Karolis Kaupinis: jei ignoruoji liūdesį, vėliau jis smogs dvigubai

Karolis Kaupinis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Jei ignoruoji liūdnąją realybės dalį, kažkada ji smogs, bet jau padidinta, tarsi pakelta kvadratu. Ir tuomet tu jos neatlaikysi. Man regis, dabar taip nutinka. Vyrauja kažkoks laimės ir nuolatinio džiaugsmo kultas, tarsi sukurtas pagal „Facebook“ modelį, kur nėra tokio dalyko kaip mygtukas „Nepatinka“. Bet tikrame pasaulyje yra kitaip“, – LRT PLIUS laidoje „Stambiu planu“ sakė scenaristas ir režisierius KAROLIS KAUPINIS.

Butaforija

„Viena svarbiausių temų – santykis su nuoširdumu. Dabar atrodo, kad visi puikiai įvaldę fikcinį pasakojimą – jis teisingai sudėliotas, įdomumą palaiko tinkami lūžiai. Ir to gerai įvaldyto fiktyvaus ir estetiško pasakojimo yra tiek daug, kad jis ima nebeveikti. Taip ateina antiestetikos noras. Ir tikro nuoširdumo noras truks dar ilgai.

Neseniai sau pasakiau, ko norėčiau teatre. Norėčiau, kad tą akimirką, kai aktoriai grįžta į sceną nusilenkti ir tuomet vėl išeina, trokščiau išeiti ten kartu su jais – į tą kitą pasaulį, kuris atrodo tikresnis nei tas, iš kurio atėjau.“

Tikra

„Pritariu, kad tikriausias dalykas – mirtis. Daug apie tai galvoju. Prieš mirtį viskas tampa labai švaru ir tikra. Kai matai iškeliaujantį žmogų, daug kas tampa aišku. Paaiškėja, kas gyvenime yra svarbu.

Manau, kad atėjimas į šį pasaulį ir išėjimas iš jo – labai panašūs dalykai. Mirtis yra tarsi galutinė vienatvė – visuomet išeini vienas. Net jei prie tavo lovos kažkas yra, TEN išeisi vienas.

Kartą, eidamas parduotuve, pajutau keistą jausmą, man tarsi surakino krūtinę. Išsigandau, o mano galvoje iš karto ėmė suktis mintis – ką aš gyvenime nuveikiau, ką padariau? Vaizdai sukosi tarsi lošimo automatas, bet sustojo vos keli dalykai. Vėliau susiėmiau, išėjau iš parduotuvės, pasirodo, silpna buvo dėl vitamino B trūkumo. Tačiau ta patirtis privertė pagalvoti apie mirtį.

Mirties akivaizdoje nukrenta visos užuolaidos. Ko gero, gimimas ir mirtis yra artimiausias kelias patirti metafiziką. Žmogus būna susirietęs, tamsioje, drėgnoje, saugioje erdvėje, ir tuomet įeina į pasaulį. Mirdamas žmogus irgi riečiasi, gūžiasi, prašo tylos. Regis, jis grįžta ten, iš kur atėjo.“

Svetimos patirtys

„Kartais kitų patirtys lieka galvoje, nes atitinka asmeninę patirtį. Be to, yra įsivaizdavimas, koks turi būti pasaulis ir yra realybė – tai, koks jis iš tiesų yra. Tie du pasauliai neatitinka vienas kito ir daug žmonių stengiasi paneigti realų pasaulį bei lieka gyventi tame, kokio jie norėtų. Tai sukelia dideles problemas žmogui, o kartais ir žmonijai.

Tai rodo totalitarinės utopijos, kai tarsi sakoma – padarykime pasaulį, kokio norime! Jei nepavyks lengvai – padarysime per prievartą, aukodami žmonių gyvybes.

Manau, kad jei žmogus dažniau pabūtų tame pasaulyje, koks išties yra ir susitaikytų su tuo, būtų paprasčiau.“

Laimės kultas

„Jei ignoruoji liūdnąją realybės dalį, kažkada ji smogs, bet jau padidinta, tarsi pakelta kvadratu. Ir tuomet tu jos neatlaikysi. Man regis, dabar taip nutinka. Vyrauja kažkoks laimės ir nuolatinio džiaugsmo kultas, tarsi sukurtas pagal „Facebook“ modelį, kur nėra tokio dalyko kaip mygtukas „Nepatinka“. Bet tikrame pasaulyje yra kitaip.

Lengva pastebėti, kad liūdesys atmetamas kaip nereikalingas dalykas, bet ilgainiui tai lemia depresiją, tą juodą bedugnę, iš kurios sunku išsikapanoti. Visur reikia balanso – pliuso ir minuso. O dabar matomas pozityvumo kultas kartais varo vėžį.“

Galiojimo laikas

„Man trūksta įdomios istorijos. Sakyčiau, kad prarastas gebėjimas sklandžiai pasakoti, o juk pasakoti – vienas giliausių žmonijos dalykų. Nuo olos laikų žmogus pasakoja istorijas kitam žmogui, tai esminis dalykas. Grįžti namo iš darbo ir pasakoji, kas nutiko, iš tų atsitiktinių dalykų rezgi pasakojimą ir dažniausiai tai pavyksta visiems. Čia yra kažkas archetipiško.

Vienas dalykas – gera istorija. Kitas dalykas – gerai papasakota istorija. Kartais nėra geros istorijos, bet yra būdas gerai ją papasakoti.“

Parengė Virginija Sližauskaitė.

Plačiau – laidos įraše.