Antano Strazdo pėdsakai Pasvalio krašte

Ėjau aš per bažnyčias,

Lietuvos kozelnyčias,

Kaip bitelė siausdamas,

Ant pakūtą vesdamas.

(Antanas Strazdas)

Jo portretas, nupieštas Eduardo Riomerio, keliauja po knygas kaip tikras dalykas ir jau seniai įaugintas į mūsų sąmonę. Betgi E. Riomeris kunigą nutapė praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties. Panašūs dalykai ir su A. Strazdo gimimo data. Mykolas Riomeris, patyrinėjęs Kriaunų bažnyčios krikšto metrikų knygas, matydamas A. Strazdo krikšto įrašą 1763 m., paskelbė nustatęs gimimo datą. Bet 1760 m. krikštytas ir kitas Antanas Strazdas. Tai kuris iš tų naujagimių būsimasis kunigas ir poetas? Į šį klausimą įtikinamai atsakė literatūrologas Vytautas Vanagas (Antanas Strazdas, Vilnius, 1968 m.). Poetas gimė 1760 m. Šiandien ir vėl pasitaiko „atradimų“, klaidinančių visuomenę, ypač jaunuomenę.

A. Strazdo nepritapimas prie to meto gyvenimo normų ir konfesinių rėmų radosi iš idealizmo bei charakterio savybių. Jam buvo svarbiau išleisti eilėraščių knygelę negu pasirūpinti kasdienine duona. Kitas stebinantis dalykas – kelionės per bažnyčias. Tiek XVIII a., tiek XIX a. klebonas laikytas bažnyčios stabilumo ženklu. Gavęs beneficiją, paprastai vienoje vietoje tarnaudavo iki mirties. Vikarai buvo kilnojami.

A. Strazdas, atlikdamas vikaro pareigas, vėliau laisvas kunigas, dirbo daugybėje bažnyčių. Kupiškyje (vikaras, 1790–1791 m.), Subačiuje (vikaras, 1791–1792 m.), Karsakiškyje (kapelionas, 1792–1795 m.), Jurgiškyje (dvaro koplyčia), Viešintose, vėl Kupiškyje (1798–1801 m.). Nuo 1801 m. nustojo vikaravęs ir faktiškai tapo laisvu kunigu. Nuo čia jo kelionės sunkiai susekamos, nes trūksta archyvinių duomenų. Po Kupiškio A. Strazdas kunigavo Skapiškyje, Šimonyse, Uoginiuose (bajorkaimis), Antašavoje, Kupreliškyje, Naujadvaryje, vėl Karsakiškyje, Palėvenėje, Diliuose (kapelionas, 1809–1812 m.), Pandėlyje, vėl Diliuose, vėl Kupiškyje (vikaras, 1813 m.). Galop ėmėsi ūkininkauti Inkliuzuose (netoli Šimonių). Toks neįprastas kunigo pasirinkimas negalėjo būti nepastebėtas dekano, kuris turėjo rūpintis kunigais.

Šimonių filialistas P. Valevskis (beje, buvęs ir Krinčino bažnyčios vikaras, 1805–1806 m.) buvo nusiųstas ištirti padėties. Jo atsakymas trumpas ir aiškus – kaltinimai A. Strazdui dėl kunigystės kanonų nesilaikymo nepasitvirtino. Vis dėlto toliau taip gyventi nebegalėjo ir 1816 m. atsidūrė jau Kamajuose. Vėliau ketverius metus A. Strazdas turėjo didelių bėdų. Konsistorija Kupiškio, Obelių, Ukmergės ir Upytės dekanatų dekanams buvo nurodžiusi surasti, sulaikyti ir egzaminuoti A. Strazdą. Galop jam paskirta bausmė – rekolekcijos. Jas atliko 1820 m. balandį Kamajuose.

Gyventi buvo likę 13 metų. Iki 1824 m. vikaravo Kamajuose. Likę gyvenimo metai buvo itin sunkūs: uždarymas Pažaislio vienuolyne, pabėgimas, vis sunkėjantys kaltinimai dvasinių kanonų nesilaikymu, celibato laužymu – tuo, ką šiandien vadiname priklausomybe. Paskutinius metus gyveno Kamajuose visiškame skurde. Gelbėjo tik paskirta emerito pensija. Dar kiek laiko praleido Antazavėje, Kriaunose, Panemunėlyje, Viešintose, Vilniaus ligoninėje, Skapiškyje pas vienuolius, Svėdasuose, Kamajuose, kur mirė 1833 m. balandžio 11 d. Ten ir palaidotas.

Bet kurgi Pasvalio parapija su šalimais esančiomis? Tarp išvardytų vietovių jų nematyti. Nematyti, nes nieko apie tai nežinota. Neatkapstė net V. Vanagas. O ir kaip atkapstysi, jei pėdsakai paslėpti sunkiai įskaitomose bažnyčių metrikų knygose. Nėra taip lengva jas perskaityti kaip dekanų raportus, kitus pavienius dokumentus. Tad šiandien A. Strazdo kelionių žemėlapį galime papildyti Pasvalio, Daujėnų, Krinčino bažnyčiomis. Atrodytų, atstumas, pavyzdžiui, tarp Kamajų ir Pasvalio nėra toks mažas, bet A. Strazdui nebuvo sunku nuvykti net į Vilnių knygelės reikalais.

Pasvalio bažnyčioje A. Strazdas lankėsi 1820 metais. Birželio 24 d. pakrikštijo Trepočkų sūnų Joną. Taigi per Jonines, matyt, buvę atlaidai, didelės iškilmės, suvažiavę svečiai kunigai pravertė aptarnaujant žmonių minią. Juk ir bažnyčia turėjo (ir tebeturi) šv. Jono Krikštytojo titulą. Štai kaip atrodo tas įrašas krikšto metrikų knygoje:

Podgaje, [1820, junius], 23 [die natalis], 24 [die baptismatis], Petrum Jgnatium Joannem Patris Joannis Trapaczka et Sophiæ Stepelowna LLCC Patrini fuere Jacobus Alexandrowicz cum Cæcilia Stepelowna. Bapt. Antonius Drozdowski.

Taigi minėtą dieną kunigas Antanas Drazdauskas (lenkiškai drozd – „strazdas“) Pasvalio bažnyčioje pakrikštijo sutuoktinių Jono Trepočkos ir Sofijos Stepeliūtės iš Pagojų kaimo sūnų vardais Petras, Ignas ir Jonas. Kūmai buvo Jokūbas Aleksandravičius ir Cecilija Stepeliūtė.

Tik vienas įrašas, vienui vienas pėdsakas. Po Joninių kunigas išvyko, nes toliau vėl krikštijo Pasvalio bažnyčios vikaras Stanislovas Liukianskas (Stanislaus Lukianski). Bažnyčios klebonu tuomet buvo Tadas Ramanauskas (Thadeus Romanowski).

Kur kas ryškesni A. Strazdo pėdsakai kitose Pasvalio krašto bažnyčiose – Krinčino ir jo filijoje Daujėnuose. Pirmą kartą kunigas krikštijo naujagimį filijinėje Daujėnų bažnyčioje 1813 m. liepos 29 d. Paskui pasirodo tik po 3 metų – 1816 m. gegužės 29 d. ir 1817 m. sausio 10 d. Kadangi šių naujagimių tėvai gyveno Daujėnų apylinkėse – Baluškiuose, Baukuose ir Žideikonių dvare (Żedeykany), be abejo, kunigas krikštijo Daujėnų bažnyčioje.

Greičiausiai Krinčino bažnyčios klebonas Antanas Ivaškevičius samdė A. Strazdą dėl kokių nors priežasčių negalėdamas pats vykti ar siųsti vikaro. Kiti naujagimiai 1817 m. sausio 16 ir 23 d. pakrikštyti Krinčino bažnyčioje. Įdomu, kad 1817 m. sausio 16 d. A. Strazdui krikštijant valstiečių Budnių iš Ličiūnų kaimo vaiką Tomą Ignotą kūmu buvo Krinčino bažnyčios vikaras kunigas Ignotas Baltruševičius su bajore Marcijona Zamarevičiene. Tas pats scenarijus su I. Baltruševičiumi pasikartojo ir 1817 m. lapkričio 8 d.

Daugiausia laiko A. Strazdas praleido Krinčino parapijoje 1818 m. Sausio 17 d. krikštijo Krinčine, sausio 30 d. – Daujėnuose, balandžio 5 d., birželio 22 d., lapkričio 2 ir 12 d. – Krinčine. 1818 m. lapkričio 17 d. klebonas Antanas Ivaškevičius leido sutuokti dvi poras. Štai kaip atrodo įrašai:

[1818] Golminiany Aula Die 17 9bris Contraxit Matrimonium Laurentius Niurka Juvenis cum Elisabetha Jurewiczowna Virgine. Præsentibus Testibus: Christophoro Masłowski Michaele Budrunas Georgio Szarkiewicz Junxi et Benedixi Antonius Drozdowski

Matiejuny Die 17 9bris Contraxit Matrimonium Casimirus Derwinis Juvenis cum Barbara Szyłeykowna Virgine de Villa Ropiszki Præsentibus Testibus Mathia Sokołowski, Juzepho Warża, Carolo Szyłeyko, Juzepho Wayczulunis Junxi et Benedixi qui supra.

Arba lietuviškai:

[1818 m.] iš Galminėnų dvaro lapkričio 17 d. susituokė jaunikaitis Laurynas Niurka su mergaite Elžbieta Jurevičiūte. Liudininkai – Kristupas Maslauskas, Mykolas Budriūnas, Jurgis Šarkevičius. Sujungė ir palaimino Antanas Drazdauskas.

Iš Motiejūnų [kaimo] lapkričio 17 d. susituokė jaunikaitis Kazimieras Dervinis su mergaite Barbora Šileikaite iš Ruopiškių kaimo. Liudininkai Matas Sakalauskas, Juozapas Varža, Karolis Šileika, Juozapas Vaičiuliūnas. Sujungė ir palaimino [tas pats] kaip aukščiau. [t. y. A. Drazdauskas]

Vietiniams pažįstamos pavardės!

1819 m. kunigo A. Strazdo pavardę knygose randame tris kartus: kovo 21, gegužės 30 ir gruodžio 16 dienomis, 1820 m. – dukart: sausio 25 ir vasario 28 dienomis. Gali būti, kad dalį tų metų žiemos jis praleido Krinčino parapijoje. Tai buvo sunkūs gyvenimo metai dėl bėdų su dvasine vyresnybe, o 1820 m. pavasarį, kaip minėjau, jau buvo nubaustas. Beje, bėdų turėjo ir Krinčino bažnyčios klebonas. Net iki suspendavimo.

1823 m. birželio 15 d. – paskutinis pasirodymas Krinčino padangėje. Daujėnų bažnyčioje krikštijo Smilgių kaimo gyventojų Igno ir Elžbietos Lapėnaitės Juodokų vaiką Juozapą Martyną.

Knygoje apie Daujėnus užfiksuoti gyvi A. Strazdo apsilankymo aidai žodine forma – iš lūpų į lūpas perduodant jo pamokslų žodžius apie tikinčiųjų nejautrumą Jėzui, kai pamokslo metu pro kiaurą stogą ima bėgti lietaus vanduo. Taigi pasakojimai ir rašytiniai šaltiniai sutampa.

Apibendrinant galima teigti, kad šiame tekste pateikti faktai (o jų turime lygiai 20!) šiek tiek praplečia kunigo ir poeto A. Strazdo-Drazdausko kelionių žemėlapį, kartu nuvalydami dulkes nuo užmirštų jo pėdsakų. Pėdsakų, kuriuos aptinkame ir mūsų krašte.