2019 01 31

Kun. Michael McMahon

Šv. Pijaus X kunigų brolija

Vidutinis skaitymo laikas:

24 min.

Šv. Jono Bosko širdis

Šv. Jonas Bosko. Thornleigh Salesian College iliustracija

Ištrauka iš kun. Michaelo McMahono paskaitos, skaitytos 2003 m. berniukų mokyklų direktorių susitikime, organizuotame JAV Šv. Pijaus X kunigų brolijos.

Suprasti šv. Jono Bosko „metodą“ – tai suprasti šį Bažnyčios šventąjį. Pirmasis jo auklėjimo principas yra užkariauti mokinių širdis. Tai buvo senovės žmonių – Platono, šv. Augustino, šv. Anzelmo ir t. t. – išmintis. Savo mokymo apaštalavime mes patyrėme, kad norėdami kažkam padaryti įtaką, pirmiausia turime užkariauti to žmogaus simpatiją. Žinoma, visa tai turi reguliuoti dorybė ir išmintis. Bet širdį, ypač vaiko širdį, reikia užkariauti. Tai yra esminis šv. Jono Bosko „sistemos“ tikslas. Supratę žmogaus širdį, suprasime jo visumą. Iš tiesų, tai žvilgtelėjimas į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdį. Daug šventųjų išsakė savo nuomonę apie auklėjimą, bet šv. Jono Bosko šventumas buvo grįstas jo ypatingu pašaukimu būti berniukų auklėtoju, naudojant sistemą, persmelktą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meile. Svarbu, kad mes neatskirtume paties šio šventojo nuo jo metodo.

Mes turime nuolat sau priminti tikslą, kurio turime siekti. Koks mūsų tikslas? – Suformuoti krikščionį vyrą. Savo didžiojoje enciklikoje Apie krikščioniškąjį auklėjimą [Divini illius magistri] popiežius Pijus XI rašė:

„Tikrasis ir betarpiškas krikščioniškojo auklėjimo bruožas yra bendradarbiauti su dieviškąja malone, formuojant tikrą ir tobulą krikščionį… Krikščioniškasis auklėjimas apima žmogaus gyvenimo visumą: fizinį, dvasinį, intelektualinį ir moralinį, individualų, šeimyninį ir visuomeninį gyvenimą – ne šias sritis kaip nors susiaurindamas, bet tam, kad pakylėtų, sutvarkytų ir ištobulintų jas pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymą ir pavyzdį“.

Taigi auklėjimo tikslas yra tobulas krikščionis; jo veiklos sfera – visas žmogus. Modernioji švietimo idėja yra tiktai pateikti tam tikrus kurios nors disciplinos faktus, o katalikiško auklėjimo tikslas – suformuoti ir ištobulinti visą žmogų, gyvenantį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimu. Mūsų tikslas ir veiklos akiratis nulemia priemones, kuriomis mes naudojamės, kad pasiektume tikslą.

Visą istorijoje naudotų auklėjimo metodų spektrą galima suskirstyti į dvi apibendrinančias kategorijas – represyvusis metodas ir preventyvusis metodas. Kad suprastume šv. Joną Boską ir jo kelią – tą širdies užkariavimą – mes turime turėti omenyje tuos du metodus.

Represyvujį metodą apima įstatymo paskelbimas ir griežti perspėjimai dėl nusižengimų jam. Kai įstatymas jau žinomas, jo laikymasis bus grįstas tų, kuriems vadovaujama, baime, nenorint įstatymo pažeisti. Kodėl? Kadangi atsakingas asmuo stebės ir lauks, kol įvyks nusižengimai. Kun. Auffray, šv. Jono Bosko biografas, apibendrino represyviąją sistemą taip: „Represyvioji sistema išlaiko vadovą nutolusį, pagarbiai izoliuotą…“ Jei galiu taip apibūdinti, tai vadovas, besirūpinantis savo paties reikalais, užsiėmęs savo paties reikalais. Kartkartėmis jis įsikiša, „pliaukšteli vaikui per rankas“ ir bėga atgal į savo „pagarbią izoliaciją“, iš tiesų daugiausiai laiko skirdamas rūpinimuisi savimi. Kun. Auffray tęsia: „…šioje pagarbioje izoliacijoje jis pasilieka tik tam, kad parodytų griežtumą. Tai ir nubrėžia tas gerai žinomas lygiagrečias linijas, kuriomis vadovai ir berniukai juda, niekad nerizikuodami susitikti“. Tai represyvioji sistema.

Represyvieji vadovai paprastai galvoja: „Nepriartėkime per daug arti prie jų. Neturėkime jokio tikro kontakto su jais, nes mes juk vyresnieji, mes – atsakingi asmenys. Tiesiog priverskime valdinius paklusti“. Jie bando būti griežti, neprisirišę, jokio draugiškumo, jokio familiarumo: tu – širdingas, o tu – šaltas. Kiekvienas lieka savojoje sferoje. Paprastas materialus paklusnumas. Šv. Jonas Boskas paklaustų: „Kokį realų poveikį jūs šitaip padarysite tiems vaikams?!“ Ar šiuo metodu mes ieškome vaiko širdies? Tai, kas yra „tvarkinga ir kariška“, gali veikti kariuomenėje, bet netgi ten geriausi karo vadai laimėdavo kareivių širdis kažkuo kitu, nei represyviąja sistema tikslia jos prasme. Argi tai auklėjimas? – „Klausyk, štai taisyklės. Laikykis taisyklių! Pasirūpink, kad tavo mokesčių blankai būtų užpildyti balandžio 15 d. Pasimatysime metų pabaigoje. Tai taisyklės“. Tai galbūt dar bus veiksminga tiems, kurie ateidami į tą sistemą būna vyresni ir protingesni, bet neveiksminga jaunesniesiems. Iš Bažnyčios, šventųjų ir mūsų pačių patirties galime matyti, kad tai neveiksminga. Tačiau kas gi yra veiksminga?..

Preventyvusis (išvengiamasis, apsaugantysis) metodas yra pagrįstas aksioma, kad gramas prevencijos, apsaugojimo, yra vertas daugiau nei kilogramas gydančių vaistų. Jis paskelbia taisykles, kad jos būtų žinomos, stebi, kad jų būtų laikomasi, bet vietoje paklusnumo, grįsto baime, jis siekia taisyklių laikymosi, grįsto meile, tai yra lydėjimu būnant šalia, lydėjimu, kuris yra nuolatinis, atidus, rūpestingas, apdairus, protingas ir religinis. Šis lydėjimas, ši pagalba leidžia pavaldiniui geriausiai laikytis institucijos taisyklių. Jis grįstas meilės ryšiu, artimu tėvo ryšiui su savo vaikais. Šv. Jonas Boskas nepaliko gausių raštų – tai, ką jis paliko, buvo gyvenimas, kurį jis nugyveno, ir šis meilės ryšys vėl grįžta į mūsų mokyklas kartu su pačiu Don Bosku. Vienas iš ankstyviausių ir geriausių jo biografų, kun. Bonetti, salezietis, kuris praleido 30 metų su Don Bosku, parodo mums, kaip preventyvusis metodas yra įgyvendinamas praktikoje. Don Boskas buvo žmogus, gyvenantis Kristaus gyvenimą savo mokinių akivaizdoje ir pritaikantis tai auklėjime. Tam reikia skirti daugybę laiko ir energijos, nuolatinio savęs atsižadančio tarnavimo ir pasišventimo – tokio kaip Kristaus.

[…] Šv. Jono Bosko metodo dvasia ir širdis yra ta pati kaip Kristaus, Bažnyčios širdis, ir dėl to jo sėkmingumas priklauso nuo vadovavimo. Čia vyksta direktorių konferencija, todėl tai yra konferencija apie vadovavimą. Mes esame krikščioniškieji vadovai ir turime teisingai vadovauti. Mes vadovaujame vaikams, vadovaujame jauniems vyrams bei moterims, o taip pat – mokytojų personalui. Mūsų supratimas apie vadovavimą ir autoritetą turi būti ne vien kelios teorinės sąvokos, bet turime konkrečiai ir išmintingai pritaikyti tuos principus mūsų, kaip mokyklų direktorių, ypatingame apaštalavime.

Kad suprastume šv. Jono Bosko preventyvųjį metodą, tai yra širdies užkariavimą, aš pradėsiu nuo paties šv. Jono Bosko citatos: „Protas ir religija yra dvi mano auklėjimo metodo šakos. Auklėtojas turėtų žinoti, jog visi arba beveik visi šie vaikinai yra pakankamai supratingi, kad suvoktų jiems padarytą gėrį, ir yra iš prigimties linkę į dėkingumo jausmą. Dievo padedami, mes turime padėti jiems suprasti pagrindinius mūsų tikėjimo principus, kurie yra nuo pradžios iki galo pagrįsti meile ir primena mums Dievo meilę žmonijai. Mes turime siekti užgauti jų širdyse dėkingumo stygą, dėkingumo, kurį mes esame skolingi Dievui mainais už malones, Jo dosniai išlietas mums. Mes turime padaryti viską, ką tik galime, kad paprastais samprotavimais įtikintume tuos berniukus, jog dėkingumas Dievui reiškia Jo valios vykdymą ir paklusimą Jo įsakymams, ypač tiems, kurie pabrėžia mūsų luomo pareigų vykdymą. Patikėkite manimi, jei šios mūsų pastangos bus sėkmingos, mes būsime įvykdę didžiąją savo auklėjamojo darbo dalį“.

Tai yra leiskime vaikams suvokti, kad jie turi būti dėkingi Dievui – ne kokiu nors svajingu dėkingumu, bet konkrečiai. Ką reiškia dėkingumas Dievui? – Jo įsakymų laikymąsi ir mūsų pareigų vykdymą su meile. Taip jūs nugalėsite. Štai pagrindinis auklėjimo uždavinys. Šv. Jonas Boskas sako, kad jo auklėjimo metodo paslaptį galima apibendrinti dviem žodžiais: „Religija“ ir „Protas“ – tikra ir nuoširdi religija, galinti kontroliuoti veiksmus, ir protas, kuris teisingai pritaiko moralinius principus žmogaus veiklai. Tai įvadas į šv. Jono Bosko metodą. Pirmiausia pažvelgsime į protą.

Pixabay.com nuotrauka

Protas

Kalbėdamas apie protą, šv. Jonas Boskas turi omenyje proto naudojimą. Tai yra pats pirmiausias, pats natūraliausias bet kokios žmogaus veiklos principas. Veikti vadovaujantis sveiku protu yra specifiškai būdinga žmogui. Bet kokiame žmogiškame siekyje ar srityje žmonės turi stengtis veikti pagal sveiką protą. Šv. Jonas Boskas padeda mums atrasti, kaip naudoti protą – tai, kas yra protinga – vaikų auklėjime.

Jis sako, kad negalima suteikti jokio tikro auklėjimo, jei nuolat nenaudosime proto, tai yra gero, sveiko proto. Tiksliau sakant, šv. Jonas Boskas praktiškai pritaiko mūsų Viešpaties meilę ir Bažnyčios išmintį, sakydamas, kad auklėtojas veikia protingai tada, kai jis yra dorybės žmogus. Tai protinga. Žmogui nelengva būti dorybingam, bet jam yra protinga tokiu būti. Taip, Don Boskas daug pastangų skyrė vaikams, bet jis buvo kraštutinai griežtas, netgi negailestingas mokydamas savo vadovus – kunigus, brolius ir mokytojus, – kad jie būtų dorybingi. Don Boskas nežaidė su tais, kurie dirbo kartu su juo. Jeigu stoji prieš jo vaikus, kad būtum jiems ženklas, būk įsitikinęs, kad turi siekti šventumo.

Kadangi žmogui yra protinga būti dorybingu, tai taip pat protinga kovoti su savo aistromis. Kiekvienas iš mūsų, atsistojęs priešais klasę, parodo savąjį temperamentą su jo silpnybėmis ir stipriosiomis pusėms. Aistros turi būti pažabotos. Drausminant vaiką, iš mūsų gali išsiveržti blogiausi dalykai. Kai kartais ką nors aprėkiame, patenkiname savo pačių pyktį. Aistrų kontrolė reikalauja panaudoti visą dvasinį gyvenimą – meilę, kantrybę, nuolankumą, santūrumą ir t. t. Katalikiško dvasinio gyvenimo griežtumas yra šv. Jono Bosko metodo griežtumo matas.

Šv. Jonas Boskas sako, jog ypač svarbus dalykas yra nuolatos būti budriems, kad praktikuotume meilę savo pačių sielose. Ar mes tai darome, ar ne, turime dirbti, siekdami geresnių rezultatų. Bet pirmiausia turime žinoti, ką privalome daryti. Šis budrumas turi būti nukreiptas ir į vaikus. Tai yra ne tam, kad užslopintume juos – tai ne šnipų biuras. Tai „pagalba“. Įsivaizduokite padedantįjį kunigą iškilmingose primicijų Mišiose. Naujai įšventintas Mišias celebruojantis kunigas yra truputį pasimetęs, ir dėl to matome padedantįjį kunigą, kuris teikia jam reikalingą pagalbą. Tai labai geras paveikslas, tinkantis pavaizduoti auklėtoją, kuris padeda vaikams daryti tai, ką jie turi daryti patys. Padėjėjas, ypač tas, kuris yra pašauktas auklėti vaikus, negali būti kažkoks atsiribojęs, pasišalinęs į savo kabinetą užsiimti vien savo reikalais, randantis užsiėmimų vien sau, tenkinantis savo užgaidas bei potraukius. Direktoriaus, visos mokyklos vadovo „aš“ turi išnykti.

[…] Užmegzkite ryšį su vaikais. Valdžią užimantys žmonės turi vengti komplikacijų, sako šv. Jonas Boskas, tai yra nuolatinių naujų taisyklių, nuolatinio naujų ženklų spausdinimo ir jų iškabinėjimo visur… Valdžios atstovai nėra mylimi, jei jie tampa fanatiškais savo valdžios ženklų daugintojais, štampuojančiais savo valdžią visur, kur tik pasisuka. Tai vaikams per sudėtinga. Būkite aiškūs ir sąžiningi, brėždami svarbiausias taisyklių gaires.

Pagalvokime, iš kur atsirado apaštalai. Išlaikykime savo pačių asmenybes ir savo visuomeninę aplinką, ištobulinkime tai. Tai nereiškia tapti kažkuo kitu: tai ištobulinimas to, kuo esame. Venkite dirbtinumų, perdėjimų ir formalizmų. Vaikai to nemėgsta, juos tai atstumia. Jie mėgstą paprastumą, nes jie patys yra paprasti. Tapkite paprastais kaip maži vaikai.

Don Boskas sako: „Yra protinga sukurti jūsų mokykloje šeimos atmosferą“. Kas gi iš mūsų nėra griežtai pasisakęs apie šeimas, apie tai, kaip tėveliai dabar to nebedaro, o mamytės tai tebedaro? Būdami kunigai, mes esame tėvai, o mūsų mokytojai – „orientuoti į šeimą“. Mes turime mūsų mokyklose sukurti „šeimos atmosferą“. Dabar vaikams to reikia labiau negu bet kada. Jeigu jie to negauna namuose, juo labiau mes turime sukurti tokią mokyklos atmosferą (pažvelkite, kaip mūsų Viešpats elgėsi su apaštalais). Atsiminkite: šitie vaikai taip pat yra Dievo karalystės paveldėtojai. Mes visi esame toje pačioje komandoje, visi bėgame tose pačiose lenktynėse. Labai dažnai sporto treneris gali daryti didžiausią įtaką jaunuolio gyvenimui. Aš galiu neabejodamas pasakyti, kad futbolo treneris mano vidurinėje mokykloje paveikė daugiau vaikų, negu visi mokytojai kartu paėmus. Kiekvienam vaikui, žaidusiam futbolą toje mokykloje, jis buvo pagrindinis žmogus jo gyvenime. Po dvidešimties metų jie vis dar pasakoja istorijas apie jį. Kad pasiektumėte geriausių rezultatų, sako Don Boskas, sukurkite tokią šeimos atmosferą.

Don Boskas primena mums, kad Jėzus Kristus pirmiausia darė, o tik paskui mokė. Tai yra esminis principas, jei norime ką nors perduoti vaikams – mes turime tai daryti patys. Žinoma, tai jų, o ne mūsų namų užduotis, bet mes turime patys praktikuoti dorybes, prieš liepdami tai daryti vaikams. Šis budrumas turi būti nuolatinis. Ši priežiūra turi pasižymėti draugiškumu ir artimumu.

Disciplina yra protinga, ir todėl, anot šv. Jono Bosko, disciplina turi būti. Tai, kad Don Boskas atrodo besąs nedisciplinuotas, yra didžiausias nesusipratimas, kokį žmonės apie jį sukūrė. Pažvelkime į jį: mes, kunigai, galbūt dar žinome ištrauką apie jį iš brevijoriaus, o daugumos žmonių galvose įstrigusi St. Paul Media video versija. Jeigu paprašyčiau ką nors parašyti porą eilučių apie šv. Joną Boską, jie sukurptų kažką panašaus: apie šimtas klykiančių berniukų, netvarka, triukšmas, žaidimų aikštė, visur pilna skraidančių kamuolių, švelnus kunigėlis su biretu – štai Don Boskas. Ne! Reikia daugiau kalbėti apie šventąjį ir jo metodą, apie kasdienį mokyklos gyvenimą. Pas jį buvo taip, kaip ir mūsų mokyklose: rytą nuskamba skambutis, reikia dalyvauti Mišiose, reikia atlikti savo pareigas. Viską reikia daryti laiku, turite elgtis tvarkingai ir t. t. Visi šie dalykai yra būtini. Rimta disciplina yra. Šv. Jono Bosko darbo metodas negali leisti susilpninti discipliną ir tvarką arba mokytojo, bandančio ją įgyvendinti, perdėto emocionalumo.

Šventasis sako: „Reikia nuolat naudoti apgalvotą discipliną“. Taip kalba Don Boskas, ir tai nėra parašyta šakėmis ant vandens. Disciplina turi gyvybiškai svarbų vaidmenį Don Bosko auklėjimo sistemoje. Vienas iš jo biografų sako apie jį: „Jo idėja buvo įtikinti berniukus būti gerais. Dėl to Don Boskas nesusierzindavo dėl prasižengimų iš lengvabūdiškumo, būdingo jaunimui, nei dėl nepastovumo, neatskiriamo nuo jų amžiaus, jo netrikdė jų triukšmas ar linksmumas“.

Įtikinkite vaikus, kad disciplina jiems naudinga – kad yra kilnu, teisinga ir puiku būti geriems – ir jie norės būti gerais. Juk tai vienintelė tikra disciplina. Jis norėjo, kad disciplina eitų iš vidaus, o ne iš išorės. Jeigu tai tik išorinė disciplina, tuomet tai ne kas kita kaip veidmainystė. Taip, vaikai daro kvailystes, bet atsiminkime, kad mes vadovaujame vaikams. Mūsų apaštalavimas yra lydėti juos, padėti jiems nueiti pas mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Būtent dėl savo nesubrendimo jie darys mažas klaidas, nusižengimus, nesuvaldys liežuvio ir bus išsiblaškę. Jeigu dirbate su vaikais, būkite pasiruošę tam tikram triukšmui, bėgiojimui ir trypimui koridoriuose… Tai ne visada disciplinos neturėjimas: reikia tiesiog suprasti, kad vaikai elgiasi būtent taip.

Mokykla turi reikalauti pagal taisykles tinkamai sutvarkyto paklusnumo. Praktikoje tai reiškia paklusnumą visoms mokyklos taisyklėms, nuostatams, instituto tradicijoms. Šv. Jonas Boskas rašo: „Discipliną aš suprantu kaip elgesį, atitinkantį instituto taisykles ir papročius“. Mokyklos taisyklėms ir papročiams privaloma paklusti. Tai disciplina. Kad disciplina duotų geriausių rezultatų, pirmiausia reikia, kad taisyklėms paklustų visi, tai yra ir vaikai, ir visas personalas. Don Boskas sako: „Pirmiausia turi būti matoma, kad taisyklių laikosi kongregacijos nariai [mokantieji kunigai], o taip pat ir berniukai, patikėti jų globai“. Įsivaizduokite scenarijų: jūs pasakote vaikui, kad jis rašys testą penktadienį per antrą pamoką, kad užtikrintumėte, jog jis mokytųsi ir kad jis ateitų laiku. Tada, testo dieną, jūs įžengiate dešimt minučių vėliau arba neištaisote jo testo tris savaites. Supratote mintį?! Mes galime reikalauti disciplinos tik tada, kai esame jos pirmieji pavyzdžiai.

Don Bosko disciplina yra pagrįsta tikra pagarba, kuri yra šeimos disciplinos skiriamasis ženklas. Vyresniajam – tai pagarba, kurią jis jaučia vaikui kaip pakrikštytam katalikui, pažymėtam Kristaus krauju. Panašiai ir vaikas gerbia savo vyresnįjį, mylėdamas jį už jo dorybes ir pasiaukojimą jam. Šv. Jonui Boskui dar esant gyvam, saleziečių vyresniesiems buvo rodoma didelė pagarba. Taip pat turi būti ir pagarba – meilės dvasia – savo mokyklai. Tai nebus garantuota vien todėl, kad mokykla turi visus naujausius patogumus; dauguma mūsų mokyklų yra materialiai skurdžios, ir būtų gerai, jei jos būtų geriau aprūpintos, bet ne tai yra svarbiausia tam, kad mokykla būtų gerbiama. Mes turėtume vėl susimąstyti apie savo alma mater. Pagarba mokyklai – tai daug daugiau nei tai, kad vaikas paprasčiausiai surinks šiukšles. Pagarba bus tada, kai vaikas bus įsitikinęs, jog jo mokykla yra geriausia katalikiška mokykla Jungtinėse Valstijose, vienintelė tikrai katalikiška mokykla jo valstijoje ir kad joje jis formuojamas taip gerai, kaip tik įmanoma. Direktoriai turi duoti tam toną, jie taip pat turi tuo tikėti ir padaryti, kad mokytojų personalas bei kiti mokyklos bendradarbiai tuo tikėtų. Jei mokytojai trinsis aplinkui murmėdami: „Ši vieta yra sąvartynas“, tada mokiniai jaus priekaištus tai mokyklai.

Šv. Jonas Boskas reikalavo paklusnumo taisyklėms ir papročiams. Jis buvo griežčiausias savo skiriamiems vadovams. Jis žinojo, kad paklusnumas lengviau prigyja vaikui, kuris pasitiki savo vyresniojo paklusnumu. Šeimoje tai matoma geriausiai – yra tėvų tarpusavio pasitikėjimas ir jų vaikų pasitikėjimas jais. Mokykloje turi būti taip pat. Tai labai aišku: būtina, kad auklėtojai ugdytų vaiko pasitikėjimą jais. Kai jūs tai pasiekiate, tuomet vaikas pradės atsiverti, kad jūs nuvestumėte jį pas mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Būtent savęs atsižadėjimas veda į disciplinuotumą, atsidavimą vyresniesiems, mokyklai ir galų gale katalikiškam tikėjimui bei gyvenimui, o tai ir yra svarbiausia.

Pasitikėjimo ryšys, kuris padaro paklusnumą lengvesnį, yra persmelktas meilės. Vaikas mato savo vadovus kaip kažką panašaus į tėvus. Vis dėlto, šv. Jonui Boskui esminis punktas yra tai, kad auklėtojas niekada neatsisako savo galios bausti, nors galbūt jam niekad nereikės jos naudoti arba reikės tai daryti retai. Jis pateikia savo motinos pavyzdį. Viename iš namo kambarių ji laikė didelę lazdą. Ji visada ten buvo kaip fizinė atsakingo asmens baudžiamosios galios apraiška, tačiau jis neprisimena, kad kada nors ji būtų buvusi ištraukta. Paklusnumas, kylantis iš pasitikėjimo, nebūtinai reiškia mūsų galėjimo bausti atsisakymą, bet jeigu mes elgsimės protingai, pagal Bažnyčios ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dvasią, kaip darė šv. Jonas Boskas, poreikis tam sumažės.

Giovani LeMoyne, kitas didis Don Bosko biografas, rašė: „Disciplina nekėlė problemų nei pačiam Don Boskui, nei jo mokykloms, nes pareigos buvo vykdomos su meile; darbas ir studijos buvo mėgiamos, kadangi jos buvo įkvėptos pareigos ir garbės jausmų“.

Vaikai myli darbą – kainą, kurią reikia sumokėti, kad gautų tai, ką jie mėgsta. Tai yra kaip gavėnia. Ateina gavėnia, mes turime daryti atgailą. Mes nemylime pačios atgailos, bet mylime tai, ką atgaila padaro mums patiems, todėl atgaila tampa mums miela. Čia irgi tas pat. Pareigos vykdomos iš meilės pareigai ir garbingumui. Vaikai turi būti persmelkti šios idėjos. Jie tampa disciplinuoti, nes jie suprato poreikį būti tokiais ir nori tokiais būti. Tai nieko daugiau, tik dvasinis gyvenimas, pritaikytas auklėjimui. Galima paminėti šv. Augustino citatą: „Kur yra meilė, ten nėra sunkumų“. Nesvarbu, koks sunkus yra uždavinys – kai jis daromas tikrai iš meilės, visi sunkumai prisiimami noriai ir lengvai.

Vėlgi, tai prasideda nuo vadovų, nuo mokytojų. Don Boskas buvo labai griežtas šiuo atžvilgiu. Jis sakė: jei užsiėmimas prasideda 8.00, būk ten 8.00; Rožančius bus 17.30 – būk vietoje 17.30. Mūsų ištikimybė mūsų pareigoms vaikų atžvilgiu bus proporcinga mūsų ištikimybei savo įstatams ir dvasinėms pareigoms. Negi mes įvinguriuosime į Rožančių keturiomis minutėmis vėliau, atmestinai priklaupsime ir įslysime į klauptą vaikams mus stebint? Būdami vaikų akivaizdoje, mes turime jausti tikrą ir nuolatinį spaudimą būti pavyzdžiu. Mes niekada nepriklaupinėsime atmestinai, kadangi jie mus stebi. Mes niekada nesižegnosime atmestinai, nes kaipgi po to galėsime jiems sakyti: „Klausyk, tu žegnojiesi lyg valytum purvą sau nuo krūtinės“. Kaip mes galime tai sakyti, jei patys to nedarome gerai?

Jis buvo labai griežtas savo vyrams. Don Boskas sakydavo, kad vadovas neturi stumti – vadovas turėtų traukti. Vadovas visų priešakyje, visus prisirišęs prie savęs traukia į tikslą. Jis nėra kažkas stovintis už nugaros, pasilenkęs ir spaudžiantis juos savo svoriu. Šv. Augustinas kalbėjo taip: „Visagalis Dievas nepasitenkino vien pasakydamas mums, kaip nueiti į dangų, bet Jis įsikūnijo, kad parodytų mums, kaip ten nueiti“. Mūsų vadovavimas yra traukimas, o ne paprasčiausias stūmimas. Mes turime apie tai medituoti. Mes pašaukti būti įsikūnijusiu Kristumi – konkrečiai! – tų vaikų priešakyje. Tai padaro auklėjimą kažkuo, kas yra pripildyta įsikūnijimo paslapties. Svarbūs asmenys suvažiuodavo iš visur, kad pamatytų, kas vyksta Don Bosko oratorijose. Ką jie pamatė? – Tvarką, discipliną, paklusnumą, uolumą, džiaugsmą ir meilę.

Šv. Jonas Boskas sako: „Jeigu disciplinuotojas yra mylintis, jis gali būti kietas kiek tik nori“. Jeigu jis yra tikrai vedamas meilės ir duoda tą meilę vaikams, jis gali būti kiek tik nori kietas su jais, nes jie tai priims. Jie noriai priims jo pataisymą ir netgi išvarymą. Jei kas nors pažeidžia bendrąjį gėrį, jei kas nors užsispyręs nori būti „supuvusiu obuoliu“ ir gadina visą obuolių vežimą, tas turi būti išvarytas, bet su meile!

Jis kalba apie poreikį, kad mokyklų vadovai būtų stiprūs. Jis pasakė, kad niekas labiau nemažina disciplinos mokykloje negu silpnas vadovas. O kas yra silpnas vadovas? – Tas, kas nedaro to, ką turėtų daryti. Būtent vadovo dorybių trūkumas yra pagrindinė disciplinos trūkumo mokykloje priežastis. Kai visi eina iš proto, kai iš disciplinos telieka „kas stipresnis, tas geresnis“, tada dar garsiau šaukti ant vaikų nebėra prasmės. Ne, mes turime pažvelgti į veidrodį ir pamatyti, kas yra negero mūsų nedisciplinuotame dvasiniame ir religiniame gyvenime, pataisyti tai, o tada pritaikyti tai vaikams. Štai ką darė šv. Jonas Boskas ir štai kodėl jis buvo toks griežtas tiems, kuriuos paskyrė vadovauti. Šv. Jono Bosko metodas yra pastatytas ant vadovo pečių.

Kitas dalykas, būdingas plačiai žinomai saleziečių mokyklų disciplinai, buvo vaikų asmeninis švarumas, kuklumas ir geros manieros, nors jie buvo kilę iš vargingų šeimų su blogais kaimynais. Šv. Jonas Boskas sakė, kad tikras auklėjimas nėra pilnas, neišugdžius visuomeninių dorybių, to meilės žiedo. Mes nekalbame apie buvimą perdėtai manieringu, mes kalbame ne apie ką nors mažiau kaip apie vyrišką Jėzaus Kristaus elgesį – bažnyčioje, klasėje, salėje, auditorijoje, žaidimų aikštelėje, bet kur. Kartą per savaitę visose savo mokyklose šv. Jonas Boskas buvo numatęs mokymą apie tinkamą katalikų džentelmenų visuomeninę laikyseną. Mūsų vaikai turi elgtis tinkamai, kadangi jie yra Katalikų Bažnyčios, savo šeimos, mūsų mokyklos atstovai. Jis pradėjo šį mokymo kursą, sukurdamas trijų veiksmų parodiją, kad parodytų, kokį gerą elgesį jis turi omenyje. Galite įsivaizduoti ką jis darė, visiems vaikams juokiantis, parodydamas kažkokį kvailą berniūkštį, negalintį atlikti to, ką reikėtų, barstantį šiukšles ant žemės, dar kažin ką. Jis pasiekė savo tikslo linksmai, maloniai, bet įsimintinai.

Šv. Jonas Boskas siekė sukelti vaikuose entuziazmą jų tikėjimui, darbui ir mokyklai, būdamas mylinčiu mokytoju. Kaip sakė šv. Tomas Akvinietis, geriausias mokytojas bus tas, kuris turi dvi meiles: tiesai ir artimui. Jis tikrai myli tai, ko moko ir tikrai myli tuos, kuriuos moko. Don Boskas tai tobulai pritaikė gyvenime. Jei nors vieno iš tų dalykų trūksta, mes nesame magister, mes nesame mokytojai. Jei mes nemylime to, ką darome ir nenorime iš tiesų perduoti savo žinių kitiems, mums reikia rimtai perkratyti savo sielą, kad išsikapstytume iš tokios blogos padėties.

Andrew Dong / Unsplash

Religija

Visa tai, kas iki šiol buvo pasakyta apie protą, neišvengiamai veda mus prie religijos. Jei protas nėra persmelktas katalikų tikėjimo, jis nieko nereiškia. Šv. Jonas Boskas sako, kad preventyvioji sistema yra pagrįsta katalikų tikėjimo principais. Negalima panaudoti Don Bosko preventyviojo metodo be katalikų tikėjimo, nes čia reikalaujama proto ir religijos, o tam yra būtina tikroji religija, pagrįsta meile. Katalikų Bažnyčia duoda tikslą, gaires ir priemones jam pasiekti. Preventyvusis metodas turi daryti tą patį. Štai tikslas: mūsų auklėjimas turi suformuoti tobulą krikščionį. Kai mes pasiųsime šį jauną subrendusį žmogų į pasaulį, jis bus apaštalas, kitas Kristus, galintis, Sutvirtinimo sakramentui duodant vaisių, apginti ir skleisti tikėjimą. Mes turime suteikti tinkamų priemonių pasiekti šiam tikslui, o tai ir bus katalikų tikėjimas.

Pirmasis religijos aspektas auklėjime yra išmokyti vaikus dievobaimingumo ir maldos. Šv. Jonui Boskui vaiko dievobaimingumo ir maldos gyvenimas yra išorinė apraiška to, ką jis tiki, o tai priklauso nuo to, kaip jis buvo mokomas religijos. Tai yra tiksliai tai, ką sakė šv. Pijus X po pusės šimtmečio. Pamaldumas nėra įmantrios maldinės praktikos; jis pagrįstas katalikų tikėjimo pažinimu. „Pamaldumas su doktrina, doktrina su pamaldumu“. Jeigu abu šie dalykai neveikia kartu, tai neveikia nei vienas iš jų. Mes nenorime mechaninio pamaldumo, bet tikro pamaldumo, pagrįsto stipriu įsitikinimu.

Pamaldumo matas yra tai, kaip atliekame savo pareigas ir ar noriai jas atliekame. Kai jūsų mokyklos vaikai patys savo noru prieš pamoką ar žaidimą aplanko Švenčiausiąjį Sakramentą, nors 30 sekundžių, tai jau esate pakeliui. Už klausyklos ribų mes irgi turėtume mestelti keletą žodžių, netiesiogiai, neformaliai pavadovaudami: „Ei, ar aplankei Švenčiausiąjį šiandien?“ Gal mes visada kalbame vien apie tai, kas laimi kokius žaidimus, apie pasisekimus, paskutinius įvykius ir panašius dalykus? Jie turi savo vietą, jie netgi yra svarbi mūsų apaštalavimo vaikams dalis, nes čia mes galime parodyti susidomėjimą tais dalykais, kuriuos jie laiko svarbiais. Tai pralaužia ledą santykiuose su vaikais. Bet jeigu tai užima visą pokalbį ir mes niekada nepaminime, pavyzdžiui, Švenčiausiojo Sakramento, tada tai yra pusiausvyros bendravime trūkumas.

Šv. Jonas Boskas pirmiau nei šv. Pijus X pasakė, kad mokinių mokymo apie tikrąjį pamaldumą centras yra šventoji Eucharistija. Jeigu tai tiesa, mes turime ištirti savo pačių eucharistinį pamaldumą. Kaip mes lankome Švenčiausiąjį? Kada paskutinį kartą mes skaitėme knygą apie šv. Mišias? Ar mes gilinamės į patį viso Bažnyčios gyvenimo centrą, į mūsų asmeninio gyvenimo ir mūsų mokyklų centrą – eucharistinį pamaldumą? Kokį meilės šventajai Eucharistijai pavyzdį mes duodame mūsų mokyklos vaikams? 1847 m. šv. Jono Bosko vyskupui buvo prirašyta daugybė laiškų apie jo ir jo berniukų pamaldumą. „Jis perlenkia lazdą, jis per daug griežtas, jis per daug disciplinuotas, jis daro vaikus per daug pamaldžiais; turite sustabdyti visą šį reikalą, iš to nieko gero“. Šis faktas sudaužo mūsų įsivaizdavimą, kad šv. Jonas Boskas buvo minkštaširdis.

Šv. Jonas Boskas buvo kraštutinai griežtas savo vadovų formavimo ir jų dorybių klausimu, kadangi vadovai yra Kristus tarp vaikų. Mes turime daryti panašiai, formuodami mūsų direktorius ir mokytojų kolektyvus. Popiežius šv. Pijus X parodė savo pontifikato dvasią ir toną pirmojoje savo enciklikoje E supremi apostolatus (1903 m. spalio 4 d.), kurioje rašė: „Laikai, kuriais mes gyvename, reikalauja veikimo, bet tokio veikimo, kuris yra dieviškųjų įstatymų ir Bažnyčios įsakymų ištikimas bei uolus laikymasis ir atviras bei nuoširdus religijos išpažinimas“.

Pagalvokite apie tai. Kai mokytojai yra kartu, kaip dažnai jie kalba apie religinius dalykus? Kaip mes galime tikėtis, kad vaikai negalvos, jog religija yra nesvarbi, jeigu mes bijome atvirai išpažinti ir praktikuoti dvasinius dalykus? Paskaitykime ką nors iš šv. Augustino ir nuleiskime tai iki vaikų lygio… „Ei, aš skaitau šią nuostabią istoriją apie šv. Augustiną…“ Kiekvieną dieną Mišiose yra ką aptarti. Paklauskime savęs: „Kaip aš galiu tai pateikti? Kaip aš apie tai kalbėsiu?“ Religinis mokymas neturi apsiriboti vien tuo metu, kai mokytojas yra klasėje kaip vadovas. Mokymas turi būti perduodamas taip, kaip mūsų Viešpats tikriausiai dažnai darė su apaštalais – neformaliai. Tai yra sielovadai svarbus apaštalavimas.

Iš šv. Jono Bosko vyriško pamaldumo kyla vyriškas elgesys, požiūris, malda ir pasišventimas. Tai siejasi su viskuo, netgi su menu ir muzika. Aš kalbu iš savo patirties berniukų mokykloje, bet nepaisant to, tegul ir mergaitės būna „vyriškos“ šia prasme. Mes jau iki kaklo sotūs „bobiško“, blogąja prasme, pamaldumo – imkimės įdiegti vyrišką pamaldumą ir į šiuos dalykus! Pažvelkite į statulas jūsų mokykloje. Kai kuriose misijose nuo jų tiesiog bloga. „Klausyk, žmogau, kaip jie gali „virškinti“ tą paveikslą?! Ar pas juos berniukai tikrai gali žiūrėti į tą paveikslą?!“ Surasti objektyviai gerą meną yra tikrai sunku – nors dabar tai lengviau, nei bet kada anksčiau, – bet dėl to verta pasistengti. Jei mes negalime jo įpirkti, tai turime pasidaryti jį patys, kaip mes darome Šv. Juozapo mokykloje. Berniukai padėjo nudažyti statulas, jie netgi daro vitražus. Būtina, kad mokyklos menas ir puošyba būtų persmelkti panašios į Kristaus vyriškos jėgos, kurią mes bandome išugdyti vaikuose. Don Bosko buvo griežtas, versdamas savo vadovus integruoti visus dalykus į savo vaikų formavimą.

Kitas religijos aspektas yra išpažinties vertingumas. Esminis aspektas! Šv. Jonas Boskas sakė, kad nuodėmklausys yra pagrindinis jo auklėjimo sistemos komponentas. Jis aukštino artumą, ryšį, kurį nuodėmklausys – ne tironiškas, ne jansenistas[1] – galėtų užmegzti su jaunu žmogumi, jei šis sakramentas būtų tinkamai teikiamas. Jis sako, kad vaikus reikia padrąsinti turėti nuolatinį nuodėmklausį, tai yra kunigą, pas kurį jie dažniausiai eitų išpažinties. Vaikui turi būti palikta laisvė kartais eiti pas ką nors kitą, bet kai mes užmegsime tikrus ryšius kaip tėvas su vaiku, lieka mažiau tikimybės, kad jis eis pas kitus. Atsiminkime, kokios yra mūsų moralinės pareigos klausykloje. Mes neturime būti vien teisėjais – reikia būti mokytojais ir tėvais. Netgi kai vaikai smarkiai prasikalsta, jie norės eiti pas jus, nes jie žino, kad jūs esate tas, kuris juos pažįsta. Mes nesame vien tik to sakramento malonių dalintojai. Mes turime skirti tam laiko, o ne sakyti: „Aha, dabar antradienio popietė, laikas išpažintims; jos užtruks valandą ir penkiolika minučių“. Mes turime šiame sakramente įžvelgti galimybę įeiti į vaiko sielą ir psichiką, kad įtakotume tolesnį jo formavimą. Būtent dėl to Don Boskas buvo toks karštas dažnos išpažinties ir nuolatinio nuodėmklausio būtinybės šalininkas.

Šv. Jonas Boskas leisdavo vaikams ateiti pas jį kartą per savaitę. Jam buvo svarbu pačiam gerai pasiruošti, palaikyti gerus santykius su berniukais ir klausyti jų išpažinčių kas savaitę. Don Bosko laikais mokyklų vadovai reikalaudavo iš mokinių pateikti „išpažinties ataskaitą“ iš jų ganytojo, įrodančią, kad jie buvo nuėję išpažinties. Don Boskas neturėjo nieko panašaus. Galėjai ateiti pas jį kada tik nori. Jis klausė išpažinčių prieš Mišias ir vakarais prieš išjungiant šviesą. Štai pavyzdys! Jis rodė savo berniukams, kokia svarbi yra išpažintis, būdamas klausykloje kiekvieną mielą rytą, kiekvieną dieną, visus 40 metų, kuriuos jis praleido Turine. Kartais jis klausė išpažinčių per naktį! Tai legendinės istorijos. Ką tai sako vaikams? „Jeigu tas veikėjas, kuris čia yra vadovas, galvoja, kad mano siela yra tokia svarbi, kad jis įlenda į tą tvankią dėžę, kad jis nevalgo ir nemiega, tuomet mano siela ko gero yra ne juokais svarbi!“ Tai daro neįtikėtiną poveikį jaunam protui. Būtent tai, ko norėjo Don Boskas.

Sodalicijos[2] dažniausiai būdavo vedamos saleziečių: kai kurios labiau pasišventusios maldai, o kitos – darbui. Jos buvo dalis tos dvasinės visatos, iš kurios kildavo pašaukimai į dvasininkus; taip pat jos buvo pagrindinis būdas, kuriuo Don Boskas naudojosi formuodamas savo vadovus. Tai yra kažkas tokio, ką mes turime nuolat atsiminti mūsų mokyklose, ypač internatinėse mokyklose, nors tai pritaikoma visur. Mes turime budriai stebėti, kad atrinktume vadovus ir būsimus vadovus. Tai gali būti cholerikas vaikas, kuris gali mus erzinti, tačiau jis yra lyderis. Su juo mes turime būti ypatingai kantrūs. Mes nesugadinsime vaiko tik dėl to, kad labiau rūpinsimės juo. Priešingai, mes labiau rūpinsimės visa mokykla, atrasdami jos vadovus ir padėdami jiems. Štai kodėl šv. Jonas Boskas surinkdavo vadovo savybių turinčius berniukus, suburdavo juos į sodalicijas ir praleisdavo daug laiko dalyvaudamas jų susirinkimuose, ragindamas juos būti ištikimais tikinčiaisiais ir uždegdamas jų entuziazmą būti nariais.

Kalbant apie religinį auklėjimo aspektą, paskutinis punktas yra tai, ką Don Boskas vadino „pareigos pedagogika“. Tikri suaugusieji yra pareigos žmonės. Suaugusieji vykdo savo religines, pilietines ir šeimos pareigas. Tai prasideda nuo kunigo. Mokytojai, kurie žino, kurie myli, kurie atlieka savo pareigas, kurie tikrai mėgsta ir myli savo luomą ir nėra nuolatos besiskundžiantys dėl visų nelaimių, su kuriomis jiems tenka susidurti – yra dorybingi.

Pirmasis žingsnis į šią dorybingą veikimo laisvę yra kurti brolišką meilę tarp mūsų pačių. Prie stalo ir kitur mokytojai turėtų sugebėti kalbėtis laisvai ir žinoti, kad tam tikrus dalykus galima saugiai sakyti pasitikint vienas kitu. Kaipgi ponas W. galėjo sužinoti tai, ką mokytojai manė esant žinoma tik tarp jų? Ir kur tai veda? Mokytojų kolektyvai turėtų būti stipriausi iš visų šeimyninių vienetų, kitaip mes imsime neprotingai pasitikėti kitais.

Mes ir mūsų mokytojai turime užmegzti draugystę vieni su kitais. Kartais tai gali būti sunku, priklausomai nuo to, kur esame paskirti, bet su tuo galima susitvarkyti. Kai susipykę vyras su žmona ateina patarimo, pirma rekomendacija, kurią mes duodame: pradėkite bendrauti, nes visa jūsų problema prasidėjo prieš penkis metus, kai nustojote kalbėtis. O kas vyksta tarp mūsų? Mokytojai linkę užsiimti kiekvienas savo reikalais, murmėti apie vienas kitą, nelaukia, kol viskas baigsis geruoju, nes gali išsikalbėti su tuo ar anuo… „Ach, pirmos klasės mokytojas kaišioja man pagalius į ratus. Aš negaliu daugiau pasilikti šioje vietoje“. Kilnių pareigos, garbės ir šeimos idealų turi siekti patys auklėtojai, o tik po to reikalauti jų iš vaikų.

Savo knygoje Dedication and Leadership („Pasišventimas ir vadovavimas“) buvęs komunistas Douglasas Hyde‘as sako, kad Katalikų Bažnyčios problema yra ta, jog ji per mažai reikalauja iš savo jaunimo. Komunistai šaukia: „Jūs gausite tik pusę užmokesčio, gyvensite kaip vargšai ir mirsite gatvėje, bet darysite tai žmonijos pažangai“. Jeigu mes norime tokios pačios vaikų ištikimybės katalikiškam reikalui, mes pirmiausia turime patys ja gyventi. Mes turime patys tuo tikėti, kitaip vaikai pajus mūsų veidmainystę. Jie žino, kad mes tik sakome jiems ką daryti ir nedarome to patys.

Gražų šios pareigos idėjos pavyzdį parodė šv. Jonas Boskas per 1854 choleros epidemiją. Žmonės bėgo iš miesto, mirė, jiems reikėjo pagalbos. Jis nusprendė, kad slaugys tiek žmonių, kiek tik galės ir paklausė savo berniukų, kas nori būti savanoriais: „Kas eis kartu? Bet jūs galite lengvai ja užsikrėsti ir numirti“. Visas būrys berniukų ėjo su juo. Jie vaikščiojo po miestą padėdami, ramindami tuos žmones, ir nei vienas iš jų nesusirgo. Jų savanoriškumą įkvėpė ne kas kita, o šv. Jono Bosko pasišventimas pareigai. Jis nei vieno nevertė to daryti. Jis paprašė savanorių – jie sekė juo ir tai nuveikė.

Cathopic.com nuotrauka

Gerumas

Galų gale priėjome gerumą, kuris pasiekia jaunųjų širdis taip, kaip geras tėvas pasiekia savo vaikų širdis. Meilė užkariauja viską. Kai Don Boską paprašė apibendrinti visą jo sistemą, jo kunigišką gyvenimą, jis pacitavo 1 Laiško korintiečiams 13 skyrių: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“.

Šalia paties mūsų Viešpaties konkrečių meilės pasireiškimų Evangelijoje, tai yra Šventojo Rašto minčių apie meilę viršūnė – „kantri, maloninga…“ Laimėkite mokinio širdį, sako Don Boskas, ir galėsite daryti didelę įtaką jam, siekiant gėrio. Padarykime, kad mes būtume jų mylimi, ir mes užkariausime jų širdis. O kai turėsime jų širdis, parodę, kad patys esame teisingi ir geri vyrai, mes vesime juos ten, kur jiems reikia eiti.

Šį jų širdžių užvaldymą pasieksime gerumu, kuris, kaip sako Šventoji Dvasia, kalbėjusi per šv. Pauliaus plunksną, yra meilės apraiška. Šv. Don Bosco šventės (sausio 31 d.) šv. Mišių introitas [įžanginis priegiesmis] yra sukrečiantis: „Dievas davė jam didelę išmintį ir supratimą, pranokstantį daugelį, ir širdies didumą kaip smėlis, kuris yra ant jūros kranto“ (1 Kar 4, 29).

Padaryti savo širdį mylinčią taip neaprėpiamai kaip smėlis ant jūros kranto – štai tikslas ypač tiems, kurie yra vaikų auklėtojai. Istorijos apie šv. Jono Bosko gerumą yra nesibaigiančios. Kad ir ši apie zakristijoną, kuris mušė vaiką… „Ateik čia, tarnausi Mišioms!“ – „Aš nemoku tarnauti Mišioms!“ – „Tada eik lauk iš čia!“ Šv. Jonas Boskas išgirsta triukšmą, nusileidžia į koridorių: „Ei, ateikite čia. Kas čia vyksta?“ – „Ai, vaikas nemoka tarnauti Mišioms“. – „Pala, palauk minutėlę, užeik“, – sako Don Boskas, maloniai kreipdamasis į berniuką. – „Ar tu moki tikybą?“ – „Ne, aš netgi nežinau kaip žegnotis“. Šv. Jonas Boskas paprašo jį ateiti vėliau. Jis skiria laiko vaikui. Vaikas laimėtas! Ką gi jis daro? Kitą savaitę jis sugrįžta su trimis savo draugais: „Jūs turite čia ateiti. Tas vyras yra geras žmogus. Jis man kai ką davė. Jis rūpinasi“. Ir visa tai už truputėlį gerumo, kuris yra šventųjų gyvenimo ženklas. Meilė pasireiškia gerumu, o gerumas gimdo džiaugsmą. Vienas iš pirmųjų Šventosios Dvasios vaisių yra džiaugsmas. Jeigu mūsų gyvenime, mūsų mokymo apaštalavime nėra džiaugsmo, tai jau problema. Gerai sutvarkytame, gerai suprastame dvasiniame gyvenime turėtų būti džiaugsmo, tai yra džiaugsmingumo. Jo turi būti! Mes privalome padaryti tikėjimą, tikėjimo praktikavimą maloniu. Būtent toks jis turėtų būti iš tiesų. Tai ne tik negatyvus dalykas! Tikėjimas nėra nuolatinis visko smerkimas. Jeigu mes pateiksime vaikų akims mūsų šventojo tikėjimo grožį, jo sakramentų, šv. Mišių ir Jėzaus Kristaus gyvenimo grožį, jis galų gale turės patraukti jaunuolius.

Kaip mums būti džiaugsmingiems? Pirmiausia praktikuojant meilę. Tai kartais būna sunku. Konkretus atvejis: mes tiesiog nesutariame su kokiu nors vaiku. Mums jis tiesiog nepatinka, bet tai neatleidžia mūsų nuo pareigos bandyti mylėti. Mes turime dirbti, kad tai pasiektume. Praktiškai: mes galime įtraukti vaikus į teatro vaidinimų statymą. Šv. Jonas Boskas skyrė tam daug dėmesio. Talentų šou Šv. Juozapo mokykloje Kalėdų laiku tikrai daug duoda. Mes statome didžiausią spektaklį per mūsų iškilmių savaitgalį, dažnai tai būna Šekspyras. Berniukai įsijaučia į jį. Tai džiaugsmo ir meilės išraiška.

Muzika ir dainavimas. Šv. Jonas Boskas sakydavo: „Mokykla be muzikos yra kaip kūnas be sielos“. Paskaitykite arkivyskupą Lefebvre‘ą! Jis norėdavo duoti mokiniams po 20 minučių grigališkojo choralo kasdien – štai geriausia muzika! Karinė muzika ypač patraukli berniukų ausims. Šv. Jono Bosko berniukams gerai sekėsi dainuoti, jie buvo žaismingi. Jie parodydavo krikščioniškąjį džiaugsmą dorais ir leistinais pasilinksminimais.

Ekskursijos ir iškylos taip pat yra raktas. Planuokite jas ir eikite į jas! Kunigai neturėtų vien liepti mokytojams jas rengti, jie turi patys įsitraukti, ypač jei ten eina berniukai. Mes neturime daryti nieko neišmintingo, bet neturėtume nukrypti į kitą kraštutinumą ir aikčioti: „Gerai, viskas aišku, daugiau jokių iškylų, jokių ekskursijų! Nedarykite nieko su berniukais už mokyklos ribų, nes kas nors gali susižeisti…“

Šv. Jonas Boskas tikėjo „pagyrimo pedagogika“, kuri yra džiaugsmo teikimo mūsų mokiniams dalis. Geras žodis! Tai reiškia žinoti laiką, kai galime vaiką tikrai nuoširdžiai pagirti. Šv. Jonas Boskas turėjo tokį paprotį, kurį jis vadino „pagyrimo laiškais“. Kai berniukas padarydavo kažką pagirtino, Don Boskas parašydavo pagyrimo laišką, duodavo kopiją berniukui, ir pasiųsdavo laišką jo tėvams… „Tai įeis į tavo bylą, sūnau. Tai buvo pagirtina“. Su pusiausvyra, ne perdėtai, nesišvaistant pagyrimais be reikalo. Pelnytas pagyrimas! Žiūrėkite, kad girtumėte juos tinkamai. Perdėtas gyrimas gadina, bet tą patį daro ir pagyrimų trūkumas. Girkite juos kaip mūsų Viešpats būtų gyręs apaštalus. „Dorybė – viduryje“. Jeigu mes nepastebėsime jų gerų pastangų, geros pastangos išseks.

Pastangų pripažinimas sustiprina mūsų ryšius su vaiku ir padeda jam lengviau priimti pastabas. Jeigu mes pagyrėme juos, kai jie darė gera, jie žinos, kad mūsų pasakytas pataisymas yra teisingas ir geras… „Šiandien aš nepadariau namų darbo. Kai aš padarau gerą darbą, mano mokytojas sako: „Klausyk, tai geras darbas – tikrai gerą pasakojimą tu čia parašei!“ Kitą kartą, kai jo neparašiau, mano mokytojas pasako: „Tai blogai!““ Auklėtojai neturėtų mestis į kraštutinumus. Būtent tai ir kalba Don Boskas. Tereikia žvilgsnio, kuris sako: „Žinai, aš tikrai nusivylęs tavimi, tu tikrai nepadarei labai gero darbo“. To užtenka. Tai pakankamas pataisymas. Nereikia išgalvoti jokių „kūrybinių“ bausmių.

Šv. Jonas Boskas tai pratęsia tuo, ką jis vadina „žodeliu“ arba „žodžiu į ausį“, itališkai parolina. Tai – betarpiško kritikavimo metodas. Asmeninis. Kuriantis vaiko pasitikėjimą. Tam reikia, kad vyresnieji turėtų kontaktą su vaiku, nes mes negalime šnibždėti pasitikinčio žodžio kažkam į ausį, jeigu niekada nebūname šalia jo, jeigu mes pasišalinę į savo „garbingą izoliaciją“. Šio pobūdžio kontaktas vyksta už klasės ribų. Mes esame su jais laukuose, pasivaikščiojime ar lauko žygyje. Galbūt Jonukas pastaruoju metu buvo ne per geriausias, ir dabar mes turime progą trumpam ramiam žodžiui… „Klausyk, tu tikrai labai gerai mokeisi pirmąjį trimestrą. Kas gi dabar atsitiko? Na, pasitempk truputį. Mažumėlę pasistenk“. Tai mes visi mėgstame: „Aha, jis žino, jis rūpinasi“. Mes visi suvokiame, kad tai daro didelę psichologinę įtaką. Kai vadovas su mumis artimai pasikalba, mes sakome: „Jeigu jis dabar kalbėjo su manimi apie tai, tuomet jis manimi pasitiki“. Tai turi didžiulę psichologinę naudą. Šv. Jonas Boskas buvo priešiškas idėjai, kad paklusimas Dievo įstatymams reiškia vargą. Jis sakė, kad tai visiškas melas: „Aš norėčiau jus išmokyti, vaikai, kaip gyventi krikščionišką gyvenimą, kuris padarys jus laimingais ir patenkintais, ir aš parodysiu, koks tikras smagumas ir džiaugsmas, jei galite padaryti savais karaliaus Dovydo žodžius ir pasakyti: „Tarnaukime Viešpačiui linksmai“.“

Įsivaizduokite Giuseppės Sarto pamokslą per iškilmingas pontifikalines Mišias, įžengiant į Venecijos patriarcho sostą. Jis kreipėsi į parapijų klebonus, dvasininkiją, valdžios pareigūnus, kilminguosius, turtinguosius, liaudies sūnus ir vargšus: „Jūs esate mano šeima. Jūs esate mano mylimieji, aš tikiuosi, kad ir jūs mane mylėsite“. Tai – būsimasis popiežius [šv. Pijus X], būsimasis šventasis, mūsų globėjas. Tai turi būti pritaikyta ir vaikams, su kuriais mes bendraujame: „Jūs esate mano šeima. Jūs esate mano mylimieji, aš tikiuosi, kad ir jūs mane mylėsite“. Štai visa ko atnaujinimo Kristuje dvasia!

Jaunuolius neužtenka mylėti, jiems reikia leisti pajausti, kad jie mylimi. Jie turi žinoti, kad jūs juos mylite. Šv. Jono Bosko vizija tai gerai iliustruoja. Du buvusieji mokiniai pasirodė jam. Vienas parodė jam Oratoriją jos įkūrimo metu, o kitas parodė tą pačią vietą po 25 metų. Tarp jų buvo didelis skirtumas. Vizijoje apie ateitį, po 25 metų, kunigai ir broliai, atrodo, mylėjo berniukus, praleisdavo valandas besiruošdami pamokoms, meldėsi už juos, bet berniukai buvo paniurę ir nedarė, ką turėjo daryti. „Kas čia vyksta?“ – paklausė berniukas vizijoje. Šv. Jonas Boskas atsakė: „Jie vis dar juos myli, tai tiesa. Bet jie nerodo, kad juos myli. Berniukai nežino, kad jie yra mylimi“. Čia nekalbama apie meilę mintimis – tai šios meilės išreiškimas ir parodymas. Kas yra įsikūnijimas? Dievas taip mylėjo pasaulį, kad parodė savo meilę konkrečiai, prisiimdamas žmogaus kūną. Vaikai neturi tiktai būti mylimi, jie turi žinoti, kad yra mylimi.

Šv. Jonas Boskas pataria elgtis taip, kad mus mylėtų, o ne mūsų bijotų. Griežčiausias disciplinuotojas myli savo globotinius vyriška meile – nieko panašaus į kažką plepaus ar saldaus, ir ši meilė yra abipusė. Jeigu mes parodome šią pasiaukojančią meilę, mes galime būti tokie tvirti, kaip ir turime būti. Kalbėkite vaikui taip, kad jis būtų laimingesnis ar geresnis, žinodamas, kad turi šansą prisikelti. Netgi kritikavimo akimirka yra galimybė brandinti mūsų ryšį su mokiniu. Koks gi mūsų tikslas pataisant kitą, ypač vaiką? Ne tik bausti. Mes kalbame ne apie užkietėjusį nusikaltėlį, o apie kataliką vaiką, kuris turi įgauti savo pavidalą, panašų į Kristų. Mūsų tikslas taisant yra padaryti jį geresnį. Visa, kas nelaimės jo širdies, neveiks. Laimėkite vaiko pasitikėjimą, sugriaudami nuotolio barjerus! Klasėje mes esame autoritetingi. Mes turime elgtis su tam tikru rimtumu ir orumu. Kalba ne apie tai, kad smuktume, leistume vaikams užlipti mums ant galvos, dėti mums kvailas skrybėles, ploti mums per nugarą ir padaryti mus kvailiu. Jeigu taip nutiko, mes praradome savo autoritetą ir esame silpni vadovai. Stiprus vadovas, žmogus, pasitikintis savimi, Kristaus malonei padedant, gali atsistoti berniukų viduryje ir neprarasti nei gramo savo orumo, gali laimėti jų širdis, laimėti jų pasitikėjimą. Tai visiškai įmanoma, nes tai jau buvo padaryta. Didieji katalikų vyrai, katalikų auklėtojai yra tai padarę. Nuotolis užmuša. Be tarpusavio ryšio negalime užkariauti širdies, o neužkariavę širdies, negalime nuvesti mūsų vaikų į galutinį tikslą – mylėti tikėjimą ir juo gyventi. Mes formuojame tobulą krikščionį ir tam tikslui skiriame kiekvieną prakaito ir kraujo lašą.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos pirmenybė visame kame yra labai svarbi. Ji nėra tik pamaldi puošmena, kurią galime pridėti pabaigoje. Visas šv. Jono Bosko gyvenimas buvo atiduotas Marijai, Krikščionių Pagalbai. Tai kryžiuočių kreipinys, kurį šv. Pijus V pridėjo prie Loreto Švč. M. Marijos litanijos – Marija Krikščionių Pagalba. Būtent ši jos dvasia turi spinduliuoti iš visų mūsų pastangų. Jeigu mes ją sumenkinome iki mažo pamaldaus paraginimo, tai gražu ir tai gerai skamba, bet tada geriau neminėti jos visiškai. Kaip ir šv. Jonas Boskas, mes turime būti tikri, kad gyvename pamaldumu Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir leidžiame jai gyventi mūsų mokymo apaštalavime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1] Jansenistai – XVIII–XIX a. klaidatikiai, veikę Katalikų Bažnyčios viduje, pernelyg pabrėžę, kad Dievas yra labai griežtas, sunkiai atleidžia nuodėmes, kad priimti Komuniją galima tik labai retai ir t.t. Jansenistų mokyklos ir jų auklėjimo metodas darė neigiamos įtakos katalikų švietimui. – vert. past.

[2] Sodalicija – moksleivių ar studentų religinė draugija. – vert. past.

Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius