Istorikas D. Juodis: nesame pasiruošę plačiau ir įvairiau žiūrėti į partizaninį judėjimą

Istorikas Darius Juodis / Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Vasario 16–ąją dieną Lietuva švęs 70–ąjį Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos jubiliejų. Visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu ir buvo pasirašyta garsioji deklaracija, vyko 1949 metų vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardoje tarp Radviliškio ir Baisogalos. Šio suvažiavimo metu patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Būtent tada partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais. Sąjūdis ėmė vadovauti tiek politinei, tiek karinei pasipriešinimo organizacijų veiklai.

Istorikas dr. DARIUS JUODIS, tyrinėjęs deklaracijos dokumento atsiradimo aplinkybes, pasakoja apie politines idėjas, kurios buvo pristatomos deklaracijoje, partizanų vadų santykį su autoritariniu Antano Smetonos režimu, deklaracijos genezės ypatybes bei dabartinės visuomenės nepasiruošimą giliau žvelgti į partizaninio laikotarpio problemas.

1949–ųjų metų deklaracija nebuvo tik teisinis dokumentas, jis perteikė ir politines idėjas. Kokios tos idėjas?

LLKS deklaracijoje apibrėžta ateities Lietuvos valstybės vizija. O ją partizanai įsivaizdavo kaip demokratinę valstybę, kurioje suverenitetas priklauso tautai. Lietuva turėjo būti parlamentinė respublika — valstybė turėjo būti valdoma per renkamus atstovus į Seimą. Kitas labai svarbus dalykas — kalba apie socialinę globą. Socialinė globa yra ne atskirų žmonių ar organizacijų, o valstybės reikalas. Partizanai įsivaizdavo socialiai orientuotą valstybę, besirūpinančią savo piliečiais.

Lietuva nuo 1926 m. pabaigos gyveno kaip autoritarinė valstybė. O štai partizanų vadai deklaruoja ne tik nepriklausomos, bet ir demokratinės valstybės poreikį. Koks pasirašiusiųjų deklaraciją santykis su režimu ir prezidentu A. Smetona?

Galima būtų pradėti nuo to, kad partizanai vis dėlto romantiškai žvelgė į praeities Lietuvą: kovos su kryžiuočiais, XIX a. sukilimai, 1918—1920 m. Nepriklausomybės kovos buvo jų tapatybės dalis. Tačiau požiūris į prieškario A. Smetonos režimą yra visiškai kitoks. Pavyzdžiui, Prisikėlimo apygardos vado Juozo Paliūno-Ryto prisiminimuose „Partizano keliu“, parašytuose 1950–aisiais metais, jau pirmuosiuose puslapiuose atsiskleidžia autoritarinio režimo kritika. Jeigu skaitysime Tauro apygardos partizanų kunigo Justino Lelešiaus-Grafo dienoraštį, tai pamatysime, kiek pastabų ir kritikos pareikšta prieškario Lietuvai. Ypač kritikuojama socialinė plotmė — netgi keliama tokia idėja, kad režimo socialinis nejautrumas pagimdė priešus viduje.

Pietų Lietuvos srities atstovai pakeliui į Lietuvos partizanų vadų susitikimą. 1949 m. sausio mėn. / OLKM.

Kritikos prieškario valstybės santvarkai ir įsigalėjusiai socialinei nelygybei partizanų dokumentuose gausu. Deklaracija parodo, jog partizanai nenorėjo atkurti tokios pat Lietuvos. Jie vis dėlto rėmėsi į 1922 m. demokratinės Lietuvos Konstituciją. Partizanai kovojo su sovietų valdžia, bet tai nereiškia, kad jie norėjo atkurti 1940–ųjų metų birželio mėnesio situaciją.

Kaip tai, ką pasakėte, dera su tuo — bent jau kai kurie taip teigia — kad partizaninis judėjimas buvo labai susijęs su A. Smetonos režimu tuo požiūriu, jog būtent režimas išugdė tuos žmones būti tautiškai orientuotus? Ar nėra čia prieštaravimo?

Dauguma partizanų subrendo A. Smetonos valdymo laikotarpiu. Vis dėlto A. Smetonos autoritarinis režimas buvo ilgiausiai trukęs prieškario laikotarpiu, suformavo partizanų savimonę. Autoritarinis režimas puoselėjo tautinės sąmonės formavimą, suformavo tautiškai orientuotą žmogų.

Tačiau tautinis auklėjimas buvo įtvirtintas autoritarinio režimo priemonėmis — ar patys partizanai nepastebėjo tokio prieštaravimo?

Reikėtų pasakyti, kad daugelis partizanų išvis neturėjo jokios politinės veiklos patirties, daugelis buvo jauni žmonės. Daugeliu atveju nekildavo jokių politinių susiskaldymų.
Jeigu mąstysime apie kitus pasipriešinimo judėjimus, kurie truko ilgiau, galime įžvelgti atvejų, kai pergalė dar nelaimėta, o jau prasideda susiskaldymas politinėmis grupėmis. Nepasiekus politinio tikslo jau pradedama diskutuoti apie tarpusavio santykius.

Pietų Lietuvos srities atstovai pakeliui į Lietuvos partizanų vadų susitikimą / OLKM

Vienintelė užuomina iš protokolų, kad 1949 m. vasario mėnesį, per partizanų vadų susitikimą, kilo aštri diskusija, buvo susijusi su Lietuvos laisvės armijos vertinimu. Kai kurie posėdžio dalyviai, pasak to dokumento, LLA siejo su prieškario autoritariniu režimu. Būtent dėl šios priežasties su LLA nebuvo norima susitapatinti — juk buvo kuriama nauja Lietuvos vizija. Galima apibendrinti, kad partizanai pripažino tautinę Lietuvą, bet nepripažino autoritarinio režimo.

Galima būtų palyginti partizanų kovas ir 1917–1918 m. laikotarpį, kai Lietuvos Taryboje egzistavo daugybė politinių nesutarimų, buvo rašomi keli Nepriklausomybės Akto variantai, kalbama apie monarchinę santvarką. O ar rašant partizanų Nepriklausomybės deklaraciją nebuvo idėjinių ginčų?

Visų pirma, reikia pabrėžti, kad 1949 m. vasario 16 d. deklaracija buvo pasirašyta, bet neparašyta. Reiktų suprasti, kad niekas tuščiai neatsiranda — visos idėjos patiria savo genezę, pokyčius, kol atsiranda galutinis rezultatas.

Kalbant apie deklaraciją kaip dokumentą reikia pažymėti, kad ji turėjo savo genezę ir raidą. Nesuprasdami deklaracijos raidos, nesuprasime ir galutinio jos pavidalo. Pirmoji deklaracija — iki tol buvo nuostatų, programų ir t. t. — pavadinimu „Lietuvos partizanų suvažiavimo deklaracija“ atsirado 1946 m. balandžio 23 d. Jos iniciatoriumi, teksto rengėju laikomas Pietų srities partizanų organizatorius Juozas Vitkus–Kazimieraitis. Ši deklaracija apibrėžia, kad būsimoji Lietuva bus demokratinė santvarka, taip pat numatoma parlamentinė respublika, suverenitetas priklausys tautai. Egzistuoja ir kita deklaracija, kuri perima iš 1946–ųjų metų deklaracijos pagrindinius aspektus ir ją papildo, t. y. „Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto deklaracija“, pasirašyta 1946 m. birželio mėnesį. Jos iniciatorius yra Jonas Deksnys, tuo laiku atvykęs iš Vakarų. Apie J. Deksnio veiklą galima daug diskutuoti, tačiau tuo metu jis buvo iniciatyvus, pasiryžęs veikti žmogus. Būtent šioje deklaracijoje atsiranda nuorodų į tarptautinius dokumentus — J. Deksnys buvo kur kas labiau susipažinęs su tarptautine padėtimi nei kiti. Pats J. Deksnys tampa sovietų saugumo kontroliuojamas, todėl ir deklaracija kartais nuvertinama, tačiau ji taip pat prisidėjo prie galutinio deklaracijos teksto varianto.

Pietų Lietuvos partizanų vadai su Vakarų Lietuvos srities ir Kęstučio apygardos vadovybe vykstant į Lietuvos partizanų vadų susitikimą. 1949 m. sausis. Lietuvos gyventojų / LGGRTC

1947 m. Tauro apygardos partizanų dėka įsteigiamas Bendro demokratinio pasipriešinimo prezidiumas. Jie siunčia savo atstovus į užsienį tam, kad būtų atkurti prarasti ryšiai, kuriuos tuo metu jau kontroliuoja saugumas. Ši organizacija pradeda kurti planus, kaip suvienyti visus partizanus į vieną bendrą vadovybę. Tame kontekste — 1947 m. gegužės mėnesį — atsiranda „Bendro demokratinio pasipriešinimo deklaracija nr. 2.“ Šio dokumento tekstas praktiškai yra 1949–ųjų metų deklaracija: atsiranda socialinės globos aspektas, kartojamos idėjos apie demokratinę santvarką, atstovavimą užsienyje, nuorodos į tarptautinius dokumentus. Galima galvoti, kas gi galėtų būti šio dokumento autorius? Jis teisiškai profesionaliai parašytas, todėl reikia tarp partizanų ieškoti teisininko, kuris galėjo tokį tekstą parašyti. Vienas teisininkas yra, jis — Alfonsas Vabalas–Gediminas, prieškariu baigęs studijas Sorbonoje.

Pasigirsta pasiūlymų kalbėti apie partizanų valstybę. Kaip jūs žiūrite į šią mintį?

Kritiškai žiūriu į teorinius svarstymus, stengiuosi remtis to laikmečio sąvokomis ir klausti: ar partizanai vartojo vieną ar kitą žodį? Vienas pavyzdys galėtų būti partizanų laipsniai. Jeigu Jonas Žemaitis–Vytautas vadinamas generolu, taip ir mes jį vadinkime, istoriškai nesuklysime. Partizanų valstybės sąvoka labiau taikoma Lenkijos pasipriešinimo judėjimui Antrojo pasaulinio karo metais. Jis turėjo vyriausybę Londone, pasipriešinimas buvo aiškiai koordinuojamas. Vaizdingų pasakymų galima turėti, bet esu linkęs vartoti terminus, kurie pridera tam laikmečiui. Svarbus istorizmas — vadinti tais vardais, kuriais vadino ir tuo laiku. Žinoma, niekam nedraudžiu — kiekvienas gali savaip interpretuoti istoriją.

Ar apie deklaraciją buvo informuojama visuomenė? Kaip ji reagavo?

Visuomenei paskelbti tokį dokumentą buvo įmanoma tik per pogrindinę spaudą ir joje deklacija buvo paskelbta. Naujiena buvo skleidžiama per partizanų būrius. Tiesa, tokia keistenybė — Vytauto apygardos Tigro rinktinės dokumentuose kažkodėl atsiranda Lietuvos Išlaisvinimo Kovos Sąjūdis. Kodėl keliaujant per būrius atsiranda kitoks pavadinimas? Tuo laiku komunikacija nėra tokia greita ir atsiranda pakitimų.

Svarbiausia žinia buvo ta, kad įkurtas LLKS, t. y. aukščiausia vadovybė, kuriai privalu paklusti. Kaip parodo įvykiai, nė viena rinktinė ar apygarda nerodo opozicijos — pripažįsta naujai sukurtą vadovybę. Kaip žmonės sureagavo į deklaraciją, sunku sužinoti. Mieste vargu ar kas žinojo, kad toks dalykas vyko. Tuo metu buvo informacijos vakuumas: neskaitantieji pogrindžio spaudos nieko nežinojo. Tačiau Lionginas Baliukevičius–Dzūkas užrašo dienoraštyje: „Dabar mes jau vadinsimės ne partizanais, o laisvės kovotojais.“

Skleidžiant žinią apie deklaraciją ir LLKS įkūrimą, apie organizaciją sužino ir saugumas. 1951–aisiais metais per susišaudymą su MGB kariuomenės grupe deklaracijos originalas buvo prarastas, tačiau jis buvo įdėtas į Jono Žemaičio–Vytauto baudžiamąją bylą kaip įrodymas. Keista, bet sovietų saugumo dėka šis dokumentas buvo išsaugotas.

Partizanų vertinimo ir tyrimo tema pastaruoju metu itin jautri. Interviu „Liaudies kultūroje“ kalbėjote apie tai, kaip mes tiriame ir suprantame partizanus. Man pasirodė įdomus apibendrinimas: „Objektyvumo padaugėjo, bet per mažai tiriančiųjų šią sritį. Prirašyta daug, bet kokybiškų tyrimų trūksta. Deja, dominuoja paviršutiniškas rašymas dėl rašymo internete, spaudoje, vengiama aštresnių temų.“ Ką laikytumėte „aštresnėmis temomis“?

Viena iš jų: ar ginkluotoje kovoje būna šaunama teisingai? Ar visuomet šūvis pasiekia tinkamą tikslą? Daugelis šios temos vengia ir nesupranta tos padėties sudėtingumo, žmonių tragedijos. Istorikas neturi kelti sau tikslo ką nors apkaltinti, apjuodinti ar ką nors išbalinti. Jo užduotis — parodyti, kaip viskas sudėtinga. Deja, tie, kurie rašo paviršutiniškai, nenori realybės priimti. Jiems svarbus idealus paveikslas, ir jeigu atsiranda kita nuomonė, kalbėjimas ne taip, kaip nori jie, tas kalbėtojas tampa priešu.

Kitas klausimas — ar apskritai yra auditorija, kuri norėtų tokiomis temomis kalbėti išsamiai? Kiek mūsų būtų tokių, kurie norėtų giliau ir esmingiau į tai žvelgti paliečiant visus aspektus, patiriant mūsų istorijos harmoniją? Būta visko: didvyriškumo, tragizmo, žmonių sulaužymo. Grožiniam kūriniui scenarijų pilna. Bet ar norima apie tai kalbėti?

Pietų Lietuvos srities partizanų atstovai pakeliui į Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. 1948 m. gruodis / epartizanai.archyvai.lt nuotrauka

Kaip manote, kodėl nenorima?

Visiems tinkamas sukurtas vienas vaizdinys. Demokratijos stoka mūsų visuomenėje pasireiškia visose srityse: tarsi neišmokome per tiek metų — ir auga karta, kuri vėl nemoka — ramiai diskutuoti be tarpusavio kaltinimų.

O galbūt nemokėjimas plačiau pasižiūrėti, pamatyti niuansų partizanų temoje yra susijęs su tuo, kad okupacijos laikotarpiu laisvės kovotojai buvo juodinami, veikė propagandos aparatas. Tam tikra prasme tiek metų išgyvenus neigimą ir juodinimą, galbūt šlovinimas yra šioks toks vaistas?

Tam tikru atžvilgiu taip, tačiau nereikia užmiršti, kad dabar gyvename ne totalitarinėje ir ne autoritarinėje valstybėje. Niekas neturi teisės nurodyti, kaip kam mąstyti. Norėtųsi baigti gyventi sovietinės sistemos taisyklėmis, kur yra viena tiesa. Demokratija yra minčių įvairovė. Jeigu kalbame apie šmeižtą, tuomet įsijungia kiti saugikliai.

Niekas neturi teisės demokratinėje visuomenėje užimti istorijos vienai tiesai. O kai visuomenėje egzistuoja nepakantumas kitokiai interpretacijai ar nuomonei, tai istorikai irgi baiminasi: o kam tyrinėti sunkias temas, galbūt geriau imtis neutralesnių? Visuomenės dalis, kuri domisi šiuo laikotarpiu, nėra pasiruošusi žiūrėti plačiau, įvairiau. O ta, kuri pasiruošusi, tėra mažuma. Turbūt tai ir yra ne istorijos, o visos visuomenės problema — demokratijos patirties neturėjimas.