Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Krikščionišku žvilgsniu į prancūzų kiną

Kadras iš rež. Henri-Georges’o Clouzot filmo „Įkalintoji“ („La prisonnière“, Prancūzija, Italija, 1967 m.).

Jau įsibėgėjo keturioliktasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Šiemet festivalio programoje prancūzų Hitchcocku vadinamo režisieriaus Henri-Georges’o Clouzot retrospektyva ir programa austrų kilmės aktorės Romy Schneider atminimui.

Pristatome XFM radijo laidos „Kitas kadras“ vedėjų, kino kritiko RAMŪNO AUŠROTO ir kino apžvalgininko DALIAUS JONEIKIO, įžvalgas apie retrospektyvinius festivalio filmus.

Kadras iš rež. Henri-Georges’o Clouzot filmo „Žmogžudys gyvena dvidešimt pirmajame name“ („L‘assassin habite au 21“, Prancūzija, 1942 m.).

Prancūzijos Hitchcockas

Festivalis „Žiemos ekranai“ parodys net šešis H.-G. Clouzot filmus, tarp jų – ir pirmuosius du – „Žmogžudys gyvena dvidešimt pirmajame name“ (1942) ir „Varnas“ (1943), sukurtus režisieriui dirbant vokiečių įkurtoje kino studijoje „Continental films“ Viši režimo sąlygomis.

Pasak laidos vedėjų, režisieriaus H.-G. Clouzot atėjimą į režisūrą lėmė palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Pirmąjį debiutinį filmą „Žmogžudys gyvena dvidešimt pirmajame name“ jis sukūrė 1942-aisiais. Tuo metu Prancūzija buvo okupuota vokiečių. Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras Paulas Josephas Goebbelsas pasišovė Prancūzijoje įsteigti kino studiją, kuri statytų propagandinius filmus. Dauguma režisierių emigravo arba atsisakė bendradarbiauti. O H.-G. Clouzot buvo laisvai samdomas žurnalistas ir scenaristas, tad pasinaudojo puikia galimybe išeiti į didįjį ekraną.

„Žmogžudys gyvena dvidešimt pirmajame name“ – tai senas geras detektyvas Agathos Christie dvasia. Sukurtas pagal belgo Stanislas-André Steemano romaną (ir bendradarbiaujant su juo) filmas pranašauja prancūziško film noir, suklestėjusio pokario metais, užgimimą. Tobula pirmoji filmo scena: joje atrasime ir hičkokiškąjį saspensą, ir amerikietiškiems film noir būdingą stilistiką, kurią matysime ir vėlesniuose jo („Auksakalių krantinė“, 1947), ir kitų prancūzų (Jules’io Dassinp „Rififi“ (1955), Jacques’o Beckerio „Neliesk kirvio“ (1954), Jeano-Pierre’o Mellvile’io „Bobas lošėjas“ (1955) filmuose.

„Nuo pat šio filmo pradžios išryškėja režisieriaus polinkis į saspensą (nuo angl. „suspense“), t. y. palaipsniui kuriamą įtampą, netikrumą, nejaukumą, priverčiant žiūrovą visiškai įsitraukti į niūrų kriminalą. Šis terminas įprastai priskiriamas didžiajam kino manipuliatoriui Alfredui Hitchcockui, bet H.-G. Clouzot dažnai vadinamas prancūziškuoju Hitchcocku, – sakė R. Aušrotas. – Neatsitiktinai. Prieš karą režisierius sukosi Vokietijos kino studijose, trumpai buvo režisieriaus Anatolie Litvako asistentas. Iš Vokietijos kine tuo metu vyravusio vokiškojo ekspresionizmo režisierius perima supratimą apie kadro kompoziciją ir apšvietimą, labai tikusį kriminalinio filmo atmosferai kurti.“

Kadras iš rež. Henri-Georges Clouzot filmo „Varnas“ („Le corbeau“, Prancūzija, 1943 m.).

Filmas iš juodojo sąrašo

„Žiemos ekranuose“ žiūrovai taip pat galės pamatyti ir 1943 m. sukurtą H.-G. Clouzot filmą „Varnas“, kuris sukėlė skandalą Prancūzijoje, vėliau net buvo įtrauktas į juodąjį sąrašą. Pačiam režisieriui po karo porą metų nebuvo leidžiama režisuoti. Prancūzų nepasitenkinimą sukėlė propagandinė filmo potekstė: filme atskleidžiamos mažo Prancūzijos miestelio bendruomenės ydos buvo pateiktos kaip tipinis pavyzdys, ir tai tarsi bylojo apie prancūzų tautos susiskaldymą ir moralinį dekadansą, pateisinantį moraliai pranašesnės vokiečių tautos Prancūzijos okupaciją.

Tačiau dabar, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, labiau ryški kita – įgimto žmonių dviveidiškumo – linija.

„Iš tiesų šis filmas kalba apie krikščioniškus dalykus – apkalbas ir liežuvavimą, kurie turi destrukcinę galią bendruomenei ir žmonių santykiams. Trilerio principu bandoma aiškintis, kas yra tas anoniminis skundikas. Paaiškėja, kad tai nėra vienas žmogus: kvailą pirminio iniciatoriaus poelgį pastebėjo piktavalis žmogus ir tuo pasinaudojo. Tas žmogus yra šėtono, kuris mano esąs Dievas ir gali kitiems parodyti jų nuodėmes, alter ego. Labai primena Lietuvos situaciją vaiko teisių apsaugos kontekste, – įsitikinęs R. Aušrotas. – Užuot pasikalbėjus, rašomas anoniminis skundas. Dėl anoniminių laiškų bendruomenėje pamažu auga įtarumo ir nepasitikėjimo atmosfera, prasideda visų karas su visais, karštligiškas anoniminių laiškų autoriaus gaudymas, o šioje raganų medžioklėje nukenčia ir nekaltieji.

Krikščioniui, žiūrinčiam šį filmą, labai gera proga pagalvoti, ar visada reikia parodyti kito nuodėmę. Kokia moralinė šio veiksmo nauda? Netobulų žmonių bendruomenė visada bus netobula, ir vienintelis būdas jai išlikti, yra priimti netobulus jos narius. Priimti nereiškia pateisinti ar pritarti.

Priimti krikščioniškoje bendruomenėje reiškia turėti su kitu santykį, nepaisant kito stygiaus ar netobulumo. Galbūt Jėzus, neleidęs mesti į paleistuvę akmens, norėjo apsaugoti ne tik ją nuo pasmerkimo, bet ir bendruomenę nuo nuodėmės. Šio filmo kontekste į vienas kitą mėtomų akmenų funkciją atlieka anoniminiai rašteliai. Krikščionybė draudžia liežuvauti ar artimą apkalbėti ne todėl, kad tai netiesa, bet todėl, jog tai suardo ir taip trapią taiką, kurioje, kai ją pavyksta bent laikinai sukurti, gyvena nuodėmingi žmonės.

Artimo ydų paviešinimas, kaip iliustruoja šis filmas, nėra jokie vaistai nuo veidmainystės, tai tik pažadina norą gintis.

Kadras iš rež. Henri-Georges’o Clouzot filmo „Apsėstieji“ („Les diaboliques“, Prancūzija, 1955 m.).

Filmai, kuriuos matė ir mūsų tėvai

Be šių juostų, radijo laidų kūrėjai siūlė pažiūrėti ir vėlesnius H.-G. Clouzot darbus: tipinę prancūzišką film noir – „Auksakalių krantinė“ (1947), siaubo filmą „Apsėstieji“ (1955) (kurį, beje, norėjo pastatyti A. Hitchcockas, tik prancūzas pirmesnis įsigijo romano ekranizacijos teises); bene labiausiai žinomą jo kūrinį – nuotykių filmą „Atlygį už baimę“ (1953), ir paskutinį režisieriaus darbą – psichologinę dramą „Įkalintoji“ (1968).

Filmas „Atlygis už baimę“ (1953) buvo rodomas ir Sovietų Sąjungoje. Kino kritikai su šypsena prisimena: „Sovietų Sąjungoje kinas (ir visa kultūra apskritai) tarnavo ideologijos tikslams. Jei mūsų tėvai pamatydavo kine užsienietišką filmą, jis buvo rodomas su vienokia ar kitokia ideologine užmačia. Pavyzdžiui, Christiano-Jacque’o juostą „Parmos vienuolynas“ (1948) pagal Stendalio romaną, pasakojantį apie plevėsą dvasininką ir jo meilės nuotykius, Sovietų Sąjungoje rodė tik todėl, kad filmo pabaigoje įvyksta revoliucija.

Kartais filmai net buvo pritempiami arba net jų fokusas iškraipomas. Taip nutiko ir su filmu „Atlygis už baimę“ (1953), kuris žanriniu požiūriu yra trileris, pasakojantis apie vyrus, kurie sutinka už atlygį vežti sprogų krovinį su nitroglicerinu, o sovietinė cenzūra jį pavertė socialine drama, pasakojančia apie svetimoje šalyje įstrigusius migrantus, neturinčius darbo ir priverstus rizikuoti gyvybe, kad išgyventų ir apgintų savo žmogiškąjį orumą.

Todėl dubliuojant filmą jo pradžioje ir pabaigoje skamba užkadrinis naratyvas, kurio originale nėra. Jis atitinkamai įveda į filmo kontekstą, po to jį apibendrina. Taip be jokios gėdos iškreipiama pagrindinė filmo idėja – juosta, kalbanti apie pražūtingą žmogaus godumo ydą, tampa priemone iliustruoti socialinę neteisybę. Taip buvo bandoma parodyti, kokie supuvę Vakarai ir kaip gerai yra Sovietų Sąjungoje.

Lyginant originalią versiją su sovietiniu dubliažu, įdomu atpažinti mechanizmą, kaip pagal krikščionybės turinį formavosi socializmo ideologija. Ogi krikščionybei būdingas kalbėjimas apie žmogaus prigimtį, jai būdingą svyravimą tarp dorybės siekio ir pasidavimo ydai buvo perkeltas į socialinį lygmenį.“

Kadras iš rež. Claude’o Sautet filmo „Maksas ir metalo prekeiviai“ („Max et les ferrailleurs“, Prancūzija, Italija, 1971 m.).

Romy Schneider atminimui

Festivalis „Žiemos ekranai“ pristato specialią programą, skirtą austrų kilmės aktorės Romy Schneider (1938–1982) atminimui, kuriai 2018-aisiais būtų sukakę 80 metų. Festivalis parodys keturis jos filmus iš vaisingiausio ir sėkmingiausio jos kūrybinio periodo, XX a. 8 dešimtmečio pradžios. Bene geriausiai aktorės talentas atsiskleidė bendradarbiaujant su prancūzų režisieriumi Claude’u Sautetu. Su juo ji sukūrė net penkis filmus. Tris iš jų pamatys festivalio žiūrovai: tai drama „Tai, kas svarbiausia“ (1970), kriminalinė drama „Maksas ir metalo prekeiviai“ („Max et les ferrailleurs“, 1971), melodrama „Sezaras ir Rozali“ („César et Rosalie“, 1972).

Taip pat bus parodytas dokumentinis filmas „Henri-Georges’o Clouzot „Pragaras“ (2009). 1964 m. legendinis režisierius sumanė sukurti juostą, kurioje būtų eksperimentuojama ir su garsu, ir su vaizdu (dabar tai būtų pavadinta audiovizualiniu performansu), siekiant iliustruoti patologinį pavydo jausmą išgyvenantį vyrą, balansuojantį ant beprotybės ribos. Filmas turėjo tapti režisieriaus H.-G. Clouzot gulbės giesme, tačiau taip ir neišvydo ekranų. Ir to priežastis, ir kino kūrimo subtilumus įtaigiai atskleidžia Serge’o Brombergo ir Ruxandros Medreos sukurta dokumentinė juosta, rodyta Kanų kino festivalyje. Šis filmas apie filmą, kurį režisavo H.-G. Clouzot ir kuriame vaidino R. Schneider, sujungia abi festivalio retrospektyvas.

Kadras iš rež. Claude’o Sautet filmo „Sezaras ir Rozali“ („César et Rosalie“, Prancūzija, Italija, Vokietija, 1972 m.).

Ekrane ir gyvenime

Prieš pasineriant į įspūdingus R. Schneider filmus, R. Aušrotas ir D. Joneikis pirmiausia siūlo prisiminti garsiosios austrės, tapusios prancūzų kino žvaigžde, gyvenimo istoriją.

„Kito kadro“ kūrėjai pasakojo, kad jos mama vokietė Magda Schneider iki Antrojo pasaulinio karo buvo žinoma aktorė. Prasidėjus karui, uoli katalikė Magda atsisakė kolaboruoti su nacių režimu, todėl išsiskyrė su savo vyru, austrų režisieriumi Wolfu Albachu-Retty, ir viena augino du vaikus. Aktorės energiją ji transformavo į motinišką rūpinimąsi dukros karjera.

Iš pradžių Romy vaidino princeses istorinėse kostiuminėse dramose, ypač išgarsėjo suvaidinusi gero šeimos draugo Ernsto Marischkos trilogijoje „Sisi“ (1955–1957), kurioje ji įkūnijo Austrijos imperatorienę Elžbietą, imperatoriaus Pranciškaus Juozapo žmoną. Besiformuojančio princesės tipažo aktorei pavyko atsikratyti 1958 m., kai pasitaikė proga nusifilmuoti visai kitokioje juostoje „Kristina“ (1945). Tai buvo Maxo Ophülso filmo „Flirtas“ („Liebelei“, 1933), kuriame suvaidino Romy mama Magda, perdirbinys. Filmavimo aikštelėje ji pradėjo romaną su Alainu Delonu, po to su juo išvyko į Paryžių. Kartu tai buvo R. Schneider pabėgimas iš motinos globos. Čia ji pasiekė savo karjeros aukštumas. Daugeliui ji iki šiol yra ne tik kino, bet ir grožio ikona.

Vis dėlto R. Aušrotas sakė, kad sceninė persona, plakatai, reklama ir tikrasis jos gyvenimas – itin skirtingi dalykai. Dėl produktyvios aktorės varžėsi režisieriai. Tačiau jos asmeninis gyvenimas buvo visai kitoks. Išsiskyrusi su Alanu Delonu, ji susituokė su aktoriumi Harry Meyenu, tačiau vedybinis gyvenimas nenusisekė. Kai sugriuvo jos pirmoji santuoka, prasidėjo depresija, pasireiškė persidirbimas, galiausiai ji griebėsi alkoholio ir narkotikų stresui malšinti. Aktorė visai palūžo po sūnaus mirties 1981 metais. Yra kalbama, kad jos staigios mirties priežastis ne sustojusi širdis, o antistresinių tablečių perdozavimas. Taigi gyvenime buvo didžiulė kančia ir netektys, ekrane – grožis, laisvė, džiaugsmas.

Žiūrėdamas R. Scheider filmus negali atsikratyti įspūdžio, kad juose užfiksuota Prancūzijos 8 dešimtmečio socialinė tikrovė, kaip du vandens lašai panaši į šių dienų Lietuvos socialinę tikrovę. Filmas „Tai, kas svarbiausia“ – tai šiuolaikinės poros, nesėkmingai ieškančios naujos pradžios, istorija: jis (Michelis Piccoli) – į penktą dešimtmetį įkopęs sėkmingas architektas, ji (Romy Schneider) – dar palyginti jauna moteris, dėl kurios jis paliko savo žmoną ir sūnų. Ši pora jau kurį laiką kartu, bet vis dar neturi bendros istorijos.

Viena vertus, filmas fiksuoja įtampą, pažįstamą ne vienam šiuolaikiniam žmogui, bandančiam su išeikvota seno gyvenimo sąskaita susikurti naują gyvenimą ir vis patiriančiam, kad negali seno gyvenimo taip lengvai padėti į šalį. Kita vertus, jis iliustruoja 8 dešimtmečio Prancūzijos socialinę tikrovę, kurioje daugėjo skyrybų ir formavosi kohabitacijos reiškinys, atskleidžia jo socialines (pakitusi meilės samprata, susiformavę neadekvatūs lūkesčiai santuokai) bei psichologines priežastis (patogumas gyventi neįsipareigojant, susilydęs su nelaimingos santuokos baime).

Kažką panašaus galima kasdien pamatyti žurnale „Žmonės“ ten aptariamose žmonių gyvenimo istorijose, kurios jos dalyvių racionalizuojamos pateikiant objektyvius (nors atidžiau pažiūrėjus – egocentriškus) motyvus, o štai tikrosios priežastys neartikuliuojamos visai arba paprasčiausiai nutylimos.

Kitas Claude’o Sautet filmas – „Cezaris ir Rozali“ („César et Rosalie“, 1972) – vaizduoja prancūzišką ménage à trois situaciją (kartu gyvenantys vyras, moteris ir meilužis). Tai Rozali (Romy Schnaider), išsiskyrusi su dailininku Michaeliu (Bernard le Cox), jos pirmoji meilė karikatūristas Dovydas (Sami Frey) ir jos dabartinis parneris – metalo laužu prekiaujantis verslininkas Cezaris (Yvesas Monatand‘as).

Jaunystės meilės sugrįžimas sukuria situaciją, kai supranti, kad, nepriklausomai nuo to, koks tu esi žavus lyderis, protingas, turtingas – visa tai yra niekas, nes negali įsakyti kito žmogaus širdžiai. Filme galima įžvelgti dvasinės neištikimybės klausimą. Nors kūną ir galima dalinti, tačiau pati žmogaus širdis negali būti padalinta. Žmogus intuityviai tai žino. Todėl Cezaris ir neturi ramybės nuo to laiko, kai pasirodo Dovydas.

„Taip svarstant galima padaryti išvadą: neištikimybė, kuri filmuose taip dažnai yra subanalinama iki fizinės išdavystės, iš tiesų prasideda nuo širdies judesio kito link, kuriam sąmoningai pritaria žmogaus valia, – sakė Ramūnas Aušrotas. – Įdomu, kad pradžioje Rozali yra apsprendusi likti su Cezariu, tačiau pavydas ir jo padiktuoti neracionalūs veiksmai ištirpdo jos apsisprendimą.“

D. Joneikis sakė, kad šiuose R. Schneider filmuose atpažįsta tą iliuzinę laisvės dvasią, kuria kvėpavo to meto prancūzų filmai. Ši tariama laisvė neatnešė laimės nei aktorei R. Schneider, nei prancūzų visuomenei. Įdomu, kad tarp pagrindinėje festivalio programoje rodomų filmų yra ne vienas, kalbantis apie žmones, kurie yra kamuojami priklausomybės („Besmegenis“, „Šviesiaplaukis gyvulys“) arba bando jos atsikratyti („Daugiau jokių vakarėlių“, „Malda“).

„Tokia yra neteisingai suprastos laisvės kaina“, – apibendrino Dalius Joneikis.

Parengė Ramūnas Aušrotas ir Ilona Petrovė

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu