Su Dievu: trijų žymių kunigų butuose

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“

Mano susidomėjimas tuo, kaip susispietę aplink Rotušės aikštę skirtingais laikotarpiais gyveno net trys dvasininkai, pagrįstas labiau smalsumu nei dvasiniais ieškojimais. Be abejo, po gerų trijų valandų, praleistų pas kardinolą Vincentą Sladkevičių (1920–2000), kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą (1869–1933) ir prelatą Joną Mačiulį-Maironį (1862–1932), galvoje kiek šviesiau. Esu šimtu procentų užtikrinta, kad šių trijų asmenybių atminimas – puikiausiose, kokios tik galėtų jį puoselėti, rankose.

Taigi pradžioje apie atminimo saugotojus. Kardinolo Sladkevičiaus bute (M. Valančiaus g. 6 Kaune) mane ir fotografą Donatą Stankevičių pasitiko Irena Petraitienė. „Aš irgi žurnalistė“, – man dar nesumojus, kaip pradėti kalbą, visą tikrą ir įsivaizduojamą sniegą nutirpdė moteris, papasakojusi, kad į šį butą XIX a. pradžioje statytuose Vyskupų rūmuose, kuriame kadaise gyveno ir vyskupas Motiejus Valančius (keliagubai memorialinis – kaip, beje, ir Vaižganto butas, kuriame taip pat yra gyvenęs tragiško likimo dvasininkas Ričardas Mikutavičius), ji atėjo pakviesta paties kardinolo. Kadangi buvo daug rašiusi Bažnyčiai artimomis temomis, jai Vincentas, kaip švelniai kardinolą vadina ponia Irena, patikėjo savo atsiminimus. Su Vincentu ji buvo ir paskutinėmis jo, sunkiai sirgusio, gyvenimo akimirkomis. Toje pat kuklioje lovelėje, kurią užsukę į svečius pamatysite, gulėdamas jis paprašė ponios Irenos jo namų neapleisti. Ką gi darysi? Taip buvusi žurnalistė (nors gal nederėtų sakyti buvusi – knyga veja knygą) ir pakeitė veiklos kryptį.

Alfas Pakėnas, spausdamas mums kiek sužvarbusias rankas ir kaisdamas kavą, prasitaria į Vaižganto butą (Aleksoto g. 10-4) „persikėlęs“ iš kito Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinio. Čia dirba jau 13 metų: „Lygiai tiek, kiek bute gyveno Vaižgantas.“ Jokio atsitiktinumo – ponas Alfas ir pats rašo, ir ne tik apie Vaižgantą. Jis – poetas, taip pat yra rengęs Žaliakalnio almanachą „Fontanas“. Puikus skaitinys! Neklausiau, ar daug tekstų parengia šiame bute, bet norisi tikėti, kad sienos įkvepia.

Muziejininkė Regina Mažukėlienė, mus su Donatu vedžiojusi Maironio buto (Rotušės a. 13) koridoriais, poeto vardo literatūros muziejuje dirba nuo 1980 metų. Tikrai žinau, kad prireikus ką nors pasitikslinti ar šiaip parūpus kurio nors mūsų literato biografijos faktui, skambinsiu poniai Reginai. „Jūs klauskite, klauskite“, – vis drąsino ji mus, nedrąsiai girgždinusius neseniai perdažytas medines rūmų grindis. Ir gal tik išgirdusi klausimą apie tai, kuo jai asmeniškai brangus Maironis, kiek nustebo. Bet juk ne mažiau nei muziejų herojai, įdomūs ir tie, kurie juos pavertė herojais.

Maironis buvo pasiturintis, tai akivaizdu jau vien iš paties muziejaus rūmų (tai XVIII a. Vėlyvojo baroko paminklas, Siručio namas) dydžio. Visai apleistą pastatą jis įsigijo paakintas kitų dvasininkų, mat tokia netvarka greta arkivyskupijos visiems badė akis. Visgi vaikštant po dar visai neseniai galutinai atkurtą butą neatrodo, kad jis gyveno plačiai ar plačiau nei derėtų. Gal tik viena menė savo dekoru primena jo metus, praleistus Peterburge. Kiti kambariai erdvūs, šviesūs, bet neištaigingi. Salonas, įrengtas dailininko Tado Daugirdo, išvis galėtų būti puikus nuosaikiai prabangaus tautinio stiliaus interjero pavyzdys. Įdomu, kad atkuriant Maironio butą talkino jo sesers dukra Danutė Lipčiūtė-Augienė (jai jau per šimtą metų!), prisimindavusi, kaip šioje svetainėje tekdavo žaisti ir kur kas buvo padėta. O miegamasis daug kuklesnis už likusį butą. Netikėčiausios – dvi skylutės bibliotekos duryse, vedančiose į koridorių. Per jas kunigas stebėdavo, kas gi atėjo į svečius. Lankytojų buvo daug – tai simbolizuoja į vazą subertos vizitinės kortelės. Ne mažiau – šimtai! – kvietimų į įvairius renginius Kaune. Akivaizdu, kas tarpukariu buvo tikrieji „influenceriai“.

Beje, apie šviesą. Aštuonių kambarių buto prabanga – langai į visas puses, tai reiškia, kad ryte gali rašyti žvelgdamas į kylančią saulę, o popiet mintis dėlioti glostant besileidžiančios spinduliams. Ir dar su vaizdu į sodą, per kurį Maironis patogiai pareidavo namo iš seminarijos. Sodas gyvas ir šiandien, jame (na, ne žiemą, žinoma) vyksta poezijos skaitymai, kiti renginiai. Klausiu ponios Reginos, ar Maironiui būtų patikę, kad jo namuose telpa ne tik paties palikimas, bet ir lietuvių literatūra apskritai. Net ir šiuolaikinė. Juk pats rašė: „Visi mano baldai, knygos, paveikslai ir kas tik turės bent kokią istorišką vertę, noriu, kad būtų perkelta į mano vardo muziejų.“ Drauge nusprendžiame, kad greičiausiai taip.

Tai šį interjerą sukūrė Tadas Daugirdas. Maironio butas. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Miegamasis kuklus, bet stilingas. Maironio butas. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Visada pažiūrėdavo, kas ateina. Maironio butas. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Vaižgantas gi „galėjo būti pasiturintis“, kaip pats yra sakęs, bet buvo labiau geros širdies nei taupus. Gyveno jis patogiai, aišku, apie aštuonis kambarius nesvajojo – pakako beveik 70-ies kvadratų kampinio butuko, kurį nuomojosi. Padoriai universitete uždirbęs, honorarus ir net kunigo atlyginimą (toks Lietuvoje mokėtas iki 1926 m., kol Smetona „neužraukė“) gavęs Vaižgantas niekuomet savo nekilnojamojo turto neturėjo, tik prisidėjo prie žento Petro Klimo namų statybos. Pats ten, Žaliakalnyje, ir gyveno iki mirties. Įdomu, kad iš Žaliakalnio asmeniniai Vaižganto daiktai, baldai, dokumentai pirmiausia nukeliavo į Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose K. Donelaičio gatvėje (šiandien rūmai priklauso KTU) įkurtą memorialinį muziejų. Vokiečių okupacinė valdžia muziejų uždarė, daiktai iškeliavo Vilniun, o galiausiai grįžo į Aleksoto gatvę. Kaip tik šiemet į butą grįš ir Vaižganto stalas, šiuo metu restauruojamas.

Nesvarbu, kiek autentiškų daiktų pavyksta surinkti, jie nebūtinai garantuoja gyvybę muziejuje. Tik ne pas Vaižgantą. Čia su svečiais sveikinasi dvi geltonos kanarėlės, lygiai tokios, kokią augino rašytojas. Tai Severiutė ir Mykoliukas, „Dėdžių ir dėdienių“ herojų garbei pavadinti. Paklausiu, ar nėra minčių laikyti taksą, kokį turėjo – vadino Kauku – rašytojas. Pasirodo, viena rašytojo gerbėja turi tokį ir net atsiveda į renginius. Beje, prie greta esančios Vytauto bažnyčios dar šiemet iškils Vaižganto ir Kauko skulptūra. Juk rašytojo 150-asis gimtadienis, Seimo paskelbti Vaižganto metai. Ponas Alfas džiaugiasi, kad dėmesio jo „darbdaviui“ šiemet daugiau, bet tuo pačiu pastebi, kad tas dėmesys neretai pagrįstas projektų rašymo įgūdžiais. Visgi neseniai pasirodė dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“, bus išleisti Vaižganto laiškai, rudenį vyks konferencija Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Bus visko ir daugiau. Bet su ponu Alfu sutariame, kad ne renginių kiekis svarbiausia. Rašytojas tik tada aktualus, kai skaitomas, o šis konkretus rašytojas aktualus, nepaisant to, kad kūrė prieš šimtą metų.

Paštininkas atneša žurnalą, o ant viršelio – tu… Vaižganto memorialinis butas-muziejus. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Palto istoriją skaitykite kiek žemiau. Vaižganto memorialinis butas-muziejus. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Spėkite, Severiutė čia ar Mykoliukas? Vaižganto memorialinis butas-muziejus. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Jau ikonine spėjusi tapti svetainė. Vaižganto memorialinis butas-muziejus. Donato Stankevičiaus nuotrauka

„Jie nebuvo sielos draugai“, – suokalbiškai šypsodamasis į klausimą, ar artimai bičiuliavosi kaimynai Vaižgantas ir Maironis, atsako ponas Alfas. Žiūrint į bendrą dviejų dvasininkų nuotrauką Maironio namų mansardoje tie pasaulėžiūros skirtumai regimi ir veiduose. Vaižgantas –  atsipalaidavęs, žemiškas, Maironis – daug rūstesnis. Nors yra ir jo besišypsančio fotografijų. Memorialinių muziejų juk tokia ir paskirtis – asmenybes pristatyti visais įmanomais, paprastai nematomais, kampais. Pavyzdžiui, man buvo didelė naujiena, kad poetas mokėjo ir gestų kalbą. Šeiminės aplinkybės. Arba kad „Pavasario balsus“ leido vėl ir vėl, vis koreguodamas ir papildydamas. Bet šitą gal turėjau išmokti vidurinėje?..

Grįžkime pas Vincentą. Butas itin erdvus, su vaizdu į Katedrą. Čia vėsoka, bet iš portretų žvelgiančios kukliai besišypsančio kardinolo (o tai jau vienas žingsnis iki popiežiaus) akys šildo. Šildo ir jaukus megztas Jono Pauliaus portretas, ir kardinolo išsaugota, mamai iš užsienio atsiųsta vilnonė skarelė, ir jam numegztos pirštinės. Tiek tų asmeninių daiktelių. Pavienės kėdės, stalelis. Daug knygų. Yra keletas dokumentų, diplomatinis pasas. Taip pat dviejų bulių, tarp kurių saugiai paslėptas Kovo 11-osios aktas, faksimilės. Ant sienų daug istorinių – tiek amžiumi, tiek turiniu – fotografijų. Čia ir politiniai lyderiai, susitikimai, ir neišlikęs namelis, kuriame glaudėsi didmiesčiuose kunigauti negalėjęs Sladkevičius. Mus, taikos kartą, stulbina, kad Kauno seminarijoje jis studijavo per Antrąjį pasaulinį karą. Atrodytų, kokios dar religijos studijos tokiu metu? Su ponia Irena pasikalbėjome ir apie tai, kad sovietų valdžios slopinta katalikybė okupacijos metais žmonėms, atrodo, buvo daug svarbesnė. Bet, įsitikinusi muziejaus vadovė, į Dievą atsigręžti niekada ne vėlu.

Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis butas-muziejus. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis butas-muziejus. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis butas-muziejus. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Atskira tema – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1972 m. pradėtas leisti pogrindinis leidinys. Vakarų pasaulį apie padėtį Lietuvoje, sovietų valdžios nusikaltimus informuodavusiai kronikai vardą davė būtent Sladkevičius. Čia pat, jo namuose, veikia paroda, vaizdžiai pristatanti kronikos leidimo ir platinimo ypatumus. Fake news eroje – puikus kontrastinis dušas.

Vienija visus tris dvasininkus, kurių namų durys kaip tada, taip ir dabar atviros visiems, turintiems bent menkiausią priežastį užsukti, viena labai paprasta, bet jauki detalė. Tai paltai. Du viršutiniai kardinolo rūbai, itin kuklūs, kabo jo kambaryje. Virš jų – dvi ne ką prabangesnės skrybėlės. Janoto kailiniai, kuriuos Paryžiuje Vaižgantui nupirko Petras Klimas – zakristijoje, tiesa, jau pats metas juos restauruoti, mat kandys turi gerą stiliaus jausmą. Maironio paltas su nusegama kailine apykakle – jo mansardoje įrengtoje ekspozicijoje. Paltą, beje, muziejus (at)gavo visai neseniai. Teko mainyti į kitą eksponatą. Kažkada jau esame rašę apie Čiurlionio kodą, o dabar tikiu, kad egzistuoja ir Maironio kodas. Be abejo, ir Vaižganto kodeksas.

Žinote, priešingai, nei galėtų pagalvoti muziejų sporto nekultivuojantys kauniečiai, nė vienas mano pašnekovas neatrodė nuobodžiaujantis ir nesiskundė lankytojų trūkumu. Pavieniai entuziastai, moksleivių ar bendraminčių grupės, net užsieniečiai, kuriuos domina arba dvasiniai dalykai, arba įspūdingi interjerai. Beje, tiek ponas Alfas, tiek ponia Irena pasakojo, kad muziejai ir patys keliauja: pasakojimai apie kardinolą – į senelių namus, apie Vaižgantą – į jo vardo gimnaziją. Žinoma, papildomo finansavimo būtinai reikėtų visiems muziejams ir jų padaliniams, bet šilumos, apie kurią užsiminiau pasakodama apie Sladkevičiaus butą, į liečiamą ekraną neįmontuosi.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. vasario numerio rubrikoje „Mėnesio tema“