Lietuvos jėzuitų gyvenimai ir darbai? Viena vertus, nesiblaškymo kasdieniame įsipareigojime, – ir  drauge įkarščio bei nesitaikstymo su bukinančia rutina. Šaltos valios ir karštos širdies – labai skirtingų dalykų, kuriuos jėzuitai, pašaukti ir veikti, ir kontempliuoti, kaip niekas kitas, geba suderinti. Karšta sriuba šaltą žiemą yra puiki, ignaciškai jusliška šių skirtybių metafora. Įprastiniai potyriai – karštis ir šaltis – teprimena mums dvasinius dalykus ne tik šiandien. Ir toliau kasdieniame gyvenime telydi 1595 m. Vilniuje jėzuitų išleistos maldaknygės „Dvasinė strėlinė“ (vienos pirmųjų Lietuvoje) paantraštės kvietimas savo skaitytojams (34 psalmės lotyniško teksto žodžiais): „Paragaukite ir pamatysite, koks saldus yra Viešpats“ (Ps 34, 9).