Pastangos suprasti pasaulį

Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje. Laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė.

Iš tiesų, ko gero, kiekvienas paauglystėje atsivertęs Albert’o Camus „Svetimą“ ar Jeano Paulio Sartre’o „Šleikštulį“ buvo pajutęs artumą šių autorių idėjoms – bent trumpam. Su tokiu paauglišku egzistencializmu prisipažįsta susidūrusi ir knygos autorė, kai pirmą kartą būdama šešiolikos susipažino su J. P. Sartre’o kūryba. Tiesa, prie egzistencialistų grįžusi po kelių dešimtmečių, su kur kas didesne gyvenimo patirtimi ir solidžiu filosofijos studijų bagažu, į paauglišką susižavėjimą svetimumo pasauliui ir maišto idėjomis ji jau žvelgia su švelnia ironija.

Šis autorės santykio su egzistencializmu dvilypumas yra viena stipriausių knygos savybių: jis leidžia gyvai prisiminti pirmąjį besąlygišką susižavėjimą autoriais, bet kartu – išlaikyti distanciją ir žvelgti į jų idėjas ne tik geranoriškai, bet ir kritiškai. Ši savybė padeda jai meistriškai – su meile bei įžvalgumu – laviruoti siekiant užsibrėžto ambicingo tikslo. S. Bakewell siekia atsakyti į klausimą, kas yra egzistencializmas, tačiau nori tai padaryti ne tik nagrinėdama grynąsias filosofines idėjas, bet ir lygiagrečiai papasakodama nepaprastus šių idėjų autorių likimus ir atkurdama sudėtingas istorines bei politines aplinkybes, kuriomis skleidėsi tiek egzistencialistų gyvenimai, tiek jų idėjos.

Turint minty, kad didelė dalis egzistencializmo atstovų savo laiku buvo gana žinomos viešosios figūros, o pati filosofinė srovė turėjo milžinišką įtaką politiniam, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui, sprendimas apie jį kalbėti susietai su istoriniais bei biografiniais kontekstais atrodo puikiai suprantamas. Pasak pačios autorės, „egzistencialistai gyveno kraštutinių ideologijų ir nežmoniškų kentėjimų laikais, tad norom nenorom įsitraukė į pasaulio įvykius – tiesa, dažniau tai darė laisva valia. Taigi egzistencializmo istorija yra ir politikos bei visuomenės istorija, tam tikra prasme ištiso šimtmečio Europos istorija.“**

Filosofinis išsilavinimas leidžia autorei glaustai, bet aiškiai ir suprantamai perteikti pagrindines tokių mąstytojų kaip Edmundas Husserlis, Martinas Heideggeris, Jeanas Paulis Sartre’as, Albert’as Camus, Simone de Beauvoir, Karlas Jaspersas, Maurice’as Merleau-Ponty idėjas.

Kita vertus, S. Bakewell pasakojimas ne tik parodo šios filosofijos srovės įtakas feminizmui, antikolonializmui, laisvės ir autentiškumo idėjų įsitvirtinimui visuomenėje, jis pasiekia dar daugiau. Dėl autorės plunksnos, rodos, atgyja pati filosofija. Mes matome, kaip ji gimsta kelių Paryžiaus jaunuolių kompanijoje, kavinėje gurkšnojant abrikosų kokteilį ir gyvai diskutuojant apie naujai sužinotą filosofijos kryptį – fenomenologiją. Matome, kaip fenomenologijos idėjos įtraukia kiekvieną jų, kreipia jų mąstymą ir gyvenimus; kaip skatina iš pamatų permąstyti gyvenamą pasaulį, kasdienybę, asmeninę ir politinę laisvę, asmeninius pasirinkimus; kaip pastūmėja atviresnio, maištingesnio ir visuomet politiškai ir kūrybiškai aktyvesnio gyvenimo būdo link. Brėždama glaudžią paralelę tarp egzistencialistų biografijų ir idėjų, S. Bakewell parodo, kaip filosofija – ne tik egzistencializmas – iš tiesų gali būti esminga gyvenamo pasaulio dalis.

Filosofinis išsilavinimas leidžia autorei glaustai, bet aiškiai ir suprantamai perteikti pagrindines tokių mąstytojų kaip Edmundas Husserlis, Martinas Heideggeris, Jeanas Paulis Sartre’as, Albert’as Camus, Simone de Beauvoir, Karlas Jaspersas, Maurice’as Merleau-Ponty idėjas. Kita vertus, šios idėjos niekuomet nepakimba belaikėje grynojo mąstymo erdvėje, jos visuomet randasi labai konkrečiuose egzistencialistų gyvenimuose.

Pastaruosius S. Bakewell atkuria iš žinomų biografinių faktų, laiškų, o visa faktinę medžiagą sujungia lanksčiu ir vaizdingu pasakojimu, kurį, rodos, ne skaitome, o regime bėgantį mums prieš akis. Autorė nevengia ir kontroversiškų temų, tarkim, M. Heideggerio sąsajų su nacizmu. Ji drąsiai svarsto, pateikia savo vertinimus, tačiau kartu palieka skaitytojui erdvės nuspręsti pačiam – kviečia jį susipažinti, diskutuoti, nesutikti. S. Bakewell pavyksta išvengti ir šiurkščios redukcijos, kai idėjos rizikuoja virsti vien jų autorių psichologijos ar biografijos šešėliais. Šioje knygoje ir egzistencialistų mintys, ir jų gyvenimai teka dviem susijusiomis, tačiau savitumą išlaikančiomis srovėmis.

Pagrindiniai naratyvo veikėjai – J. P. Sartre’as ir S. de Beauvoir – lydi mus viso knygos pasakojimo metu. Daug dėmesio skiriama tiek jų idėjoms bei jų kaitai metams bėgant, tiek charakteriams ir santykiams. Šiųdviejų mąstytojų draugystė, kuri truko kelis dešimtmečius ir visuomet, nepaisant atvirumo romanams su kitais, laikėsi pamatinio principo, jog jųdviejų santykiai turi būti svarbiausi, būtini, o visi kiti – tik atsitiktiniai***, būtų verta atskiros knygos. J. P. Sartre’as ir S. de Beauvoir drauge dirbdavo, mąstydavo, aptardavo kilusias idėjas, skaitydavo vienas kito juodraščius, leisdavo laisvalaikį ir keliaudavo.

S. Bakewell pasakojimas atskleidžia, kad tai – įspūdinga, laiko ir istorijos išbandymus atlaikiusi intelektualinė ir asmeninė bičiulystė. Kiti mąstytojai – E. Husserlis, M. Heideggeris, A. Camus, K. Jaspersas, M. Merleau-Ponty bei daugelis kitų – istorijoje pasirodo epizodiškiau, tačiau taip pat turi savo asmenines pasakojimo, idėjinės ir biografinės kaitos linijas.

S. Bakewell stengiasi fiksuoti visus reikšmingus egzistencialistų tarpusavio susidūrimus – tiek asmeninius, draugiškus ar konfliktiškus, tiek idėjinius, politinius, kurie vesdavo į tvirtų draugysčių užsimezgimą ar lemtingus išsiskyrimus. Kai kurie iš šių mąstytojų nė karto ir nebuvo susitikę, tačiau autorė pasistengia rasti paralelių, kurios leistų juos darniai integruoti į bendrą egzistencializmo pokalbį – per idėjinius panašumus bei skirtumus ar laisvos formos pasvarstymus „Kas būtų buvę, jei?..“ Atidumas mąstytojų charakterių ypatybėms bei jų kaitai, pastabumas buitinėms ir istorinėms detalėms, dinamiškas požiūris į tyrinėjamas asmenybes bei geranoriškas šmaikštumas leidžia autorei nupiešti iš tiesų gyvybingą egzistencialistų gyvenimų ir idėjų paveikslą.

Apibendrinti šį žanriškai sudėtingą, bet pagaviai ir lengvai parašytą pasakojimą galima pačios autorės žodžiais, kreipiančiais mūsų mintis ne tik atgal – kažkada itin populiaraus egzistencializmo link – tačiau ir šiandienos bei rytojaus link. Egzistencialistų „filosofija išlieka įdomi ne todėl, kad jie buvo teisūs arba klydo, o todėl, kad kalbėjo apie gyvenimą ir nagrinėjo du svarbiausius žmonijos klausimus: Kas mes esame? ir Ką turėtume daryti?“****

Kitaip tariant, galima griežtai nesutikti nė su vienu iš egzistencializmo filosofų, galima užsispyrus tvirtinti, kad egzistencializmas nebemadingas, kad tai – nerimta filosofija, tačiau būtų sunku paneigti, kad jų kelti klausimai kaip niekad aktualūs ir šiandien. Laisvė, autentiškumas, atsakomybė – tai klausimai, apie kuriuos svarstyti – čia ir dabar, žvelgiant į savo gyvenimą ir aplinkybes – kviečia S. Bakewell knygos herojai. „Ir vis dėlto mes gyvenome; mes domėjomės pasauliu, stengėmės jį pamatyti ir suprasti“*****, – knygos eilutėse kalba S. de Beauvoir. Būtent tai kviečia mus daryti ir „Egzistencialistų kavinės“ autorė.

*S. Bakewell „Egzistencialistų kavinėje. Laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis“, p. 9;

**p. 41;

***p. 133;

****p. 40;

*****p. 358–359.