Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Režisierius P. Pawlikowskis: man patinka kurti erdvę tikėjimui

Režisierius Pawełas Pawlikowskis savo namuose Varšuvoje. „Więź“ nuotrauka

„Jaučiu poreikį tikėti ir turiu Absoliuto egzistavimo nuojautą. Mane gąsdina informacinis triukšmas ir mus supanti materialistinio jausmingumo kultūra. Bėgu nuo šių dalykų kuo toliau. Bent jau filmuose. Gyvenime tai kiek sudėtinga“, – sako režisierius PAWEŁAS PAWLIKOWSKIS.

Režisierių kalbino lenkų interneto dienraščio „Więź“ redaktorius Damianas Jankowskis. Interviu publikuotas 2018 m. birželį. Redakcijai maloniai leidus, tekstą į lietuvių kalbą išvertė Emilija Karčevska.

Susitarėme pokalbio metu kalbėti apie dvasingumą. Pradėkime nuo fundamentalaus klausimo. Vienas žinomiausių dialogų filme „Ida“ – kai Vanda klausia dukterėčios, norinčios sužinoti šeimos paslaptį: „O kas nutiks, kai ten nuvyksi, o pasirodys, kad Dievo nėra?“ Ar jūs galite įsivaizduoti pasaulį be Dievo?

Ne. Net jei kasdien darau daug dalykų neapgalvotai, kuriu su giliu įsitikinimu, kad tai turi būti nepavaldus laikui, nesenstantis dalykas. Kuriu ne tam, kad filmai paliktų žmonėms įspūdį ir galėčiau dalyvauti Kanų kino festivalyje. Tai, žinoma, nėra vienintelis motyvas, bet vis vien… Labiausiai noriu būti nuoširdus sau pačiam. Šiandien viskas plūduriuoja, dreifuoja, tačiau kai kurie – tarp jų ir aš – jaučia, kad kažkas visa tai stebi.

Pastaruosiuose jūsų darbuose – tačiau jau ir filme „My Summer of Love“ (liet. „Mano meilės vasara“) – matome tuščias erdves: nėra kelio, apleistos, nuniokotos bažnyčios. Atrodo, kad pasaulis neteko paprasto tikėjimo. Iš kur tai kyla?

Aš pats neturiu paprasto tikėjimo. Galiu kalbėti tik apie tai, kaip jaučiu ir matau tikrovę. Vis dėlto jaučiu didžiulį poreikį tikėti ir turiu Absoliuto egzistavimo nuojautą. Mane gąsdina informacijos triukšmas ir mus supanti materialistinio jausmingumo kultūra. Bėgu nuo šių dalykų kuo toliau. Bent jau filmuose. Gyvenime tai kiek sudėtinga.

Mėgstu kine kurti erdvę tikėjimui, tačiau ne tokiam automatiniam ar neapgalvotam tikėjimui. Verčiau pasirenku vaizduoti Absoliuto ir absoliučios meilės poreikį. Filmas „Šaltasis karas“ taip pat yra pasakojimas apie absoliučios meilės poreikį, kurią iš tiesų galima patirti tik iš Dievo. Žmonės dažniausiai jos ieško santykiuose, o tai tampa tragikomiška. Vis dėlto įsimylėjėlių porai „Šaltajame kare“ pavyksta pasiekti kažką absoliutaus.

Filmas „Ida“ susilaukė dešiniosios katalikiškosios spaudos kritikos. O juk tai gilus krikščioniškas filmas…

Aš irgi taip manau. „Ida“ yra krikščioniškiausias filmas, pasirodęs Europos kino padangėje per pastaruosius metus. Kai rodžiau šį filmą Amerikoje, susierzinę žiūrovai klausė: kodėl tie ekrane pasirodę piktadariai liko nenubausti? Juk amerikiečių kine visada taip nutinka. O mano viduje įsišaknijęs jausmas, kad budeliai esame mes patys.

„Idos“ herojai patys save baudžia: prasčiokas, kuris nužudė pagrindinės veikėjos šeimą, turi su tuo gyventi, o mes matome, kad jis galiausiai prasmenga į prarają, kurią pats išsikasė. Panašiai nutinka ir su Idos teta, kruvinoji Vanda taip pat nubaudžia pati save. „Idoje“ nė vienas nėra visiškai nekaltas, kaip ir nė vienas nėra absoliučiai kaltas, todėl kiekvienas turi galimybę būti išganytas. Tai galų gale yra tikėjimo esmė. Gaila, kad Lenkijoje niekas to nesuprato.

Viešojoje erdvėje šiandien yra daug triukšmo – viena vertus, vartotojiško, kita vertus – nacionalistinio. Kartais jaučiu, kad ir vartotojiškumas, ir nacionalizmas yra to paties reiškinio dalys, kurios supaprastina ir subanalina pasaulį tuo pat būdu.

Empatija veikėjams matyti ir kitose jūsų kuriamose istorijose.

Stengiuosi visiems savo personažams suteikti galimybę. Tai nėra meninė programa, aš paprasčiausiai taip žiūriu į pasaulį. Jeanas Renoir turėjo tokį šūkį: „Kiekvienas turi savų motyvų.“ Tai nereiškia, kad jiems viskas atleidžiama, tačiau verta įsijausti į jų situaciją, o ne skubotai nuteisti. Pavyzdžiui, nuo pat pradžių norėjau, kad Kačmarekas „Šaltajame kare“, kurį vaidino aktorius Borysas Szycas, nebūtų vien bjaurus komunistas, kad ilgainiui parodytų žmogiškumą.

Tiesa, kad jis turi ribotą horizontą, mechaniškai supranta šį pasaulį, jį motyvuoja kompleksai ir valdžios troškimas. Galiausiai vis dėlto jis tampa savo paties sukurta auka, ir mums truputį jo gaila, šiek tiek jį mylime. Panašiai ir filme „My Summer of Love“ užjaučiame pagrindinės herojės brolį, kuris norėdamas pabėgti nuo priklausomybių puola į tikėjimą. Tačiau jį patiria vien emociškai, be gilesnio įsišaknijimo ir drausmės – visa tai baigiasi pražūtimi.

Režisierius Pawełas Pawlikowskis. EPA nuotrauka

Gilus tikėjimas – vadinasi, neatsiejamas nuo asmeninio atsakymų ieškojimo į nelengvus klausimus. Ar sutiktumėte su tuo, kad šiandien tai nebėra madinga?

Mes stebime kolektyvinių, neapgalvotų, beprasmiškų veiksmų sugrįžimą, nesuvokdami asmeninės atsakomybės. Šiandien tai jau nebėra vien savojo kelio paieška, tai siekis prisijungti prie bendruomenės ir ieškoti „kaltųjų“, kurie yra anapus, už „mūsų“ rato. Netgi būtų sunku tai pavadinti tikėjimu, tai labiau gentinis veiksmas nei metafizinis.

Neneigiu, kad grupėje, kolektyve išgyventos emocijos yra svarbios. Akivaizdu, kad jų mums reikia. Man taip pat. Tas emocijas randu stebėdamas futbolo varžybas, dėl kurių prarandu absurdiškai daug laiko. Mes dalyvaujame kolektyviniame gyvenime, tačiau neverta ieškoti išsigelbėjimo ar išganymo po kolektyviniais šūkiais. Visa tai baigsis išsisukinėjimu nuo asmeninės atsakomybės ir atsiribojimu nuo kitų grupių – o tai nėra labai krikščioniška.

Dabar turime nuostabų popiežių Pranciškų. Stebinamų dalykų su popiežiaus žiniomis daro mūsų katalikiškoji nacionalistinė žiniasklaida ir politikai. Jie nusausina popiežiaus žodžius pritaikydami juos savo politiniams siekiams. Paradoksalu, kad tai kyla iš absoliuto pajautimo trūkumo. Juk jei žmogus turėtų tokį jo pajautimą, tuomet blogai jaustųsi meluodamas. O šiuo atveju dominuoja vien pragmatinis mąstymas – išminkyti rinkėjus garsiai šūkaujant ir tai padaryti bet kokia kaina.

Bet kokiu atveju viešojoje erdvėje šiandien yra daug triukšmo – viena vertus, vartotojiško, kita vertus – nacionalistinio. Kartais jaučiu, kad ir vartotojiškumas, ir nacionalizmas yra to paties reiškinio dalys, kurios supaprastina ir subanalina pasaulį tuo pat būdu. Galų gale šiuolaikinis lenkų nacionalizmas pasižymi išsiskiriančiais žiniasklaidos ir vartotojiškumo kuriamais įtrūkiais, pleištais ir nėra susijęs su asmenine patirtimi (pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo) – veikiau su mada: staiga Varšuvos sukilėlių inkaras tapo atsietas nuo gilios simbolinės prasmės ir tapo tiesiog radikalios dešinės gyvenimo stiliaus ženklu – paveikslėliu ant marškinėlių, šalia „Adidas“ ar „Nike“ logotipų.

Pavojus, kylantis supaprastinant tikėjimą ir paverčiant jį nacionalizmu bei fanatizmu, matomas ir jūsų dokumentikoje apie Serbiją bei Rusiją. Ar tai visuotinė grėsmė?

Rusijoje nekūriau filmų vien apie tai. Ten radau kur kas įdomesnių dalykų. Tačiau jeigu kalbate apie „Serbian Epics“ (liet. „Serbų epai“) ir „Tripping with Zhirinovsky“ (liet.„Keliaujant su Žirinovskiu“), tai, be abejo, juose kalbama apie reiškinius, kurie šiandien yra įtraukti į visų darbotvarkes: tautinė mitomanija (liguistas potraukis nuolat iškraipyti tiesą – red. past.) ir populizmas.

Religija ir nacionalizmas pagal Vladimirą Žirinovskį atrodo grynas Donaldo Trumpo stiliaus groteskas, o „Serbų epuose“ man pavyko užčiuopti kažką gilesnio, labiau paradoksalaus ir tragiško. Jaučiau, kad netiesioginiu būdu ten pasakoju ir apie Lenkiją. Serbams, kurie prarado savo valstybingumą jau XIV amžiuje, Bažnyčia buvo esminis pagrindas tautai egzistuoti, o stačiatikybė, jos simboliai ir apeigos tapo vieninteliu serbiškumo apibrėžimu. Tokiomis sąlygomis sunku surasti pusiausvyrą tarp priklausymo etninei bendruomenei ir asmeninio religingumo, visų pirma – Kristaus mokymo, kuris aiškiai yra visuotinas ir universalus, aukščiau už bet kokį tautiškumą.

Gerai tai supratau, kai gyvenau Oksforde ir vaikščiojau į šv. Mišias pas dominikonus. Tuo metu mano nuodėmklausys buvo tėvas Timothy Radcliffe’as, buvęs ordino magistras, puikus, šiltas žmogus. Toje šventovėje kartu melsdavosi portugalai, lenkai, italai, afrikiečiai. Katholikos galiausiai reiškia „visuotinis“, ir ten buvo jaučiami universalūs ryšiai tarp žmonių. Kai persikėliau gyventi į Lenkiją, nustojau vaikščioti į bažnyčią. Be to, čia aš apskritai esu laikomas žydu…

Matyt, geriausiu atveju…

Neturiu dėl to problemų. Iš tikrųjų buvau auklėjamas katalikės motinos šeimoje ir esu krikštytas, tačiau mano tėvas buvo žydas. Viešpats Jėzus, beje, taip pat. Mūsų šalyje viskas yra apibrėžiama etniškai. Nacionalistų ir dešiniųjų galvose tai, kad pelniau sėkmę, susiejama su kokiu nors sąmokslu. Apskritai Lenkijoje vyrauja įsitikinimas, kad gyvenime sekasi tik sukčiams.

Na taip, jums pavyko, dabar esate įtariamasis.

Įdomu, kad tai pastebima ne vien dešiniųjų rateliuose, tačiau ir tarp kultūrinių liberalų, kurie vertindami mane sako: „Puikiai kombinuoji. Pirmiausia su tais žydais. Dabar su lenkišku folkloru.“ Neseniai vienas kompozitorius, užimantis tvirtas pozicijas, pasigavo mane vieno priėmimo metu ir pradėjo skiesti: „Kodėl aš, k****, nesu žydas?“ Čia esama kažkokio gilaus komplekso, neleidžiančio patikėti, kad lenkas gali ką nors pasiekti darydamas tai tiesiog gerai, nuoširdžiai, su meile.

Režisierius Pawełas Pawlikowskis. EPA nuotrauka

Mene galima rasti tą kertinę erdvę – tarp bedvasio materializmo ir kolektyvinio, ideologinio mąstymo. Svarbu nepamesti tikėjimo, kad kinas gali būti menas. Laimė, vis dar yra autorinio, asmeninio kino kūrėjų.

Dešinieji kritikai jumis netikėjo ir vis dar skundžiasi, tačiau per pastaruosius kelerius metus pasiekėte pasaulinio kino viršūnę – laimėjote „Oskarą“ – ir Kanų kino festivalyje pelnėte geriausio režisieriaus apdovanojimą. Ar tikėjotės to?

Kurdamas „Idą“ maniau, kad tai paskutinis mano filmas, todėl jis buvo estetiškai radikalesnis nei ankstesnieji – statiški kadrai, nespalvotas siauras formatas, iki galo neišsakytas pasakojimas. Kartkartėmis susiimdavau už galvos ir klausdavau savęs: „Ką aš iš tiesų darau? Kas tai žiūrės?“, tačiau iš esmės buvau ramus.

Esu sulaukęs pakankamo amžiaus, vaikai užauginti, nieko neprivalau. Jaučiausi nenubaudžiamas. Šis jausmas leido man kurti tą filmą būtent taip, kaip jaučiau – be klasikinių kino procedūrų ir atrakcijų. Maniau, kad niekas šiam darbui neskirs per daug dėmesio, tai reiškė, kad jį pastebės tik tie žmonės, kurie mėgsta tokį kiną. Tik tada, kai „Ida“ pasirodė festivaliuose Teluride ir Toronte – pagalvojau: „Blemba, kas čia vyksta?“

Paskui, dirbdamas su filmu „Šaltasis karas“, vėl pajutau tą nebaudžiamumą. Stiprybę iš įsitikinimo, kad verta dirbti tik taip, kaip norisi, ir su žmonėmis, su kuriais norisi pasilikti. Tai turbūt ateina su amžiumi. Kai žmogus yra jaunas, nori atsiskleisti ir pasirodyti bet kokia kaina, tačiau vėliau pamažu viskas stoja į savo vietas, atsiranda ramybė ir gilesnė vidinė tvarka. Gerai, kad sulaukiau sėkmės ir dar geriau, kad taip vėlai. Jei būčiau gavęs „Oskarą“ už pirmąjį filmą, būčiau visiškai save praradęs. Kai einama žingsnis po žingsnio, būna lengviau. Taip pat žinau, kad jei daugiau nekurčiau filmų, žmonijai nieko bloga nenutiktų.

Tikriausiai ne, bet tikėjimas kino galia jūsų kūryboje aiškiai išsiskiria.

Manau, kad mene galima rasti tą kertinę erdvę – tarp bedvasio materializmo ir kolektyvinio, ideologinio mąstymo. Svarbu nepamesti tikėjimo, kad kinas gali būti menas. Laimė, vis dar yra autorinio, asmeninio kino kūrėjų. Kartkartėmis pasirodo didžių filmų – penkiskart per metus arba bent kartą. Gerai, kad toks kinas dar nėra miręs.

Kita vertus, turiu prisipažinti, kad labiausiai iš visų filmų mane erzina artistinis nuobodulys, festivalinis kinas, kuris save vertina labai rimtai, tačiau iš esmės viskas jame yra šabloniška ir tingu. Tuomet jau geriau rinkčiausi pramoginį žanrą, pavyzdžiui, komedijas.

Komedijas?

Taip, man tai labai taurus žanras. Kai patirdavau gyvenime krizių, visuomet pabėgdavau nuo jų komedijose. Atsimenu, po žmonos mirties kartu su vaikais žiūrėdavome komedijas. Kas vakarą. Netgi serialas „Draugai“ mums tapo gelbėjimosi ratu.

Kuo komedija yra taurus žanras?

Nes geba paguosti. Leidžia pasijuokti, nustoti bijoti. Sunaikina jausmą, kad pasaulis yra uždaras ir priešiškas. Geros komedijos – tokios kaip „Džiaze tik merginos“ arba „Fargo“ – suteikia laisvės pojūtį, leidžia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, sutarti su pasauliu, žmonės juose yra juokingi ir palaužiami, netvirti, tačiau kiekvienas jų turi savo teisę būti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atitolome nuo tikėjimo ir baigiame kalbėdami apie susitaikymą su gyvenimu, kylantį iš komedijų. Galiausiai grįžkime prie dvasingumo temos. Ar tas Absoliutas, apie kurį kalbate, kad jis ten kažkur yra ir kad ilgitės jo – ar tai asmeninis Dievas?

Ne, jis nėra asmeninis… Aš nuolat vystausi ir ieškau jo. Filmuose ir gyvenime. Nejaučiu, kad pasiekiau tašką, kuriame žinau, kas esu iki galo, palieku sau metafizinės erdvės. Kadaise sėdėjau įnikęs į Søreną Kierkegaardą, Gabrielį Marcelį, negatyviąją teologiją. Vėliau tai palikau. Žinau, ko nenoriu, ko nemėgstu. Žinau, dėl ko verta kovoti. Taip pat žinau, kad nieko nežinau. Kuris nors kelias man vis dar prieš akis.

Režisierius Pawełas Pawlikowskis gimė 1957 m. Baigė filosofijos ir literatūros studijas Oksfordo universitete. Devintajame dešimtmetyje kūrė dokumentiką BBC. Už filmą „Ida“ pelnė „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje, taip pat BAFTA ir Europos kino apdovanojimus. Už filmą „Šaltasis karas“ gavo geriausio režisieriaus apdovanojimą Kanų kino festivalyje, yra nominuotas šių metų „Oskarui“. Šiuo metu gyvena Varšuvoje.