Daugialypis Witkacy portretas

Stanisławas Ignacy Witkiewiczius-Witkacy (1885–1939) – ypatinga lenkų modernizmo ir avangardo asmenybė, ryškus ir įvairiapusis menininkas: dailininkas, fotografas, dramaturgas, filosofas, rašytojas, meno teoretikas, žmogus, mąstęs, kūręs ir gyvenęs nešabloniškai. Nedaugelis žino, kad šio nepaprastai įdomaus menininko šaknys – Lietuvoje. Menininko tėvas Stanisławas Witkiewiczius, žinomas XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, gimė Lietuvoje, Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, čia lankė gimnaziją. Kartu su tėvais po 1863 metų sukilimo buvo ištremtas į Tomską. Sulaukęs brandos studijavo Sankt Peteburge, sukūręs šeimą nuo 1875 metų gyveno Varšuvoje, kur ir gimė Stanislawas Ignacy, vėliau Zakopanėje.

S. I. Witkiewiczius-Witkacy garsėjo ekstravagantišku būdu, pomėgiu šokiruoti ir eksperimentuoti, arogantiška laikysena. Aplinkinių neretai apibūdinamas kaip skandalistas, provokatorius, erotomanas ir narkomanas. Nepaisant dviprasmiškų jo asmenybės vertinimų, buvo nepaprastai darbštus kūrėjas: kūrybinį palikimą sudaro daugiau nei 40 pjesių (iš kurių beveik pusė yra dingusi), 4 romanai (vieno nebaigė), keli filosofijos ir meno teorijos traktatai, daugybė piešinių, pastele tapytų portretų ir autoportretų, fotografijų. Iš visų veiklos sričių ilgiausiai ir nepertraukiamai užsiiminėjo tapyba ir piešimu.

Lenkijos institutas Vilniuje kartu su Adomo Mickevičiaus ir Witkacy institutais bei leidykla „Aukso žuvys“ dovanoja skaitytojams pirmąjį lietuvių kalba parengtą leidinį, kuriame išsamiai ir visapusiškai pristatoma šio įžymaus menininko kūryba (piešiniai, portretai, fotografijos, pjesės, romano fragmentas, esė) ir ją apžvelgiantys lietuvių ir lenkų tyrinėtojų tekstai.

Skaitykite ištrauką iš knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas“ (Janusz Degler, vertė Regina Tribocka).

Stanisławas Ignacy Witkiewiczius-Witkacy „Ostatni papieros“. Nuotrauka iš knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas“

Daugialypis Witkacy portretas

Daugialypis portretas (Portret wielokrotny) – be abejo, žinomiausias ir populiariausias Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus įvaizdis. Nuotrauka buvo padaryta Petrograde tikriausiai 1917 metų kovo pradžioje – balandžio pabaigoje1. Tada buvo madinga fotografuotis kambariuose su veidrodžiais: išeidavo daugialypės nuotraukos.

Būtent tokiame kambaryje su leibgvardijos Pavlovskio bataliono karininko uniforma sėdi paniuręs S. I. Witkiewiczius, laikydamas rankas ant stalelio. Veidrodžiuose – keturi jo atspindžiai – kiekvienas skirtingas. Nematome veido, nes sėdi nugara į objektyvą.

Kaip buvo įprasta apkasuose, jo furažka šiek tiek pakreipta ant šono ir su fantazija stipriai įtempta ant pakaušio. Milinė taip pat ne paprasta ir proziška, kaip priklauso pagal reglamentą. Antpečiai, iš kurių labai daug informacijos buvo nuskaityta, pasako dar daugiau. Jie yra tikras fronto mados hitas, tikra demonstratyvi leibgvardiška elegancija, įnešta, nepaisant karinių nuostatų, kariškių, turinčių mūšių patirties.

Šia patirtimi S. I. Witkiewicziui tapo didysis 1916 metų mūšis prie Stochodo (Vakarų Ukraina). Vesdamas savo kuopą į ataką, jis buvo sunkiai sužeistas, patyrė kontuziją ir buvo išsiųstas iš fronto atgal į Petrogradą, kuriame galėjo iš arti stebėti dvi revoliucijas: Vasario, nuvertusią carą, ir Spalio, į valdžią iškėlusią Vladimirą Leniną.

Jis išvengė daugelio karininkų, nuteistų myriop, savavališkai susidorojant kareiviams, likimo. Buvę fronto valdiniai prisiminė Staśiaus dorybes ir, jas pripažinę, išrinko vadu ketvirtosios kuopos, turėjusios privilegiją paraduose žygiuoti pirmoji. Kaip kovų prie Stochodo dalyvis buvo apdovanotas Šventosios Anos IV klasės ordinu. Paskutinėmis 1918 metų birželio dienomis su lenkų grupe iš Petrogrado išvyko ir liepos 1 dieną pasiekė Varšuvą. Rugpjūčio pradžioje, nebuvęs ketverius metus, grįžo į Zakopanę, kur jo laukė motina. Grįžimo data yra cenzūra, kuri jo gyvenimą dalija į du laikotarpius.

1885–1918 metai – tai formuojantis laikotarpis, primenantis populiariojo romano vystymąsi, kurio pavyzdžiu tapo dviejų dalių Johanno Wolfgango von Goethe’s veikalas Vilhelmo Meisterio mokymosi metai (Wilhelm Meisters Lehrjahre) (1795–1796) ir Vilhelmo Meisterio klajonių metai (Wilhelm Meisters Wanderjahre) (1829), priskiriamas prie edukacinio Apšvietos epochos romano (Bildungsroman). Knygos pagrindas – jauno žmogaus, kuris išgyvena daugybę išbandymų, įgyja įvairių patirčių, sužino iniciacinio pobūdžio paslaptis, formuojančias jo asmenybę ir leidžiančias įgyti tikrai brandų požiūrį į pasaulį ir gyvenimą, auklėjimo ir brendimo procesas.

Witkacy gyvenime brendimo procesas yra gausus įvykių, būdingų šio tipo romano schemai, tačiau tuo pat metu savitų ir neįprastų. Pakanka pasakyti, kad jis turi dvi gimimo dienas – tikrąją ir oficialiąją. Pirmoji – 1885 metų vasario 24-a, antroji – įtvirtinta visuose dokumentuose – mėnesiu vėliau.

Kodėl taip atsitiko? Tėvas neįvykdė įsipareigojimo pranešti apie vaiko gimimą per tris mėnesius ir krikštyti į Varšuvos Šv. Aleksandro bažnyčią atnešė tik birželį. Kad būtų išvengta sunkumų, tėvas nurodė netikrą datą, kurią paliudijo ne bet kokie liudytojai, o kritikas ir prozaikas Antonis Sygietyńskis bei tapytojas Stanisławas Holewińskis, ir jie lyg pasakų fėjos kūdikį apdovanojo rašytojo ir tapytojo talentais. Dar daugiau – atsitiko neįprastas dalykas: Staśius buvo pakrikštytas tik vandeniu, antrąją ritualo dalį, tai yra krikštą „aliejumi“, paliekant tinkamam momentui.

Tas momentas turėjo būti žinomos aktorės Helenos Modrzejewskos atvykimas iš Amerikos, kuri pažadėjo tėvams būti krikšto motina. Bet prireikė laukti beveik šešerius metus. 1890 metų rudenį Stanisławas Witkiewiczius, gydytojų patartas, su šeima persikėlė į Zakopanę, ir čia 1891 metų sausio 27 dieną įvyko krikštas, tikriausiai žymiausias nuo Vladislovo Jogailos laikų:

Prieš kunigą Stolarczyką […] atsistojo pati keisčiausia krikštatėvių pora: Helena Modrzejewska-Modjeska, dviejų kontinentų žvaigždė, ir Janas Krzeptowskis Sabała, „senas medžiotojas, meškų žudikas, Tatrų girios bastūnas, kartais plėšikų kompanionas“, be to, dar ir rapsodas, pasakotojas, […] Zakopanės Homeras. Šiuo junginiu menininkas Witkiewiczius įkūnijo simbolinį kontrastą.

Vaikas, nuo pat pradžių atskleidžiantis neįprastus pomėgius ir gebėjimus, apie kuriuos tėvas didžiuodamasis sistemiškai rašė savo motinai Elwirai iš Szemiotų, augo išskirtinėje intelektinėje-meninėje aplinkoje, kurią kūrė tiek abu tėvai, tiek daugybė svečių, atvykstančių čia kaip į Meką: Henrykas Sienkiewiczius, Józefas Chełmońskis, Aleksanderis Gierymskis, Wojciechas Kossakas, Tadeuszas Micińskis, Stefanas Żeromskis ir kiti.

Staśius piešė nuo antrųjų savo gyvenimo metų. Būdamas ketverių, motinos prižiūrimas, mokėsi skambinti pianinu, o po trejų, įkvėptas Williamo Shakespeare’o, Maurice’o Maeterlincko ir Nikolajaus Gogolio, parašė keliolika trumpų pjesių, kurias susižavėjęs tėvas išsiuntė jo močiutei su prierašu:

Jei atsižvelgsite, kad šiam „autoriui“ yra aštuoneri metai ir vienas mėnuo – turėsite pripažinti: jis turi velnišką talentą! Lope de Vega parašė pirmąją dramą, būdamas dešimties, o Staśius buvo septynerių su puse, kai pradėjo.

Ugdyti šiuos gebėjimus skatina švietimo sistema, arba tiksliau – jos trūkumas, nes tėvas – teorijos, kad kiekviena mokymo sistema naikina individualumą, ir tik gyvas mokslas, įgyjamas spontaniška patirtimi, ugdo kūrybines individo jėgas, šalininkas – nesutinka, kad sūnus lankytų mokyklą ir leidžia tik privačias pamokas. Jį mokė išskirtinės asmenybės: geologas Mieczysławas Limanowskis, matematikas Władysławas Folkierskis, vietinės liaudies mokyklos mokytojas, Tatrų muziejaus kuratorius Walenty Staszelis ir, be abejo, tėvas, diskretiškai stebintis sūnaus talento vystymąsi. O pastarasis, sulaukęs šešiolikos, su dviem Lietuvos peizažais, sukurtais viešint Silgudiškėse pas dėdę ir jo žmoną Jaloveckius, debiutuoja Zakopanės parodoje.

Vykdydamas mokyklos formalumus, laiko semestro egzaminus Lvove ir 1903 metais eksternu išlaiko brandos egzaminus. Vienerius metus lanko matematikos paskaitas tenykščiame universitete, tačiau jį labiau domina filosofija – apie tai liudija tuo metu parašyti du filosofiniai veikalai: Apie dualizmą (O dualizmie) ir Improduktyvo svajonės (Marzenia improduktywa) bei Metafizinė devegacija (Dywagacja metafizyczna).

1906 metais, nepaisydamas tvirtų tėvo protestų, pradėjo studijuoti Krokuvos dailės akademijos Józefo Mehofferio kurse. Be abejonės, mokslo metai ir tėvo požiūris įtvirtino jo įsitikinimą, kad individualybė yra viena iš svarbiausių vertybių, ją reikia saugoti ir ugdyti. Ji taps pagrindine jo filosofinės ir estetinės sistemos prielaida.

Ugdomojo romano veikėjo brendimui svarbu Wanderjahre, tai yra kelionės. S. I. Witkiewiczius keliavo keliskart. 1901 metais su teta Anele Jaloviecka važiavo į Sankt Peterburgą, lankėsi Ermitaže. 1904 metais keliavo į Italiją per Vieną ir Miuncheną (Pinakotekos vietovėje jį sužavėjo Arnoldo Böcklino tapyba), kitais metais – ir po Italiją su Karoliu Szymanowskiu, kuris jam skyrė savo pirmąją Sonatą c-moll (op. 8). 1907 metais su Tymonu Niesiołowskiu lankėsi Vienoje didelėje Paulio Gauguino parodoje.

Atvykęs į Paryžių du kartus, aplankė žymias šiuolaikinės tapybos parodas (1908 metų sausį – 24 nepriklausomus salonus, o 1911 metų gegužę – 41 salę, tapusią kubistų triumfu). 1911 metais gyveno pas Władysławą Ślewińskį Doelano mieste Bretanėje (tapė vandenyno peizažų ciklą). Iš čia atvyko į Londoną, pakviestas Bronisławo Malinowskio, besirengiančio tyrimams ir antropologinėms studijoms, kurios netrukus atneš jam pasaulinę šlovę.

Reguliariai lankė tėvą – nuo 1908 metų lapkričio jis gydėsi Lovrane (Triesto, laisvojo imperijos miesto, apskritis). Su juo ir susirašinėjo. Bet tėvas ėmėsi vadovauti kai kuriems sūnaus pradėjimams, keldamas aukštus etinius, intelektinius ir meninius reikalavimus. (Tėvas į Lenkiją jau negrįš, mirs čia 1915 m. rugsėjo 15 d.)

Šios kelionės, ypač į Paryžių, yra svarbios Staśiaus kūrybai. Susipažinimas su naujausiomis meno tendencijomis prisideda prie tapybos pokyčių: jis atmeta iki šiol praktikuotą – iš esmės tradicinę – plenarinę tapybą ir imasi simbolinės-secesinės ir impresionistinės kompozicijos. 1913 metų rugpjūtį parodoje Krokuvoje pristatė naujausius pasiekimus: aštuoniasdešimt du paveikslus ir piešinius.

Viena iš esminių bręstančio jaunuolio patirčių buvo meilės iniciacija. Ji įvyko vyresnės meilužės, kuri jį supažindino su meilės meno paslaptimis, iniciatyva. 1908 metais Stanisławas Ignacy užmezgė romaną su žinoma aktore Irena Solska. Negalėjo pasirinkti geriau. Ji buvo dievinama visos jaunosios Lenkijos bohemos, garbinta žinomų rašytojų ir menininkų, skleidė „kažkokį nenugalimą žavesį, paslaptingą fluidą, savitą paslaptį, kuri pritraukia, atima drąsą ir sukausto“, ir apie kurią naujų vaidmenų dingstimi buvo rašoma kaip apie „išblyškusį vampyrą, moteriško profilio Liuciferį“.

Audringas romanas su S. I. Witkiewicziumi truko daugiau nei dvejus metus ir tapo jo pirmojo romano 622 Bungos nuopuoliai, arba Demoniška moteris (622 upadki Bunga, czyli Demoniczna kobieta) pagrindu, romaną baigė 1911 metais, bet nei tada, nei vėliau jis išleistas nebuvo.

Paprastai bręstant ypatingą reikšmę įgauna įvykis – lemiamas gyvenimo lūžis: jis pakeičia suvokimą ir nutraukia ryšį su praeitimi, didžiąja dalimi paveikia ateitį. Tokiu įvykiu S. I. Witkiewicziaus gyvenime tapo sužadėtinės Jadwigos Janczewskos savižudybė: ji šovėsi į širdį 1914 metų vasario 21 dieną Kosceliskos slėnyje Tatruose.

Yra daugybė šio tragiško žingsnio priežasčių ir versijų. Labiausiai tikėtina, kad Jadwiga įsimylėjo Karolį Szymanowskį ir, nenorėdama išskirti draugų, iš jų gyvenimo pasitraukė.

Išsilaisvinimu iš traumos, kurios priežastimi tapo mirtis, o jis jautėsi esąs jos bendrininkas, nors atsisveikinimo laiške ji niekam neprimetė atsakomybės, turėjo tapti svarbiausia jo gyvenime kelionė į tropikus. Dalyvauti joje kaip fotografui ir piešėjui pasiūlė B. Malinowskis, tuo metu Londone rengiantis savo pirmąją tiriamąją ekspediciją į Naująją Gvinėją.

1914 metų birželio mėnesį iš Tulono uosto vandenynų laineriu, priklausančiu Orient Steam Navigation Company, SS Orsova denyje Staśius kartu išplaukė į Australiją. Pakeliui dviem savaitėms buvo sustoję Ceilone [dabar – Šri Lanka]. Tačiau viltis pasirodė apgaulinga, apie tai liudija tėvui siųstas laiškas, rašytas 1914 metų birželio 29 dieną iš Ceilono Kandžio miesto:

Visa tai sukelia baisiausias kančias, nepakeliamą skausmą, nes jos nėra su manimi. Tik blogiausias nusivylimas ir beprasmybė matyti šį grožį. Ji šito nemato, o aš nesu menininkas. Blogiausiam priešui nelinkėčiau, kad išgyventų tai, ką aš permąsčiau, būdamas laive, ir ką kenčiu, žvelgdamas į nesuprantamą pasaulio grožį. Visa tai psichiškai netelpa manyje. Visa tai nuodai, kurie veda prie minties apie mirtį.

Keliaujant per Australiją draugus pasiekia žinia apie karo pradžią Europoje. S. I. Witkiewiczius, susipykęs su B. Malinovskiu, grįžta į Europą, norėdamas dalyvauti mūšiuose fronte ir mirtimi išpirkti kaltę už sužadėtinės mirtį. Išsipasakoja tėvams: „Galbūt taip oriau baigsiu gyvenimą nei savižudybe arba peizažų tapymu kur nors Naujojoje Gvinėjoje, ar geltonąja karštlige.“

Šios kelionės aidai dar ne kartą sugrįš jo kūryboje. Dviejų savaičių buvimo Ceilone įspūdžius aprašys straipsnių cikle Iš kelionės į tropikus. Kelių dramų veiksmas vyks Pietryčių Azijoje ir Australijoje, o tapybos kompozicijose atsiras Indijos ir Rytų motyvai.

Kaip Rusijos valdinys jis negalėjo grįžti į Zakopanę, nes ji buvo užimta austrų. 1914 metų spalio viduryje, sunkiai sirgdamas depresija, jis pasiekė Petrogradą, kur gyveno artimi giminaičiai. Beje, dėdės B. Jaloveckio protekcijos dėka jis buvo priimtas į elitinę karininkų mokyklą, kurią baigęs 1915 metų gegužę, pradėjo tarnybą garsiame leibgvardijos Pavlovskio pulke.

Buvimas Rusijoje, karo išgyvenimai, tarnyba ir revoliucija tapo sukrėtimu: tai jį privertė pervertinti pasaulio, žmogaus ir istorijos suvokimą. „Witkacy gimsta Witkacy Rusijos revoliucijos laikais“ – šis teiginys gerai atskleidžia reikšmę išgyvenimų ir patyrimų, kurie galiausiai užbaigia brendimo laikotarpį, suformuoja jo istoriosofiją, palieka ilgalaikį pėdsaką kūryboje (vis kartosis masių maišto ir politinio perversmo motyvas) ir tampa pagrindiniu katastrofizmo šaltiniu.

1918–1939 metais nebuvo daug nei skaudžių, nei lūžio įvykių. Jo gyvenime mažai kas vyksta. Labiausiai įtraukia kūryba. Yra priimamas į avangardinę dailininkų grupę Formiści, dalyvauja keliolikoje bendrų ir individualių parodų. Baigia Rusijoje pradėtą teorinį traktatą Naujos tapybos formos ir iš to kylantys nesusipratimai (Nowe formy w malarstwie i wynikające stąd nieporozumienia), jis išspausdinamas 1919 metų rugsėjį. Jo papildymas yra Estetiniai eskizai (Szkice estetyczne) (Krokuva, 1922). Knygoje Teatras (Teatr) (Krokuva, 1923) pateikiama originali grynosios formos teorija, ir kyla karšta diskusija.

Aštriai kritikuojamos ir pirmosios jo pjesių premjeros: Tumoras Mózgowiczius J. Słowackio teatre Krokuvoje (1921 VI 30) ir Pragmatikai (Pragmatyści) Elsynor teatre Varšuvoje (1921 XII 29). Polemizuodamas su recenzentais, paskelbia daugiau nei tuziną straipsnių. 1918 metų lapkritį – 1926 metų birželį parašė beveik keturiasdešimt dramų, iš kurių tik dvylika sulaukė sceninio pastatymo.

Po 1925 metų Staśius iš esmės pakeičia meninių interesų kryptį: jau nebeskiria dėmesio sritims, kuriomis stengėsi įgyvendinti grynosios formos teorijos prielaidas. Tapyboje apsiriboja portretu, bet jį traktuoja kaip taikomosios dailės formą ir pragyvenimo šaltinį (1925 m. įkuria portretų firmą S. I. Witkiewicz ir klientų patogumui parengia taisykles),pirmenybę teikia romanams, ne dramoms, vis dėlto teigia, kad romanas negali būti grynosios formos.

1927 metais išspausdinamas romanas Atsisveikinimas su rudeniu (Pożegnanie jesieni), o 1930 metais – Nepasotinamieji (Nienasycenie). Zakopanėje jis įkuria Formistinį teatrą ir 1925–1926 metais jame stato savo pjeses. Toliau dalyvauja daugelyje parodų įvairiuose Lenkijos miestuose. 1929 metų balandžio 23 dieną Poznanėje pradeda veikti didžiausia jo paroda.

1922 metų rudenį Zakopanėje Witkacy susipažino su Jadwiga Unrug, kuri ten gydėsi. Jos mama, taip pat Jadwiga – dailininko Juliuszo Kossako dukra ir Wojciecho sesuo. Tėvas Zygmuntas Unrugas, Mokijuvkos dvaro Voluinėje valdytojas (čia 1893 m. rugpjūčio 24 d. gimė Jadwiga), kilęs iš senos vokiečių bajorijos, Unrugų giminės, kurios istorija siekia X amžių. Lenkiškosios giminės šakos pradžia – nuo kalvinisto Krzysztofo Unrugo, 1597 metais įsigijusio Menio ir Kargovos žemes Poznanės apylinkėse.

Per Pirmąjį pasaulinį karą mirė Jadwigos motina ir sesuo. Ją pradėjo globoti Maria ir Wojciechas Kossakai: jiems rūpėjo senstančios ir – dar ligotos – senmergės be kraičio likimas. Jie palankiai priėmė žinią apie Jadwigos priimtą Witkacy piršlybų siūlymą. Vedybos, kurių liudytojai buvo tik jo motina ir skulptorius Augustas Zamoyskis, įvyko 1923 metų balandžio 30 dieną Zakopanėje.

Jaunieji įsikūrė pensione Tatry, kurio savininkė buvo Witkacy mama. „Mūsų santuoka nebuvo laiminga“, – atvirai prisipažįsta Jadwiga, nurodydama to priežastis (vyro išdavystes, jo šaltumą, nesusipratimus su anyta), kurios 1925 metų kovą ją paskatino grįžti į savo butą Brackos g. 23 Varšuvoje.

Nuo šiol jų gyvenimai bus pavaldūs įprastam ritmui.

Witkacy atvyks į Varšuvą kelioms arba keliolikai savaičių, dažniausiai du kartus per metus – ankstyvą pavasarį ir rudenį – tai bus susiję su portretų firmos veikla. Vasaros ir žiemos mėnesiais į Zakopanę priplūsdavo svečių, taigi daugiau užsakymų portretams ir patogus laikas vasaros iškyloms į kalnus ir slidinėjimui – tikrajai Witkacy aistrai.

Jadvyga į Zakopanę atvykdavo retai (vasarą arba žiemą) ir trumpam, dažnai tik primygtinai įkalbinėjama vyro. Aplinkybė, jog sutuoktiniai negyveno kartu, lėmė nepaprasto kūrinio – Witkacy ir jo žmonos korespondencijos, apimančios 1278 laiškus, atvirukus ir telegramas – atsiradimą. Tiesą sakant, ši korespondencija gali būti laikoma intymiais menininko memuarais.

Witkacy yra visiškai sąžiningas su žmona ir nieko neslepia, priartėdamas prie ekshibicionizmo, kai aprašo tiek savo psichines būsenas, tiek fizinius negalavimus. Tokių laiškų Lenkijos literatūra nežino. Rašo reguliariai, informuodamas apie viską, kas vyksta su juo ir aplink jį. Dėl to buvo įmanoma atkurti jo gyvenimo eigą detalios kronikos forma.

Joje atsiskleidžia visiškai kitoks Witkacy įvaizdis, nepanašus į vis dar gyvuojančią kasdieniškos sąmonės sukurtą juodąją legendą: narkomanas, girtuoklis, erotomanas ir keistuolis. Šis paveikslas – ypač darbštaus ir puikiai organizuoto žmogaus, randančio laiko kurti, daryti portretus, susirašinėti su daugeliu žmonių, skaityti filosofinę literatūrą (taip pat su dideliu malonumu ir trečiaeilius romanus), reguliariai keliauti į Tatrus ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Susipažįstame su žmogumi, kovojančiu su savo silpnybėmis ir priklausomybėmis, su materialiomis problemomis ir savo psichika. Ir tuo pat metu vienišu žmogumi, nors turinčiu daug draugų ir pažįstamų, puikiai suvokiančiu, kad nei jo kūryba, nei katastrofiškos žmonijos ateities pranašystės nebus suprastos ir pripažintos. Tragiška dailininko, prasilenkusio su savo epocha, lemtis…

Po 1930 metų Witkacy laiką skiria filosofijai. Paskelbia keliasdešimt straipsnių, populiarinančių filosofines jo paties prielaidas ir polemizuojančių su kitų koncepcijomis, tarp jų: Rudolfo Carnapo, Bertrand’o Russelo, Alfredo Norto Whiteheado, Ludwigo Wittgensteino. 1934 metais išleistame traktate Sąvokos ir teiginiai, nulemti būties sąvokos (Pojęcia i twierdzenia implikowane przez pojęcie Istnienia) formuluoja savo filosofinę sistemą, vadinamą biologiniu monadizmu. Meninė kūryba atsiduria užribyje.

1931–1932 metais rašo pirmą filosofinio romano Vienintelė išeitis (Jedyne wyjście) dalį (antra dalis tikriausiai nebuvo baigta). Atlieka kontroliuojamus eksperimentus su pejotliu: užsirašo psichologinius išgyvenimus ir menines vizijas. 1932 metais išleidžia knygą apie žalingą narkotikų poveikį: Nikotinas, alkoholis, kokainas, pejotlis, morfinas, eteris(Nikotyna, alkohol, kokaina, peyotl, morfina, eter) ir brošiūrą Apie grynąją formą (O Czystej Formie). 1934 metų kovo pabaigoje baigia pjesę Batsiuviai (Szewcy). Kitais metais sukuria psichologinį-socialinį veikalą Nešvarios sielos (Niemyte dusze), kuriame, be kita ko, pateikia savo požiūrį į Lenkijos istoriją ir nagrinėja nacionalines lenkų ydas (knyga tada nebuvo išspausdinta; publikacija pasirodė tik 1975 m.) Daugelyje miestų skaito paskaitas apie literatūrą, meną ir filosofiją.

1937 metų spalį Zakopanėje svečiuojasi įžymus vokiečių filosofas Hansas Cornelius. Nuo jaunystės Staśius jį laikė savo mokytoju ir daugiau nei dvejus metus nuolat susirašinėjo. 1938 metų gale baigia antrą filosofinį darbą Psichofizinė problema, arba Apie materializmą, vitalizmą ir monadizmą (Zagadnienie psychofizyczne, czyli o materializmie, witalizmie i monadyzmie), o rašė šešerius metus. Tais pačiais metais toliau kuria dramas ir parašo pjeses Vadinamoji beprotybės būsenos žmonija (Tak zwana ludzkość w obłędzie) ir Miazmat (Miazmat). Bando atkurti eksperimentinį teatrą Zakopanėje.

1939 metų rugsėjį užsirašo į kariuomenę kaip atsargos karininkas, tačiau dėl amžiaus ir sveikatos negauna mobilizacijos kortelės. Kartu su pabėgėlių banga rugsėjo 5 dieną palieka Varšuvą ir su bičiule Czesława Oknińska-Korzeniowska išvyksta į rytus. Rugsėjo viduryje jie pasiekia Jeziorų kaimą prie Dombrovicos Polesėje. Rugsėjo 18 dieną, išgirdę naujieną apie Raudonosios armijos įžengimą į rytines Lenkijos teritorijas, nutaria kartu nusižudyti. Czesława išgeria Witkacy ištirpdytas luminalio ir cibagino tabletes, jis persipjauna riešų gyslas, bet kraujas nebėga, tad persirėžia kaklo arteriją.

Ji išgyvena, jis kitą dieną palaidojamas vietinėse kapinaitėse.

***

Stanisławas Ignacy Witkiewiczius-Witkacy. J. Głogowskio nuotrauka

Daugialypį portretą, kaip ir daugelį kitų Witkacy įvaizdžių, galima interpretuoti simboliškai, darant prielaidą, kad jis rodo jo buvimą kultūroje nuo 1956 metų, kai po atskirties 1949–1955 metais sugrįžta su politinių pokyčių banga kartu su visu tarpukario avangardu.

Tai yra kaip ir šioje nuotraukoje – daugkartinis ir daugialypis buvimas; dramaturgas ir romanistas, dailininkas ir piešėjas, meno teoretikas ir filosofas, fotografas ir poetas, nors jis pats apgailestavo, kad neturi poetinio talento. Tai buvimas teatro ir muzikos scenose, parodų salėse ir muziejuose, radijuje ir televizijoje, kino teatre ir netgi estradoje; sustiprintas dešimtimis straipsnių, disertacijų ir knygų, kurios išspausdinamos kiekvienais metais, ir tarp kurių atsiranda rinktiniai tomai – jam skirtų sesijų ir konferencijų vaisiai. Nė vienas Lenkijos kūrėjas antroje praėjusio amžiaus pusėje nekėlė tokio didelio susidomėjimo: 1962 metais pasirodžius dramų dvitomiui, jis peržengė šalies sienas.

Paskutiniais dešimtmečiais Witkacy buvo šalia Witoldo Gombrowicziaus ir Sławomiro Mrożkos – dažniausiai verčiamų, statomų ir interpretuojamų lenkų menininkų. Dramos, romanai, teoriniai ir filosofiniai traktatai iki šiol buvo išversti į mažiausiai 32 kalbas: anglų, arabų, baltarusių, bulgarų, kinų, kroatų, čekų, danų, estų, suomių, prancūzų, graikų, hebrajų, ispanų, olandų, japonų, lietuvių, latvių, makedonų, vokiečių, norvegų, portugalų, rumunų, rusų, serbų, slovakų, slovėnų, švedų, turkų, ukrainiečių, vengrų ir italų. Daugiau nei trys šimtai teatro premjerų įvyko mažiausiai dvidešimt šešiose šalyse ir dešimtys paveikslų, portretų ir fotografijų parodų surengta daugiau nei keliolikoje šalių.

Pasaulinę Witkacy karjerą nulėmė keletas veiksnių. Po 1990 metų, be abejo, buvo svarbiausia jo kūrybos problemika: grėsmės, kylančios individui, šiuolaikinėje beširdžio pasaulio civilizacijoje, individualumo praradimas ir asmeninis atsiskyrimas suvienodintame pasaulyje ir nepriekaištingai organizuotoje visuomenėje, šių vertybių ir dvasinių poreikių išnykimas, suteikiantis aukštesnę prasmę mūsų egzistencijai; jų išnykimas veda prie kultūros nuosmukio, o ilgainiui – prie žmonijos „sugyvulėjimo“.

Pasaulinėje dramaturgijoje tokių darbų, kuriuose šios problemos būtų nagrinėjamos vienodai įžvalgiai ir pateiktos tokia šiuolaikine forma, kaip S. I. Witkiewicziaus, yra nedaug. Tai lėmė, kad, tapęs klasiku, jis išlieka „mūsų amžininku“ ir tikriausiai liks tol, kol minėtos grėsmės nenustos būti aktualios.

2018 balandis

1 1918 m. sausio pabaigoje motina gavo nuotrauką, pridėtą prie laiško, jame Annai Stożkowai rašė: „Atsiuntė nuotrauką: jis penkiomis pozomis; labai sulysęs“, žr. J. Degler, Cztery noty o Witkacym, Pamiętnik Teatralny, 2016, z. 4, s. 117.