Kai sušvinta Grabnyčių šviesa

Savotiškas lūžis gamtoje. Kartkartėmis per Grabnyčias ūžauja vasario pūgos, bet dažnai jau laša nuo stogų, arba kaip šiandien su griausmu nušliuožia patirpusio sniego lopas. Lūžis liturginiuose metuose. Turiu savą paprotį, kurio šiandien laikytis vis sunkiau – per Grabnyčias į Mišias einu ten, kur pagal seną tradiciją dar tebesaugoma prakartėlė, o kartais dar ir giedamos Kalėdų giesmės.

Per Grabnyčias man ypač prasmingai skamba viena sena lenkiška Kalėdų giesmė (kolęda) apie Betliejaus žvaigždę (O gwiazdo Betlejemska). Joje į stebuklingą dangaus šviesulį iš pradžių kreipiamasi prašant nuvesti prie prakartėlės, kurioje paguldytas atpirkti žmonijos užgimęs Kristus, toliau, tarsi atsisveikinant su Kalėdomis, sakoma, kad prakartėlėje jo nebėra, vėl klausiama žvaigždės, kur rasti Kristų, ir atsakoma, kad jo ieškoti reikia altoriaus tabernakulyje, ir galiausiai viliamasi, kad Tas, kuris kadaise nepaniekino prakartės ir ten įsirengė savo sostą, nepaniekins ir žmogaus širdies…

Evangelija šiandien išties dar kartą sugrįžta į Kristaus vaikystę ir taip tarsi galutinai uždaro Kalėdų švenčių ratą, pamažu praverdama vartus velykinės paslapties link. Kai žvelgiant į prakartėlėje miegantį Kūdikėlį skaitoma Grabnyčių Evangelija, Velykų nuojauta labai raiškiai nuskamba Simeono pranašystėje apie Marijos širdį perversiantį kalaviją. O ir pačių grabnyčių liepsna – kažkuo panaši į sušvintančią Velyknakčio tamsoje, lygiai taip pat prabylanti apie Šviesos laukimą.

Bet Grabnyčios tokios didelės ne tik Evangelijos žinia apie Šviesą, skirtą visoms tautoms apšviesti, ne vien išraiškinga savo liturgija, bet ir legendomis, kuriomis ši diena gausiai apipinta, savo nuotaika ir vaizdiniais, tartum lašantis grabnyčios vaškas sustingusiuose meno kūriniuose. Jų daug ir skirtingų, išbarstytų po įvairius kraštus.

Myriadonline.co.uk nuotrauka

Grabnyčių varpelis

Vasario pradžioje Anglijoje kur ne kur jau stiebiasi pirmieji snieguolių, ten kartais vadinamų Grabnyčių varpeliais (Candlemas bells), žiedai. Per Grabnyčias anglų bažnyčiose ir namuose šie pirmieji trapūs pavasario pranašai pakeičia iš visžalių augalų nupintus Kalėdų papuošimus, nes Grabnyčios – tarsi paskutinis „sudie“, iki kitų metų ištariamas Kristaus Gimimo šventei.

Kai kur tądien netgi mažiems vaikams leidžiama nesigulti tol, kol iki galo sutirps įžiebta Grabnyčių žvakė. O štai apie snieguoles arba Grabnyčių varpelius pasakojama, kad šios gėlės gimusios iš prarasto Rojaus ilgesio – iš dangaus nusileidusiam angelui esą pagailę šalčio ir sniego sukaustytoje žemėje liūdinčios Ievos, ir iš snaigių jis sukūręs snieguoles. Anglijoje snieguolės – ne tik pavasario pranašai, bet dažnai – ir kapinių gėlės, kurios, kaip ir mirties akivaizdoje įžiebiamos Grabnyčių žvakės, savo kuklių žiedų trapumu liudija žemiškos žmogaus būties laikinumą…

Iš seno atviruko

Šias gal kiek padrikas eilutes parašyti labiausiai paskatino sena lenkiška su Grabnyčiomis susijusi legenda. Pamenu dar vaikystėje matytą ir šiandien stalčiuose kažkur užsilikusį atviruką – žvaigždžių ūke stovinčią Mariją, glėbyje laikančią Kūdikėlį Jėzų ir užrašą lenkų kalba kitoje jo pusėje: P. Stachiewicz. Legenda o Matce Boskiej. Po mlecznej drodze („P. Stachewiczius. Legenda apie Dievo Motiną. Paukščių taku“).

Dažnai esti, kad daiktai ar vaizdai, matyti vaikystėje, keistai įstringa ir tartum įsikibę lieka atminty. Po daugelio metų vaizdą, matytą aname atviruke, ir vėl pamačiau senų knygų knygyne Kaune. Ir vėl keistai sutapo – atsiradau ten kaip tik tada, kai viena moteris atnešė parduoti seną lenkišką knygą – didelio formato, secesijos motyvais puoštu tamsiai mėlynu viršeliu, paauksintais puslapių kraštais. Užsiminė, kad kadaise knyga priklausė jos motinai.

Nebežinau – gal kam nors skubiai reikėjo pinigų, o gal knyga nebebuvo svarbi. Ne itin ji sudomino ir knygyno savininką, užsiminusį, kad lenkiški leidiniai Kaune didelės paklausos neturi. O aš ją įsigijau nedvejodamas, nes verčiant storo, gero popieriaus lapus prieš akis iškilo ne tik anas atminty įstrigęs vaikystės atvirukas, bet ir visas pluoštas įstabių litografijų, vaizduojančių Marijos gyvenimo ir Kristaus vaikystės scenas, autentiškus biblinius įvykius bei legendas. Nelyginant koks romantizuotas Gustave’o Doré Biblijos variantas. Ką bendra tai turi su Grabnyčiomis?

Anoji knyga – pirmąsyk 1894 metais išleistas bendras lenkų rašytojo Mariano Gawalewicziaus ir dailininko Piotro Stachiewicziaus kūrinys, pavadintas „Dangaus Karalienė“ (Królowa Niebios). M. Gawalewiczius, be kita ko, įsiklausęs į tokių žymių rašytojų kaip, pavyzdžiui, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių – Gardino – kilusios Elizos Orzeszkowos pasakojimus, užrašė liaudies legendas apie Dievo Motiną ir jas suskirstė į tris dalis: „Žemėje“, „Danguje“, „Iš Dangaus“.

Leidinys iliustruotas dvylika pagal šiandien Krokuvos nacionaliniame muziejuje saugomus dailininko P. Stachiewicziaus piešinius atspaustų litografijų, vaizduojančių ne tik autentiškus įvykius iš Marijos gyvenimo, bet ir jį apipynusias liaudies legendas. Dėl nepaprasto populiarumo šios juodai baltos litografijos XX a. pradžioje persikūnijo į spalvotų atvirukų, kuriuos itin mėgta siųsti švenčių progomis, formatą. Toks buvo ir anas iš mano vaikystės, vaizduojantis žvaigždžių miriado apsuptą Mariją (originalus P. Stachiewicziaus darbas pavadintas „Žvaigždėtu keliu“(Po gwiaździstej drodze).

Tačiau šiandien man bene pati gražiausia ir prasmingiausia „Dangaus Karalienės“ iliustracija – tai Gromniczna. Grabnyčios lenkiškai ir vadinamos Święto Matki Boskiej Gromnicznej. Iš čia ir grabnyčia, arba graudulinė – žvakė, kuri buvo uždegama ne tik mirties akivaizdoje, bet ir artinantis audrai, perkūnijai. Ir ne tik – anuomet tikėta, kad pro šerkšno gėles lange spindinti grabnyčios liepsna saugo namus nuo vasario pradžioje, kai švenčiamos Grabnyčios, kaimus dažnai puldavusių vilkų.

Ir Lietuvoje sakoma, kad Grabnyčių išvakarėse paskutinį kartą vilkai ūžauja, o kartais mestelėjama – piktas kaip vilkas apie Grabnyčias. Su anais Grabnyčių vilkais susijęs ir dar vienas galvoje iš vaikystės įstrigęs vaizdinys. Iš Vilnijoje visą gyvenimą dirbusio šviesaus atminimo kunigo Vaclovo Veriko, iš kurio rankų man teko priimti Pirmąją Komuniją, tėvai gavo kalendorių su žymių XIX a. lenkų dailininkų paveikslų reprodukcijomis (matyt, anais tarybiniais laikais kas nors iš parapijiečių bus atvežęs iš tada tartum kitas pasaulis atrodžiusios Lenkijos).

Vasariui skirtame lape buvo pavaizduotas beveik ant šono virstantis rogių kinkinys, jį puolanti vilkų gauja, sužeistas ir suklupęs arklys, jo nublokštas susirietęs vilkas, siaubo apimti kailiais apsikloję rogėse sėdintys keleiviai, raginantys sveikąjį arklį… Šiandien tik numanau, kad ten veikiausiai būta vieno iš Alfredo Vierušo Kovalskio, nutapiusio ir garsųjį paveikslą „Vilkai (Vasarį Lietuvoje)“, darbų reprodukcijos. Kalendoriaus seniai nebėra, bet giliai pasąmonėje vasaris ir šiandien siejasi su vilkais…

Vilkų apsuptyje Marija pavaizduota ir P. Stachiewicziaus litografijoje „Gromniczna“ nuostabiojoje „Dangaus Karalienėje“. Užpustytos sodybos fone stovinti Dievo Motina rankoje laiko degančią grabnyčią, kurios liepsna atbaido puolančius vilkus. M. Gawalewicziaus pasakojamoje legendoje grabnyčia nešina Dievo Motina, siaučiant vasario pūgoms, keliauja per laukus, prižiūrėdama, ar vėjas nenupustė žiemkenčius dengiančio ir juos saugančio sniego, miško glūdumoje žvakės šviesa nušviečia kelią paklydusiems kelionėje, gina nuo aplink siautėjančių vilkų, veikiausiai įkūnijančių ne tik išorės blogį, bet ir mūsų pačių vidinę tamsą… Esama prasmingos ir tarsi šias mintis dar vaizdžiau perteikiančios legendos apie Grabnyčių vilką, kurią perpasakojau šio rašinio pabaigoje…

Švč. Mergelė Marija Žvakinė, arba Šviesos Mergelė

Ten, kur sniego niekas nėra matęs arba jis iškrinta itin retai – Ispanijoje, Portugalijoje, ir šių kraštų kultūra bei katalikiškomis tradicijomis persismelkusioje Lotynų Amerikoje Grabnyčios vadinamos Candelaria (isp., port. candela – „žvakė“). Visai kitoks ir šių šalių sakralinėje dailėje susiformavęs Švč. Mergelės Marijos Žvakinės (Nuestra Señora de Candelaria), laikomos ypatinga Kanarų salyno globėja, o Portugalijoje ir buvusiose jos valdose dar vadinamos Šviesos Madona (Nossa Senhora da Luz), vaizdavimo tipas.

Marija piešiama vilkinti prabangų, gausiai raštais puoštą drabužį, su Kūdikėliu Jėzumi, neretai – apjuosta žydinčių gėlių vainiko arba su greta stovinčiose vazose pavaizduotomis įspūdingomis gėlių puokštėmis, tačiau rankoje laiko tą patį neatsiejamą Grabnyčių atributą – degančią ir Kristų – Pasaulio Šviesą – simbolizuojančią žvakę (kartais degančios žvakės įkomponuotos abipus vaizduojamose laternose).

Senose lenkų legendose pasakojama apie kelią per sniego užpustytus miškus ir laukus keliautojams žvakės šviesa nurodančią Dievo Motiną, o Portugalijoje per Grabnyčias minima vadinamoji Sėkmingos Kelionės (Senhora da Boa Viagem), arba Jūrininkų Mergelė, sietina su iš Kryžiaus karų epochos kildinamu Marijos Jūrų Žvaigždės (Stella Maris) titulu.

Vasario 2 d. Lisabonos gatvėmis iš populiariai vadinamos Igreja de Luz – Šviesos bažnyčios – pajuda iškilminga Šviesos Mergelės procesija, prisimenami garsūs geografiniai portugalų atradimai ir anuometinės pavojingos, nenuspėjamos kelionės jūra, kurių metu su pasitikėjimu šauktasi Dievo Motinos globos ir užtarimo. Kitoje Atlanto pusėje – Rio de Žaneire, Brazilijoje, kyla vienas įspūdingiausių portugalų kolonijinės architektūros statinių – Igreja da Candelária.

Didinga baroko ir klasicizmo stilių šventovė išaugo XVII amžiuje pastatytos mažos koplytėlės vietoje. Portugalų pora – Antonijus Martinš Palma ir Leonora Gonsalveš, plaukę į Braziliją laivu, kuris vadinosi būtent „Candelária“, šią koplytėlę pastatė kaip padėkos Dievo Motinai už išgelbėjimą vandenyne siautusios audros metu ženklą.

Vaizduose sustingusi Grabnyčių šviesa

Prie Grabnyčių šventės savo kūryboje nuolat sugrįždavo ir armėnų kilmės lenkų dailininkas Teodoras Axentowiczius, 1859 m. gimęs Brašove, Rumunijoje, studijavęs Miunchene ir Paryžiuje, o nuo 1895 m. gyvenęs Krokuvoje. Esama viso pluošto šio dailininko darbų, pavadintų „Na Gromniczną“, vaizduojančių tą patį motyvą – žiemos peizažo fone stovinčią grabnyčia nešina mergaitę, grįžtančią iš pamaldų Grabnyčių dieną, kai kada – delnu mėginančia pridengti liepsnelę nuo atšiauraus vasario vėjo, mat į namus stengtasi parsinešti teberusenančią bažnyčioje pašventintą žvakę.

Lenkijos ir Lietuvos tapytojo, grafiko, 1863 metų sukilimo dalyvio Mykolo Elvyro Andriolio, kurio tapybos darbais itin gausiai dekoruota Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra (dailininko paveikslų yra ir Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų), Šv. Jurgio Kankinio bažnyčiose), o iliustracijos Adomo Mickevičiaus „Ponui Tadui“ ir kitoms poemoms laikomos vienomis geriausių  šių kūrinių iliustracijų, piešinyje įamžinta kita sena Grabnyčių tradicija – kryžiaus ženklo išdeginimas pašventintos žvakės (grabnyčios) liepsna namų palubėje, turėjęs saugoti namus nuo nelaimių ir gamtos stichijų.

Simeonas, pranašė Ona ir… Rembrandtas

Grabnyčių dieną skaitomoje Evangelijoje regime į šventyklą atneštą naujagimį Kristų pasitinkančius Simeoną ir pranašę Oną.

Nuo 1997 metų Grabnyčios tapo ir Pašvęstojo gyvenimo – kunigų ir vienuolių – diena, o kartais sakoma, kad tai – apskritai visų ištikimai Bažnyčią lankančių žmonių, kuriuos įkūnija savo gyvenimą tarnavimui šventykloje paskyrę Simeonas ir Ona, šventė.

Kai kada pabrėžiama, kad Grabnyčios – ne tik paskutinė Kalėdų ciklo šventė, bet ir dar vienas gimusio Kristaus pagarbinimas. Betliejun atskubėjusių piemenų asmenyje gimusiam Išganytojui lenkėsi neturtas ir širdies paprastumas, Trijų Karalių – pasaulio žinios, mokslas ir kilmingumas prieš Įsikūnijusio Dievo Žodžio Išmintį, Nekaltųjų Betliejaus Vaikelių kankinystėje – vaikystė ir jaunystė, o Grabnyčiose regimų Simeono ir Onos – senatvė, pabrėžiant, kad Kristus yra viso gyvenimo laukimas ir tikslas.

Simeono ir pranašės Onos temą bei Grabnyčių slėpinį savo tapyboje ne kartą plėtojo vienas žymiausių visų laikų pasaulio dailininkų – XVII a. olandų tapytojas, grafikas, piešėjas Rembrandtas Harmenszoonas van Rijnas. Vienas ankstyvųjų Rembrandto darbų – 1628 m. nutapyta „Simeono pranašystė“. Glėbyje Kūdikėlį Jėzų laikančio Simeono dėmesys labiau sutelktas ne į kūdikį, o į jo motiną, su nuostaba besiklausančią, kad naujagimis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui bei atsikėlimui ir būsiantis prieštaravimo ženklas, o jos pačios sielą perversiantis kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys (Lk 2, 34-35).

Šalia Marijos klūpančio Juozapo veido nematyti, tačiau kiek atgal atšlijusi jo figūra tarytum taip pat patvirtinta Evangelijos žodžius: „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama“ (Lk 2, 33). Už jų stovi rankas iškėlusi pranašė Ona: „Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 38).

Būdamas 25 metų amžiaus ir tebegyvendamas gimtajame Leidene, Rembrandtas darsyk grįžo prie Grabnyčių slėpinio, nutapydamas „Simeono giesmę“ (1631 m.). Kaip ir ankstesniojoje kompozicijoje, Simeonas vaizduojamas glėbyje glaudžiantis Kūdikėlį Jėzų, prieš jį suklupę Marija ir šešėlyje likęs Juozapas, laikantis Evangelijoje minimą šventyklon atneštą auką – du balandžiukus. Simeono žvilgsnis nukreiptas ne į nežemiško spindesio nutviekstą Mariją ir Kūdikį – šviesą pagonims apšviesti, išgelbėjimą, kurį išvydo teisiojo akys, bet į dangų: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti“ (Lk 2, 29, 32).

Tais pačiais 1631 metais Rembrandtas nutapė ir „Bibliją skaitančią pranašę Oną“. Šis darbas dar vadinamas „Bibliją skaitanti Rembranto motina“. Žinoma, kad tapytojo motina pozuodavusi ne tik sūnui, bet ir kitiems Leidene dirbusiems menininkams.

Rembrandtui mirus 1669 m. spalio 4 d. – Jėzaus Įsikūnijimą ir jo kūdikystę ypač giliai kontempliavusio šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną, tapytojo dirbtuvėje buvo rastas nebaigtas darbas, kuriame neprilygstamasis baroko genijus ir vėl pavaizdavo Evangelijoje pagal Luką įrašytą Simeono giesmę, tačiau tai padarė taip skirtingai, palyginus su jaunystėje nutapyta kompozicija.

Kompozicijos centre regimas tik Simeonas, visą dėmesį sutelkęs į savo gyvenimo lūkesčių išsipildymą, viltį ir šviesą – gimusį Mesiją ir tarytum tariantis evangelisto užrašytus žodžius: „Dabar gali leisti savo tarnui ramiai iškeliauti.“ Priešingai nei daugiau nei prieš tris dešimtmečius nutapytoje „Simeono giesmėje“, dailininkas čia nepavaizdavo aname darbe matomo personažų daugėto, apsiribojo tik tuo, kas lieka kiekvieno iš mūsų gyvenimo vakare: žmogus ir jo Dievas – kelią Anapus nušviečiančios šviesos šaltinis, kurį simbolizuoja ir prie mirštančiojo patalo įžiebiama Grabnyčių žvakė. Dėl paveiksle regimos pusiau šešėlyje likusios moters figūros iki šiol nesutariama, ar tai esanti Marija, ar pranašė Ona. Be to, manoma, kad ją nupiešė ne pats Rembrandtas, o tik vėliau pridėjo kažkuris iš jo mokinių.

Kristaus Paaukojimo temą savo darbuose plėtojo ir Rembranto mokiniai. Gimusiame Kristuje išsipildęs Simeono laukimas ir Kristaus, kaip pasaulio šviesos, įvaizdis įtaigiai atskleistas vieno iš Rembranto mokinių, išlikusio ištikimo savo mokytojo tapybos stiliui net tuomet, kai šis jau nebebuvo populiarus – Aerto de Gelderio kompozicijoje „Simeono giesmė“, laikomu vienu reikšmingiausių šio tapytojo darbų.

***

Aertas de Gelderis (1645–1727 m) „Simeono giesmė“. Artway.eu nuotrauka

Grabnyčių vilkas (lenkų liaudies legenda)

Speiguotą vasario naktį sniego užpustytu mišku ėjo Dievo Motina, o jai įkandin sekė vienišas vilkas. Kadangi tą žiemą vilkai kaime buvo padarę daug eibių ir išpjovę nemažai naminių gyvulių, valstiečiai nutarė juos išnaikinti ir metėsi sekti vieno iš jų pėdsakais. Netikėtai miško glūdumoje sutikę Švč. Mergelę, nusivožė kepures ir žemai jai nusilenkė:

– O Švenčiausioji Mergele, ieškome vilko. Ar nematei jo kur netoliese?

– Vilko nemačiau, bet ir nebūčiau jo jums išdavusi. Užuot persekioję Dievo kūrinį, paieškokite vilko savo širdyse ir tikrai rasite jį ten besislapstantį!

Sugėdinti kaimiečiai nuleido rankose laikytas šakes ir, apmąstydami Dievo Motinos žodžius, pasuko namų link.

Jiems atsitolinus, iš po Dievo Motinos apsiausto išniro vilkas ir, pažvelgęs į Švč. Mergelę, nebyliai jai dėkojo už tai, kad leido pasislėpti ir jo neišdavė.

– O tu, nekaltų avinėlių žudike? Turėjau tave išduoti, bet net ir tavo nedalia suspaudė man širdį.

Nuo to laiko speiguotomis vasario naktimis galima sutikti Švč. Mergelę Mariją su degančia grabnyčių žvake keliaujančią per sniego pūgą, o greta jos – ištikimai sėlinantį vilką.